Asociatyvi nuotrauka. Fot. Tamara Pathak
Kai kalbame apie meną, meno kūrinius, dažnai iškyla klausimas, o kur yra riba tarp meno ir ne meno, kas gali tai nuspręsti ir nustatyti. Pati meno sąvoka yra gerai suprantama ir plačiai naudojama. Pavyzdžiui, Lietuvos filosofas, kultūrologas, menotyrininkas, civilizacijos teoretikas Antanas Andrijauskas apibrėžia, kad menas yra viena svarbiausių visuomenės sąmonės ir žmogaus veiklos formų, padedanti pertvarkyti pasaulį ir patį žmogų pagal specifinius estetiškumo dėsnius; viena ar net kelios skirtingos meno rūšys; meno kūrinys. “Menas, kaip veikla, yra meninė kūryba, kuri traktuojama kaip tikrovėje nesančius meno objektus ir nematerialius daiktus kurianti veiklos forma (dar laikoma menininko sielos raiška, vaizduotės žaismu, bėgimu nuo kančių, formų kūrimu ir kita).“ Šis reikšmės apibrėžimas yra pritaikomas žodžiui menas kaip reiškiniui ir kitose kalbose (angl. art, vok. kunst, pr. l’art, t. t.). Tačiau iš kur atsirado žodis menas lietuvių kalboje ir kokį giminystės ryšį turi šis žodis, kai jis nėra tiesiogiai verstas iš kitos (pvz. Lotynų, anglų, vokiečių, t.t.) kalbos?
Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Mindaugas Šinkūnas teigia, kad daiktavardis menas yra susijęs su veiksmažodžiu minti (esamasis laikas menu). Manoma, kad pirmasis šį žodį vartojo vienas lietuviškos raštijos pradininkų, leksikografas K. Sirvydas (1579–1631 m.), bet kita reikšme – įvardindamas mįslę. Vėliau žodžiu menas jis vertė lenkišką žodį meistrystė ir tik kiek vėliau jis įgavo šiandieninę meno reikšmę.
Taigi manoma, kad pirmasis atsirado veiksmažodis minti – jo šaknys siekia indoeuropiečių prokalbės laikus. Sanskrito kalboje žodis manas reiškia mintį. Indijos filosofijoje žmogaus protas traktuojamas kaip gebėjimas, kuris koordinuoja juslinius patyrimus prieš jiems pasirodant sąmonėje. Taigi, kai žmogus kažką mato, girdi ir užuodžia, kas yra trys skirtingi ir nebūtinai susiję pojūčiai – mintis (manas) užtikrina, kad tai tas pats objektas ar reiškinys. Atsižvelgiant į žodžio menas atsiradimo ištakas bei giminystės kontekstą, galima teigti, kad termino reikšmė turi daug konceptualesnę reikšmę, nei parodo to meto meno kūriniai, pavyzdžiui, XVII amžiaus menas, kai jau buvo pradėtas vartoti terminas menas. Lietuvoje tuo metu klestėjo vėlyvasis renesansas ir barokas, o menu buvo siekiama vystyti meistrystę, religiniai veikėjai siekė pritraukti neraštingųjų dėmesį, o kunigaikščiai, vyskupai ir didikai užsakinėjo dailininkų ir amatininkų kūrinius kolekcijoms pildyti įamžinant save ir kitus svarbius asmenis. Taigi, vystyti meno raiškos galimybes, artėjant prie prigimtinės ir numatytos meno esmės, užtruko ne vieną šimtmetį.
