Raimondo Paknio fotografijų paroda „Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“

Likus mažiau nei savaitei iki Raimondo Paknio fotografijų parodos „Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“ uždarymo, dalinamės Lietuvos dailėtyrininko, kultūros veikėjo, parodų kuratoriaus, dėstytojo Viktoro Liutkaus tekstu, perskaitytu per parodos atidarymą Valdovų rūmuose š. m. liepos 4 d., bei kviečiame aplankyti parodą, kuri veiks iki rugsėjo 24 d.

Prieš keletą metų (2019 m.) šiose salėse veikė Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos“. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje nykstančio sakralinio paveldo įspūdingi vaizdai žadino vaizduotę ir, turbūt, ne vienam žiūrovui kėlė mintį: kaip visa tai atrodytų, jeigu ne karai, valstybių ir tautų skaudūs likimai, okupacijos, skurdas ir žmonių neviltis, kai nebegalima pakeisti istorijos tėkmės? Iš paminėtos parodos į dabartinę atkeliavo 8-i nufotografuotų šventovių vaizdai, tiksliau – tai, kas išlikę, kolekciją papildė nauji, prisidėjo ir nemažas kiekis Lietuvos medinės architektūros paveldo: bažnyčių, koplyčių interjerų ir eksterjerų.

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“

Mano trumpame pasisakyme nebus nuorodų į Raimondo Paknio aplankytas LDK vietoves, neliesiu senųjų Lietuvos bažnyčių, koplyčių fotografijomis sužadinamos istorinės, kultūrinės atminties. Apie tai, aptardami Raimondo Paknio kūrinius, daug rašė kultūros istorikai ir menotyrininkai.

Pasidalinsiu keliomis mintimis apie pačius fotoatvaizdus, jų menines ypatybes. Šios parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė taikliai juos apibūdino: tai – „liūdno grožio vaizdai“. Būdami greta, žodžiai „liūdnas“ ir „grožis“ sukelia įvairiausių asociacijų, suneria šakotas meno, estetikos ir psichologijos sampynas. Paradoksas ir esmė ta, kad grožiu paženklintose nuotraukose sakralinės architektūros griuvenos liudija to grožio nykimą, jose dokumentiškai įspaustas pastato agonijos, baigties laikas, nesugrįžtamas ir nesugražinamas. Nėra vaizduose šešėlių, matau lygų, baltojo alavo spalvos dangų, nėra žmonių, aplinka skurdi ir proziška. Akis ir mintis veikia apgriuvusių mūrų vienatvė, spengianti tyla aplinkui, suvokimas, kad tiems paminklams ateityje beliko tik artėjančio sunykimo riba. Šių architektūrinių vaizdų estetika negailestinga, ji konstatuoja paminklo mirtį. Čia, matyt, ir glūdi liūdesio jausmas. Turiu omenyje mūrinių bažnyčių paveldo likimą Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose.

Prie tokių vaizdų geriausia stovėti ir būti vienam, kad niekas nesujauktų tylos ir leistų pasijusti tokiam pat vienišam, kaip ir prieš akis atsiskleidęs paminklas.

„Pastabose apie fotografiją“ Rolandas Barthes mini vieną fotoatvaizdo ypatybę – svarbu, ar vaizdas „įgilia“? Atskira detalė arba jų visuma fotovaizde turi taip suveikti, kad mūsų žvilgsnis netinginiautų, nenuslystų į šalį, nepradėtų klaidžioti be jokio tikslo. Būti atvaizdo „įgiltam“ tampa paskata suinteresuotu žvilgsniu tyrinėti didelį spalvingą nuotraukos plotą, surasti šių statiškų architektūros „portretų“ ar bažnyčių interjerų keliamų asociacijų branduolį. Paknio didžiaformatės nuotraukos dirgina mūsų žvilgsnius iki tobulumo nušlifuota atvaizdų precizija ir režisūra, viskas apskaičiuota: technika, medžiagos, metų ar paros laikas. Objektyvas susiurbia tirštą sienų polichromijos audinį, pritraukia ir išdidina ornamento detales, atskleidžia stulbinančiai suderintas interjerų spalvas. Patiri išnykusios epochos amato ir estetikos poveikį. Žiūrinčiojo žvilgsnis, kaip taisyklė, nukreipiamas į objekto centrą, kur kadaise buvo altorius, langas, arka. Prie tokių vaizdų geriausia stovėti ir būti vienam, kad niekas nesujauktų tylos ir leistų pasijusti tokiam pat vienišam, kaip ir prieš akis atsiskleidęs paminklas. Pritemdytose salėse girdima Onutės Narbutaitės muzika (oratorijos „Centones meae urbi“; liet. „Skiautinys mano miestui“, 1997), manau, padės tokiam meditatyviam atsiribojimui nuo dabarties, perkels į fotomeistro sukurtą atvaizdų erdvę. Bežiūrint į simetriškas vaizdų struktūras, atklydo jausmas, patirtas priešais Vatikane matytą Renesanso dailės klasiką, Rafaelio freską „Atėnų mokykla“, kurios įspūdinga, į gylį nutįstanti įcentriška perspektyva, architektūros didybė ir viso vaizdo pusiausvyra atrodė tarsi meninės tobulybės kodas, perduotas naujausių laikų krikščioniškajai Europai. Šios parodos bažnytinio paveldo vaizdai – taip pat kodai, tačiau ateinantys praradimų ženklais.

„Įgiliantys“ Paknio fotoatvaizdai žiūrovo akims yra „minkšto ryškumo“ kūriniai, juose spalva nestokoja švelnaus, slystančio glotnumo, sugeria visą bažnyčių interjeruose vibruojančią koloristiką.

Apie Raimondo Paknio nufotografuotą LDK architektūrinį paveldą jau esu rašęs, kad jie mūsų žiūrai užduoda paprastus klausimus: kaip yra su sakralinės architektūros atvaizdų spalvomis, ar nepasiūlo mūsų akims gražaus simuliakro? Ar nekuria „gražumo“? Neatsitiktinai to klausiu ir dabar, nes į parodos pavadinimą įkeltas žodis „spalvos“ yra lyg nuoroda, į ką nukreipti žvilgsnį. Fotografijos teoretikas Vilemas Flusseris rašo (cituoju): „juo „tikresnės“ tampa fotografijų spalvos, juo didesnės melagės jos yra“ (mintis iš knygos „Fotografijos filosofijos link“, 2015). Nematau prieštaravimo, trukdančio spalvai ir ornamentui fotovaizduose atsiskleisti grožio pavidalais. Be to, ir melas gali būti gražus. Fotoatvaizdas, kaip ir tapybos ar grafikos originalus paveikslas, pats savaime yra simuliakrinis produktas, natūros pakaitalas. „Įgiliantys“ Paknio fotoatvaizdai žiūrovo akims yra „minkšto ryškumo“ kūriniai, juose spalva nestokoja švelnaus, slystančio glotnumo, sugeria visą bažnyčių interjeruose vibruojančią koloristiką. Kartais spalva, atrodo, suauga su nudažyto šventovės baldo formomis, fotonuotraukoje Ilguvos bažnytėlės žali suolai stulbinančiai primena suoluose priklaupusius, besimeldžiančius angelus. Būdamas prielankus tapybos menui, daugelyje parodos autoriaus nuotraukų žavėjausi įspūdingais spalvų ir ornamento deriniais, priminusiais man 2019 metais Paryžiuje Orsey muziejuje matytą nabistų parodą. Arba kitas koloristikos aidas: stovėdamas priešais parodoje rodomą Grūšlaukės kapinių koplyčios buvusio altoriaus atvaizdą su polichrominiu dekoru, nutapytu ant medinių sienojų, atsimeni Žygimanto Augusto gobelenų pavyzdžius, dabar rodomus Valdovų rūmuose. Puiki, paveiki skirtingų epochų spalvų grožio sąšauka! Apskritai lietuviškoji parodos dalis, medinių bažnyčių interjerų, koplyčių vaizdai atskleidžia gerokai šviesesnę, nebe liūdną šių sakralinių paminklų istoriją.

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“

Šioje parodoje galime leistis į įvairiausias keliones – po valstybių teritorijas, po bažnyčias ir kapinaites, po interjerų užkaborius ir atvaizdų išklotines. Kiekviena spalva, jos dėmė toje išklotinėje abstrahuoja natūrą, sukuria savo „gylio“ iliuziją ir žada stiprius estetinius potyrius. Radus vieną jos sluoksnį, veriasi kitas, spalvotų atvaizdų teritorijose žiūrovo akys nuolat „budi“, nes negali atitrūkti nuo spalvų magijos. Atsidūrę Raimondo Paknio fotonuotraukų apsuptyje, esame veikiami daugybės kultūros ir gamtos simbolių, todėl kelionės tampa itin praturtinančios. Žinoma, po vaizdus keliauja tik mūsų žvilgsnis, nes keliaujame erdvėlaikiu. Esame panardinti į liūdno grožio laiko tėkmę. Linkiu visiems stiprių potyrių šioje kelionėje.

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“ bus eksponuojama iki rugsėjo 24 dienos Valdovų rūmuose, adresu Katedros a. 4, Vilnius.