Ugioniai| Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Lietuvoje vis dar yra nemažai vietų, kurias galima vadinti „dvigubai mistinėmis“ – tai kampeliai, kur subtiliai persipina baltiškasis ir krikščioniškasis palikimai, dažnai net vienas kitą tarpusavyje papildydami, pastiprindami. Viena iš tokių vietų – Raseinių rajone, Dubysos regioniniame parke esantys Ugioniai – jau vien kaimo pavadinimas, etimologija sufleruoja, kad kadaise čia degė ypatinga, šventa ugnis. Taigi kviečiu jus trumpam išsukti iš magistralės Kaunas – Klaipėda, kur visai šalia modernaus greitkelio atsiveria kiek kitokie keliai – keliai į tolimą, stebuklais apipintą praeitį.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2022 m. gegužės 28 d. portale vilniausgalerija.lt
Itin reikšminga baltų šventvietė
Šiandien pagrindiniai lankomi objektai Ugionyse – akmeninė Ugionių bažnyčia bei paslaptinga, nedidukė medinė koplyčia. Tačiau šios katalikų šventovės, kaip dažnai Lietuvoje ir pasitaiko, turėjo konkurencingą pirmtakę – toje pačioje vietoje buvusią ir šiandien istorikų itin reikšminga laikomą žemaičių šventvietę. Šios šventvietės svarbą išduoda ne tik jau minėtas vietovardis su šaknimi „ug“ ar įspūdinga lokacija (nuo kalno atsiveria reto grožio panorama į Dubysos slėnį), bet ir vietos legendos: pavyzdžiui, žemaičių krašto tyrinėtojas Liudvikas Jucevičius yra užfiksavęs pasakojimą, kad 1413 m., Vytautas ir Jogaila sugriovė Ugionyse buvusį pagonių aukurą ir pradėjo krikštyti Žemaitiją.
Ir tai – dar ne viskas. Kai kurių istorikų spėjimu, būtent Ugionyse galėję būti taip ieškomų lietuviškų rašmenų pavyzdžių ant akmenų, tačiau jų, kaip ir kitur, esą nepavyko išsaugoti. Visgi, išliko į rytus tekantys šaltiniai ir jų naudojimo ritualai – tokie šaltiniai laikyti šventais ar netgi stebuklingais. Štai Vykinto Vaitkevičiaus studijoje „Alkai“ (2003 m.) užfiksuotas toks vietinės gyventojos pasakojimas: „Ugionei dabar rokujami už stebuklingą vietą. Arti bažnyczios yra szulinys koplyczčle apręstas, kurio vandu esąs stebuklingas. Kad kartą vale tą szulinį, tai ant jo dugno rado visokiu senovės pinigu, primėtytu mušu sentėviu ant aukos“ .
Ugioniai | Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Bažnyčia iš akmenų skirtų kanalui
Dar vienas akcentas, spėjant, kad Ugionyse buvo baltų tikėjimo kultvietė, yra išskirtinis katalikų bendruomenės dėmesys šiai, iš pirmo žvilgsnio atokiai ir nesvarbiai vietai. Pavyzdžiui, teigiama, kad 1657 m. virš Ugionių šaltinių pastebėtas kabantis Šv. Marijos paveikslas – tokie apsireiškimo scenarijai itin tendencingai pasikartoja būtent tose Lietuvos vietose, kuriose baltų religijos kultas buvo išskirtinai stiprus ir, matyt, sunkiai išgyvendinamas. Kaip bebūtų, naujasis tikėjimas ir čia paėmė viršų ir po kiek laiko ant gražiojo šventvietės kalno išdygo bažnyčia, vėliau – ir koplyčia. Pirmųjų statinių atsiradimą nuspėti sunku, tačiau anksčiausiai fiksuojama data – 1611 m., kai Ugionyse atsirado evangelikų bažnyčia. Na, o tai ką matome šiandien – jau XIX a. pradžios, liaudies architektūros su pretenzija į klasicizmą bažnytėlė. Nors teoriškai ši bažnyčia nėra kažkuo labai ypatinga, daug klausimų ir naujų legendų kuria keista jos pastatymo kryptis – pagrindinis įėjimas su kolonomis žvelgia ne į kaimelį, o į kalno skardį, tartum mėgdžiotų buvusios šventvietės išplanavimą. Dar viena įdomi detalė – stačiakampiai tašyti akmenys, kurie į bažnyčios sienas papuolė iš kito objekto: nebaigto statyti Ventos – Dubysos kanalo.
Ugioniai | Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Ugioniai| Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Ugioniai | Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Šaltinis po bažnyčios kojomis
Vis dėlto, daugiausia smalsuolių pritraukia ne Ugionių bažnyčia, o visai šalia esanti medinė Ugionių koplyčia. Kadaise į čia vykstančius atlaidus susirinkdavo net iki 10000 maldininkų, atvykdavusių aplankyti Šv. Marijos apsireiškimo vietos ir pasisemti vandens iš šventų šaltinių. Šiandien vieta kiek primiršta: į koplyčią nuo bažnyčios veda paslaptingas senas takelis – jau einant juo galima pamatyti kaip pro atvertas koplyčios duris viduje spindi rožančiai, kuriais nukabinėta Marijos skulptūra. Šalia skulptūros – ir keletas puodelių, kurie skirti pasisemti vandens iš minėto po koplytėle tekančio šventojo šaltinio. Vietiniai tiki, kad šaltinis gydo nuo įvairių ligų ir suteikia jėgų net sunkiausiais atvejais. Norint paprašyti daugiau, galima palikti auką ir įrašyti prašymą Marijai į knygą. Šį kartą norą turiu ir aš, parašau: „Noriu kad baigtųsi karas Ukrainoje“.
