Markučių dvaras | Videomedžiagos kadras

Medinės architektūros dvarai Lietuvoje išliko aktualūs visais laikotarpiais. XIX a. romantizmas į Lietuvą atnešė vasarnamių, statomų užmiesčiuose madą. Aristokratai, ieškoję prieglobsčio gamtoje, miškų apsuptyse statė šveicariškų vilų tipo dvaro rūmus. Tokia kurortine vieta tapo ir Markučių vietovė.

Istoriniuose šaltiniuose Markučiai minimi nuo XIV a. Iki pat XIX a. Markučių žemės priklausė Lietuvos didikų giminėms – nuo Jogailaičių iki Chodkevičių, pastarųjų rankose Markučiai išliko per visą XVIII a. Manoma, kad iki 1634 m. čia stovėję vasaros rūmai, stipriai nukentėję per Maskvos karą, nebuvo atstatyti, todėl Markučiai išliko tik kaip palivarkas, žemės valda. Pristigęs pinigų, Aleksandras Chodkevičius Markučių valdą pardavė Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui, šis savo ruožtu 1838 m. ją pardavė daktarui Ignatijui Godlevskiui.

Šveicariškos vilos tipas

Architektūros istorikas Marius Daraškevičius sako, kad aristokratija paprasta gyvensena ir gyvenimu kaime susidomėjo dar XVIII a. pabaigoje – kilo noras pabėgti iš įprastų aristokratiškų dvaro rūmų rezidencijų į gamtos užutėkį. Tokia mada nebuvo pamiršta ir XIX a., romantizmas šią idėją po truputį plėtojo, todėl šiuo laikotarpiu susiformavo šveicariškų vilų stilius, jis paplito visoje Europoje. Lietuvos aristokratija, matydama puikius pavyzdžius Šveicarijoje ir kituose Europos kraštuose, taip pat pamėgo šį architektūros stilių. XIX a. po truputį pakeisdamos senąsias tradicines, klasicistines sodybas tokios vilos pradėtos statyti ir Lietuvoje. Vietoj mūsų akiai įprastų dvaro rūmų su keturiomis kolonomis vis dažniau atsirasdavo šveicariško tipo vilų pastatų, kuriems būdingi bokšteliais ir saukomis iškelti tūriai, balkonai, terasos, naudojama daug drožinių bei švelnios spalvos. Iš kalnuotų vietovių kilusi architektūra ir banguoti siluetai neblogai atrodė ir Lietuvos kalnuotose vietovėse.

Markučiai iki šiol yra Vilniaus pakraštys, apsuptas miško. Šią vietą gaubia ramybė, todėl neatsitiktinai XIX a. jos paskirtis buvo kurortinė – užmiestyje kūrėsi vasarnamiai, poilsio zonos, restoranai. XIX a. kaip pagrindinė dvarininkų poilsio vieta išpopuliarėjusios vilos, nors įsikūrusios atokiau nuo miesto šurmulio, turėjo patogų susisiekimą.

Romantizmo laikotarpiu statytos sodybos su prabangias moderniais rūmais ir parkais. Toks buvo ir Aleksejaus Melnikovo šeimai priklausęs dvaras Markučiuose. 1867 m. Markučių žemių ir pastatų šeimininkas Ignatijus Godlevskis pardavė juos inžinieriui A. Melnikovui, kuris kaip tik tuo metu padėjo tiesti geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva, einantį per Markučių palivarką. 1868 m. Markučiuose ant smėlingos kalvos, supamas angliško stiliaus parko takų, buvo pastatytas medinis namas su mezoninais, jaukių kambarių anfilada.

Markučių dvaras | Videomedžiagos kadras

Pagrindinio gyvenamojo namo projektas

Skaitant A. Melnikovo ir dvaro architekto Jeronimo Lastovskio susirašinėjimus apie namo statybą, ryškėja daug įdomių detalių apie statybines medžiagas, kambarių skaičių, pamatus, lubų aukščio reguliavimą. Viename iš laiškų A. Melnikovui J. Lastovskis rašo, kad pagrindinė namo statybinė medžiaga – vietinė mediena: šešių paradinių kambarių grindys turėtų būti padengtos uosio ir ąžuolo mediena, likusiuose keturiuose – pušies, durys dirbamos iš uosio. Namo lubos įrengtos lenkišku stiliumi. Cinkuotam stogui reikalingas cinkas buvo atvežtas iš Lenkijos.

Kiekvienas langas turėjo būti sudarytas iš dviejų rėmų – žieminio ir vasarinio. Langams buvo naudojamas belgiškas stiklas, kurį išlikusį dar galima pamatyti balkono duryse. Namo pamatai – vientisi, o po sijomis ir skersinėmis sienomis dėtas pamatas iš riedulių, plytų ir kalkių mišinio.

Užsakovo ir architekto laiškų susirašinėjimuose atsiskleidžia ir kūrybiškas J. Lastovskio namo statybų procesas. Buvo dažnai keičiamas pradinis namo projektas, sienų aukščio, langų skaičiaus ir dydžio padidinimas, mezonino įrengimas. Tačiau, nepaisant pokyčių, pastatytas namas niekada nebuvo perplanuotas ar perstatytas. Keičiantis patalpų paskirtims, sienų ir krosnių išdėstymas išliko toks pats.

Pasak M. Daraškevičiaus, Markučių dvaras iš išorės atrodo labai modernus šveicariškos vilos prototipas, tačiau viduje žengiame gana tradicinių kambarių traktu: iš vestibiulio, kaip įprasta, patenkame į valgomąjį, už jo – keli svečių gyvenamieji kambariai, kurių vienas atlieka biliardinės funkciją, kitas – salono. Sunku pasakyti, ar biliardinė buvo sumanyta iš karto statant ir planuojant pastatą, ar atsirado vėliau, tačiau ši erdvė tikrai buvo skirta svečiams. Tai paliudija ir greta esantis valgomasis, kurio paskirtis nebuvo keičiama. Biliardinės kambarį supa veranda su dviem išėjimais – tai taip pat įrodo susibūrimų ir bendravimo paskirtį. Vasarą veranda tapdavo biliardinės pratęsimu – poilsio, šeimos ir svečių zona. Toliau yra keletas kabineto ir buduaro funkcinių patalpų. Miegamieji įrengti kiek toliau, nes XIX a. miegamasis patraukiamas nuo reprezentacinio trakto, todėl jų nepamatysime pro atviras duris iš salono, jie įrengti privatesnėje erdvėje. Bet, žiūrint į planinę struktūrą, ratu einančių patalpų traktas šiame name išlaikytas.

Markučių dvaro interjeras | Videomedžiagos kadras

Markučių dvaro interjeras | Videomedžiagos kadras

Markučių dvaro interjeras | Videomedžiagos kadras

Mezoninas, trylika krosnių, vonios kambarys ir inkrustuoti baldai

Dvaro interjeras, ypač valgomojo, įdomus tuo, kad, nors šiose patalpose buvo gyventa beveik šimtmetį, tapetai buvo keisti bent septynis kartus, tačiau jų spalva beveik nekito. Keitėsi tapetų dekoro raštas, bet pati žalsvo tono spalva išliko – galbūt buvo derinta prie užuolaidų, kitų baldų, gerai derėjo su ruda medienos spalva. Galima sakyti, kad šeimininkai uoliai laikėsi XIX a. namų vadovėliuose pateikiamų rekomendacijų namus, tapetus atnaujinti kas septynerius metus. Čia jie buvo atnaujinami rečiau, bet išlaikė bendrą koloritą. Tapetus šeimininkai atnaujindavo, o baldai nesikeitė ir primindavo protėvių paliktą pėdsaką rūmų interjere. Įdomu, kad visi dvaro interjero baldai pažymėti Puškinų šeimos herbais.

Dvare yra keturi mezoninai – jaukių kambarių anfilada antrame aukšte. Juose buvo pastatytos baltos spalvos krosnys, puoštos figūrinėmis karūnomis. A. Melnikovas buvo numatęs šiuos kambarius skirti vaikams. Vėliau patalpos buvo naudojamos kaip svečių miegamieji. Taigi namas su mezoninais sudarė pusantro aukšto pastatą.

Dvaro name iš viso išlikę trylika krosnių, kurių karūnos visos skirtingos, savotiškos. Iš trylikos krosnių trys yra švediško stiliaus su varinėmis durelėmis. Židiniai, krosnys ir jų detalės buvo vežamos iš Sankt Peterburgo, tačiau viena pristatyta krosnis – olandiška, atvežta XIX a. pabaigoje. Architektas A. Lastovskis siūlė kambarių krosnis projektuoti taip, kad anglys į jų pakuras būtų kraunamos iš koridoriaus ir sandėliuko, tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas.

Markučių dvaro interjeras | Videomedžiagos kadras

Markučių dvaro interjeras | Videomedžiagos kadras

Dar statybų metais šis namas išsiskyrė savo modernumu – ne tik suplanavimu, bet ir praktinėmis detalėmis. Dvaras turėjo vonią ir tualetą, name buvo įrengtas vandentiekis. Vanduo tekėjo iš šulinio į šildymo katilą, iš čia pasiekdavo ir vonios kambarį. Šio kambario grindys buvo išklotos plytelėmis, kurios iki šių dienų neišliko. Kambaryje ant išlenktų kojų stovėjo didelė ketaus vonia, o kampe buvo įrengtas klozetas su aukštai pastatyta vandens talpykla, prie kurios buvo pritaisyta ant grandinėlės kabanti porcelianinė rankenėlė, skirta vandeniui nuleisti. Į šią patalpą buvo galima įeiti iš persirengimo kambario ir koridoriaus. Dabar čia yra muziejininkų kabinetas.

Kukli išorė ir turtingas vidus

Markučių dvaras ilgą laiką buvo žinomas literatūrinio Aleksandro Puškino muziejaus vardu, bet neseniai jam buvo grąžintas istorinis Markučių dvaro vardas. Muziejaus direktorė Nadežda Petrauskienė teigia, kad dažnai žmonės, matydami kuklaus eksterjero pastatą, užėję į vidų nustemba čia radę gražų ir turtingą interjerą. Ji taip pat pasakoja, kad muziejus vis dar sulaukia profesionalų menotyrininkų ir restauratorių dėmesio, jie džiaugiasi čia randantys autentišką medžiagą.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame architektūros istorikui dr. Mariui Daraškevičiui ir Markučių dvaro muziejaus vadovei Nadeždai Petrauskienei.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.