Salų kaimas – dvaras ežere ir ryšys su Šv. Pranciškumi Asyžiečiu
V. Stumbrio nuotr.
Kartais galima skristi į Tenerifę, Maljorką ar Madagaskarą, o kartais – važiuoti į Šiaurės rytų Lietuvą, Rokiškio rajoną, kur Dviragio ežero saloje jau kone 500 metų egzistuoja didingas dvaras. Ir nepasakysi, kad jame nesaulėta: čia vis gyveno, kūrė ir sugrįždavo ne tik lietuvių, bet ir italų didikų kartos.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m.lapkričio 26 d. portale vilniausgalerija.lt
Lietuvos formos Lietuvos stebuklas
Salų bažnyčia | wikipedia.org nuotr.
Dviragio ežero salos stebuklai matosi jau iš tolo, o tiksliau – iš dangaus, mat salos forma šiek tiek primena Lietuvos žemėlapį. Jeigu ne šis, prieš kurį laiką vietovę gana išgarsinęs faktas, kas žino – galbūt apie salą daugiau težinotų tik vietinė bendruomenė, plenerų, kino industrijos ar pasaulinių lingvistikos konferencijų dalyviai – būtent šios grupės pirmosios atrado šios gana nutolusios salos žavesį. Ir, be abejo, ne veltui, nes sala tikrai verta dėmesio – ne tik dėl jos unikalios formos, ne tik todėl, kad apgyvendintos salos apskritai yra žavios, bet ir dėl ypatingos istorijos: jau nuo XVI a. čia lankėsi ir gyveno ne viena garsi giminė, saloje palikusi klasicistinį dvarą, vieną seniausių Lietuvoje parką, dailią neogotikinę bažnyčią ir daugybę įdomių pasakojimų.
Viena pirmųjų muzikos mokyklų
Pirmą kartą kaip vietovė Salos paminėtos dar 1450 metais, o nuo XVI a. jau minimas ir medinis dvaras. Pradžioje jis priklausė Radviloms, tačiau jų naudotas labiau tik kaip medžioklių rezidencija. Šias medžioklines istorijas supa nemažai legendų: pavyzdžiui, pasakojama, kad Salų apylinkėse gyveno daugybė meškų – tiek daug, kad jas buvo galima sutikti ne tik medžioklėse, bet ir pačiame dvare, kur jos, esą, ėjo sargybinių pareigas. Kaip ten buvo iš tikrųjų, šiandien patikrinti jau sunku, tačiau yra smagių sutapimų: juk ir šiomis dienomis viena iš kelių vietų, kur į Lietuvą beužklysta meškos yra vos apie 20-30 kilometrų nuo Salų kaimo.
Salų dvaras | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.
Po Radvilų ir meškų dvaras atiteko iš Italijos kilusių didikų giminei – Marikoniams. Įdomu tai, kad žymiausias šios giminės atstovas yra Pranciškus Asyžietis, tiesa, gyvenęs keliais amžiais anksčiau nei buvo įkurtas dvaras, tačiau vis tiek daug davęs šios giminės pasaulėžiūrai ir vertybėms. Štai vienas iš dvarą valdžiusių Marikonių – Ignotas Marikonis – minimas kaip itin supratingas ir dosnus dvarininkas, saloje įkūręs mokyklą, felčerinę ir netgi atskirą muzikos mokyklą. Manoma, kad ši muzikos mokykla – viena seniausių specializuotų muzikos mokyklų Lietuvoje. Pasakojama, kad nors ir dosnus, bet pats Ignotas Marikonis buvo be galo kuklus – toks neišsiskiriantis, kad ne vienas jį palaikydavo dar vienu skurdžiu valstiečiu. Po jo sekę dvaro šeimininkai – jau visai kitokie. Tai puotas, koncertus ir kitas linksmybes mėgę Tyzenhauzai, kurie dvare įkūrė ir vasaros teatrą bei išpuoselėjo dvarą supantį parką – kai kurie medžiai dar ir šiandien skaičiuoja šimtus metų ir yra vieni seniausių Lietuvoje.
Atgal pavogti varpai
Šalia klasicistinio Salų dvaro stovi ir daili neogotikinė medinukė Salų bažnyčia, pastatyta valdant Marikoniams. Ją projektavo austrų architektas Georgas Verneris – tas patas architektas, kuris suprojektavo ir dailiąją bažnyčią Rokiškyje. Įdomi istorija: manieringame, Vernerio prisilietimą išduodančiame bažnyčios bokšte slepiasi varpai, kurie tik per stebuklą vėl sugrįžo į savo varpinę: pirmą kartą, per Pirmąjį pasaulinį karą jie išgelbėti varpus užkasus salos maudykloje, per Antrąjį pasaulinį karą – nugirdžius juos saugantį vokiečių sargybinį – taip varpai nebuvo sulydyti ir pateko atgal į bendruomenės rankas. Po šitiek nuotykių, varpai nusipelnė ypatingo dėmesio, todėl du iš jų šiandien netgi turi vardus: Didysis varpas – Jurgis, mažesnis – Apolinaras.
Jau XX a. dvaras prarado savo rezidencinę funkciją – jame veikė mokykla (beje, uždaryta ne taip ir seniai), ligoninė, Žemės ūkio technikumas, tačiau, nepaisant bėgančių laikmečių ir besikeičiančių dvaro funkcijų, pavyko išsaugoti nemažai autentikos: koplyčią su vaizdu į ežerą, prabangų apskritą lošimų kambarį, skliautuotus rūsius ir kitus gana prabangius kambarius. Šiandien kontrastingasis Salų dvaras vėl iš naujo ima traukti smalsuolius: čia veikia amatų centras, išalkusius vilioja kavinė, kurioje aptarnauja robotas, vyksta koncertai, plenerai ir kitos dvarui „pritinkančios“ linksmybės.
Salų dvaras | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.
Daugiau idėjų kelionėms po Lietuvą galite rasti čia.
