Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, „Marokas 9“, 2016 (drobė, aliejus, 40×40).
Peizažas – vienas populiariausių tapybos žanrų. Peizažo pavadinimas kilęs iš prancūzų kalbos, kuris reiškia kraštą, vietovę (paysage, pays).
Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 18 d. portale vilniausgalerija.lt
Peizaže, kuris gali būti tapybos, grafikos ar fotografijos kūrinys, yra vaizduojamas arba įamžinamas kraštovaizdis – kalnai, miškai, upės, miestai, kaimai, kurie gali būti natūralūs arba išgalvoti. Peizaže dažniausiai yra vaizduojama žemė ar vanduo ir dangus. Peizaže beveik visada vaizduojamas platus vaizdas, kur viskas nuosekliai sukomponuota. Peizažas gali būti ir kaip figūrinių kompozicijų fonas.
Peizažas dar yra skirstomas į keletą rūšių: grynąjį – kur vaizduojamas kraštovaizdis, marianistinį – kuriame vaizduojamas vanduo – jūra, vandenynas, upės ir t.t., urbanistinį – kuriame vaizduojami miestai arba kaimai, ir animalistinį – kur vaizduojami gyvūnai.
1500 m. pr. m. e. nutapytose Mino civilizacijos freskose galima aptikti grynojo peizažo formų. Kraštovaizdžio motyvų galima rasti ir senovės Egipte, Senovės Graikijoje, tradicinėje kinų tapyboje tušu.
Peizažas, kaip savarankiškas žanras, iškilo XVII a. Klodo Loreno ir olandų tapytojų kūryboje. Kiekvienas amžius garsėjo savo menininkais peizažistais. Įvairių šalių, meno srovių dailininkai – realistai, romantikai, impresionistai, postimpresionistai, povistai, impresionistai, siurrealistai – tapė peizažus. Tai – tik keletas garsiausių pasaulio dailininkų, tapiusių peizažus: Gustavas Kurbė, Isakas Levitanas, Ivanas Aivazovskis, Klodas Monė, Polis Sezanas ir kiti.
Lietuva taip pat turi išauginusi ne vieną puikų dailininką peizažistą: A. Žmuidzinavičių (1876-1966), P. Kalpoką (1880-1945), Č. Janušą (1907-1993), J. Buračą (1898-1977) ir kt. Peizažai populiarūs, labai dažni ir šių dienų dailininkų drobėse.
