Asmeninio R. Požerskio archyvo nuotr.

1989-ųjų balandžio 28 d. buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), savo šimtametę istoriją skaičiuojantis nuo Lietuvos universiteto įkūrimo 1922 metais. Laisvės troškimu įveikę nežinomybę ir nerimą dėl ateities, universiteto idėją tęsė juo tikintys akademikai, dėstytojai ir studentai.

„Buvo euforija, kad esame laisvi, galime daryti, ką norime, – atkurti universitetą, egzistavusį prieš pusšimtį metų“, – pasakojo 1993-aisiais VDU pradėjęs dėstyti garsus fotomenininkas, VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius Romualdas Požerskis. Ketvirtadienį, minint VDU atkūrimo sukaktį ir Lietuvos universiteto įkūrimo šimtmetį, iškilmingame Senato posėdyje R. Požerskiui bus įteikiamos garbės profesoriaus regalijos.

„Kelerius metus galvojau, kodėl moksleiviai stoja į universitetą, kuris ką tik atkurtas ir gali už keleto metų būti uždarytas? O koks to universiteto lygis, jei tik dabar kuriasi? Čia buvo didžiulis iššūkis visuomenei ir eksperimentas: ar pasiseks, ar ne? Bet vėliau pripratome, pamatėme, kad kuriasi gera biblioteka, dėstytojai geri. Daug entuziazmo buvo, vidinio džiaugsmo, kad toks jaunas, energingas universitetas“, – sakė fotomenininkas.

Sakė neskriausti studentų

R. Požerskį dėstyti 1991-aisiais įkurtame Menų fakultete pakvietė pirmasis jo dekanas profesorius Vladas Stauskas. Anot fotomenininko, jam prireikė pusės metų pasiruošti pirmosioms paskaitoms: „Atėjus dėstyti man jau reikėjo turėti medžiagą – o iki tol nebuvau nieko dėstęs. Man reikėjo suplanuoti visas paskaitas – autorius, teorinę dalį, pasiruošti skaidres. Lietuvių kalba knygų nebuvo, reikėjo vertimo, interneto nebuvo, reikėjo eiti į bibliotekas. Ne taip, kaip dabar, kai iš interneto nusikopijuoji.“

Ne mažiau kliūčių sudarydavo ir rašto darbai, egzaminai, kurie buvo rašomi ant popieriaus. „Kartais, kai surinkdavau tuos darbus ir eidavau namo, galvodavau: „Neduok Dieve, kas nors man portfelį atims arba pamesiu. Ką tada daryti? Sakyti studentams, kad egzaminą perrašytų?“.

Fotomenininko paskaitos buvo populiarios, net per daug – didelei auditorijai dėstyti reikėjo su mikrofonu. O pirmieji metai buvo pažymėti įtampos, nes niekas iki šiol nebuvo dėstęs fotografijos, tad nebuvo nei su kuo konsultuotis, nei reikiamos medžiagos, ką pasiruošti, kokius testus ar namų darbus skirti.

„Menų fakultetas buvo labai nedidelis, dirbo nedaug žmonių, katedrų berods net nebuvo. Susirinkimų praktiškai nebūdavo. Man tik dekanas pasakė: „Neskriausk studentų“. Nelabai įsivaizdavau, kaip skriausti, kaip neskriausti. Forma buvo labai įdomi. Paskirtu laiku studentai eidavo pas mane po vieną į auditoriją, ir aš pasirašinėdavau“, – anot R. Požerskio, buvo galima pasikalbėti su studentais, išklausyti jų kritiką ar pagyras. Studentai džiaugdavosi fotomenininko paskaitomis, atvėrusiomis jiems naują požiūrį į fotografiją ir pristatančią Lietuvos fotomenininkus, tuo metu jau pripažintus pasaulyje.

Ilgą laiką Menų fakultetas neturėjo savo pastovios vietos: iš Centrinių rūmų kraustėsi į K. Donelaičio gatvę, iš jos – į Laisvės alėją, vėliau – Vytauto prospektą. „Dabar jau viskas gerai, esame Senamiestyje, tikrai geroje, pačioje geriausioje vietoje. Ši vieta idealiai tinka mūsų Menų fakultetui“, – pasak fotomenininko, deja, per visus kraustymus nebeišliko to laikmečio ženklų – nors fakultetas egzistuoja jau seniai, trūksta tai įamžinančių nuotraukų.

Studentams perduoda savo patirtį

R. Požerskis pabrėžia, kad dėstymas – vienintelis būdas kitiems perduoti savo patirtį ir praktiką: „Mano draugai užsieniečiai buvo fotografai, Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, dabar visi yra dėstytojai, profesoriai. Mes vieni kitus vadiname kolegomis – ne kaip fotografai, o kaip dėstytojai.“

Pasak profesoriaus, vienas iš pagrindinių dėstymo privalumų, kad visada turi tobulėti, sekti naujienas. Tačiau tam reikia skirti daug laiko. „Kai aš dar studijavau Kauno politechnikos institute, vienas dėstytojas pasakė, kad technologijos kas penkerius metus pasikeičia 50 proc. Aš galvojau: „Tai nesąmonė, taip negali būti“. O dabar jos keičiasi ir dar greičiau“, – anot R. Požerskio, dėstant negali būti atsilikęs nuo studentų – turi būti truputėlį aukščiau už juos.

„Kita vertus, studentai pripažįsta, kad kuo daugiau žinai, tuo paskui sunkiau kurti. Žinau atvejų, kai studentai, gavę daug informacijos apie meną, baigia studijas ir nežino, ką daryti. Sako: „Viskas jau yra padaryta“. Kai aš atėjau į kūrybinę fotografiją 1974 metais, aš nieko nežinojau. Man viskas buvo nauja: ir socialiniai, ir technologiniai dalykai. Šiuo metu per didelis žinojimas užmuša vidinį norą kurti – tai toks keistokas, pavojingas momentas“, – teigė fotomenininkas.

Sugrįžta į archyvus

Asmeninėje kūryboje R. Požerskis iš naujo atranda savo archyvus ir spausdina dar niekam nematytas nuotraukas: „Archyvai – didžiausias fotografo turtas. Taip pat ir literato, poeto, kuris daug rašo, deda į archyvą, paskui atranda tuos eilėraščius, nustemba: „Negali būti, ar aš čia parašiau? Tikrai aš, mano raštas“. Taip ir aš kartais: paimu negatyvą kokį, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista.“

Šiuo metu VDU Didžiosios salės fojė demonstruojama fotomenininko paroda „Kauno menininkai“, Milane veikia paroda „Mažasis Alfonsas“, Barselonoje –  paroda apie Lietuvos politinius įvykius „Kelias į laisvę“. Kitą mėnesį Italijoje prie Milano turėtų būti atidaryta paroda „Atlaidai“, rengiama knyga apie atlaidus.

O ar yra ateityje naujų temų? „Nulis (juokiasi). Ateitis – skaičiuoju laiką, kiek dar liko gyventi, kiek dar galiu padaryti. Fotografija yra panaši į teatro ar kino režisūrą, tik ten dalyvauja daug žmonių, dirba visa komanda. Bet tu turi turėti idėjų, minčių, turėti be galo didelį norą, daug energijos ir sveikatos. Tam reikia skirti dalį savo gyvenimo. Kyla klausimas: ar man kažką nauja daryti, nors nieko gero nebus, ar man gal geriau archyvus tvarkyti? Nėra taip, kad gali nuvažiuoti, kažką nufotografuoti. Fotografijų serijos kuriamos daug metų“, – gegužę fotomenininkas planuoja atidaryti parodą apie buvusią VDU studentę – aklą mamą, auginančią aštuonerių metų mergaitę. Ją R. Požerskis fotografuoja jau devintus metus.

Kūrėjui reikia gyvenimiškos patirties

Pasak profesoriaus, jaunajai kartai visada kyla problema, ką fotografuoti. „Sovietiniais laikais, nors mes apie tai nekalbėjome, vidinis stimulas buvo, kad nepritariame sovietų valdžios ideologijai. Mūsų fotografija buvo kaip protesto forma, fotografavome tai, kas nespausdinama, ko negalima rodyti. Kaip mano „Atlaidai“. Mano mokytojas Aleksandras Macijauskas fotografavo turgų, jo darbai Sovietų Sąjungoje nebuvo spausdinami, tik užsienyje. Turėjome stimulą garsinti Lietuvą, parodyti užsieniui savo tradicijas“, – pasakojo R. Požerskis.

Jo teigimu, dabar yra kūrybinė laisvė, nėra cenzūros, gali fotografuoti praktiškai ką nori, kelti į internetinius puslapius ką nori, tačiau kyla klausimas: o kam to reikia? „Vienas iš meno stimulų yra noras pasakyti, kad aš esu gyvas, mąstau, turiu nuomonę, poziciją ir pan. Pats žodis exhibition („paroda“ anglų k.) truputėlį primena ekshibicionizmą. Paroda – tu kažką rodai. Bet dažnai tu nori rodyti save. Tačiau tam, kad rodytum, tu turi ir pasakyti, duoti žinią, pateikti informaciją, vizualų kūrinį, kuris sudomintų kitus. Jeigu tu turi, ką pasakyti, tuomet ieškai formos ir sakai, kuri. Bet jeigu neturi, ką pasakyti, ką bedarysi, vis tiek niekam nebus įdomu“, – teigė fotomenininkas.

Šiuo metu R.Požerskis savo paskaitose dėsto apie mados fotografą Peter Lindbergh, kuris po mokslų, keliaudamas po pasaulį, simboliškai pabaigė antrą aukštąją mokyklą. „Aš irgi siūlyčiau studijas baigusiems studentams pakeliauti, išbandyti netikėtas specialybės. Viena mano studentė baigė studijas Menų fakultete, paskui marketingo, o dabar išvažiavo studijuoti kulinariją Italijoje. Tai yra savęs ieškojimas. Taip pat ir kūrėjas: jam reikia ne tik daug informacijos, bet ir gyvenimiškos patirties. Sukaupęs ją ir suvokdamas, kas yra kūryba, įvaldęs menines priemones, su kuriomis jis gali kurti, turėdamas, ką pasakyti, jis kažką ir pasakys“, – pabrėžė fotomenininkas.