Skulptorius Antanas Mončys | Algimanto Kezio / A. Mončio namų-muziejaus fotografija

„Atsimenu, kai dar iki šio muziejaus atsiradimo buvo atvykusi Ugnė Karvelis – Mončio aplinkos žmogus, labai vertinusi jo kūrybą, tai ji tuomet sakė, kad Antanas sugebėjo lietuvišką tautinį meną, ypač susijusį su medžiu, išauginti iki pasaulinio lygmens. Unikalios Mončio sukurtos sunarstytos medinės grandinės, sukurtos iš vieno medžio gabalo. Ir kartu lietuviškos. Kai į muziejų atvažiuoja užsienio turistų, o jie meno srityje yra gerokai pasikaustę, jie iš karto atpažįsta tarptautinio lygmens menininko darbus“, – tvirtina A. Mončio namų-muziejaus vadovė L. B. Turauskaitė.

Daug kam gali kilti klausimas, kodėl menininkas savo darbus norėjo matyti būtent Palangoje, kodėl šiam miestui dovanojo savo keliolikos metų kūrybą: skulptūras, tapybą, koliažus, kaukes, piešinius. Pasak L. B. Turauskaitės, A. Mončio tėvas, kartais važiuodamas į Palangos turgų, pasiimdavo su savimi sūnų, todėl A. Mončio atsiminimuose ryškiai išlikęs Birutės kalno, jūros vaizdas. O vėliau, kai menininkas 1989-aisiais vienintelį kartą lankėsi Lietuvoje, sykį eidamas Palangos S. Daukanto gatve šalia dabartinio muziejaus garsiai ištarė savo darbais norintis papuošti būtent šį miestą, nes Vilnius ir Kaunas meno turį pakankamai. 

Kaip pasakoja L. B. Turauskaitė, A. Mončys artimai bendravo su semiotiku A. J. Greimu, kuris daug prisidėjo prie to, kad skulptoriaus sesuo įtikintų brolį savo darbus dovanoti Lietuvai, o ne palikti Prancūzijai, kur jų lauktų miglotas likimas.

„Mončio išskirtinumas yra jo kūrybos universalumas. Ir tas universalumas vis auga. Dabar ypač išaugęs Mončio molinių švilpių universalumas. Ne tik muziejuje, bet ir virtualioje erdvėje iš visų pusių galima apžiūrėti kiekvieną Mončio švilpį, kiekvieną išgirsti. Multiinstrumentalistas, kompozitorius Donatas Bielkauskas taip pat surado Mončio švilpių universalumo gyslą – juos panaudodamas sukūrė muziką, kuri gali skambėti kaip ekspozicijos fonas. Mončio kaukės su įmontuotais švilpiais irgi yra unikalios – daug kam tai tampa netikėtu atradimu.

Skulptorius Antanas Mončys. Algimanto Kezio / A. Mončio namų-muziejaus fotografija

Skulptorius Antanas Mončys 1956 m. Paryžiuje | Christiano Leclerco / A. Mončio namų-muziejaus fotografija

Mončio kūryba yra labai universali. Taip, jis buvo skulptorius, bet kūrė skulptūras panaudodamas įvairią medžiagą, pradedant medžiu, baigiant kaulais, atliekomis, tuo, ką rasdavo gatvėse – įvairius papuošalus, blizgučius. Mončys ypač mėgo kaulą. Kai rasdavo jų ar kas nors jam duodavo, kaulus užkasdavo į žemę, išlaikydavo po keletą metų, kad išsivaikščiotų tai, kas nereikalinga, ir paskui kurdavo įvairius kryželius, kitką. Jo „Maršalas“ taip pat sukurtas panaudojant nemažai kaulo elementų“, – apie įspūdingą, daugiašakę, įvairialypę A. Mončio kūrybą pasakoja L. B. Turauskaitė.

Skulptorių A. Mončį suformavo ne užsienis, o Lietuvos dirvonai, gamta, aplinka. Kaip menininkas sakydavo pats: Lietuva mane aptašė, o Paryžius nušlifavo. A. Mončio namų-muziejaus direktorės teigimu, ši aplinka Prancūzijoje A. Mončį pakylėjo į gerokai aukštesnį lygį, tačiau kartu jis liko ištikimas lietuviškam braižui. Tai iliustruoja ir „Amerikos balsui“ Antano Talkaus 1955 m. kovo 1-ąją iš Paryžiaus parengta publikacija apie lietuvius išeivius Prancūzijoje.

Kai A. Talkus A. Mončiui uždavė klausimą, ar šis nemanąs, kad svetima aplinka gali neigiamai paveikti lietuvio menininko kūrybą ir jo darbai gali įgyti svetimų bruožų, A. Mončys jam atsakė: „O, ne… Mano asmeniškoje kad ir neilgoje patirtyje konstatavau, kad kaip lietuvis skulptorius esu kitoks nei kiti… Priešingai, svetimoje aplinkoje kaip tik aiškiau išryškėja tie bruožai, kurie skiria lietuvių menininką ir jo kūrybą nuo kitų tautybių. Originalumas yra visų pripažįstamas kaip meno kūrinio vertė. Tikras menininkas negali plagijuoti. Jis klauso tik savo širdies, kurioje lietuviškos žemės syvai yra neišdžiovinami.“

Bičiulystė su tėvu L. Andriekumi ir tragiško likimo šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūra

A. Mončio Laono Šv. Marcelijaus bažnyčiai sukurtos akmeninės Kryžiaus kelio stotys, ir šiandien puošiančios šventovės sienas, miestiečių puikiai žinomos bei gerbiamos – vienas pirmųjų išeivijos skulptoriaus atliktų užsakymų, padedant garsiam prancūzų dizaineriui, architektui Franciui Turbiliui. Kitas A. Mončio svarbus darbas sakralioje erdvėje – 1956–1959 m. kartu su skulptoriais broliais dvyniais Janu ir Joëliu Marteliais bei tapytoju Marku Šagalu atkurtos Meco Šv. Stepono katedros chimeros. O apskritai tam, kad A. Mončys kūrybiškai galėtų reikštis Prancūzijoje, jam pagelbėjo Freiburgo prancūziškosios dalies generolas gubernatorius Pierre’as Pène’as: prancūziškoji valdžia, A. Mončiui baigus Vytauto Kazimiero Jonyno vadovaujamą Dailės ir amatų mokyklą ir gavus diplomą, suteikė stipendiją vykti į Prancūziją.

Antano Mončio viena iš Kryžiaus kelio stočių Laono Šv. Marcelio bažnyčiai | A. Mončio namų-muziejaus nuotr.

Savitarpiu grįsta artimųjų, bičiulių, pažįstamų aplinka buvo labai dėkinga A. Mončio kūrybingumui skleistis. Lietuvišką braižą jam padėjo puoselėti tarpusavyje nuolat bendravę ir vienas kitą palaikę lietuviai menininkai Žibuntas Mikšys, Vytautas Kasiulis, Pranas Gailius. Reikštis parodose – A. Mončio pirmoji žmona Florence Langer-Martel. Tiesa, savo vyrą jį labiau kreipė į komercinį, saloninį meną, tačiau A. Mončys rinkosi laisvesnį kelią ir kūrė tai, kas visų pirma jam pačiam atrodė įdomu, svarbu, o ne trokšdamas būti eksponuojamas Eliziejaus laukuose ar kurdamas darbus, už kuriuos būtų dosniai atlyginama.

Kretingiškis skulptorius palaikė glaudžius santykius ir su kitais užsienyje tuo laikotarpiu gyvenusiais lietuviais, pavyzdžiui, su Viktoru, Mečiu ir Vladu Palubinskais, su kuriais bičiuliavosi nuo Kretingos gimnazijos laikų iki pat gyvenimo pabaigos – jie A. Mončiui, vos sužinoję, kad šis pats neišgali nusipirkti, siųsdavo kavos, cukraus, cigarečių – visko, ką tik galėdavo.

Antano Mončio 1964 m. laiškas kun. Leonardui Andriekui dėl šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūros (laiško pradžia) | A. Mončio namų-muziejaus nuotr.

Ypatingą kūrybinį ryšį A. Mončys palaikė su vienuoliu pranciškonu, kunigu, poetu, meno puoselėtoju ir kolekcininku Leonardu Kazimieru Andriekumi. Pagal tėvo Leonardo užsakymą 1966 m. iš alebastro A. Mončys sukūrė vieną svarbiausių, kaip pats sakydavo, savo kūrinių – skulptūrą „Šv. Pranciškus“.

Yra išlikę jųdviejų susirašinėjimų, diskusijų šia tema. „Pranciškų Asyžietį Mončys matė savo akimis, tėvas Leonardas – iš savo taško žiūrėdamas. Mončys nelabai sutiko su kunigo nuomone ir siūloma išpildymo idėja. Kad ir kaip būtų keista, bet tėvas Leonardas pasidavė menininkui ir paskui dėl to buvo laimingas, labai vertino šią skulptūrą. Deja, jos likimas baigėsi katastrofiškai – plukdoma ji sudužo. Šiuo metu skulptūra yra Kretingoje, ir gera žinia – kad yra vilties ją restauruoti ir čia eksponuoti, nes Kretinga Mončiui yra artimesnė geografiškai, biografiškai“, – aiškina A. Mončio namų-muziejaus vadovė L. B. Turauskaitė.

A. Mončys tėvui Leonardui yra rašęs: „Esu labai patenkintas, kad kreipiatės į mane dėl šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūros. Nežinau, koks tai sutapimas: šv. Pranciškaus idėjos kaip tik man yra labai artimos ir apie jas esu labai daug mąstęs. Nedaug perdėsiu sakydamas, kad šv. Pranciškaus pasaulėžiūra daug prisidėjo prie formavimosi mano skulptūros, kokia ji dabar yra. […] Nebegaliu šv. Pranciškaus vaizduoti paveiksliniu būdu ar rodyti iškarpas iš jo gyvenimo. Manau, kad šv. Pranciškus sujungia visus elementus į kosmosą, kuriame žmogus yra dulkė, kaip ir vilkas, gėlė ar akmuo… […] Tom padrikom mintim norėčiau išaiškinti, kad ne šv. Pranciškaus, kaipo žmogaus, paveikslas man rūpi, bet jo dvasia ir gilus žvilgsnis į pasaulio sudėtį, ką kaip tik ir statau uždaviniu šiai ir bendrai savo skulptūrai. […] Sieksiu kuo tobulesnio, kiek žmogaus galioms yra įmanoma, šv. Pranciškaus pasaulėžiūrai pagarbos išreiškimo, kas iš dalies būtų ir mano paties buvimo pateisinimu.“

Antanas Mončys prie savo skulptūros „Šv. Pranciškus“ (1966 m. alebastras) | A. Mončio namų-muziejaus fotografija

Susirašinėjimai tarp skulptoriaus ir dvasininko truko pusantrų metų. „Ilgai nesutarėme, kaip daryti skulptūrą… Perskaičiau viską apie šv. Pranciškų, ką radau ir ką galėjau. Pasidariau gal didesnis pranciškonas negu jie. Tėvui Leonardui pasakiau, kad šv. Pranciškaus su barzdele, su paukščiuku ant rankos nedarysiu. Tokių jau pridaryta. Jis man atrašo, kad nors kiek būtų vienuolio figūrėlės… Sakau, kad mes garbinam šv. Pranciškų ne dėl jo kūno, bet dėl dvasios: jis išliko savo dvasia, o ne kūnu“, – yra dalijęsis prisiminimais A. Mončys.

„Skulptūra atrodo labai šauniai. Tai tikrai muziejinis kūrinys, kokio aš taip norėjau. Tos skulptūrinės formos dieviškai grakščios ir kilnios. Jos dvelkia šv. Pranciškaus dvasia Dievui ir kūrinijai. Sveikinu Jus su tokiu pasisekusiu laimėjimu. Taip pat dėkoju už nuoširdų sutikimą atlikti šį darbą. Jis liks ilgiems amžiams kaip drąsaus užsakytojo ir kūrybingo įvykdytojo žygis“, – nusileidęs A. Mončio argumentams ir pagaliau gavęs užbaigtos skulptūros nuotraukas neslėpdamas žavesio rašė L. Andriekus.

Mėgo teatrą, kulinariją ir turėjo gerą balsą

Prieš kurdamas skulptūras A. Mončys daug piešdavo, kartais po 100–200 eskizų. Kretingiškiui menininkui buvo įdomu išbandyti ir akvarelę, grafiką, ypač patrauklios jam atrodė abstrakcijos su nuvarvėjimais, aptaškymais. Išsiskiria ir menininko koliažai. Nuolatinėje A. Mončio namų-muziejaus ekspozicijoje lankytojus, pasak jo vadovės, ypač žavi koliažai panaudojant gofruotą kartoną.

Portretų A. Mončys netapė, bet muziejuje vienas toks yra išlikęs – 1947 m. pieštas jaunos, gražios moters portretas. Kaip vėliau L. B. Turauskaitė išsiaiškino, tai buvo pirmoji A. Mončio meilė kretingiškė Lilė.

Skulptorius Antanas Mončys 1960 m. | A. Mončio namų-muziejaus nuotr.

„Grįžęs 1989-aisiais į Lietuvą Mončys ją buvo susitikęs. Bet nusisukęs man ištarė: na ir pasenusi… – su šypsena prisimena muziejaus direktorė. – Turime ir paties Mončio portretą, nutapytą Freiburge Vytauto Igno. Šiek tiek juokingą, nes jame Mončys labiau į moterį panašus. Kita vertus, įdomu matyti, kaip Antaną Mončį tapė jo bendrakursiai.“

A. Mončys yra sukūręs ir scenovaizdžių, pavyzdžiui, Sofoklio „Karaliui Oidipui“, mėgdavo teatrą. Prancūzijoje buvo susitikęs su Juozu Miltiniu (skulptoriaus dienoraštyje yra toks įrašas: „Šiandien susipažinau su maestru Miltiniu, kuris su filmuotojų ekipa grįžo į Paryžių. Jam 85 metai. Pagalvojau, kaip gaila, kad mus fotografuoja ir filmuoja, kai pasidarome griuvėsiai. Tikro Miltinio ar Mončio niekas nepamatys.“) Nepaprastai brangino ir susitikimą su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi.

„Kai Mončiui atskridus į Lietuvą mudu nuėjome į Nekrošiaus režisuotą spektaklį „Dėdė Vania“, jis buvo sužavėtas. Gal todėl paskui Nekrošius būdamas Palangoje kartais čia užsukdavo ir taip tyliai tyliai pasieniais apeidavo parodą“, – pasakoja L. B. Turauskaitė.

Anot jos, A. Mončys turėjo labai gerą balsą – dainuodavo bosu, Paryžiuje buvo vadinamas „mūsų Šaliapinu“. Nors nebuvo nuolatinis pamaldų lankytojas ir praktikuotojas, vis dėlto buvo tikintis žmogus, sutikdavo ir prireikus pagiedoti.

„Kartais Mončys pakviestas į svečius ar susibūrimą, būdavo, tris keturias valandas tyli. Ir, kaip pasakodavo amžinatilsį Ričardas Bačkis, erzindavo tuo savo nejaukiu tylėjimu. Bet kai išgėręs porą trejetą taurių vyno pratrūkdavo savo dainavimu, už tylėjimą jam buvo atleidžiama. Nes kai Mončys uždainuodavo, tada jau tylėdavo kiti“, – šiltų amžininkų prisiminimų nepamiršta menininko dukterėčia.

A. Mončys, jos teigimu, buvo ir nepakartojamas kulinaras, gurmanas. Būdavo, paprašo jam atsiųsti ruginių miltų, kad pabandytų išsivirti žemaitišką pusmarškonę košę. Ar gėlių sėklų: rūtų, linų – kad užsiaugintų savo kieme. Mėgo ir grybauti. „Prancūzijoje grybai skiriasi nuo lietuviško miško grybų, ir kai su juo išėjome grybauti Lietuvoje (tai buvo spalio pabaiga–lapkričio pradžia, dar buvo žaliuokių), Mončys grybų prisirinko pilną maišą, bet kai parodė turinį – valgomų tebuvo kokie du“, – dar vieną linksmą nutikimą prisimena A. Mončio namų-muziejaus Palangoje direktorė L. B. Turauskaitė.

Trumpa Antano Mončio biografija

Antanas Mončys gimė 1921 m. birželio 8 d. Mončių (dab. Mančių) kaime, Darbėnų valsčiuje, Kretingos apskrityje. Gimęs ir užaugęs Lietuvoje, 1941 m. baigęs Kretingos pranciškonų gimnaziją ir iki 1943 m. studijavęs architektūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1944 m., vykstant Antrajam pasauliniam karui, A. Mončys – kaip ir daugelis to meto šviesuolių – buvo priverstas pasitraukti į Vakarus. Apsigyveno karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno (Vokietija), studijavo Freiburgo Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers), o 1950 m., gavęs skulptoriaus diplomą ir pelnęs Prancūzijos valstybės stipendiją, tęsė mokslus Paryžiuje, baltarusių kilmės skulptoriaus Ossipo Zadkine (1890–1967) studijoje Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Chaumiére, atelier Zadkine).

Antano Mončio namuose-muziejuje. | Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios kūrybinės veiklos A. Mončys surengė daugiau kaip 30 asmeninių parodų, jo kūriniai buvo eksponuojami daugiau kaip 70 įvairių grupinių parodų Prancūzijoje, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį, Monake, San Marine, Belgijoje, JAV, Italijoje, Vokietijoje. Paryžiaus akademinio meno bendruomenė jį pažino ir kaip skulptūros studijų įkūrėją bei vadovą, vasaros kursų dėstytoją, dailininkų susivienijimo ACTE (Art-Création-Technique-Expression) įkūrėją, aktyvų dalyvį.

Lietuva apie šį iškilų menininką išgirdo tik 1989-aisiais, kai jis po 45 emigracijos metų sulaukė galimybės aplankyti gimtinę. Gyvendamas toli nuo Lietuvos ir ilgą laiką neturėdamas galimybių į ją grįžti ir dėl finansinių aplinkybių, ir dėl politinės santvarkos, A. Mončys domėjosi savo tėvyne, palaikė glaudžius ryšius ir su Lietuvoje, ir su išeivijoje gyvenančiomis lietuvių kultūros asmenybėmis, tokiomis kaip Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir jo tėvai, tėvas provinciolas Leonardas Andriekus (1914–2003), Nepriklausomos Lietuvos ministras Juozas Balutis (1880–1967), Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas (1882–1967), rašytojas, menotyrininkas dr. Jonas Grinius (1902–1980), semiotikas Algirdas Julius Greimas (1917–1992) bei jo šeima, visuomenės veikėja, ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis (1935–2002) bei jos mama ir kt.