Petro Repšio studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m.
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studija“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą foto pasakojimo centre – grafikas, tapytojas, skulptorius Petras Repšys ir jo studija (Vilnius, 2021 m.).
Petras Repšys: Paprastas žmogus esu. Dirbau kaip koks batsiuvys. Man amatas labai svarbu.
Nemanau, kad čia reiktų kalbėti apie įkvėpimus ir kitus dalykus. Svarbiausia yra idėja, ji padiktuoja viską. Po to yra darbas, kurį turi atlikti, ir tiesiog jį darai. Ir negalvoji, kad padarysi labai gerą paveikslą (neaišku, ar apskritai ką nors padoraus esi padaręs), žinai tik tiek, kad yra noras kažką padaryt, ir viskas.
Galiu pasakyt, kad viskas, ką dariau, man buvo įdomu. Pavyzdžiui, medaliai: atsirado tie plastiniai dalykai, visokios kombinacijos, negatyvas, pozityvas, piešinys, tik piešinys arba piešinys ir forma.
Tie dalykai man buvo labai įdomu. Tai kiek galėjau, tiek ir padariau.
Laikas eina, reikia eiti, dirbti, yra mokiniai, dar kažkas. Tai aš į kišenę įsidedu metalinę plokštelę, jau padengtą, einu ir kažką vis krapštau. Tokiu būdu pasidarė nemažai darbų. Nors nieko neplanavau. Tą laiką galėjau kažkur kitur padėt. Parūkyt, išgert alaus… Bet aš ir tai suspėdavau.
Taip susidarė ciklas. Daug tų miniatiūrų – be jokio išankstinio sugalvojimo. Jokių grandiozinių sumanymų. Kai kas pavyksta, kai kas – ne. Išmeti. Nedidelis formatas, negaila.
Su medaliais buvo problema, nes buvau grafikas. Jeigu šiek tiek moki piešt, tai gal gali ir lipdyti, ir tapyti. O anais laikais, jei esi ne tos specialybės, su kitokiais darbais parodose negali dalyvauti. Jeigu skulptorius tapo, tai jau kriminalas! Tapytojai buvo ta zaraza užkrėsti, nenorėjo į savo tarpą priimti žmonių iš kitų specialybių, nors šiaip jie šaunūs buvo. Tas suskirstymas į cechus bjauriai veikė aplinką.
Petro Repšio studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m.
Petro Repšio studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m.
„Metų laikai“ – ne šiaip sau darbas. Ten padaryta taip, kaip aš įsivaizdavau. Žmonės gali spręsti savaip, bet aš prieš save išpažintį atlikau. Ir tai nėra garsūs žodžiai. Ką galėjau, tą padariau. Geriau padaryt negalėjau.
Iš pradžių su anglim ir kreida nupaišiau visas sienas ir lubas. Gaila, kad nenufotografavau. Ir niekas nenufotografavo tų piešinių. Ten kitaip buvo. Tuo metu Lietuvoje lankėsi Marija Gimbutienė. Atėjo į Universitetą, pamatė tuos piešinius: „O Viešpatie! Ir dar sako, kad nėra pragaro!” Gimbutienės „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene” mums buvo labai svarbi. Juokingiausia, kad tą knygelę visi patys vertėsi iš anglų kalbos, ir tie vertimai skyrėsi (pati Gimbutienė man pasakojo).
Labai šauni moteris buvo. Atvažiavo, ir prasidėjo visos tos deivės. Gimbutienė tiesiog užkrėtė visus: skulptorius, Jeruzalės dailininkus. Labai svarbu, kas šalia tavęs yra. Niekas nei iš šio, nei iš to neatsiranda. Jeigu žmogus turi kokios racijos, jis veikia aplinką.
Petro Repšio studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m.
Negaliu skųstis – žmonės, su kuriais teko bendraut, man buvo labai svarbūs. Ir vyresni už mane, ir jaunesni, bet labai įdomūs žmonės. Algirdas Julius. Greimas, Gimbutienė. Viačeslavas Vsevolodovičius Ivanovas.
O svarbiausias man buvo Gerardas Bagdonavičius – daug daugiau, negu mokytojas. Ateidavom pas jį su Eduardu Juchnevičium, o Bagdonavičius groja fortepionu ir dainuoja rusiškus romansus… Šopeną grodavo, deklamuodavo Tiutčevą… Jis buvo labai taktiškas. Daugybė dailininkų pas jį mokėsi: Antanas Gudaitis, Telesforas Kulakauskas, Vytautas Čekanauskas, Nasvyčiai…
Pas Bagdonavičių mes ateidavom tarsi į muziejų. Turėjo labai didelę biblioteką. Daug jo mokinių išvažiavo į užsienius, iš ten siųsdavo knygas. Su Juchnevičium, būdami mokiniais, pas jį vartėm Salvadorą Dali. Tais laikais!.. Paliko didžiulį įspūdį. Kai atėjau į Dailės institutą, aš jau daug žinojau.
Muzika, dailė, literatūra yra vienas reikalas – ant jų stovi visa kultūra. Turiu daug pažįstamų muzikantų, poetų, bendraujant jie pasako daug dalykų, kurių nežinai. Dar ir istorija man labai įdomi. Nedariau nė vieno darbo, prieš tai visko neišsiaiškinęs. Ir praktiškai nėra žmogaus, kuris man galėtų viską paaiškinti. Teko pačiam skaityt…
Kokie mano darbai man brangiausi, daug negalvoju. Kaip žmogus turi visokių dalykų, taip ir čia. Gerai susidėlioja, blogai, – čia jau kas nors kitas pasakys. Mano galva – pralatravojau didelę dalį savo gyvenimo. Matyt, be to neįmanoma. Gal būčiau daugiau pridaręs…
Du jauni danieliai mano sode graužė sulaukėjusius obuolius.
Pirties sienos ir lubos juodos
Didelis langas su vaizdu į pievoj tekantį upelį.
Virš lango kabo 5 miške rastos žvėrių kaukolės.
Tik obliuotos grindys šviesios.
Čia visada tylu ir ramu,
Čia aš būnu vienas
Pirties kampe kepurės dydžio rupūžė,
Nežinau, kaip ji ten atsirado.
Ji niekur nesitraukė iš savo kampo.
Aš žiūrėjau į ją, ji į mane savo išblukusiom melsvom akim.
Iš jos akių išskaičiau, kad ji žino mano mirties valandą.
Rudens dangus buvo prigrūstas žvaigždžių, netelpančios krito ant mano šiferinio stogo.
