Skulptorius Stanislovas Kuzma savo studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2010-2011 m., Vilnius
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studija“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteikia galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai, kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą foto pasakojimas skirtas skulptoriui Stanislovui Kuzmai (1947–2012 m). 2010-2011 m. jo studijoje darytas nuotraukas papildo menininko žmonos Lidos Kuzmienės prisiminimai (2021 m.)
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. rugpjūčio 24 d. portale vilniausgalerija.lt
Lida Kuzmienė: Instituto laikais, kai gyvenome Jeruzalėje, Vildžiūnų palėpėje, Stanislovas [Kuzma] portfelyje nešiodavosi pliauską. Jau, matyt, turėdavo nusipiešęs, ką droš, bet juk iškart visos skulptūros išdrožti negali, tai ranką išdrožia, tai koją ar galvą. Ir visą laiką portfelyje kas nors būdavo, koks pagaliukas ir peiliukas ar švitriukas. Mes, studentai, baliavodavome susėdę, plepėdavome, o jis tuo tarpu drožia…
Skulptorius Stanislovas Kuzma savo studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2010-2011 m., Vilnius
Jis labai gerai išnaudodavo laiką: jei ilsisi, tai ilsisi, o kai dirba, tai dirba. Dirbtuvės neturėjome, tai toj pačioj patalpoj Jeruzalėje ir drožė. Sūnus gimė, tai ugnelę kūrenam, ir vystiklai, pamazgų ir švaraus vandens kibiras, – viskas vienoj patalpoj. Ir lovytė, ir darbo stalas… Tarp drožlių visą laiką ir gyvenome. Paskui gavome butą, persikėlėme į Krivių gatvę. Viename kambaryje visi miegojome, o kitame jis pradėjo dirbti. Kirvis, kaladės, tik pasidėdavo porą vatinių čiužinių, nes porąkart sulenki jie sugeria garsą. Jei reikdavo, kartais ir vėlai, jau grįžęs iš darbo Dailės institute, dudendavo. Bet kaimynai buvo pakantūs.
Dirbtuvė atsirado po aštuonerių metų. Jau „Mūzos“ buvo padarytos. O plastelininį jų modelį lipdė kambaryje – per visą sieną buvo paruoštas toks stelažas… Tuo metu jau buvo po širdies operacijos, bet noras gyventi įveikė visus negalavimus. Jis buvo stebuklingai gyvybingas: ir muštas, ir fizinis darbas, ir širdis, ir po operacijos. Profesorius Algimantas Marcinkevičius sakė, kad menas – rūstus dalykas, kad teks keisti profesiją, o Stanislovas: „Aš dar pažiūrėsiu…“ Jį kažkokia didelė jėga stūmė per gyvenimą.
Esu kartu su juo dirbusi, šlavusi drožles. Ir nupiešęs kokį eskizą ar nulipdęs iš plastelino modelį, nešdavo man parodyti. Aš buvau arčiausiai.
Pieštuko nemėgo. Iš pradžių piešiniams naudojo bloknotus, vėliau – paskirus lapelius. Sėdi ir piešia, piešia. Mėgo plunksną. Turėjo ir žąsies plunksnų prisidrožęs. O rašalą virdavo pats. Gytis Talmantas pamokė. Tas rašalas buvo rudos spalvos, labai jam patiko. Savo eskizus vadindavo šienu…
Jis visą laiką kalbėjo, kad nori išsipirkti iš baudžiavos: savo gyvenimą vadino baudžiava, o norėjo kurti laisvai. Panaši situacija buvo ir gyvenime.
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos studija | Arūno Baltėno nuotr., 2010-2011 m., Vilnius
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos studija | Arūno Baltėno nuotr., 2010-2011 m., Vilnius
Iš medžių labiausiai mėgo juodalksnį. Sakydavo, kad jo paviršius, spalva primena žmogaus kūną. Juodalksnį modeliuoti – lyg žmogų minkyti. Be to, švelnūs šešėliai, galima visaip niuansuoti. Bandė ir guobą. Labai kietas medis, ryškus raštas. Iš jos yra sukūręs vieną portretą. Liepą išbandė, bet nepamėgo. Liepa jam vėlėsi, ir ji nemėgo švitro. Dirbo ir su ąžuolu. Medžiagos tankumą, kietumą jis išnaudodavo ir kompozicijai. Pasirinkdavo aiškesnį siužetą, stipresnę formą. Vėliau atsirado raudonmedis. Jam patiko, kad su juo gali preciziškai dirbti ir išgauti stiprią formą. Labai rūpėjo medžio spalva, kartais savo kūrinius ir tonuodavo.
Dar jam rūpėjo išbandyti dramblio kaulą. Bet anuomet jis mums nebuvo prieinamas – turėjo tik seno pianino klavišų plokštelių. Jas yra naudojęs. Dar iš Rusijos geologai atveždavo mamuto kaulo – esame pirkę keletą didžiulių mamuto ilties gabalų.
Jam skulptūroje labai norėjosi precizikos, gal net juvelyrikos. Tos skulptūros iš raudonmedžio, dramblio kaulo: veidai, rankytės ar kojytės… Jas derino net ir su bronza.
Dar viena jo svajonė buvo marmuras. Negalėdavo atsitraukti nuo albumų… Ir gavo jis Amerikoj to Kararos marmuro, padarė didžiulę skulptūrą. Skulptūrai reikia labai daug laiko, negali jų kažin kiek padaryti. Gyvenimas buvo lažas, bet tas lažas buvo ir džiaugsmingas. Net jei nebūdavo užsakymų, jis turėdavo ką dirbti. Turėjo minčių, turėjo medžiagų, ir vietos visada atsirasdavo. Man atrodo, kad jis jautėsi puikiai. Nors pradėjęs drožti skulptūrą, apie pardavimą nė negalvodavo, atsirasdavo ir pirkėjas, labai greitai. Vėliau ir užsakymų daugiau atsirado. Bet iš pradžių darė tai, ką pats norėjo, ir jam rūpėjo, kad skulptūros būtų arčiau žmonių, jų namuose.
Skulptorius Stanislovas Kuzma savo studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2010-2011 m., Vilnius
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos studija | Arūno Baltėno nuotr., 2010-2011 m., Vilnius
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos studija | Arūno Baltėno nuotr., 2010-2011 m., Vilnius
Dar jam labai rūpėjo auksavimas, kaip klasikinėje Vakarų skulptūroje. Norėjo ir pats taip daryti. Auksas reikalauja ypatingų pastangų, matyt, dėl deformacijų. Ir vėl jam pasisekė: Šiauliai dar gūdžiais tarybiniais skurdo, bado ir visiško neturto laikais paauksavo „Šaulį“. Atsirado tokia kompanija, architektai, ir pabandė. Ir šiandien jis tebestovi.
Kai darė Akademinio teatro fasadą, jam būtinai reikėjo ir tas kaukes paauksuoti. Išsyk turėjo tokią mintį. Iš pradžių dirbo su vario skarda, bet labai trūko meistrų, kurie galėtų padaryti įtemptą varį, o ne iškalinėtą. Taip susipažino su Navicku, su Sadausku, paskui toj brigadoj dirbo gal penkiolika žmonių. Ir jis tuo darbu (ta Navicko technologija) buvo labai patenkintas.
Stasys sugalvodavo, kaip darys, ir kažkaip atsirasdavo ir žmonės, ir technologijos. Viskas buvo realizuota. Jis sakydavo, kad idėja, kol ji nerealizuota, dar nieko nereiškia. O norint ją realizuoti tenka įveikti ir aplinkos, ir medžiagos pasipriešinimą. Sudėtingiausia – aplinkos, t.y. įkomponuoti skulptūrą tam tikroje erdvėje. Mastelio, plastikos ir visi kiti reikalai. Bet būta ir ideologinio pasipriešinimo. Pavyzdžiui, nenorėjo leisti statyti „Sargybinio“, nes buvo numatyta skulptūroje įkomponuoti Gedimino stulpus. Teko jų atsisakyti, „iki ateis laikas“, kaip sakė Stasys. Dėl „Mūzų“ taip pat ne kartą buvo kviečiamas pas tuometinį kultūros ministrą L. Šepetį, kuris norėjo, kad „šitų vienuolių“ Lenino prospekte nebūtų.
Skulptorius Stanislovas Kuzma savo studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2010-2011 m., Vilnius
Stasys ir Lukiškių aikštei yra piešinių pripiešęs, dar iki Lenino nuvertimo. Darė išlakaus ąžuolo, pereinančio į vargonus, skulptūrą. Dar galvojo apie Motinos figūrą. Jam tie dalykai rūpėjo.
Yra ir nebaigtų darbų. Kristoforą drožė, bet liko nebaigtas. Vis dėlto tie, kuriuos žūtbūt reikėjo baigt, visi yra pastatyti. Tik „Lozorių“ Santariškėse jau sūnus pastatė.
Stasiui per kiemą eiti į dirbtuvę būdavo šventė, o grįžti namo – labai sunku. Net pietų neprisikviesdavau: turėjau nuėjusi iš rankų išplėšti įrankius ir parsivesti. Kad pats pareitų – retenybė.
Jam reikėjo vienatvės. Matyt, kai esi vienas, kažkas išnyra iš sielos gelmių, susitinki pats su savimi. Mes tai žinojome ir stengėmės tokiais momentais jam netrukdyti.
Jo įkvėpimo šaltiniai buvo Renesanso, Viduramžių Europa. To laiko architektūra, juvelyrika, skulptūra, tapyba. Viskas. O Afrika, Meksika, Indija nelabai jį domino. Mėgo piešti, ir fotografija buvo jo didžioji meilė. Pats juosteles ryškindavo, jam tai buvo tikras poilsis. O grožinei literatūrai pritrūkdavo laiko. Skaitydavo filosofus: A. Maceiną, Šv. Augustiną, L. Feuerbachą, B. Spinozą ir F. Nietzsches visus darbus, Šventąjį Raštą. „Didįjį inkvizitorių“ – be konkurencijos. Aš jam balsu paskaitydavau ką nors iš grožinės literatūros. Paskui klausiu, ar patiko, o jis: „Nieko negirdėjau, tik tavo balsą.“ Pykdavau, bet ir smagu buvo.
Džiaugiuosi, kad jis taip ilgai buvo darbingas. Gydytojai, su kuriais per tas ligas susidraugavome, suvokė, kad sveikatos neišsaugosi, jos neeikvodamas. Jeigu eikvoji, vadinasi, gyveni. O jeigu tik saugai – gyvenimo nelieka.
