Parodos akimirkos. Fot. Nikol Mironovič

Niujorke atidaryta žinomų Lietuvos fotografų paroda „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“. Projekto autoriai – tarptautiniu mastu pripažinti fotografai: dokumentinės fotografijos meistras Antanas Sutkus ir jaunosios kartos kūrėjai Artūras Morozovas bei Tadas Kazakevičius.

Parodą lydi herojų kūrimo procesą fiksavęs režisieriaus Vytauto V. Landsbergio trumpametražis dokumentinis filmas „Fotosesija“.

Kadras iš pristatomo V. V. Landsbergio filmo. Fot. Nikol Mironovič

Niujorke, Ukrainos instituto Amerikoje erdvėse, parodą atidaręs Lietuvos nuolatinės misijos Jungtinėse Tautose ambasadorius Rytis Paulauskas džiaugėsi stiprėjančiu bendradarbiavimu tarp lietuvių ir ukrainiečių bendruomenių Vilniuje, Kijeve ir Niujorke.

„Kartu mes išgyvename ir išgyvensime Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą sunkumus. Ir kartu užtikrinsime savo šalių saugumą, klestėjimą transatlantiniuose ir Europos aljansuose“, – kalbėjo ambasadorius.

R. Paulauskas pabrėžė parodos svarbą tarptautiniame kontekste: „Ji ugdo sąmoningumą, skatina supratimą, empatiją, kurios šiuo metu taip reikia globaliame pasaulyje. Burdamiesi palaikome tuos, kurių atvaizdus čia matome. Ši iniciatyva veda į platesnį pokalbį apie žmogiškąsias patirtis, apie karą, solidarumo ir bendrumo svarbą, įveikiant rimčiausius iššūkius.“

Ukrainos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose ambasadorius Serhijus Kyslycia, kalbėdamas apie Lietuvos fotografų sukurtus Ukrainos pabėgėlių portretus, apgailestavo, kad šiame skaitmeniniame pasaulyje beveik niekas nespausdina šeimos nuotraukų. „Šios fotografijos, kurias matome šiandien, bus dar labiau vertinamos ne rytoj ar poryt, o po penkerių ar dešimties metų“, – teigė Ukrainos ambasadorius, pabrėždamas, kad šios fotografijos yra ir bus liudijimas to, kas įvyko 2022 ir 2023 metais. S. Kyslycia taip pat padėkojo Lietuvai už nuolatinę paramą ir pagalbą Ukrainai, už mūsų mažos teritorijos atžvilgiu šalies didžiulę širdį.

Nespalvotose nuotraukose – itin asmeniškų herojų istorijų atspindžiai. Daugiausiai motinų ir vaikų, kurie buvo priversti palikti savo šalį, kai 2022-ųjų vasario 24-ąją Rusija brutaliai įsiveržė į Ukrainą.

Parodos akimirkos. Fot. Nikol Mironovič

Kiekvieną portretą lydi nuotraukų herojų vaikų pasakojimai, kuriuose vis atsikartoja tas pats motyvas, iliustruojantis herojų stiprybę, atsparumą pralaimėjimui ar pasidavimui: „noriu grįžti ten“, „grįšiu, kai tik bus įmanoma“.

„Tie septynerių, dvylikos ar keturiolikos metų vaikų pasakojimai intymūs, kupini kasdienybės ir skaudžios patirties liudijimų. Ne vienas parodos lankytojas ilgai stovėjo prie vaikų portretų, nes gilaus liūdesio kupinose vaikų akyse – visa ukrainiečių širdgėla ir netektys. Esu be galo dėkinga Ukrainos instituto Amerikoje parodų kuratoriui Andrew Horodysky ir vykdomajai direktorei Lydijai Zaininger už paramą organizuojant šią parodą“, – sakė Lietuvos kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūtė.

Nuotraukose užfiksuotos mamos, Lietuvoje radusios saugų prieglobstį sau ir iš karo siaubo išgabentiems vaikams, dirba, išlaikydamos ir palaikydamos ne tik šiuos, bet ir Ukrainoje likusius artimuosius.

Kaip ankstesnėje A. Sutkaus, A. Morozovo ir T. Kazakevičiaus kūryboje, taip ir šioje parodoje „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ vystoma humanistinės fotografijos tradicija. Herojų išgyvenimai, patirti karo akistatoje, nuotraukose perteikiami ne per brutalų realizmą, o per viltį keliantį modernumą, minimalizmą ir žmogiškame paprastume atrandamą grožį. Žvelgiant į portretus ir skaitant vaikų pasakojimų detales, nejučia kyla ne tik užuojautos, bet ir bendrystės, supratimo jausmas.

Primename, kad pirmieji parodą „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ pamatė Vilniaus gyventojai ir miesto svečiai – šių metų pradžioje ji veikė Nacionalinėje dailės galerijoje.

Iš pradžių pabėgėlių ukrainiečių vaikus ketinęs įamžinti dokumentinės fotografijos grandas A. Sutkus vėliau prisipažino, kad didžiulį įspūdį paliko ir jų motinos: „Kokios jos gražios ir kokie šilti tarpusavio santykiai. Spjoviau į meno darymą ir nusprendžiau fotografijas daryti taip, kad patiktų mamoms. Įsiminė, kaip gražiai jos moka panaudoti vyšyvankas šiuolaikiniame rūbe, kaip pasididžiavimą“, – apie parodą pasakojo A. Sutkus.

Fotografas T. Kazakevičius dalijosi, kad jausmai dalyvaujant šiame projekte buvo nedviprasmiški: „Pajutau svetimą skausmą, baimę, nerimą, išgirdau juos iš žmonių, kuriems buvo sunku sulaikyti emocijas apie tai pasakojant. Tai buvo ir puiki proga betarpiškai pabendrauti abiem pusėms – asmeniškai, nenutraukiamai, intymiai.“

Projekto bendraautoris A. Morozovas įsiminė, kad į fotosesijas ateinantys nuotraukų herojai iš pirmo žvilgsnio neišsiskirdavo iš aplinkinių: „Panašiai atrodantys, apsirengę, už rankų laikydami savo vaikus, turėdami tuos pačius mobilius telefonus. Tačiau kuomet pradėdavo pasakoti savo istorijas, ką ir kokiomis aplinkybėmis jie paliko savo šalyje, supratau, kokios milžiniškos patirtys mus skiria.“

Pasak jo, šių ukrainiečių – tėvų ir vaikų – istorijos yra tarsi iš praeitų istorijos puslapių. „To, ką išgyveno jie, nenusipelno nė vienas žmogus. Dėl jų mes turime stengtis ir atkurti šį prarastą teisingumą bei prisidėti prie Ukrainos pergalės“, – kalbėjo A. Morozovas.

Ukrainian Institute of America. Fot. Nikol Mironovič

Parodą „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ iš dalies finansavo LR generalinis konsulatas Niujorke ir Lietuvos kultūros institutas. Ji veiks iki 2024 m. sausio 7 dienos.