Puslapio flickr.com nuotr.

Hetitai – seniausia žinoma indoeuropiečių tauta, gyvenusi dabartinės Turkijos ir dalinai Šiaurės Sirijos, Libano, Kipro teritorijose.

Hetitai, kaip manoma, buvo svarbiausi tarpininkai tarp Europos ir Azijos tautų ir aktyvūs inovatoriai bei išradėjai: būtent jie dar 2000 m. pr. Kr. įvaldė geležies lydimo technologiją ir iš jos ėmė gamintis įvairius daiktus (daugiausiai ginklus), būtent jie konstravo vis tobulesnius lengvuosius karo vežimus, geriausiai ištobulino to meto teisę (pavyzdžiui, pirmieji atskyrė tyčinius ir netyčinius nusikaltimus). Kaip bebūtų, beveik iki mūsų laikų apie juos buvo žinoma itin nedaug (tik iš nuotrupų Biblijoje ir kituose rašytiniuose šaltiniuose), kol 1834 m. prancūzų archeologas Šarlis Teksje dabartinės Turkijos teritorijoje užtiko įspūdingo senovinio miesto liekanas. Šis miestas –  Hetitų  imperijos sostinė Hatušas (UNESCO nr. 377), iki tol dažnai laikytas tiesiog dar vienu mitiniu dingusių civilizacijų miestu. Tačiau mitiniu jis tikrai nusipelno ir likti: net tūkstančių metų nesunaikintas jo grožis vis dar vertas susižavėjimo ir apkalbų.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Sfinksų saugomi vartai

Pagal dabartinius skaičiavimus, Hatuše jo „aukso amžiaus“ laikotarpiu gyveno net 40000-50000 gyventojų, kurių maždaug ketvirtadalis buvo prekybininkai (pro miestą ėjo svarbus prekybos kelias), taigi miestas buvo gana turtingas. Siekiant apsaugoti miesto gyventojus bei jų turtus nuo užpuolikų, Hatušą supo masyvi net apie 8 kilometrų ilgio siena su maždaug 100 stebėjimo bokštelių, o į miesto vidų patekti buvo galima tik pro penkis vartus. Trys iš šių vartų dekoruoti itin įspūdingai: masyvius įėjimus saugojo išraiškingos karių, sfinksų ir liūtų skulptūros (kai kurios iš jų dantis lankytojams šiepia ir šiandien), o tarpusavyje vartus ir kitus svarbius objektus jungė bent 12 paslaptingų tunelių. Tokie įvairiapusiški architektūriniai sprendimai įrodo ne tik hetitų poreikį gintis, bet ir aukštą jų statybos technikų lygį.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

28 šventyklos

Pats miestas buvo padalintas į dvi dalis – išorinę ir vidinę. Vidinė, dar kitaip vadinama senamiesčiu, galimai buvo svarbesnė ir turtingesnė  miesto dalis, tačiau detaliau miesto išsidėstymą paaiškinti sunku, kadangi visur išliko tik prabangesni akmeniniai pastatai, dažniausiai – šventyklos ir rūmai.

Įdomu tai, kad Hatuše randama net 28 šventyklų liekanų, todėl ne veltui dažnai jis pavadinimas  „Tūkstančio dievų miestu“. Dievų ir kulto apraiškų įvairovę liudija ir  meno kūriniai, tiek rasti kasinėjant, tiek vis dar žvelgiantys į lankytojus nuo sienų. Tarp įspūdingiausių religinių objektų – šventykla po atvirumu dangumi (vadinama „Jazilikaja“), ant kurios sienų iki šiandien išliko įvairių dievų ir deivių bareljefai, taip pat pati didžiausia šventykla su mistiniu žaliuoju kulto akmeniu jos viduryje bei iki šiandien istorikams galvas laužanti akmenų piramidė.

Seniausia pasaulyje sutartis

Vienas svarbiausių Hatuše surastų archeologinių atradimų – karališkasis dantiraščiu rašytas Hetitų archyvas. Nuo neoficialios literatūros, kulto apeigų aprašymo, pranašysčių, korespondencijos iki teisinių sutarčių – iš viso mieste surasta apie 30000 molinių plytelių, tarp kurių – ir seniausia žinoma teisinė sutartis pasaulyje, kuria buvo numatyta taika tarp Hetitų imperijos ir Egipto karalystės. Šiataikos sutartimi siekta nutraukti 15 metų užsitęsusius karinius nesutarimus po  Kadešų mūšio, kuris neretai vadinamas didžiausiu istorijoje karo vežimų susirėmimu.

Nors vis dar sunku atsakyti, kodėl šis didingas miestas sunyko, manoma, kad tai nebuvo nei staigi karinė, nei gamtinė nelaimė – greičiausiai jis buvo tiesiog apleistas silpstant pačiai Hetitų imperijai.