Borisas Dauguvietis. Ekonominės karių bendrovės fotostudija,1925; Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. 446 p.)

Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Borisą Dauguvietį. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Borisas Dauguvietis. Ekonominės karių bendrovės fotostudija,1925

Dauguvietis Borisas (1885–1949), lietuvių režisierius, dramaturgas. Gimė Latvijos pasienyje, Dauguviečių vienkiemyje prie Nemunėlio upės, teisininko šeimoje (motina buvo olandė). 1906–1909 m. studijavo Petrapilio imperatoriškojoje teatro mokykloje, vėliau dirbo kaip aktorius ir režisierius Petrapilyje, Petrozavodske ir kitur. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Biržuose girininku. Nuo 1923 m. gyveno Kaune, ligi 1941 m. buvo dramos teatro režisierius, kurį laiką taip pat vadovavo žydų teatrui, 1927 m. įsteigė žurnalą 7 meno dienos, jis ėjo ligi 1934 m. (atgaivintas 1992 m. kaip savaitraštis). 1928 m. išspausdino knygelę Teatrališkoji Maskva. Artimai bendravo su Petru Vaičiūnu, kuris kasmet parūpindavo repertuarui savo dramų. Nacių okupacijos pradžioje už vadovavimą žydų teatrui Dauguvietis buvo atleistas iš Kauno teatro, dirbo Žagarės dvare agronomu. 1944 m. atsikėlė į Vilnių ir ligi mirties buvo dramos teatro vyriausiasis režisierius. Parašė pjesių pagal socialistinio realizmo reikalavimus. Iš jų masinio žiūrovo skonį atitikusi Žaldokynė (1947) virto kultine ir, pastatyta Kazimieros Kymantaitės (1909–1999), buvo rodoma daugiau kaip 60 metų (ilgiausiai išsilaikęs spektaklis lietuvių teatro repertuare).

Borisas Dauguvietis palaidotas Rasų kapinėse.

Ne kartą kritikuotas už režisūros silpnybes ir skubotumą (per sezoną pastatydavo net 8–9 dramas), Dauguvietis paliko pėdsaką lietuvių kultūroje pirmiausia kaip ryški, temperamentinga asmenybė, patį savo gyvenimą pavertusi teatru. Garsėjo humoru ir fantazija. Amžininkai įsiminė jo auskarą (anot Dauguviečio, tokį nešiojęs Shakespeare’as). Tarptautinę teatro dieną, šalia kitų apdovanojimų, geriausiam metų Lietuvos teatro menininkui įteikiamas „Boriso Dauguviečio auskaras“.

Prie namo V. Mykolaičio-Putino g. 8, kur Borisas Dauguvietis gyveno 1947–1949 m., įrengta memorialinė lenta. Dauguviečio vardu buvo pavadinta Odminių gatvė, bet jai grįžo senasis pavadinimas.

Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 308).