Augusto Brazio nuotr.
2024 metų „Kristupo festivalio“ programą sudaro įvairialypė programa, vienijanti klasikinės, tarpžanrinės, sakralinės ir tradicijomis apipintos muzikos mylėtojus. Viena iš ypatingų viešnių, atvykusių į Vilnių ir pristačiusių savo naują albumą „Mãe“ (Motina), yra portugalė, fado atlikėja Cristina Branco, teigianti, kad muzika yra jos motina.
Cristina, nors daugelis žino jus kaip fado ambasadorę, gal galėtumėte prisistatyti ir apibūdinti savo muzikinį kelią ir karjerą?
Esu dainininkė, nepriskirianti savęs jokiam konkrečiam muzikiniam žanrui ar stiliui. Einu ten, kur mane veda muzika. Man patinka dainuoti įvairią muziką, nebūtinai tik fado. Visada su dideliu noru dainuoju kitokią muziką, jei kažkas manęs paprašo ar yra tam poreikis. Nors scenoje esu jau 28 metus, bet kaskart noriu vis daugiau sužinoti apie savo balsą, apie dainavimą, apie dainavimo technikas. Taip pat man yra svarbu pažinti skirtingus žmones, dirbti su įvairiais orkestrais ir grupėmis.
Ką jums asmeniškai reiškia muzika ir kas jums teikia didžiausią pasitenkinimą būnant muzikos kūrėja ir atlikėja?
Manau, kad scenoje užaugau kaip žmogus. Muzika yra didžiulė mano gyvenimo dalis. Mano paskutinis albumas vadinasi „Mãe“ (Motina). Manau, kad scena ir ypač muzika, nepaisant žanro, yra mano motina, ne biologinė, bet ta, kuri išmokė, kaip tapti geresniu žmogumi. Iš to galite suprasti, kokia svarbi man yra mano veikla.
Augusto Brazio nuotr.
Ar galite papasakoti daugiau apie fado muziką, tradicijas ir kilmę? Kokios yra pagrindinės fado muzikos ypatybės?
Fado yra uosto daina. XVIII a. pabaigoje Lisabona, jūros apsupty, pritraukdavo daug laivų, su jais ir siejama fado kilmė. Žinoma, fado įtakos turėjo įvairios kultūros, ypač svarbi tango ir flamenko įtaka. Yra visokių teorijų apie fado kilmę, bet kuri teisingiausia – sunku pasakyti. Fado yra labai gyva, dinamiška muzika, priklausanti žmonėms, kuri per daugybę metų keitėsi ir keičiasi kartu su gyventojais. Šiais laikais fado siejama su kitais stiliais. Taip pat keičiasi šios muzikos esybė dėl skirtingų įtakų, interneto, žmonės yra labiau atsivėrę pasauliui, keliauja. Visa tai yra fado raidos dalis. Fado neabejotinai yra daina apie žmones, apie meilę, apie poeziją, net pyktis ir aistra tinka šiai muzikai. Taip pat fado svarbiu elementu tapo portugališkoji gitara, atsiradusi XIX a., kai mūsų šalis užmezgė prekybos ryšius su Anglija. Nuo to momento iki šių dienų tai yra pagrindinis instrumentas, lydintis fado.
Jei manęs paprašytumėte apibūdinti fado keliais žodžiais, aš jūsų paprašyčiau užmerkti akis ir tiesiog pajausti tai, ką girdite, ką užuodžiate, kas vyksta aplinkui. Fado yra apie gyvenimą, jausmus, žmones.
Kokios dažniausios fado dainų tekstų temos? Pasak daugumos šaltinių, fado tekstai yra apie jūrą ir uostą – ar tai tiesa?
Tai labai poetiškas požiūris į fado ir, beabejo, senamadiškai romantiškas. Šiais laikais fado yra daug daugiau nei jūra ir uostas. Fado, kaip ir kiti muzikos žanrai, yra būdas atkreipti dėmesį į problemas. Jei turite balsą, turite jį naudoti. Jei tai fado, reikia atlikti taip, kad visa, apie ką dainuoji, taptų svarbiausia ir pasakyta kitiems su meile.
Fado taip pat dažnai apibūdinama kaip labai jausminga ir melancholiška muzika. Kaip jums pavyksta išjausti šias emocijas pasirodymų metu?
Tai – emocijų trilogija: turi autorių, save – interpretatorių ir auditoriją. Kad galėtum perduoti žinią, turi atiduoti tai, kas geriausia. Aš dainuoju portugališkai ir ne tik savo šaly, todėl dažnai mano klausytojas nesupranta kalbos. Štai tada mano interpretacija yra ypač svarbi, nes aš turiu perteikti auditorijai teksto emociją, nepaisant žodžių. Jei klausytojas užmerks akis, jis pajaus ir supras visą prasmę, mano sakomą tiesą.
Dauguma, susipažinę su Portugalijos kultūra, tikrai atpažįsta žodį Ar galite aptarti saudade vaidmenį fado muzikoje ir paaiškinti šio žodžio reikšmę?
Žmonės labai mėgsta sakyti šį žodį, ir net nemanau, kad egzistuoja saudade atitikmuo kitose kalbose. Tai ne tik ilgesys, bet kažkas daugiau. Tai yra meilė, aistra, troškimas, pyktis, tai ilgesys žmonėms ir kažkam, ko niekada nepasiekei. Tai labai poetiškas ir romantiškas žodis, kaip ir fado muzika. Tai žodis, kurį labai dažnai vartojame. Nepraleidžiame nė vienos savo gyvenimo dienos be šio žodžio. Yra sakoma, kad reikia atvykti į Portugaliją ir čia pagyventi, kad galėtum suprasti, kas yra saudade.
Kaip jums pavyksta išlaikyti balansą tarp tradicinių fado elementų ir šiuolaikinių įtakų?
Turiu muzikantų trio. Bernardo – gitaristas, atėjęs iš fado pasaulio, bet klausosi skirtingų stilių muzikos. Taip pat dar dirbu su bosistu ir pianistu – jie abu yra atėję iš džiazo. Prieš pradėdami dirbti su manimi, jie niekada negirdėjo ir nebuvo susipažinę su fado. Kaip džiazo muzikantai, jie atsinešė savo žinias, o gitaristas – savo iš fado. Tad nusprendžiau juos visus sujungti ir sukurti kažką, kas yra mano muzikos kalba, tarsi nepaliekanti fado šaknų, bet galinti būti viskuo kitu. Sujungėme visų patirtis ir išgavome mano muziką. Nesu nei džiazo, nei tikra fado dainininkė. Nuo pat pradžių buvau atlikėja, dainuojanti koncertų salėse. Man labai patinka skirtinga muzika, todėl visada jaučiau alkį įvairių stilių jungčiai ir eksperimentavimui. Esu tarsi muzikos chameleonas. Man patinka viskas: mėgstu tyrinėti, peržengti savo ribas, ieškoti. Taip ir atsirado mano skambesys. Kai klausotės mano muzikos – tai ne fado, tai – mano muzika, Cristinos muzika.
Ką manote apie fado raidą ir dabartinę šios muzikos padėtį Portugalijos muzikos scenoje? Galbūt ši muzika paplito ir tarptautiniu mastu, pakomentuokite.
Prieš maždaug 15 metų fado beprotiškai išpopuliarėjo, nes ši muzika buvo pripažinta UNESCO gyvuoju žmonijos kultūros paveldu. Nors ir prieš tai fado jau buvo žinomas ir pripažintas žanras užsienyje. Aš ir mano kolegos taip pat daug prisidedame, populiarindami fado. Labai svarbu, kad fado, kaip tradicinė muzika, vystėsi ir tobulėjo. Žmonės bando į ją įnešti įvairių spalvų ir tai, žinoma, atkreipė tarptautinės muzikos bendruomenės dėmesį. Fado jau nėra tradicinė muzika, kokią žinojome prieš 15 metų. Ji vystosi kartu su pasauliu, su visuomene. Fado kūrėjai supranta, kad pasaulis keičiasi ir bando išreikšti savo platesnį požiūrį.
Cristina, minėjote, kad fado keičiasi su pasauliu, keičiasi tekstų temos. Galbūt galite pakomentuoti, apie ką fado yra šiuo metu?
Žinoma! Žmonės tapo daug labiau išsilavinę, nei prieš 60 metų. Daugiau nei 50 metų Portugalijoje gyvenome diktatūros sąlygomis. Dauguma muzikantų tuo metu buvo visiškai neišsilavinę, nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Šiandien mano kolegos moka užsienio kalbas, mes studijuojame, turime skirtingų profesijų diplomus, ne tik muzikos. Du mano grupės nariai ne tik diplomuoti muzikantai: vienas iš jų yra ekonomistas, kitas – teisininkas. Viskas prasideda nuo išsilavinimo, nieko nėra svarbiau už jį – mes tapome pasaulio dalimi. Tai, žinoma, po truputį darė įtaką ir mūsų tradicinei muzikai. Jūra ir aistringa meilė nebėra jau pagrindinės temos. Šiandien daug daugiau dėmesio yra skiriama aplinkos, socialinėms problemoms.
Augusto Brazio nuotr.
Jūsų albumo „Mãe“ („Motina“), kurį pristatėte Kristoforo festivalyje, pavadinimas yra labai asmeniškas. Ar galite pasidalinti šio albumo įkvėpimu ir ką jis jums reiškia?
„Mae“ yra mano muzikinis gyvenimas. Dainuoti pradėjau būdama 23-24 metų ir galiu pasakyti, kad muzika mane užaugino. Ji padarė mane tokią, kokia esu šiandien. Muzika yra mano motina.
Didžioji albumo dalis yra tradicinis fado. Mes transformavome fado, gerbdami tradicijas, įterpiant skirtingus elementus ir stilius. Mano mąstymo būdas yra tradicinis, bet yra įvairių muzikinių elementų, kuriuos sluoksniuoju ir jungiu. Ir tai yra visa, kas man yra „Mãe“ – muzikos motina – tai gebėjimas tradiciją perkelti į savo muziką – į tai, kas esu šiandien. Tai labai gilus ir jausmingas albumas.
Kokie buvo jūsų lūkesčiai prieš pasirodymą Vilniuje? Ar galvojote, kad Lietuvos publika gali susivienyti su portugalų tradicija?
Iš tikrųjų labai laukiau, bet nežinojau, ko tikėtis. Kartais važiuoji į tą pačią šalį daugelį kartų ir patirtis būna visada skirtinga. Šį kartą atvežėme kitokį albumą, susijusį su tradicija. Koncerto bilietai buvo išparduoti, žmonės turėjo daug lūkesčių ir laukė, ką jiems pristatysime. Tikiuosi, kad žmonėms patiko taip, kaip mums patinka visa, ką darome. Noriu, kad žmonės žinotų, jog kalbu tiesą – tai mano realybė. Noriu, kad žmonės pajaustų tą autentiškumą ir suprastų bei įsisąmonintų, kad muzika gali būti būdas tobulėti, būti savimi, įgyti naujos patirties ir keisti mąstymą. Muzika yra būdas suvokti aplinką ir tai, kas tave supa.
Jūs einate į koncertą, perkate bilietą, nes norite pamatyti būtent tą žmogų, kuris skleidžia tiesą, o paskui tą patirtį parsinešate namo. Kai keliauju į įvairius kraštus, susitinku su skirtingais žmonėmis, visada į savo bagažą pasiimu tai, ką patyriau. Norėjau, kad ir mano klausytojai tą patirtį parsivežtų namo, mėgautųsi ir priimtų mano žinią – toks yra muzikos tikslas.
Ką manote apie muzikos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, ypač globalių iššūkių laikais?
Labai tikiu, kad muzika gali padėti žmonėms. Ji atpalaiduoja, ji padeda suvokti, kas yra pasaulis. Muzika, manau, yra taikos, vilties pasiuntinė. Turėdami dideles auditorijas ir balsą, atlikėjai turi išskirtinę galimybę kažką pakeisti. Ir, žinote, sėdėdama čia, prie kompiuterio, ir stebėdama savo socialinius tinklus suprantu, kaip viskas yra trapu, koks esi mažas žmogus ir, deja, negali nieko pakeisti, nors ir labai norėtum… Ir tada pradedu galvoti: „Aš turiu balsą, tai yra mano instrumentas, mano priemonė, todėl turėčiau jį kaip nors panaudoti“. Jei pasieksiu nors kelis žmones savo muzika, balsu, tai jau bus daug. Aš noriu tikėti, kad muzika padeda.
