Meno istorikė Eglė  Dean pristato vieno žinomiausių ispanakalbės šiuolaikinės literatūros autoriaus Julijo Cortázaro (1914–1984) biografiją, asmenybės bruožus, svarbiausias jo kūrybos temas, daugiausia dėmesio skirdama romanui „Žaidžiame klases“.

Rašytojas, poetas, muzikas, fotografas, estetas, humaanistas ir intelektualas – tai tik keletas Julijui Florencijui Cortázarui tinkamų apibūdinimų. Jis, Jorge’s Luiso Borgeso lygio rašytojas, abstraktų intelektualizmą sugebėjo derinti su giliu žmogišku turiniu. Didesnę savo gyvenimo dalį pralei­dęs Prancūzijoje ir miręs Paryžiuje, beveik išskirtinai rašė ispaniškai. Neskaitant Borgeso, jis buvo tas argentinietis, kuris labiausiai turėjo įtakos pasaulinei literatūrai. Borgesas jį globojo ir padėjo išspausdinti pirmuosius literatūrinius bandymus, nors draugais jie taip ir netapo – per daug sky­rėsi politinės pažiūros: Cortázaras buvo politinis radikalas, dalyvavo antiperonistinėse demonstracijose, palaikė Kubos revoliuciją, Allende’s Čilę ir sandinistų Nikaragvą. Pats J. Cortázaras ilgai vengė skelbti savo kūrinius, net iki sulaukęs per trisdešimt, nes asmeniniai jo standartai buvo be galo aukšti. Kaip teigė Borgesas, „niekas negali atpasakoti Cortázaro apsakymo, kiekvieną jų sudaro tam tikri žodžiai, sudėlioti tam tikra tvarka. Stengdamiesi juos apibendrinti, suvokiame, kad prarandame kažką brangaus“.

Julijas Cortázaras ir José Lezama Lima | Foto: © Chinolope

Kad J. Cortázaras pradėjo ir baigė savo gyvenimą Europoje – svarbus faktas, norint suprasti jo kosmopolitinę kūrybą. 1914-aisiais, jo gimimo metais, tėvas, būdamas baskų kilmės, dirbo ekonomistu Argentinos ambasadoje Briuselyje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pabėgo iš pradžių į Šveicariją, o paskui įsikūrė Ispanijoje. Julijo motinos šeima buvo prancūzų ir vokiečių mišinys, todėl ji draudė namuose kalbėti ispaniškai, juo labiau, kad nesutarimai tarp tėvų vis ryškėjo. Kai Julijui buvo ketveri, šeima išvažiavo į Argentiną, ir čia juos greitai paliko tėvas. Julijas visą gyvenimą vengė šios temos – ir autobiografiiniuose pasisakymuose, ir kūriniuose. Tėvas kaip asmuo jam neegzistavo. Vos ne vos galą su galu sudurianti šeima įsikūrė Buenos Airių priemiestyje, kur Julijas ir sesuo Ofeelija mokykloje tapo pajuokos objektais, nes raidę „r“ tarė prancūziškai. Būdamas intravertas, Julijas rasdavo atgaivą tik namuose, jų mažame sode, su labai daug skaitančia ir keliomis kalbomis kalbančia motina. Jis buvo labai artimas tiek jai, tiek seseriai ir visą gyvenimą nuolat rašė joms laiškus. Ypatingo jautrumo (pavyzdžiui, labai ilgai išgyveno dėl savo katės mirties), savyje užsisklendęs vienišius išaugo į liesą dvimetrinį jaunuolį su gėla akyse ir nepamainoma cigarete rankoje.

Namuose, be motinos ir Ofelijos, dar gyveno senelė – mamos motina – ir teta; šis derinys primena „Šimtą metų vienatvės“. Julijas tuo metu labai daug skaitė – tiek daug, kad net buvo nuvestas pas gydytoją patikrinti, ar tai yra normalu.

Namuose, be motinos ir Ofelijos, dar gyveno senelė – mamos motina – ir teta; šis derinys primena „Šimtą metų vienatvės“. Julijas tuo metu labai daug skaitė – tiek daug, kad net buvo nuvestas pas gydytoją patikrinti, ar tai yra normalu. Gydytojas jam nustatė astmą ir leido atsisakyti įprastinių aktyvių žaidimų. Tuo tarpu Julijas, sulaukęs šešerių ar septynerių, kaip pats sakė vėliau, manė esąs kažkoks „mažas metafizinis žvėrelis“. Dažnai jis skaitė ir knygas, skirtas suaugusiesiems, pavyzdžiui, sulaukęs dvylikos – Montaigne’io esė rinkinį, ypač žavėjosi Jules’iu Verne’u ir Poe, kurio visą apsakymų knygą vėliau išvertė į ispanų kalbą. Būdamas devynerių parašė pirmą romaną. Šeima manė, kad tai, ką jis jiems rodė, tėra nuorašai, ir tai labai jį kankino.

Po septynerių metų jis įstojo į labai gerą vardą tu­rinčią Mariano Acostos mokyklą, kuri rengė mokytojus. Naujoji mokykla jam nepatiko, jis teigė, kad tai yra blo­giausia, ką tik galima įsivaizduoti, nors ir čia buvo naujų atradimų – mitologija, menas, rytų filosofija ir džiazas. Muzikavo jis ir namuose, nes jo teta buvo muzikos mo­kytoja, bet džiazas atvėrė jam visiškai kitokį muzikos suvokimą. Meilė džiazui, o ypač Charlie Parkeriui, išliko visam gyvenimui.

1932 metais jis gavo mokytojo diplomą, o po dvejų metų studijų universitete („Buenos Airės – tai kažkokia bausmė. Gyventi šioje vietoje – tas pat, kas būti kalėji­me“) buvo išsiųstas dirbti į provinciją, į kelias vietas vieną po kitos – „ten, kur baigiasi plentas“. Čia jis dėstė viską, išskyrus literatūrą, rašė ir skaitė, vėl užsidaręs vienumoje. Atsitiktinai surado Jeano Cocteau knygą Opio knygyne Buenos Airėse, ir tai visiškai pakeitė jo literatūrinę viziją bei stumtelėjo link siurrealizmo, ypač pastebimo jo dai­lės suvokime. Pirmoji jo paties knyga – sonetų rinkinys, išleistas 1938 metais labai mažu tiražu, jis pats teigė, kad labai džiaugiasi, jog niekas jos neprisimena. Beje, iki tol stengėsi nespausdinti savo kūrybos, matydamas, kaip daugelis jaunų autorių vėliau gailisi paskubėję. 1944 metais jo draugas pakvietė jį dėstyti anglų ir prancūzų literatūrą naujai įsikūrusiame universitete Mendozoje, ir Julijas mielai priėmė kvietimą, nors juto politinę trintį: vieniems jis buvo per daug kairysis, kitiems – per daug dešinysis, bet jis pats sakėsi tuo metu, kitaip nei vėlesniais gyvenimo tarpsniais, nekreipęs daug dėmesio į politiką, išskyrus tai, kad jį erzino nacionalistinė admi­nistracijos nuostata.

Julio Cortázar | Foto: © Casa de América

Tai buvo ir Perono kilimo laikotarpis. Peronas padarė didžiulę  įtaką Argentinai. Remiamas karinių jėgų ir žemesniųjų klasių, jis vadovavo šaliai net dvi kadencijas. Neišsilavinusi liaudis plūdo į Buenos Aires, norėdama išvysti savo dievaitį ir jo meilužę Evitą, kuri vėliau tapo jo žmona. Cortázaras buvo prieš Peroną, ir jam teko trum­pai kalėti, po to jis pasitraukė iš savo darbo universitete teigdamas, kad nekeis pažiūrų, kaip kiti jo kolegos, vien dėl to, kad išlaikytų darbą.

1940 metais Buenos Airėse Cortázaras dirbo leidyk­loje asistentu, rašė ir bandė gauti vertėjo sertifikatą. Jo paskutiniame, dar jam esant gyvam, išleistame rinkinyje „Nesaikingos valandos“ („Diario para un cuento“, 1982) aprašomos vertėjo, priversto versti imigracinius dokumentus ir patentus, kančios. Nors vertė visą gyvenimą, Cortázaras teigė, jog tai sukelia naktinius košmarus ir baisią įtampą, nuo kurios galima išsigelbėti vien rašant, griebiantis rašymo kaip terapijos. Vertėjavimo mokslai paprastai trukdavo tre­jus metus, Cortázaras užbaigė kursą per devynis mėnesius ir tapo vertėju iš anglų ir prancūzų kalbų. Tai išryškino jo neurozę – jis pradėjo ieškoti tarakonų net savo maiste. Taip iš šių vertėjavimo kančių ir neurozių gimė jo pirmas rinkinys „Bestiario“ (1951). Tuomet Cortázaras paliko Argentiną ir iškeliavo į Prancūziją tik su trupučiu pinigų. Jam netiko ne tik politinis, bet ir kultūrinis Buenos Airių klimatas – dažnai sakoma, kad jis buvo ne tik išeivis, bet dar ir ne patriotas. Tačiau vargu ar tai galima taikyti tokiam kosmopolitui plačiąja, tikrąja to žodžio prasme kaip J. Cortázaras. Borgesas tuo tarpu toliau spausdino jo apsaky­mus ir esė. Pirmas romanas „Egzaminas“ („El examen“) buvo atmestas – jis išleistas tik po rašytojo mirties.

Ilgą laiką Paryžiuje Cortázaras sunkiai vertėsi atsitikti­niais darbais: plačiai žinoma istorija, kaip jis dirbo virvelė­mis raišiodamas paketus, ir kai galiausiai jam pavyko mesti šį užsiėmimą, kontoros savininkas maldavo pasilikti – esą jis pakuojantis geriausiai.

Ilgą laiką Paryžiuje Cortázaras sunkiai vertėsi atsitikti­niais darbais: plačiai žinoma istorija, kaip jis dirbo virvelė­mis raišiodamas paketus, ir kai galiausiai jam pavyko mesti šį užsiėmimą, kontoros savininkas maldavo pasilikti – esą jis pakuojantis geriausiai. Tačiau jam pasisekė 1952 metais gauti vertėjo darbą Jungtinių tautų organizacijoje Vienoje. Ten Aurora Bernárdez, kurią jis buvo giliai įsimylėjęs dar Argentinoje, bet kuri, kilusi iš pasiturinčios ir įtakingos šeimos, nelaikė Julijo tinkamu sau vyru, galiausiai nusi­leido, ir 1953 metais jie susituokė. Tuo laiku jie gyveno Vienoje ir Paryžiuje. Cortázaras intensyviai dirbo versda­mas į ispanų kalbą Gilberto Keitho Chestertono, Danielio Defoe, André Gide’o, Marguerite Yourcenar ir, žinoma, Edgaro Poe kūrinius.

Tuo metu pasirodė ir nauji jo apsakymų rinkiniai „Žaidimo pabaiga“ („Final del juego“) ir „Slaptas gin­klas“ („Las armas secretas“). Čia prasidėjo tikrasis Cortázaras: apsakymai pilni mitologijos, siaubo, fantas­tinių elementų, pavojaus, dažniausiai prasidedantys ne­kaltai, pasakojantys apie paprastus žmones, kurie staiga susiduria su siaubą keliančiomis aplinkybėmis ir priima jas kaip normalų reiškinį. Tuomet prasidėjo ir metafiziniai apmąstymai, vėliau  išsilieję į „Žaidžiame  klases“ („ra­ yuela“). Daugeliui istorijų būdinga haliucinacinė logika. Sulaukus 46 metų, buvo išleistas romanas „Laimėjimai“ („Los premios“) – apie grupę argentiniečių, laimėjusių keistą kruizą laivu, ir to pasekmes – bei linksmą filosofinį poetinį rinkinį „Kronopijų ir famų istorijos“ („Historias de cronopios y famas“). Cronopio – Cortázaro sugalvo­tas žodis, apibūdinantis žmogų kaip jis pats: spontanišką, netradicinį, neprisitaikėlišką – dabar jau yra pripažintas ispanų kalboje ir iškaltas lentelėje ant namo Briuselyje, kur gimė rašytojas.

Tačiau niekas negalėjo paruošti skaitytojo šokui, kurį sukėlė knyga „Žaidžiame klases“. Tai, be abejonės, yra geriausias, literatūriškai įtakingiausias XX amžiaus Loty­nų Amerikos romanas, dėl to kritikų nuomonės sutampa. Kaip teigė pats autorius, „’Žaidžiame klases’ yra nesėkmės įrodymas ir pergalės viltis. Tačiau knyga nesiūlo jokių sprendimų, ji tiesiog apsiriboja parodydama skirtingus kelius, kuriuos galima pasirinkti, norint suskaldyti sieną ir pasižiūrėti, kas yra kitoje pusėje“. Pagrindinis herojus, Horacijus Oliveira, yra rašytojas, apsuptas bohemiškų draugų, jis gyvena su meiluže La Maga. Jai dingus grįž­ta į Buenos Aires, kur dirba įvairius padienius darbus. Galiausiai kartu su savo vaikystės draugu Traveleriu jis vadovauja psichiatrinei ligoninei, pats atsidurdamas ant beprotybės slenksčio. Yra dvi pasakojamosios dalys: 1–36, kur veiksmas vyksta Paryžiuje, ir 37–56, kur įvykiai klostosi Buenos Airėse. Trečioji dalis – vadinamoji „iš kitų pu­sių“ – „Praleistinoji dalis“. Jeigu jos neskaitysime, siužetas nuo to nenukentės, bet tik siužetas… Žaidimas „klasėmis“ prasideda 73 skyreliu, ir toliau po kiekvieno skyrelio yra nurodoma, kurį skaityti toliau. Taip skaitytojas „šokinėja“ po knygą. Tekstą galima skaityti ir iš eilės, pats Cortázaras tą pripažino, taip pat oficialiai kvietė skaitytojus surasti  ir informuoti jį apie šio anti­romano galimus skaitymo būdus. Nuo pirmų „klasių“, kurios yra miglotos ir mažai atskleidžiančios siužetą, pirmiausia suprantame, jog tai nelengva ir nekomercinė knyga, nors ji, kad ir kaip būtų ironiška, sulaukė nepaprastos komercinės sėkmės ir yra išversta beveik į visas pasaulio kalbas. Gale sudaryta kilpa, nes 131 skyrius veda į 58, o 58 į 131. Tai gyvatė, ryjanti savo uodegą, Cortázarui greičiausiai ironiškai besišypsant. Bet kuriuo atveju jo „klasių“ seka labai pedantiškai apgalvota ir išstudijuota. Kartu su galybe rankraščių ir įvairių „klasių“ piešinėlių, drėkstančių Paryžiaus Lotynų kvartalo cokoliniame aukšte, jo interviu su kritikais ir dalis užrašų buvo publikuoti – juos redagavo Ana Maria Barrenechea, profesorė iš Buenos Airių. „Atmestini“ skyriai toli gražu nėra atmestini, pasitelkiant humorą, filosofiją, poeziją ir absurdą jie priduoda prieskonio tam ar kitam pasažui. Vėl aiškiai matyti Cortázaro žavėjimasis siurrealistais ir sąmonės srautu, tačiau tai jokiu būdu nėra atsitiktiniai sky­riai, atsitiktinis koliažas – jie susiję su abiem kitom dalim kaip Oliveiros iš virvelių rezgama gynybos sistema.

Julio Cortázar | Foto: © LIFE

„Šokinėdamas“ skaitytojas tampa aktyvus, yra įtraukiamas į žaidimą. Tie, kurie skaito kitais „šokinėjančiais“ metodais, taip pat prisideda prie knygos struktūros kūrimo. Iš tiesų, nors ir teigdamas, kad skaityti galima kaip no­ri, pats Cortázaras niekina skaitymą paeiliui. Jo žaidimas ypač ryškus herojuje, vardu Morelli – tai senas rašytojas iš „nebūtinų“ knygos skyrių. Skaitytojo dalyvavimas žaidime akivaizdus apsakyme „Parkų tąsa“ – čia skaity­tojas skaito apie skaitytoją, skaitantį apie herojų, kuris, prisėlinęs iš už nugaros, užpuola skaitytoją, taip sukel­damas dramą. Morelli reikalauja skaitytojo dalyvavimo, bendro žaidimo. Bet ar „pasyviam skaitytojui“ verta imtis knygos? Taip, nes Cortázaro gelmė, intelektas, jausmas ir širdgėla įtraukia bet kokiu atveju. Tai nėra kūrinys, skirtas vien intelektualams, nors intelektualai ir patirs ypatingą džiaugsmą, jį skaitydami.

Knyga nepaprastai žaisminga ir pilna poteksčių. Skaitytojas greitai supranta, kad joje nėra nepajudinamų tiesų, kad viskas keičiasi ir juda kaip kaleidoskope, vos tik suformuojama tam tikra nuomonė. Visada lieka tas „galbūt, jeigu, netgi, jei“ – morelianos siūlelis, už kurio užsikabinus keičiasi perspektyva ir išryškėja naujas įvykių atspalvis.

„Rayuela“ tapo revoliucinga knyga. Ji atvėrė duris ispanų kalbos lingvistinėms inovacijoms ir stipriai pa­veikė ispanakalbius rašytojus. Sukurta epizodiškai, lyg fotografijų albumas, ji neturi griežtos pabaigos, pabaigą galima traktuoti įvairialypiai. Nors iš pradžių atrodo, kad Horacijus yra tas rašytojas, tačiau vėliau susiduriame su Morelli herojumi „iš kitos pusės“, ir ima atrodyti, kad jis yra visa ko autorius. Taigi – nėra autoriaus, nėra pabai­gos, tėra žaidimas suaugusiesiems… Šiuo metu tekstas pateikiamas knygos forma, tačiau pradinis variantas buvo kìlimas, kurį galėjai skaityti iš visų pusių.

Po 1959 metų, atėjus į valdžią Fideliui Castrui, Cortá­zaras jau nebepolitikavo, sėdėdamas prie židinio, o ne kartą lankėsi Kuboje. Kaip Carlosas Fuentesas ir Marijas Vargas Llosa bei kiti intelektualai, jis palaikė naująjį režimą. Anks­čiau jis buvo Perono opozicijoje, buvo įnirtingas antifašistas ir prieštaravo Franko atėjimui į valdžią Ispanijoje, o dabar iš tiesų ėmėsi ginti Lotynų Ameriką nuo JAV ekspansijos. Išryškėjo jo dvilypumas: viena vertus, tai buvo gilus estetas, intelektualas, kita vertus – kovotojas, 1968 metais puolantis kartu su studentais į riaušes Paryžiuje. Tuo metu ir iškilo klausimas, ką reiškia būti Lotynų Amerikos intelektualu, kaip reaguoti į politinius įvykius. Cortázaras gynėsi atvira­me laiške, teigdamas, jog daug kas pasikeitė, kalbėjo apie gilią įtaką, kurią jam padarė revoliucija, kaip ji padidino jo jautrumą sociopolitinėms Lotynų Amerikos problemoms ir kaip dėl to jis jau nebebus tas pats žmogus, bet steng­sis prisidėti prie permainų. Tačiau jis atmetė spaudimą tų kritikų, kurie reikalavo, kad jis rašydamas propaguotų tam tikrą socializmo rūšį: „rizikuodamas nuliūdinti meno, tarnaujančio masėms, katechetus ir advokatus, teigiu, kad esu tas pats cronopio, kuris rašo savo pasilinksminimui ar skausmui, visiškai be jokių nuolaidų, be jokių pragmatiškų a priori pareigų būti „Lotynų amerikiečiu“ ar ‚socialistu’“. Viename iš svarbių debatų Cortázaras teigė, jog literatūra turi vaidinti lemiamą vaidmenį, kad pastūmėtų revoliuci­nius procesus toliau nei materialiniai aspektai ir sukurtų „totalinę revoliuciją“. Taigi „revoliuciniai romanai nėra vien tokie, kurių turinys revoliucinis, bet ir tokie, kurie siekia sukelti revoliuciją pačiame romano žanre“. Aiški šio teiginio pasekmė – „Žaidžiame klases“.

Nuotrauka iš Julijo Cortázaro ir Carol Dunlop knygos „Autonauts of the Cosmoroute: A Timeless Voyage from Paris to Marseille“

Sudėtingi Cortázaro santykiai su Kuba ir Castro režimu reikalauja atskiro straipsnio – užtenka paminėti, kad ilgą laiką kelias į ten jam buvo užkirstas, ir tai liūdino rašytoją. Jį atakavo ir kairieji, ir dešinieji… Net „Knyga Manueliui“ („Libro de Mannuel“, 1973), romanas apie revoliucionierius, kurie pagrobia įkaitą, tikėdamiesi išlaisvinti politinius kalinius, nesustabdė kairiųjų kaltinimų, vis primenančių jo estetizmą ir intelektualumą. Trumpai reiktų užsiminti ir apie rašytojo aktyvų įsijautimą į Nikaragvos problemas, kai jis net savo naujausių knygų honorarus skirdavo sandinistams. Jo politiniai apsakymai siekia pabrėžti situaciją, kurią so­vietmečiu išgyveno ir Lietuva, juos reikėtų išversti bent jau iš humanitarinių paskatų. Žmogaus neviltis, netikrumo jausmas, gyvuliškas prisitaikėliškumas ženklina kūrinius, tačiau pirmą vietą juose užima visa apimanti baimė. Tai susiję ir su Cortázaro kaip žmogaus teisių gynėjo veikla Lotynų Amerikoje.

Tapyba, skulptūra ir fotografija vaidino didelį vaid­menį Cortázaro kūriniuose, parašytuose po jo magnum opus „Žaidžiame klases“. Kartais jo apsakymai būdavo jo paties iliustruojami ir ilgą laiką gulėdavo numesti ant drėgnų grindų Lotynų kvartale Paryžiuje, bet dažniausiai jį  įkvėpdavo koks nors įvaizdis (Rafaelio paveikslas ir pan.) ar džiazo pasažas. Jis netapo, kaip kiti rašytojai, meno istoriku – atvirkščiai, jo aprašymai pasukdavo su­pratimą kita linkme. Štai pasiskaitęs jo Tiziano „Žemiš­kosios ir dangiškosios meilės“ įvertinimą („Kronopijų ir famų istorijos“), besijuokdamas supranti, koks vis dėlto pasibjaurėtinas tas paveikslas. Tai pavyzdys, kaip suprasti cronopio.

Tuo metu jis susipažino su Ugne Karvelis, kuri dirbo redaktore „Gal­ limard“ leidykloje, leidžiančioje daug Lotynų Amerikos autorių kūrinių. Sutuoktinių bendravimas nebuvo idealus – netgi jų bute Lotynų kvartale Paryžiuje ji gyveno ir dirbo mansardoje, perkrautoje Lotynų Amerikos rankdarbių, o jis turėjo du atskirus kambarius – miegamąjį ir darbo kambarį, vedančius iš svetainės.

Asketiškas „62. Surenkamasis modelis“ („62. Modelo para armar“) yra ezoteriškiausias iš Cortázaro romanų, jame nebėra metafizinės „Žaidžiame klases“ dimensijos, jis sun­kiausiai suprantamas, neprieinamiausias ir buvo laikomas gryna išmone su sunkiai suvokiamu tekstu ir išgalvotomis vietovėmis (nors iš tiesų Polidoro restoranas egzistuoja – tai didelė niūri patalpa, kur patiekiami prasti kompleksiniai pietūs, o Cluny kavinė niekuo nesiskiria nuo kitų kavinių Lotynų kvartale). Tai labai ambicinga knyga, kuriai reikia subtilaus ir išprususio skaitytojo, tai urbanistinis labirintas, kuriame vertėjas filosofas Chuanas ir jo bohemiški draugai grumiasi su savo vaiduokliais. Kaip kad sako intelektualusis Chuanas, „vienam iš žmonių miestas gali pasirodyti kaip Paryžius, kitas eina į jį atsikėlęs iš lovos Barselonoje, dar kitam jis panašus į aludę Osle“. Tame keistame europietiškame mieste ir vyksta paslaptingi romano „62. Surenkama­sis modelis“ įvykiai. Vidun patenkama pro veidrodį, kuris taip pat yra ir vampyrų užimta pilis, ir miestas, kuris yra visi miestai. Įspėjama, kad įžengęs į Zoną niekada visiš­kai negalėsi jos palikti, kartkartėm, iki pat savo gyvenimo pabaigos, atsidursi šešėlinėse galerijose, slaptose aikštėse, nenuspėjamuose liftuose. Klausi klausimus, kurie nieka­da nebus atsakyti (kas buvo lėlės viduje?), ir tave nuolat persekios supratimas, kad svarbūs dalykai visuomet dedasi visai šalia, bet jų nelemta suprasti. „Žaidžiame klases“ buvo lyg nerimą kelianti išvyka į paralelinę realybę, tačiau daug kas šedevru laiko „62. Surenkamasis modelis“. Cortázarą garbino Gabrielis Garcíja Márquezas, Pablas Neruda ir Carlosas Fuentesas.

XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje Aurora išsiskyrė su Juliju, bet jie liko artimi draugai. Tuo metu jis susipažino su Ugne Karvelis, kuri dirbo redaktore „Gal­ limard“ leidykloje, leidžiančioje daug Lotynų Amerikos autorių kūrinių. Sutuoktinių bendravimas nebuvo idealus – netgi jų bute Lotynų kvartale Paryžiuje ji gyveno ir dirbo mansardoje, perkrautoje Lotynų Amerikos rankdarbių, o jis turėjo du atskirus kambarius – miegamąjį ir darbo kambarį, vedančius iš svetainės. Šios patalpos buvo labai asketiškos: siaura viengulė lova, kriauklė, rašomoji mašinėlė, katės nuotrauka… Svetaine, pilna leidinių, laikraščių, knygų ir muzikos įrašų, dalijosi abu. Dažna daugelio minima nesan­taika matyti romane „Knyga Manueliui“ – čia neigiamas personažas sukurtas pagal Ugnės Karvelis prototipą.

Už „Knygą Manueliui“ Cortázaras gavo Medici prizą Paryžiuje; netrukus keliavo į Buenos Aires pristatyti šios knygos, pakeliui aplankė Peru, Ekvadorą ir Čilę. Romanas sukėlė didžiulį susidomėjimą. Prologe autorius rašė: „Tiek daug metų rašiau tekstus, susijusius su Lotynų Amerikos problemomis, taip pat romanus ir apsakymus, kur šių pro­blemų nebuvo ar jos buvo vos pastebimos. O dabar visa susijungė, bet harmonizuoti tą visumą nebuvo lengva“. Romane  sintetinamas prieštaringas politinis ir visuome­ninis XX amžiaus šeštojo dešimtmečio gyvenimas. Knyga gali būti skaitoma kaip natūrali ankstesnių personažų ir temų tąsa, daugelis ją vadina vienu ambicingiausių projektų stengiantis paaiškinti Lotynų Amerikos genocidą, smurtą ir rasizmą. Kaip ir visos Cortázaro knygos, ji kupina žo­džių žaismo, intelektualinių fragmentų ir, kad ir kaip būtų keista, humoro.

Maždaug tuo pat metu Cortázaras susitiko didžiąją savo gyvenimo meilę – amerikietę rašytoją ir fotografę Carol Dunlop, kurios įtaka Cortázarui visokeriopa, jie net kartu parašė knygą po 33 dienas trukusios kelionės senu folksvagenu iš Paryžiaus į Marselį. Nors amžiaus skirtumas tarp jų buvo nemažas, jis pats teigė, kad jaučiasi meilės pakylėtas ir dvidešimčia metų jaunesnis, todėl vėl tuokiasi. Dunlop buvo aktyvi protestuotoja prieš karą Vietname ir kurį laiką gyveno Kanadoje.

1984 metų vasario 12 dieną, prižiūrimas Auroros Bernárdez, jis mirė nuo leukemijos. Tai oficiali versija. Nemažai šaltinių teigė, kad jis mirė nuo AIDS, apkrėstas Carol Dunlop. Kad ir kaip ten buvo, pagal jo norą jis palaidotas tame pačiame kape kaip ir Carol.

1981 metais François Mitterand’as suteikė Cortázarui Prancūzijos pilietybę. Netrukus dėl sveikatos problemų jis atsidūrė ligoninėje, kur jam buvo diagnozuota leukemija. Jo sumanyta kelionė į Kubą, Nikaragvą ir Puerto Riką buvo atidėta. Nepaisydamas to, Cortázaras kaip niekad džiaugėsi gyvenimu ir savo naujai surasta laime, tačiau neilgai – 1982 metais Carol Dunlop mirė nuo leukemijos. Sukrėstas Cortázaras dar bandė laikytis, tačiau greitai prarado norą gyventi. 1984 metų vasario 12 dieną, prižiūrimas Auroros Bernárdez, jis mirė nuo leukemijos. Tai oficiali versija. Nemažai šaltinių teigė, kad jis mirė nuo AIDS, apkrėstas Carol Dunlop. Kad ir kaip ten buvo, pagal jo norą jis palaidotas tame pačiame kape kaip ir Carol.

Buenos Airių mokykla, viešoji biblioteka ir aikštė ma­dingoje bohemiškoje miesto dalyje pavadintos jo vardu, kaip ir skveras Paryžiuje. Didysis humanistas vis dėlto paliko daugiau nei jo vardu pavadintas vietoves – nepa­prastai gausus ir įvairialypis jo kūrybinis palikimas kas­kart naujai peržiūrimas nuolat pakartotinai leidžiamuose rinkiniuose.

Cortázaras nekentė etikečių, todėl priskirti jo kūrybą vienam ar kitam žanrui nederėtų. Be metafizikos, filosofijos, žmogiškų skaudulių ir politinio manipuliavimo aprašymų, jis taip pat yra „atsakingas“ už ispanų kalbos pokyčius, žodžių žaismą ir didžiulę įtaką ispanų bei Lotynų Amerikos rašytojams. Nepaprastai malonu būtų paskaityti daugiau kortasarianos lietuvių kalba.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Eglė Dean (2009 m., nr. 4)