Panemuninkų skardis | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.
Aukščiausias Lietuvoje medis, juodieji gandrai, miegapelės, ereliai rėksniai ir taurieji elniai. Visi šie gamtos stebuklai slepiasi Punios šile – viename vertingiausių miškų Lietuvoje bei visoje Europoje. Ir nors išvysti šiuos gamtos stebuklus miško tankmėje pavyks tik nedaugeliui kantriausių, nepastebėti bendros šios vietos didybės beveik neįmanoma. Keliaukime į stebuklingą Nemuno kilpų regioninio parko oazę – Punios šilą.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2020 m. spalio 29 d. portale vilniausgalerija.lt
Skirtingi Nemuno charakteriai
Nemunas dažniausiai asocijuojasi su žemais smėlėtais krantais ar jaukiais žaliais slėniais. Tačiau būtent čia, Alytaus ir Kauno rajonų sandūroje, didžiausia Lietuvos upė parodo visą savo charakterį ne tik sukdama tris galingas kilpas, bet ir augindama įspūdingus skardžius.
Pasijauskite tyrinėtojais ir tiesiog pasivaikščiokite po šias Nemuno pakrantes, remiančias Punios šilą: kilkite ir leiskitės upelių išraižytomis daubomis, užverskite galvas į šimtmečius skaičiuojančius medžius (aukščiausias jų – net 49 metrų aukščio maumedis), nuo smėlėtų atodangų pažvelkite, kaip sukasi upė. Juk Nemuno kilpos – nuostabus laiko ženklas susiformavęs dar tada, kai upės srovei trukdė žemės plutos lūžiai. Nesutramdomai vandens jėgai reikėjo kažkaip įveikti paviršiaus aukščio svyravimus, todėl ji ėmė krypti vis labiau į šoną. Beje, ar žinojote, kad visos pasaulio upės, nepaisant jų ilgio, pločio ir galingumo, iki savo tikslo išvingiuoja beveik identiška tvarka? Taip nutinka todėl, kad jas veikia santykiniai vienodi dėsniai ir gamtos jėgos.
Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.
Bet grįžkime prie Nemuno. Aukšti upės skardžiai – jau kiek vėlesnis atkaklios srovės „darbas“. Vienas iš tokių skardžių, Panemuninkų, virš Nemuno pakilęs net 62 metrus. Nors tęsiasi beveik pusantro kilometro, šį skardį rasti gana sunku, tad neturint laiko mini ekspedicijai galima pasidairyti nuo žemesnių, bet lengviau pasiekiamų skardžių, kurie driekiasi beveik visomis šilo pakrantėmis. O jomis pasivaikščioti tikrai smagu: nors miškas ir senas, tačiau labai svetingas.
(Beje, Nemuno kilpų regioniniame parke yra ir daugiau atodangų, jau ne Punios šilo teritorijoje. Lengvai nuo pagrindinių kelių pasieksite Balbieriškio, Škėvonių ir Siponių atodangas, nuo kurių atsiveria ir puikios panoramos į Nemuną).
Slėptuvė ir gyvūnui, ir žmogui
Beveik iš visų pusių Nemuno apsuptas Punios šilas kažkuria prasme izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio: čia spengia tyla, čia nėra jokio eismo, čia dienų dienom neapsilanko žmonės. Visa tai sukuria specifinę nuotaiką: vos žengę ant miško samanų, galite pajausti specifinę sustingusio laiko atmosferą. Žmogaus įtakos čia visa laiką buvo labai mažai: kai kurie miško kvartalai neliesti net 50 metų, nemažai vietų net nuo taikiausių lankytojų saugo rezervatai (atkreipkite į tai dėmesį ieškodami lankytinų objektų), o gyvenamų sodybų – irgi vos viena kita.
Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.
Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.
Visa tai įvertinus, visai nekeista, kad ir šiandien Punios šile prieglobstį randa retos rūšys, o kadaise vandens ir miško užantyje virė ir partizaninis pasipriešinimas. Jo palikimas – Dainavos apygardos partizanų štabo bunkeris. Bunkeris atstatytas pagal po jo sprogdinimo išlikusio gyvo partizano Juozo Petraškos- Patrimpo maketą, šalia galima rasti aktualios informacijos apie bunkerio istoriją ir pabandyti įsivaizduoti jausmą, kai Punios šile praleidi dienų dienas.
Gero pasivaikščiojimo!
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.
