Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Daiva Šabasevičienė (2022, nr. 1).
2022 metų vasario 5–7 dienomis Vilniuje lankėsi garsus Europos dramaturgas Ivanas VYRYPAJEVAS (g. 1974). Lietuvos nacionalinio dramos teatro kvietimu jis atvyko susipažinti su šio teatro trupe ir pravesti keturias kūrybines dirbtuves, kurių metu pristatė savo teatro sampratą. Tai nėra grįžimas į antikinius laikus, kai dominavo „dramaturgo teatras“, tai yra bandymas pristabdyti teatrą, kuris nenumaldomai naikina dramos teatro pagrindą – tekstą. Vis dažnėja atvejų, kai dramaturgo tekstas spektaklyje egzistuoja, tačiau būna smarkiai iškreiptas, neatskleista dramos esmė. Kūrybinėse dirbtuvėse išsakytas dramaturgo mintis užrašė teatrologė Daiva ŠABASEVIČIENĖ.
Ivan Vyrypajev. „Šokis Delhi“. Spektaklio scena. Aktorės Ugnė Šiaučiūnaitė ir Paulina Taujanskaitė. Režisierius – Oskaras Koršunovas. OKT / Vilniaus miesto teatras | D. MATVEJEVO nuotr.
Ivanas Vyrypajevas – ne tik dramaturgas, bet ir režisierius bei aktorius. Jis gimė Irkutske, ten baigė teatro mokyklą, vėliau įstojo į Boriso Ščiukino teatro institutą Maskvoje. Pastaruosius dešimt metų gyvena Varšuvoje. Dėsto, spektaklius stato Rusijoje, Europoje ir JAV. Vyrypajevo patirtis didelė: jis vadovavo šiuolaikinės dramaturgijos teatrui „Praktika“ (2013–2016), dirbo generaliniu teatro „Okko“ prodiuseriu Maskvoje (2019–2021), šiuo metu yra privačios teatrinės kompanijos „WEDA“ Varšuvoje generalinis prodiuseris. Vyrypajevas yra sukūręs ne tik kino scenarijų, bet ir pagal juos režisavęs kelis filmus. Svarbiausia – jis yra ypatingo talento dramaturgas. Vyrypajevo pjesės statomos visame pasaulyje: šiuo metu Europoje net dviejuose šimtuose teatrų vaidinami spektakliai pagal jo pjeses. Ir tai yra pagrindiniai Europos sostinių teatrai, nacionaliniai teatrai. Rusijoje šiuo metu Vyrypajevo pjesės įtrauktos į daugiau nei trijų šimtų teatrų repertuarus. Ir jis pats, ir pagal jo dramas pastatyti spektakliai yra pelnę aukščiausių tarptautinių teatro apdovanojimų.
Pagal Ivano Vyrypajevo pjeses profesionaliuose Lietuvos teatruose pastatyti šie kūriniai: „Sapnai“ (rež. Kiril Glušajev, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2008), „Valentinų diena“ (rež. Loreta Vaskova, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2010), „Girti“ (rež. Loreta Vaskova, Klaipėdos dramos teatras, 2014), „Iliuzijos“ (rež. Oleg Kovrikov, Lietuvos rusų dramos teatras, 2012), „Dreamworks“ (rež. Georgij Surkov, LRDT, 2015), „Dreamworks“ (rež. Agnius Jankevičius, Kauno kamerinis teatras, 2016), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras, 2017), „Irano konferencija“ (rež. Aleksandr Špilevoj, Juozo Miltinio dramos teatras, 2020), „Irano konferencija“ (rež. Artiom Rybakov, OKT, 2020), „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ (rež. Nino Maglakelidze, NKDT, 2021), „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ (rež. Artiom Rybakov, OKT, 2022), „Jaudulys“ (rež. Aleksandr Špilevoj, NKDT, 2022).
Pats Ivanas Vyrypajevas kuklus, jis nuolat pabrėžia, kad sėkmė – nepastovus dalykas. Tačiau tai, ką jis papasakojo, pristatė Nacionalinio dramos teatro aktoriams, sujaudino visus. Akivaizdu, kad sėkmė jį lydės tol, kol bus gyvas teatro menas apskritai. Jį galima būtų sulyginti su kadaise Molière’ą ar Shakespeare’ą lydėjusia sėkme, kai tekstai aktorių lūpose buvo tokie veiksmingi, jog jų populiarumas išlaikė pačias trupes.
Vyrypajevas tvirtina, kad režisieriaus profesija teatre yra tokia pat kaip ir aktorių, jis – tik atlikėjas, o svarbiausia teatre – dramaturgas ir aktoriai. Pats režisuodamas spektaklius ir būdamas įdomus kūrėjas, jis pripažįsta, kad „narcizinė“ režisierių situacija turėtų keistis, jų darbas turėtų būti apmokamas pagal pajamas už parduotus bilietus. Tuomet smarkiai pasikeistų režisierių atsakomybė ir savitikslių eksperimentų, kurie žaloja teatro prigimtį, pomėgis. Nors šiuo metu daugelis garsių režisierių spektaklius stato pagal skirtingų autorių kūrinius, tačiau jų kūryba tėra vienas ir tas pats tebesitęsiantis spektaklis. Ypač tai būdinga lenkų teatrui ir jį garsinantiems režisieriams. Anot Vyrypajevo, jeigu pasirenkami skirtingi autoriai, skirtingų laikotarpių, skirtingų žanrų kūriniai, tai ir spektakliai turėtų būti skirtingi.
Didžiausias teatro priešas šiuolaikiniame pasaulyje – technikos invazija, ypač vaizdo projekcijos ir prie skruostų pritvirtinti mikrofonai, kuriuos Vyrypajevas vadina „randais“. Labiausiai nemalonu, kai mikrofonai ima ūžti, vos tik kas nors neapskaičiuotai prisiliečia prie partnerio veido arba, aktoriui nusisukus ir tolstant į scenos gylį, žiūrovų erdvėje balso intensyvumas ir raiškumas išlieka toks pat kaip ir kalbant avanscenoje, tiesiai žiūrovams. Šis siurrealistinis vaizdo ir garso prasilenkimas išmuša iš vėžių, ir žiūrovas ima nesuprasti elementarios veiksmų logikos. Anot dramaturgo, namuose žiūrint „Netflixo“ filmus, galima daugiau pamatyti ir patirti įvairių teatrinių atradimų. („Netflix“ – internetinė 1997 metais sukurta JAV kino filmų ir serialų nuomos platforma.) Klausimas – kam reikalingas teatras? Į teatrą einama dėl gyvo aktoriaus, dėl kontakto, dėl energijos, kurią nuolat patiria žiūrovai. Tad visi techniniai sprendimai yra vienareikšmis blogis.
Vyrypajevas kalbėjo ir apie Kanados teatre jau naudojamas lazeriais pagaunamų balsų galimybes. Jos tikrai atkeliaus ir iki Europos, ir tai bus dar vienas naujas žingsnis teatre. Tai turėtų būti akivaizdžiai pažangiau nei dabartiniai sprendimai.
Vyrypajevas siūlo gerbti ir atskirą dėmesį skirti spektakliams, kuriuose aktoriai vaidina be mikrofonų. Jis siūlo net afišose, visoje reklamoje išskirti rašant: „Šiame spektaklyje išgirsite autentiškus aktorių balsus, nebus mikrofonų ir jokių vaizdo projekcijų“. Tai turi būti didelės vertės ženklas. Ir dar siūlo rašyti: „Natūralūs aktoriai brangiai kainuoja“. Tokių spektaklių bilietai turėtų būti brangesni nei pastatymų, kurių sprendimai skęsta technikoje.
Ivan Vyrypajev. „Irano konferencija“. Spektaklio scena. Aktoriai Darius Gumauskas, Tomas Vaškevičiūtė ir Algirdas Dainavičius. Režisierius – Artiomas Rybakovas. OKT / Vilniaus miesto teatras | G. JAUNIŠKIO nuotr.
Kūrybinių dirbtuvių metu išsakytos Ivano Vyrypajevo mintys
Priklausau kartai, kuri užaugo gerbdama savo mokytojus – senuosius meistrus. Jie man – autoritetai. Šiandien suprantu, kad teatras pasikeitė, bet aš laikausi tų teatro nuostatų, kuriuos išpažino mano autoritetai.
Ypač gerbiau ir gerbiu lietuvių teatrą. Mano brandos laikotarpiu jis turėjo ypatingos reikšmės.
Pradėsiu nuo, atrodytų, paskutinių dalykų. Kur slypi dramos teatro unikalumas? Būtent šios rūšies teatre vaidinama pjesė. Pjesė – tai literatūra. Joje herojai įkūnyti fiziškai. Pjesę labai sunku statyti žmogui, neišmanančiam pagrindinių teatro principų. Pjesė yra tai, ką mes matome scenoje. Spektaklyje siužetas ir forma turi būti vientisi. Režisierius sukuria papildomą realybę. Mano, Ivano Vyrypajevo, nuomone, režisieriai, kaip ir aktoriai, yra tik pjesės atlikėjai.
***
Pjesė – tai užkoduota forma, užkoduotos natos. Šiandien mes nesuprantame, iš ko juokėsi žmonės skaitydami Aristofaną.
Pjesė – tai tekstas, tai vientisa kapsulė, kurią sudaro trys pagrindiniai elementai:
1. Siužetas, istorija, veiksmas, personažų charakteristikos.
2. Klausimas „kaip?“. Svarbu įminti, kaip vaidinti vieną ar kitą pjesę. Ne formos, o pačios dramaturgijos požiūriu. Svarbu atskleisti, kuo vienas dramaturgas skiriasi nuo kito. Todėl kiekvieną pjesę reikia vaidinti skirtingai.
3. Tema. Ką nori pasakyti autorius? Šiuolaikinio dramaturgo misija – sukurti tai, kas aktualu būtent dabar.
Labai tiksliai apie tai rašė Antonas Čechovas „Vyšnių sode“: laikas pasikeitė, bet herojai to nesupranta, jie ir toliau gyvena sename laike. Tai itin puikiai galì suprasti papuolęs į Himalajų kalnuose esančią katalikų bažnytėlę, kur viskas kitaip, bet išlaikyta liturgija.
***
Molière’o, Shakespeare’o teatrų dramaturgai uždirbdavo tik iš parduotų bilietų, o ne iš mokesčių mokėtojų.
Dramaturgija – tai būdas, suformuojantis scenos ir salės tarpusavio santykius. Aktoriai visą laiką „žaidžia“ su sale. Svarbu, kaip visa tai turi vykti. Režisieriaus užduotis – paaiškinti, kaip vaidinamas vienas ar kitas autorius. Režisieriaus pareiga – taip surežisuoti aktorius, kad jiems būtų įdomu. Svarbu, kad režisierius atvertų visus dramaturgo lygius. Dramaturgas sukuria pjesės mechanizmą, kurį turi perteikti aktoriai. Todėl svarbu pjesę išanalizuoti, paruošti – kaip bus vaidinama, kad būtų aišku, kokie kriterijai, ir visa tai atlikti. Tekstas – tai stresas. Režisierius turi suvokti, ar įmanoma teisingai jį perteikti.
Režisierius Eimuntas Nekrošius iš aktorių „ištraukdavo“ metafiziką. Ir labai tiksliai. Bet neišsilavinę žmonės vargu ar galėjo suprasti Nekrošiaus teatrą. Teksto likdavo nedaug, todėl dominuodavo metaforų, simbolių kalba.
*** Žmogaus lemties pakeisti neįmanoma. Jeigu apie tai spektaklyje „nekalbama“, tai ne Shakespeare’as. Ar reikia mums saugoti senąją kultūrą? Svarbiausia – parodyti, kaip veikia pati pjesė! Jeigu medžiaga įdomi, tai joje svarbu ne kas, o kaip. Svarbu, kaip aktoriai ir režisieriai visa tai atskleidžia. Tai yra esmė! Tūkstančiai kaip, o tik po to – ką. Jeigu atvirkščiai, visada – neįdomu.
Geras dramaturgas visada kuria aktyvų veiksmą. Jeigu nuobodu, visi pradeda taikyti vaizdo ekranus, daug muzikos. Režisierius atveria tai, ką parašė dramaturgas.
Dabar vyrauja infantilus teatras, vien dėl to, kad negerbiamas dramaturgas. Aš pripažįstu dramaturgo teatrą, jo primatą.
***
Spektaklyje viskas svarbu, nes kaip tik dabar aš vaidinu tau. Aktorius įkūnija dramaturgo žodžius. Iš pažiūros teatras – labai primityvus reiškinys. Kodėl svetimą tekstą aš turiu padaryti savu? Aš vaidinu ne šiaip vaidmenį, o vaidmenį pjesėje. Per vaidmenį vaidinama pjesė. Tai labai svarbu suvokti.
Pjesė yra tai, kas atveria aktorių burnas: aktorius sako, vaidina tekstą. Vaidinti reikia taip, tarytum tai būtum parašęs tu. Aktorius negali jausti personažo. Infantiliame teatre visi personažai bando jausti. Tai – labai blogai. Aktorius į žiūrovą negali žiūrėti personažo akimis. Aktorius turi tik energetiškai sakyti tekstą. Negalima literatūriškai jo varijuoti, – tik natūralus būdas.
***
Teatras – tai komunikacijos sistema.
Bet kai rašoma pati pjesė, iš pradžių būna tema, o po to – „kaip“.
Dramaturgija keičia teatrą. Kai kada geras pjeses labai sunku suprasti iš pirmo karto. Vladimiras Nemirovičius-Dančenko kelis sykius Konstantiną Stanislavskį privertė skaityti „Dėdę Vanią“, tik tuomet šis suprato tos pjesės genialumą. Jei to nebūtų atsitikę, mes nežinotume dramos „Dėdė Vania“.
***
Postmodernizmas – baisi liga. Dabar teatre vyksta postdraminis pragaras. Teatre aktoriai dažnai aprengiami šiuolaikiniais drabužiais, bet vaidinamas senas tekstas. Kiekviena pjesė turi savo taisykles. Dramaturgui nereikia leisti dalyvauti spektaklio kūrime, nes kartais pats dramaturgas nežino, nesupranta, ką parašė. Jis gali rašyti įvairiose būsenose: apsvaigęs, pervargęs, nemigęs… Režisieriaus užduotis – išnagrinėti pjesę. Antraip gali nutikti daug nepaaiškinamų dalykų. Lenkijos teatre vos ne kiekviename spektaklyje nusimaunamos apatinės kelnaitės. Niekas nežino kodėl, bet taip liepia režisierius.
O teatre nieko daryti nereikia, tik teisingai perskaityti pjesę.
***
Tikrą teatrą užmušė festivalių organizatoriai ir teatro „mylėtojai“ – snobai, kurie eina ne į spektaklius, o į „pavardes“. O iš tiesų teatras yra paprastas, jis tiesiog skirtas žmonėms. Vieni „perskaito“ tik pirmą planą, kiti sugeba pamatyti ir giluminius teksto klodus. Vien dėl to dramos teatre privalo būti tekstas. Tokiame teatre įvairaus išsilavinimo žiūrovai turės ką veikti.
Šiandien ateini į teatrą žiūrėti Čechovo, o man rodo apie Putiną ar apie translyčius žmones, nors plakate – Čechovo pavardė.
***
Nereikia vaidinti būsenų. Viskas parašyta tekste. Pavyzdžiui, pjesėje „Girti“ veikėjai nesupranta, ką jie kalba, bet žiūrovai supranta. Aktoriai turi suprasti, ką sako. Visi veikėjai girti, bet girtumo rodyti nereikia. Gal tik kokius mažus niuansus. Pats tekstas atskleidžia jų girtumą, svarbu teisingai jį ištarti. Todėl, kaip jau daug kartų sakiau, svarbiausias laikotarpis – pjesės analizė. Pjesės skaitymų, analizės laikotarpis turėtų trukti ilgiausiai, antraip niekas nežinos, nesupras, kaip dramos tekstas turi būti ištartas, ką jis reiškia. Vaidmuo labai gerai kuriamas iš teksto skambėjimo. Jeigu tarp trumpų sakinių yra taškai, juos ir reikia „perskaityti“, o ne visą pastraipą susakyti vienoda intonacija. Teisingai pastatytas kūrinys turėtų trukti dvidešimt minučių ilgiau negu pjesės perskaitymas. Kad suprastum kūrinį, jo muzikalumą, ritmą, būtina jį perskaityti daug kartų, antraip iš pat pradžių jis pavirs neteisingomis klišėmis.
*** Filosofas ir estetikos istorikas Aleksejus Losevas labai aiškiai apibrėžė, kas yra mitas. Mitas nėra išsigalvojimas ar fikcija, tai – ne fantastinis išgalvojimas. Mitas transcendentiškai būtinas. Tai – minties ir gyvenimo kategorija. Jame nieko nėra atsitiktinio, nereikalingo, savavališko, sugalvoto, fantastiško. Tai – tikra ir konkreti realybė. Mitas turi griežtai apibrėžtą struktūrą. Pirmiausia tai – dialektiškai būtina sąmonės ir būties kategorija apskritai. Mitas labai svarbus teatre. Čia viskas priimama tiesiogiai, sakoma tam, kas klauso. Čia ir dabar – tai mitas. Graikams Dzeusas buvo mitas, ne pasaka, kaip tai suvokia dabartinis žmogus. Žmogaus sąmonė – ne racionali. Ją aprašyti galime tik per mitą. Nuosekliai analizuojant atsiveria keli sluoksniai. Geriausias pavyzdys – Molière’o „Don Žuanas“.
***
Perskaityti pjesę – tai tolygu suprasti didžiulę sistemą. Pavyzdžiui, Henriko Ibseno pjesėje „Lėlių namai“ – tik vienas įvykis: Kalėdos. Reikia gimti, kad numirtum. Visa kita sukasi aplink šį įvykį. Aktoriui privalu „įeiti“ į pjesę ir tapti ja. Pasitaiko tokių „nusipelniusių“ aktorių, kurie mano, kad jiems užtenka kelių repeticijų, kad jie gali suvaidinti spektaklyje ilgai nesikankinę analizuojant kūrinį. Jie sako: „Tegul repetuoja tie, kurie negali ar nemoka vaidinti“. Jei taip atsitinka, tuomet žiūrovui „pateikiamas“ štampų rinkinys, o teatras tampa infantilus.
