Menininkės Birutės Stulgaitės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studija“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkė Birutė Stulgaitė ir jos studija (Vilnius, 2022 m.).
Birutė Stulgaitė: „Dirbu su įvairiomis medžiagomis. Manau, kad medžiaga turi atitikti idėją, mintį ir formą.
Bet vien minties nepakanka, svarbu išmanyti ir amatą. Tobula, kai tai dera.
Dar svarbu būti nepriklausomam nuo aplinkybių. Nuo gundymų būti pastebėtam, būti žinomam, t. y. būtina vidinė laisvė. Ir dar turi būti atviras pasauliui. Ne tik girdėti, matyti, bet ir mokėti atskirti, ar tai, ką nori padaryti, kyla iš tavo vidaus. Pavadinčiau tai nuolatiniu budėjimu. Ir tas kūrybinio budėjimo metas yra nuostabus, nes visą laiką kažką pastebi. Eini, ir tarsi kas pakreipia tavo galvą: „Oi, koks fainas geležiukas!“ Taip mano darbuose atsiranda įvairios medžiagos, ypač metalai, anksčiau turėję kitą paskirtį (aš juos vadinu įvirpintais metalais). Suteikiu jiems kitokį būvį. Dar man svarbu, kad ta naujoji būsena būtų ankstesnės tęsinys, t. y. kad ir pirminė objekto būsena išliktų. Todėl prisiliečiu minimaliai.
Kartais išsyk pamatai, ką su tuo daiktu daryti, o kartais tenka labai ilgai laukti, kol paaiškėja, kuo jis galėtų tapti. Nemėgstu perdaryti, todėl turiu gerai žinoti, ko noriu. Iš pradžių tas žinojimas, ta mintis gali kyboti kažkur debesyse, – nemoku paaiškinti, bet po truputį tas aiškumas randasi, bręsta. Gal ir medžiagos šį tą diktuoja.
Jei tapybą gali užtepti, tai metalo nebeprilipdysi. Dažnai kenčiu, kad vis nėra ir nėra to matymo, bet nieko nepagreitinsi. Kita vertus, gera būti toje kūrybinėje būsenoje. Gal tai ir noras „patinginiauti“: jau matyti, bet dar nieko neįgyvendinti medžiagoje… Ilgokai esu taip prabuvusi. Bet po tokių laikotarpių – ką imi, tą padarai.
Menininkės Birutės Stulgaitės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Menininkės Birutės Stulgaitės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Mano kūrybos sritys: papuošalas, gintaras ir metalo plastika. Vis pasineriu į kurią nors vieną. Dabar tęsiasi ilgas metalo laikotarpis. Surūdijusių visokių blėkų. Bet pakliuvo į rankas nuostabių japoniškų popierių, ir vėl norisi juos derinti su gintaru, ieškoti to laikinumo…
Tai padeda vis keistis, nesikartoti. Dievulis davė žmogui dvi ausis, o man problema padaryti du vienodus auskarus, bet leidžiu sau būti laisva…
Papuošalų kūrimas Lietuvoje dažnai vadinamas juvelyrika. Bet tai yra metalo meno dalis. Kaip kalvystė, kaip metalo plastika (mes mokėmės metalo meno, aš juk juvelyrikos diplomo neturiu). Esu sakiusi, kad papuošalas neturi puošti. Jo paskirtis – atliepti žmogaus tapatumą. Jis turi būti taikomas ne prie suknelės ar kitų aksesuarų, o prie žmogaus. Papuošalai yra kilę iš amuletų, ir tos prasmės reiktų paisyti.
Pradėjusi kurti smarkiai skyriausi nuo kitų, buvau ignoruojama. Manau, kad kiekvienas kūrėjas turi būti kitoks, daryti kitaip, bet tai neturėtų būti savitikslis dalykas.
Gintaro kaip medžiagos ilgai negalėjau suprasti. Nežinojau, ką su juo veikti. Iš pradžių su juo elgiausi kaip su metalu – daryti, kaip man norėjosi. Vėliau supratau, kad pirmiausia svarbu pastebėti tai, ką jis turi pats savyje. Man tai buvo perversmas, ir tada ta medžiaga, tai, ką turi pats mineralas, man, kaip žmogui, labai padėjo. Supratau, kiek, kur ir kaip atverti jo savybes – spalvas, formas, skaidrumą ar matiškumą. Gintaras iki šiol yra mane užkabinęs. Su pagarba žiūriu į tą gamtos ir laiko sukurtą mineralą. Bet šiuolaikiniams juvelyrams tai nelengvai pasiduodanti medžiaga. Nelabai ir mėgstama, nes gintaras prašosi nuolankumo. Jei nori šokiruoti, jis – blogas partneris.
Gintaro karoliai man gražu. Patinka, kad juose beveik nėra kitos medžiagos, kad švaru. Mane liūdina gintaro puošimas metalu, nes jo puošti nereikia. Figūrėlių drožimui taip pat ne ta medžiaga. Sukis verskis, bet nepuošk. Geriau pasistenk suvaldyti atsitiktinumus: juk kai atsargiai atidengi, pamatai, kas slypi gintaro viduje.
Metalo plastika nuo, pavyzdžiui, kamerinės skulptūros skiriasi atlikimo technika. Skulptoriai iš vaško, plastelino lipdo formą ir į ją pila išlydytą metalą, jo nepaliesdami. O metalo plastikos kūrėjai tiesiogiai dirba su metalu, jo savybėmis, galimybėmis. Prisimenu, kai rengėme pirmąją „METALOfono“ parodą, iš užsienio pradėjo siųsti mažas lietas skulptūrėles. Oj, kaip mes nusigandom… Bet kai kuriose šalyse yra labai stiprus metalo menas. Be abejo, Estijoje, nustebino (gerąja prasme) Izraelis.
Menininkės Birutės Stulgaitės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Menininkės Birutės Stulgaitės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Plienas ir varis – tvirtos ir ilgaamžės medžiagos. Bet jos jautriai reaguoja į laiką ir aplinką. Surūdijęs plienas ar pažaliavęs varis pateikia kitokią, netikėtą ir taurią estetiką. Mano užduotis – suvaldyti atsitiktinumus, neužgožiant jų techniniu bei estetiniu sprendimu. Anot Arvydo Šliogerio, „leisti patiems daiktams parodyti savo grožį, nes daikto grožis yra ne kas kita, kaip daikto būtis, iškelta į regėjimo šviesą“.
Dažnai ir čia pakanka minimalaus techninio įsikišimo, pasikartosiu, man svarbiau pajausti medžiagą, sugebėti atverti ir išryškinti ankstesnę daikto paskirtį, ją pratęsti ir suteikti naują, kitą būvį.
Personalines parodas rengiu retai, tik tada, kai patys darbai ima norėti pasirodyti. Visada rodau tik naujus darbus. Tai dar viena priežastis, kodėl tos parodos nėra dažnos. Ekspozicija man – tarsi kūrybos tęsinys. Man atrodo, tik tokių parodų reikia. Labai svarbi ir parodos erdvė, vieta bei darbų išdėstymas. Viskas turi atitikti darbų stilių, kurti harmoniją. Todėl ekspozicijas parengiu kuo geriau, su tais pačiais darbais kitą kartą tai pakartoti nepavyktų. Ir apskritai kartoti neįdomu. Tik gaila, kad daug kas nesuspėja pamatyti.
Laikas nuo laiko grįžtu prie gintaro, kaip kontrasto surūdijusioms geležims. Kai atšimpa dantys nuo vieno, tada galima imtis kito. Kaip ir dabar su japonišku popieriumi. Čiupinėju, net kvėpuoti sunku, nes jie skraido. Ir galvoju: kaip aš galėjau su tais metalais dirbti? Bet kai po kurio laiko grįžtu prie metalo, vėl galvoju, ką aš su tais popierėliais dariau.
Svarbu padaryti, padėti į šoną ir daugiau nebematyti.
Kad ir ką darytum, jei kūryba eina iš vidaus, visada būsi savimi. Kiekvienoje medžiagoje turi atrasti save. O kai tai nutinka, turi kaip reikiant nusišlifuoti. O jau tada – patiks kam, ar nepatiks, eis žiūrėti, ar neis, – nebesvarbu. Tokią tegul ir matys.
Man atrodo, Jurgita Ludavičienė prieš dvidešimt metų rašė, kad gintarui suteikiau šiuolaikinį požiūrį. Prisiimu sau šiokį tokį nuopelną.“
