Rež. Marios Sødahl filmo „Viltis“ („Hope“ / „Håp“, 2019 m., Norvegija, Švedija, 126 min.) kadras

Tekstas ir nuotraukos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt

„Tai yra mano istorija, kurią prisimenu…“ – toks užrašas išnyra filmo „Viltis“, pradiniuose kadruose.

Norvegų režisierė Maria Sødahl prieš keletą metų „Kino pavasariui“ pristatė asmeninę istoriją, kurią išgyveno pati su savo vyru kino režisieriumi Hansu Petteriu Molandu. Lemtinga liga, režisierę užklupusi po puikaus debiutinio jos filmo „Limbo“ (2010), sukėlė devynerių metų kūrybinę pauzę, kurią nutraukti menininkė ryžosi tik įkalbėta savo artimųjų.

Gyvenimas stoja išgirdus nepagydomos ligos diagnozę. Ji trenkia lyg perkūnas per visus planus, projektus, bet pirmiausia – per dviejų artimiausių žmonių santykius, apzulintus ilgametės bendro gyvenimo rutinos ir abejingumo. Choreografė Anja (aktorė Andrea Bræin Hovig) Kalėdų išvakarėse sužino mirtiną diagnozę: dėl auglio galvoje gyventi liko trys mėnesiai, ir tik stebuklas gali išgelbėti jos gyvybę. Tokią žinią „nevyniodami į vatą“ praneša gydytojai, o ji, ieškodama pagalbos, gręžiasi į savo partnerį Tomą (aktorius Stellanas Skarsgårdas). Šia žinia jie turės pasidalinti ir su savo šešiais vaikais, nes tylėti ir gyventi toliau lyg niekur nieko darosi nebepakeliama. Bet kaip tai padaryti? Atsakymo ieškoti teks patiems, nes valdiškos institucijos šiuo klausimu bejėgės, o kartais ir bejausmės.

Filmo autorė M. Sødahl yra pasakiusi: „Iš prigimties mes esame vieniši, bet aš tikiu, kad tikrą meilę galime patirti tik būdami abipusiai priklausomi vienas nuo kito – visa kita yra destruktyvu ir beprasmiška…“ (iš interviu Nordiskfilmogtvfond.com – aut. past.) Sužinojus lemtingą diagnozę karštligiškos vienuolika kalėdinių – nuo gruodžio 23-iosios iki sausio 2-osios, operacijos dienos – Anjos ir Tomo šeimos dienų jau bus skaičiuojamos kitokiu – kairos – laiku: nebe sekundėmis, minutėmis ir valandomis, bet per daugelį bendro gyvenimo metų nusistovėjusių santykių perkainojimo laiku. Čia nebeliks vietos abejingumui, apsimetimui, egoizmui ar įprastai rutinai, čia nukris visos kaukės, nes Anja tiesiog nebeturės joms jėgų, o flegmatiškam mažakalbiui Tomui teks pakelti visą jos nesveikatos ir besikaitaliojančių nuotaikų, sukeltų steroidų vartojimo, naštą.

Tomo vaidmeniui pasikvietusi garsų švedų aktorių Stellaną Skarsgårdą (mūsų žiūrovams jis pažįstamas iš serialo „Černobylis“ ir filmo „Vogti arklius“) M. Sødahl teigia, kad jo biografija labai tiko šiam filmui: turintis daug vaikų iš skirtingų santuokų ir susidūręs su vėžiu savo šeimoje, jis puikiai suvokia savo personažo situaciją.

„Vaikams bus sunku su tavimi…“ – filmo pradžioje Tomui drėbteli Anja. Jie nesusituokę („laiko tam nebuvo…“), augina tris bendrus vaikus ir rūpinasi trimis kitais iš ankstesnės Tomo santuokos. Mirties akivaizdoje nebelieka vietos įsitikinimui, jog vienodai galima mylėti ir savo, ir įvaikintus vaikus – Anja nebeturi jėgų šiam melui, jai rūpi tik tai, kaip lemtingą žinią priims jos pačios biologiniai vaikai. Pasak M. Sødahl, visuomenė nėra linkusi pripažinti skirtingo požiūrio į biologinius ir įvaikintus vaikus – tai vis dar yra tabu. Autentiškumo filmui prideda ir tai, kad visi medikai, su kuriais filme susiduria herojai, iš tiesų yra profesionalai, kiekvienas savaip vertinantys situaciją ir seikėjantys žmogiškumo dozes. Tai atpažins ir įvertins žiūrovai, kuriems yra tekę susidurti su sunkia savo ar artimojo liga.

Filmas pabrėžtinai nesentimentalus, nedaug jame tėra kalėdinių blizgučių ar sniego baltumos. Muzika pasigirsta tik Anjos ir Tomo sutuoktuvių epizode, kai po privalomojo vestuvinio maršo nejaukioje bažnyčioje susiduria abiejų herojų žvilgsniai… Tyliai tyliai, lyg iš dviejų sielų glūdumos, pasigirsta nedrąsus unisonas, atrodytų, lyg kažkoks nematomas kamertonas galiausiai būtų suderinęs šiuos du ligi šiol skirtingais virpesiais skambėjusius instrumentus. Tai pati stipriausia filmo vieta, kulminacija, po kurios baigsis įtampa, išsilies spalvos, muzika, šokiai – visa, kas mūsų gyvenimą daro šiltą ir žmogišką. „Tomas pats pasirūpins vaikais…“ – pasakys Anja savo bičiulei. Ir atsiras viltis, kad gyvenimas, priėmus ištiestą artimojo ranką, gali tęstis.

Filmo autorė teigia, kad ryžtis papasakoti istoriją, kuri lietė ją ir jos šeimą, nebuvo lengva. Visi įvykiai, vykę Kalėdų laikotarpiu, yra tikri – kaip ir medicininė diagnozė, kurią sužino filmo herojė Anja. Bet ši istorija pasakojama iš pačios M. Sødahl perspektyvos, nors ir atsiklausus vyro ir vaikų, kurie kiekvienas savaip ją išgyveno. Kodėl ji ėmėsi šios temos? Manyčiau, linkėdama savo filmo žiūrovams atviromis akimis priimti ne visuomet patogų gyvenimą ir mūsų žmogiškuosius pasirinkimus.