B. Brechtas | J. Kolbe nuotr.

„XX a. teatro vizionieriai“ – išskirtinis skilties „Menas „žaliems“ ciklas. Jame susipažinsime su svarbiausiomis praėjusio amžiaus teatro asmenybėmis, kurios padarė didžiausią įtaką šiuolaikiniam teatrui. Šį kartą – Bertolt Brecht.

Bertoldas Brechtas (vok. Bertolt Brecht, pilnas vardas Eugen Berthold Friedrich Brecht, g. 1898 vasario 10 d. Augsburge – m. 1956 m. rugpjūčio 14 d. Rytų Berlyne) – vokiečių rašytojas, dramaturgas, kritikas, teatro režisierius.

Per savo karjerą Bertoldas Brechtas parašė ir surežisavo daugybę kultiniais tapusių kūrinių. B. Brechto bibliografijoje puikuojasi „Opera už tris skatikus“, „Motušė Kuraž ir jos vaikai“, „Geras žmogus iš Sezuano“, „Galilėjaus gyvenimas“, „Kaukazo kreidos ratas“ ir kiti. Teatro pasaulyje B. Brechtas yra žinomas ne tik dėl savo kūrybos, bet ir dėl itin didelio indėlio į teatro teorijos vystymą. Jo suformuluotos idėjos yra gyvos iki šių dienų ir vis dar plačiai aptarinėjamos.

EPINIS TEATRAS

1939 m. straipsnyje „Apie eksperimentinį teatrą“ B. Brechtas suformuluoja garsiąją epinio teatro idėją. Ji visiškai keičia aktorių komunikaciją su žiūrovais. Pasak B. Brechto, iki tol teatras turėjo tik du tikslus – būti pramoga arba moralizuoti. Tuo tarpu B. Brechtas pradėjo ieškoti formos ir turinio santykio, skatindamas žiūrovą būti kritišku, analitišku, pamatyti visuomenės ydas, norėti keistis tiek pačiam, tiek tikėti, jog gali pakeisti ir aplinką.

Brechtas siekė, kad publika viso spektaklio metu išliktų susidomėjusi. Jis vengė emocinio įsitraukimo, susitapatinimo su personažais. Aktorius B. Brechto teatre ne vaidina, o vertina, tiria, liudija, tarsi teisme. Epinio teatro tikslas nėra dirginti žiūrovų emocijų. Žiūrovai nėra teatro vartotojai, o teatro mąstytojai.

„Sukurti įvykio ar charakterio atribojimą – visų pirma reiškia atimti iš įvykio ar charakterio viską, kas savaime suprantama, pažįstama, akivaizdu, ir sukelti tuo įvykiu nuostabą ir susidomėjimą“, sako B. Brechtas. Taigi, galima teigti, jog naudodamas atsiribojimo efektą, B. Brechtas siekė dviejų, susijusių dalykų: suteikti pramogą publikai (tam, kad išlaikytų jos dėmesį) ir aiškiai, suprantamai ištransliuoti esminę spektaklio žinutę (dažniausiai ji – socialinė arba politinė).

„Įsigyventi į kintančius žmones, į pašalinamas aplinkybes, į išgydomą skausmą ir pan. yra neįmanoma“. Todėl, B. Brechto nuomone, atsiribojimo efektas, įgalina kūrėją vaizduoti įvykius ir personažus, kaip kažką dokumentiško, istoriško, skatina žiūrovą žvelgti į pasaulį keitėjo akimis.

Knyga „Brecht on theatre“ | U. Sėjūnaitės nuotr.

PAGRINDINIAI EPINIO TEATRO BRUOŽAI

• Ketvirtosios sienos laužymas (aktorius gali tiesiogiai kalbėti su žiūrovu)
• Montažas (scenos gali baigtis ir prasidėti staigiai, tarsi naujas filmo kadras)
• Daug dainų ir šokių (tokie intarpai padeda žiūrovui nepamiršti, jog tai, ką jis stebi nėra realybė)
• Pasakotojas (dar vienas priminimas žiūrovui, jog spektaklis tėra išgalvota istorija)
• „Išėjimas“ iš personažo (aktorius gali kalbėti kaip personažas, arba kaip jis pats)
• Lentelės su nuorodomis (ant jų galėjo būti užrašytas personažo vardas arba lokacija)

B. Brechto įtaka režisieriams smarkiai jaučiama iki šiol, tačiau kyla nemažai problemų teoriją bandant perkelti į praktiką. Pats B. Brechtas popieriuje yra aprašęs ištisus spektaklius, tačiau juos statydamas pats tuo dažnai nesivadovaudavo. Praktikoje sunku suvokti ir pasiekti grynąjį epinį teatrą, ir išgauti iš jo tokį efektą, kurio siekė B. Brechtas. „Brechtas nėra forma, tai – teatro vizija“, – taip apie Bertoldą Brechtą sake režisierė A. Mnuškina.