Vilma Levickaitė | Agnės Papievytės nuotr.

2024 metų birželio 19 dieną kino ir medijų erdvėje „Planeta“ buvo pristatyta savo veiklą pradedanti Kino kultūros asociacija, siekianti suburti kino industrijos profesionalus. Asociacija įsteigta „Skalvijos“ kino centro, medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“, lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ ir kino leidybos kompanijos „Taip toliau“ iniciatyva. Asociacija siekia skatinti kino profesionalų bendradarbiavimą bei sutelkti jėgas bendram, vieningam balsui Lietuvos politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame lauke. Taip pat asociacija siekia vienyti ir atstovauti edukacijos, festivalių, kritikos, kuratorystės, leidybos, paveldo, platinimo, sklaidos ir tyrimų srityse veikiančias organizacijas bei asmenis.

Daugiau apie Kino kultūros asociacijos įsteigimo priežastis, procesus, politinį kontekstą bei šiandienos kultūros ir kino sektorių Lietuvoje plačiau papasakojo „Skalvijos“ kino centro direktorė ir šiuo metu laikinai Kino kultūros asociacijos direktorės pareigas einanti Vilma Levickaitė.

Kino pasaulyje dirbate jau ne vienerius metus ir Lietuvos kino industriją matote iš vidaus. Galbūt galite apibūdinti, kaip šiandien atrodo kinas Lietuvoje?

Žodžiuose „Kinas Lietuvoje“ visko telpa labai daug. Didžiausia ir labiausiai šiandien matoma sritis yra gamyba. Žiūrovams lietuviškas kinas – tai nauji, šiuolaikiniai filmai, pasirodantys kino teatruose. Visgi tam, kad Lietuvos kinas egzistuotų kaip pilnavertiška ekosistema, būtina, kad kino gamyba darniai vystytųsi su kitomis industrijos dalimis. Joms taip pat turi būti skiriamas tinkamas dėmesys, resursai, finansavimas.

Yra kalbama apie sritis, kurios atsakingos už kino filmų kelionę iki žiūrovų, bet tuo pačiu reikia siekti, kad ir žiūrovai būtų reiklūs, galėtų rinktis kokybišką turinį, tinkamai vertintų filmus, analizuotų, reflektuotų, papildomai skaitytų profesionalų tekstus arba tyrimus apie kino procesus. Labai svarbu, kad būtų organizuojami festivaliai, vyktų filmų sklaida, visi filmai rastų savo žiūrovą, veiktų kino teatrai ir jų repertuarai būtų turtingi, vertingi, įvairūs. Be to, turi būti tvarkomas paveldas, kuris taptų prieinamu plačiai auditorijai. Paveldas turi būti restauruotas ir suskaitmenintas.

Kalbant apie situaciją Lietuvoje, jau pastebime, kad stipriai paaugo kino gamybos sritis. Aš nekalbu apie finansavimo apimtis, bet apie tai, kaip yra sutvarkyta pati struktūra. Jau daugiau nei 10 metų veikia Lietuvos kino centras, kuris labai daug nuveikė ir demonstruoja didžiulį įdirbį. Lietuviška kino gamyba tikrai yra atsistojusi ant kojų. Dabar manome, kad atėjo laikas rūpintis ir kitomis Lietuvos kino ekosistemos sritimis ir siekti, kad jos taip pat darniai judėtų į priekį.

Paminėjote žiūrovus, todėl kyla klausimas – kam jie yra reiklūs, kokius filmus renkasi ir su kokiu požiūriu eina į kino teatrą?

Kaip ir minėjau, į žiūrovą reikia investuoti. Problema iškyla, kai norima parodyti didesnes kūrybines ambicijas. Kai kuriame taip vadinamą autorinį, o ne komercinį kiną, matome, kad salės gali būti ir apytuštės. Kodėl? Todėl, kad žmonės nėra pasiruošę rinktis tokį kiną. Galbūt jis jiems pasirodys neprieinamas, jie tokio turinio nesupras, bus per daug sudėtinga jį atkoduoti ar šifruoti. Dėl to reikalingos iniciatyvos, projektai, kurie tuos gebėjimus augintų.

Kokie motyvai pastūmėjo įkurti Kino kultūros asociaciją? Galbūt inspiravo kitos valstybės mastu veikiančios panašios organizacijos ar užsienyje įsikūrusios asociacijos?

Jeigu yra interesų grupė, ji turi būti atstovaujama. Taip veikia demokratinė šalis, demokratinė valstybė. Žmonės, kurie turi sprendimų priėmimo galimybę, nebūtinai pagalvoja apie visas interesų grupes, todėl turi būti kažkoks asocijuotas balsas. Taip lengviau ir pačioms institucijoms – juk tai yra civilizuotas, profesionalus būdas inicijuoti bendravimą ir bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, Suomijoje veikia asociacija, kuri jungia kino edukatorius. Tad interesas gali būti ir siauresnis.

Kino kultūros asociacija | Modesto Endriuškos nuotr.

Kino kultūros asociacija | Modesto Endriuškos nuotr.

Asociacijos pristatymo metu minėjote, kad politiniame kontekste kultūra neretai yra izoliuojama. Kokias konkrečias problemas pastebite?

Turime situaciją, kai žmonės, kurie niekada nesilankė galerijose, nevaikščiojo į teatrus, aktyviai nedalyvavo kultūriniame gyvenime, daro sprendimus, lemiančius kultūros politiką. Dažnai jie nemano, kad reiktų kreipti dėmesį į kultūrą, į švietimą. Tai yra mano prielaida, kurią galbūt reikėtų pagrįsti tyrimais, bet aš kito atsakymo neturiu.

Ilgą laiką mūsų šalyje nebuvo tokio koncepto kaip ugdymas kultūra ar kultūros edukacija, kurio esmė – kultūros komponentas kiekvieno vaiko ugdyme. Dabar kultūra yra labiau integruojama į švietimą ir tai neišvengiamai duos rezultatų. Tiek, kiek šiandien įdėsime į jauną žmogų, tiek mes turėsime aktyvių kultūros dalyvių. Jeigu tas kultūros dalyvių procentas visuomenėje didės, tai jis didės ir sprendimų priėmimo ratuose ir tada jau nereikės įtikinėti politikų, kad reikia kultūros infrastruktūros, investicijų. Reikia, kad tie žmonės augtų su kultūra, kad tai būtų natūrali jų gyvenimo dalis ir tada viskas pasikeis.

Galbūt finansavimo problemos kyla iš stereotipinio mąstymo, kad kultūra nėra pelninga?

Kultūra – labai pelninga sritis. Lietuvos kultūros tarybos užsakymu yra atliekamas tęstinis tyrimas  „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“. Tyrime prieita vienos labai paprastos išvados – žmonės, kurie dalyvauja kultūriniame gyvenime, yra laimingesni. Ką reiškia laimingesni? O tai reiškia – produktyvesni, darbingesni,  jiems geriau sekasi. Kokio dar didesnio pelno mes norime?

 Koks yra jauno žmogaus vaidmuo kultūroje?

Jauniems žmonėms kultūra reiškia daugiau nei vyresniems. Turiu omeny bendrą procentinį dalyvavimą. Tai patvirtina ir mūsų kino teatro žiūrovų apklausa – daugiau kaip 60 proc. mūsų kino teatro lankytojų yra žmonės iki 30 metų. Manau, kad kiekvienos srities populiarumas priklauso ir nuo susiklosčiusių tradicijų: pavyzdžiui, Lietuvoje yra labai gilios teatro tradicijos. Visada turime pilnas sales. Todėl, kad sovietmečiu tai buvo svarbi meno sritis, žmonės labai aktyviai lankėsi spektakliuose. Aišku, jaunas žmogus atsirenka pagal savo interesus. Jauniems žmonėms mes turime duoti „paragauti“ visko, pasistengti, kad kultūra būtų prieinama, o tada jie ir nuspręs, bus vienos ar kitos srities dalyviais.

Šiuo metu yra daug jaunų žmonių, studentų ir apskritai mylinčių kiną žmonių. Kaip žmogus, mylintis kiną, bet profesionaliai negalintis prisidėti prie vidinių asociacijos darbų, galėtų prisidėti prie bendrų tikslų, kino industrijos vystymo?

Asociacija yra skirta profesionalams. Jaunimas, kuris nori pabandyti ir pamatyti, kaip viskas vyksta iš vidaus, man regis, labiausiai domisi festivaliais. Visi festivaliai kviečia burtis savanorius. Jauni žmonės, kurie supranta, kad tai galėtų būti jų profesinis kelias, vis dažniau lankosi festivaliuose, pradeda studijuoti susijusius dalykus ir jau formuoja save kaip kino profesionalus.

Pirmiausia reikia išsigryninti, kurioje srityje būsi profesionalu: ar kino kuratorius, kino kritikas, o gal rašysi apie kiną, būsi kino edukatorius – tai yra labai platus laukas. Festivaliai, mažesni projektai, renginiai – manyčiau, tai vieta, kur reikia eiti ir siūlyti savo pagalbą. Galima taip pat pasistažuoti kino teatruose. Pavyzdžiui, mes („Skalvijos“ kino centras) priimame po porą praktikantų per metus, dažniausiai kreipiasi kūrybos komunikacijos studentai. Tikimės, kad dabar ir kino kultūros programos studentai kreipsis dažniau. Tai naujai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (būsimoje Nacionalinėje kino mokykloje) startuosianti programa, sukėlusi didelį susidomėjimą. Mes asociacijoje turime pasirūpinti, kad galimybių būtų visiems.

Kino kultūros asociacija | Modesto Endriuškos nuotr.

Kokios galbūt būtų jūsų svajonės, tikslai, kurie susiję su asociacija, bet kurie šiuo metu atrodo neįgyvendinami? Kaip matote ateities kino ir apskritai kultūros industriją Lietuvoje?

Dabar tikslas yra vienas – pritraukti narių ir padėti jiems jaustis veikiančios organizacijos dalimi. Tai yra nemažas darbas. Tolimesnėje perspektyvoje norėčiau, kad asociacijoje būtų darbo grupės, kurios spręstų iškylančius klausimus.

Apkritai norėčiau, kad Lietuvoje veiktų kuo daugiau nekomercinių kino teatrų. Dabar jų visoje Lietuvoje yra tik 9. Kai kurie iš jų laikosi visai neblogai, bet dažniausiai tai yra savivaldybėms priklausantys kino teatrai, kurie turi geresnes finansines sąlygas. Yra ir privačių kino teatrų, kuriems tikrai nelengva.

Aš norėčiau, kad kino teatrai, kino rodymo sektorius Lietuvoje atsigautų, kad jų veiktų daugiau ir jų kino programos būtų įvairesnės. Dabar sunku įtikinti rodyti nekomercinį turinį, ypatingai regionuose. Ten nėra žiūrovų, kurie ateitų žiūrėti kitokį kiną. Bandome bendradarbiauti kino edukacijos srityje. Jau yra užuomazgos, daug kino teatrų prisideda prie „Mokausi iš kino“ – tai „Skalvijos“ kino centro sukuruota programa, kuri yra skirta bendrojo lavinimo mokykloms. Didžiąja dalimi šią programą sudaro europietiški filmai. Programos tikslas – parodyti jauniems žmonėms, kad be animacinių holivudinių filmų yra ir didesnė kino įvairovė. Norime, kad jie pradėtų ugdyti skonį ir platesnį supratimą apie kiną.

Po truputį mūsų partneriai pradeda bendradarbiauti ir siūlyti mokykloms „Mokausi iš kino“ programą, bet kol kas tai ganėtinai sudėtinga. Didžiausias iššūkis – tai darbas su auditorijomis, jos auginimas. Čia vėlgi reikia resursų, kino teatrų vadybininkų, kurie galėtų patys mokytis, tobulėti, kelti kvalifikaciją, bendradarbiauti ir dirbti formuojant auditorijas nekomerciniam turiniui. Tam reikės įdėti labai daug darbo.