Fransua Bušė, „Markizė de Pompadur“ (1756).
Rokokas – tai dailės ir architektūros stilius, kuris susiformavo kaip tam tikras baroko tęsinys Liudviko XV (1715 – 1774) valdymo metais, vėliau išplito po visą Europą, daugiausia į Austriją ir Vokietiją.
Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 19 d. portale vilniausgalerija.lt
Rokoko pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio „rocaille“, reiškiančio kriauklę (anais laikais dekoratyvinėmis kriauklėmis, spalvotais akmenėliais buvo puošiami sodai, grotos ir pan.).
Kadaise žodis „rokokas“ turėjo neigiamą konotaciją, nes buvo glaudžiai siejamas su Liudviko XV favorite madam de Pompadur kaip sumoteriškėjusios, korumpuotos ir nekompetentingos valdžios simboliu. Šis terminas taip pat vartotas kaip lengvo, erotinio malonumo sinonimas.
Žanas Antuanas Vato, „Venecijietiška šventė“ (apie 1718–1719).
Rokoko meto dailininkai suteikė sudėtingoms, banguoto barokinio meno kūrinių formoms grakštumo ir lengvumo, rinkosi malonias, dažnai vojeristines temas. Siekta intensyvesnio jausmų ir nuotaikų interpretavimo, įgyti erotiškumo, koketiškumo ir puošnumo, atsikratant išaukštinto rimtumo dailėje. Kai kurie paveikslai buvo netgi begėdiškai jausmingi, primetantys žiūrovui vojeristo vaidmenį. Paveiksluose su malonumu, mėgavimusi, žaismingumu vaizduotas nuogų moterų kūniškumas.
Rokoko dailė nelinijinė, o patys paveikslai, lyginant su baroko meto kūriniais, mažesnio formato, dažnai naudotos pastelinės spalvos.
Tipiška rokoko aplinka yra buduaras su prašmatniais baldais, sienų amušalais ir paveikslais, gausiai išpuoštais lenktais banguojančiais ornamentais. Rokokas apskritai stipriai paveikė interjerą, o viena iš pagrindinių meno paskirčių tapo aukštuomenės gyvenimo puošimas.
Žymiausi rokoko atstovai dailėje: Fransua Bušė, Žanas Simeonas Šardenas, Žanas Onorė Fragonaras, Žanas Antuanas Vato, Etjenas Morisas Falkonė, Džovanis Batista Tjepolas.
