Laurynas Gucevičius. Skulpt. J. Ostrovskis, 1861; Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. 446 p.)
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalijasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato lietuvių architektą, žymiausią brandžiojo klasicizmo kūrėją Lietuvoje Lauryną Gucevičių. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Laurynas Gucevičius. Skulpt. J. Ostrovskis, 1861
Gucevičius Laurynas (Wawrzyniec Gucewicz, 1753–1798), architektas, žymiausias Vilniaus klasicizmo atstovas. Anksčiau vartotas, literatūroje paplitęs prievardis „Stuoka“ pasirodė esąs istorikų klaida. Gimė Kupiškio apylinkėse, Migionių kaime. Lietuvio sodiečio sūnus. Mokėsi Panevėžyje, 1773 m. įstojo į misionierių vienuolyną ir pradėjo studijuoti Lietuvos vyriausiojoje mokykloje (klausėsi Martyno Knakfuso architektūros, Pranciškaus Norvaišo matematikos paskaitų). 1776–1777 m. vyskupo Ignoto Masalskio lėšomis mokėsi Romoje, ten itališkai išspausdino neišlikusį trumpą traktatą apie architektūrą. Grįžęs į Vilnių, drauge su Knakfusu priimtas į masonų ložę „Uolusis lietuvis“ (1778). Tais pačiais metais su Masalskiu vėl išvyko Vakarų Europon, aplankė Karaliaučių, Berlyną, Hamburgą, Bremeną, Liubeką, buvo Danijoje ir Švedijoje. Pusantrų metų studijavo Karališkojoje dailės akademijoje Paryžiuje, mokėsi iš žymiausių to meto prancūzų architektų Jacques’o Soufflot (1713–1780) ir Claude’o Ledoux (1736–1806). Atrodo, ypač domėjosi Soufflot statomu Paryžiaus panteonu.
1781 m. Gucevičius tapo Masalskio architektu, perkūrė jo rezidenciją Verkiuose; prie šios rezidencijos dirbo ir Knakfusas. 1785 m. griežtai klasicistiniu stiliumi ėmėsi perstatyti Vilniaus rotušę (darbai baigti 1799 m., jau po Gucevičiaus mirties). Buvo suplanavęs ir rotušės bokštą su karaliaus Stanislovo Augusto statula, bet tas projektas liko neįgyvendintas. 1783 m. perėmė iš Giuseppės Sacco (1735–1798) ir Knakfuso Vilniaus katedros rekonstrukciją. Už katedros projektą gavo iš karaliaus medalį „Merentibus“ („Už nuopelnus“). Sėkmingai įkomponavo į klasicistinį katedros pastatą Šv. Kazimiero koplyčią ir kai kurias kitas ankstesnes dalis. Katedros statybą 1801 m. užbaigė Mykolas Šulcas.
1790 m. Gucevičius gavo bajorystę ir turbūt dėl to – namus Vilniuje, Šv. Jono gatvėje. Masonų ložėje „Uolusis lietuvis“ susipažino su Jokūbu Jasinskiu ir 1791–1793 m. dėstė jo įkurtoje Lietuvos inžinerinio korpuso mokykloje. 1794 m. tapo Lietuvos vyriausiosios mokyklos profesoriumi, Architektūros katedros vedėju. Jo sudarytoje programoje, be ko kita, sakoma: „Profesorius […] įrodys, kad pastato grožis, darnumas ir didingumas glūdi ne išgalvotuose pagražinimuose bei papuošimuose, bet statinio dalių santykiavime tarpusavyje ir su visuma, o nuo to priklauso ir jo stiprumas.“
Vilniaus rotušė. Dail. J. Peška, 1808, fragmentas
Ilgai dėstyti Gucevičiui neteko, nes jis – šalia Jasinskio – tapo vienu svarbiausių 1794–1795 m. sukilimo organizatorių Lietuvoje. Buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, subūrė Vilniaus civilinę gvardiją (apie 1 600 žmonių), kautynėse prie Ašmenos buvo sužeistas. Gavęs Nikolajaus Repnino sutikimą, 1797 m. grįžo į Vyriausiąją mokyklą. Mirė Vilniuje, palaidotas, manoma, Šv. Stepono bažnyčios šventoriuje.
Be svarbiausių Vilniaus akcentų – katedros ir rotušės, – Gucevičiui priskiriama nemažai kitų statinių. 1790 m. jis sudarė Vilniaus vakarinės dalies generalinį planą. Jam buvo pavesta perstatyti ir Vyskupų rūmus (dab. Prezidentūra), bet tą projektą visiškai pakeitė Vasilijus Stasovas. Manyta, jog Gucevičius sukūrė rotondinę Sudervės bažnyčią, tačiau dabar tvirtinama, kad ją projektavo kun. Laurynas Bortkevičius (1750–1823) – tiesa, ne be Gucevičiaus įtakos.
Laurynas Gucevičius buvo vienas geriausių to meto architektų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jo pastatai pasižymi paprasta ir darnia kompozicija, ramiu didingumu, pusiausvyra, puikia aplinkinės erdvės sąranga. Jie tobulai išreiškia racionalistinę prancūzų revoliucijos laikotarpio dvasią. Gucevičiaus mokiniai ( Karolis Podčašinskis, Mykolas Šulcas) neįstengė jam prilygti.
Architektui skirta Justino Marcinkevičiaus drama Katedra. 1984 m. priešais Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčią pastatytas Vlado Vildžiūno sukurtas Gucevičiaus paminklas, ten pat yra jo vardu pavadinta gatvė, o atminimo lenta įrengta Vilniaus dailės akademijos centrinių rūmų (Maironio g. 6) laiptinėje.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 102–103).
