Paminklas uždengtas Lietuvos trispalve | Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotr.

Lygiai prieš 90 metų visõs tarpukario Lietuvos dėmesį sukaustė mažas pasienio miestelis: Naumiestyje (dab. Kudirkos Naumiestis) buvo atidengtas Vincui Kudirkai skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas. Kodėl šis paminklas žinomą skulptorių įklampino į skolas, kiek truko stebėtinai ilga tiesioginė radiofono iškilmių transliacija ir kaip ši visai Lietuvai švente tapusi akimirka kartu tapo ir dviejų prezidentų – Kazio Griniaus ir Antano Smetonos – akistata?

Netrukus Vinco Kudirkos muziejuje atsidarysiančios Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Tautiška ir moderniška: modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“ kuratorius Aurimas Kanapkis dalinasi įdomiomis ir netgi kurioziškomis istorijomis, vykusiomis prieš 90 metų.

Paskutiniu metu nauji paminklai sulaukia daug dėmesio, tačiau nebūtinai vien teigiamo. Kokios buvo to meto visuomenės nuotaikos paminklo Vincui Kudirkai atžvilgiu?

Šio paminklo atidengimas tapo didele švente ir naumiestiečiams, ir visai Lietuvai, bet tai tikriausiai nulėmė to meto kontekstas. Net ir antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje gyventojus reikėjo įkvėpti ir ugdyti lietuviškumo dvasia, taip reikalinga jaunai valstybei. Ne veltui įvairiose šalies vietose ėmė rastis ženklų iškiliems XIX a. tautinio atgimimo veikėjams atminti. Naumiestis (dabar Kudirkos Naumiestis) taip pat neatsiliko. Čia ypač stipriai reiškėsi lietuvių inteligentų iniciatyva, kuomet pasitelkiant modernias architektūros formas buvo konstruojamas tautinis pasakojimas, vyko tautiško stiliaus paieškos. Kartu per modernybės prizmę buvo žvelgiama į čia gyvenusio Vinco Kudirkos asmenybę. Apie tai pasakos ir paroda, kurią visai netrukus atidarysime Vinco Kudirkos muziejuje. O dabar galiu tik pasakyti, jog visa tai vainikuojantis momentas ir buvo paminklo didžiajam varpininkui statyba.

Ar žinome, kaip ta šventė atrodė?

Oficialus paminklo atidengimas surengtas 1934 metų birželio 10 dieną. Į iškilmes atvyko Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, buvęs prezidentas ir varpininkas, Vinco Kudirkos bendražygis Kazys Grinius, tautinio atgimimo veikėjas Jonas Šliūpas, dalyvavo ir paminklo autorius skulptorius Vincas Grybas. Į Naumiestį atvyko apie 1300 Šakių apskrities šaulių, nes jie kaip tik minėjo savo organizacijos 15-ąsias metines. Pats paminklas svečius pasitiko intriga – buvo uždengtas didžiule Lietuvos valstybės vėliava. Amžininkų liudijimu, į šventę buvo susirinkę apie 10 tūkstančių žmonių, nors toks didelis skaičius gal ir perdėtas.

Šauliai verda sriubą lauko virtuvėje. 1934 m. birželio 10 d. | Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Miesteliui, kuriame gyveno ne daugiau kaip 3000 žmonių, toks svečių skaičius turėjo tapti nemenku iššūkiu?

Tikrai taip, nes žmonės į Naumiestį pradėjo rinktis jau nuo pat ryto. Akivaizdu, kad ir pasiruošimas turėjo užtrukti – tą dieną visas miestelis buvo sutvarkytas ir skendo gėlėse, gatvės buvo išblizgintos. Naujai suformuotas skveras, kuriame ir buvo pastatytas paminklas, buvo apsodintas gėlėmis, jo pakraščius puošė didžiulės žydinčių gėlių vazos. Atvykusius svečius reikėjo ir pamaitinti. Šauliams maistas buvo verdamas netoli tilto, kur buvo įkurtos 4 lauko virtuvės. Garbiems svečiams po atidengimo surengta didelė šventė Klebonijos sode.

Kaip žinia apie paminklo atidengimą taip plačiai pasklido?

Daugiausiai svečių buvo iš Kauno ir tuomet bene turtingiausio regiono – Suvalkijos. Jiems atvykti buvo lengviausia – kas ėjo pėsti, kas atvyko su vežimais, automobiliais. Teko skaityti Onos Kudirkienės, gyvenusios netoli Šakių, atsiminimus apie iškilmių dieną ir iš anksto pasklidusią žinią apie paminklo atidengimą:

„Buvo kaip dabar – pati birželio pradžia. Saulė šutinte šutino, bet juodvi su mamute dviese išsiruošė į bažnyčią. […] O prie bažnyčios didžiausias sujudimas, […] ragina po šv. Mišių į Naumiestį važiuot, ten paminklą atidengs. O ir nebrangu, – ar jis koks lupikas, – už tris litus ir nuveš, ir parveš. Mamutė užsirašė: važiuos juodvi abi. Dievulėliau! Ji niekada jokia mašina nėra važiavusi. Ir paminklo jokio nematė. […] O koks tas paminklas, kad kelių parapijų žmonės atidengti renkasi? …Mišių beveik negirdėjo, maldelę puse lūpų sukalbėjo, bet per skelbimus išgirdo, kad ir kunigas ragina į Naumiestį važiuoti, ten ir Prezidentas būsiąs, ir net keli vyskupai… […]“

Šiandien turbūt nustebintų ir žiniasklaidos tuomet skirtas dėmesys?

Paminklo atidengimo iškilmės buvo ne tik transliuojamos per radiją, kuris skyrė net 6 valandas tiesioginio eterio, bet ir filmuojamos, kaip tuo metu įvardyta, „garsine filma“, – ji turėjo būti išgabenta rodyti JAV gyvenusiems lietuviams. Šiam įvykiui buvo išleistas ir specialus 12-os puslapių „Lietuvos aido“ numeris. Visą šią medžiagą stengėmės surinkti parodai, – kai ką lankytojai tikrai išvys.

Visai Lietuvai švenčiant, dviem žmonėms nebuvo linksma. Paminklo atidengimas tapo neišvengiama akistata Kaziui Griniui ir Antanui Smetonai, kuriems teko išbūti kartu visą dieną. Ar seni konfliktai buvo pastumti į šalį bent jau ceremonijos metu?

Situacija tikrai buvo neeilinė. Prie varpininko V. Kudirkos paminklo susitinka du konkurentai – A. Smetona, tuo metu buvęs Prezidentu, ir K. Grinius, spaudos draudimo metais kurį laiką pats dirbęs Naumiestyje ir kartu su Kudirka organizavęs „Varpo“ leidybą. Taigi jų abiejų dalyvavimas buvo neišvengiamas.

Šventėje nebuvo galima nepastebėti ir kiek komiškos situacijos. Juk A. Smetona birželio 7 d. buvo patyręs karinio perversmo bandymą, tačiau išlikęs valdžioje. O po trijų dienų iškilmėse jam teko susitikti jo paties nuo valdžios per karinį perversmą 1926 m. pašalintą buvusį prezidentą K. Grinių. Įtampa buvo aiškiai justi, kai A. Smetona ištiesė K. Griniui ranką pasisveikinti, bet šis tik linktelėjo praeidamas ir netarė nė žodžio, – dar aiškiai laikydamas nuoskaudą už sugadintą gimtadienį. Šių dviejų asmenybių ideologinius skirtumus galima pajausti ir jų pasakytose kalbose.

Paminklas Vincui Kudirkai | S. Samsono, LNM nuotr.

Paminklą nemokamai sukūrė garsus skulptorius Vincas Grybas, tačiau šis idėjinis projektas jam gerokai apkarto? Kokia istorija čia slepiasi?

Viskas prasidėjo nuo to, kad prie statomos miestelio pradinės mokyklos planuota pastatyti V. Grybo sukurtą V. Kudirkos biustą. Nėra tiksliai žinoma, bet tikėtina, kad V. Grybas biustą sukūrė, o vėliau sudaužė, nes jam atrodė, jog tokiam didžiam žmogui kaip Kudirka netinkama statyti tik biustą. Taigi tada jis pradeda projektuoti Kudirkos statulą su postamentu, o iš idėjinių paskatų neima honoraro, prašo tik sumokėti už medžiagas. Bendruomenė renka lėšas, Felicija Bortkevičienė iš Amerikos lietuvių surenka 2000 litų. Bet visos reikiamos lėšų sumos surinkti nepavyksta. V. Grybas imasi šalutinių projektų, kad galėtų pats finansuoti ir pačią statybą, – taip įklimpsta į skolas. Ir tai dar ne viskas. Nepaisant to, kad nežiūrėdamas savo gerovės skulptorius aukojo ir jėgas, ir pinigus, šventės programoje jam tarti žodį neatsirado vietos ir laiko… Antrojo pasaulinio karo metais naciai nužudė V. Grybą. Iki šios dienos taip ir sumokėta už paminklo statybą nei skulptoriui, nei jo šeimai.

Pokalbis yra Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) netrukus atsidarysiančios parodos „Tautiška ir moderniška: modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“ dalis. Paroda šiame Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje atidaroma 2024 m. birželio 29 dieną.