Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Nuo XIX amžiaus vidurio miesto teatras Vilniuje kūrėsi rotušės scenoje. Kartu su daugėjančiomis aktorių trupėmis augo ir teatro kaip atskiro pastato poreikis. 1913 metais lankytojams duris atvėręs Vilniaus senasis teatras – seniausias teatro paskirties pastatas Vilniuje, po savo stogu glaudęs net tris iki šiol savo veiklą tęsiančius teatrus.

Vilniaus senojo teatro įkūrimo, valdžių kaitos ir skirtingų teatrų rezidavimo Wielka Pohulanka istoriją pasakoja teatro istorikė VIDA BAKUTYTĖ.

Opus klausimas

Nors kartais Vilniaus senasis teatras tituluojamas kaip seniausias teatras sostinėje, V. Bakutytė patikslina: „Šis teatras nėra seniausias Vilniuje, jei kalbėtume apie teatrą kaip reiškinį, miesto institucijos veiklą. XVIII amžiaus pabaigoje įsikūrė pirmasis Vilniaus miesto teatras, kuris ir pradėjo teatro erą. Jis veikė visą XIX amžių ir XX amžiaus pradžioje iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Taigi veikė ir tuo metu, kai iškilo šie rūmai. Bet tai yra pirmasis pastatas Vilniuje, specialiai projektuotas teatrui. Jis projektuotas kaip atskiras pastatas, nes iki tol (ir jam atsiradus) dar vaidinta kitose Vilniaus vietose, pritaikytose teatrui.“

Teatrologė pasakoja, kad XX amžiuje atskiro teatro pastato klausimas Vilniuje buvo itin opus. Nors buvo kelios spektakliams rodyti skirtos vietos, mėgėjų ir profesionalų trupės sunkiai pasidalino scena: „Jau minėto Vilniaus miesto teatro scena – o tuo metu tai buvo spektakliams pritaikyta rotušės erdvė – nebesutalpino visų, kurie tuo metu jau galėjo rodyti savo spektaklius. XX amžiaus pradžioje Vilniaus miesto taryba buvo suteikusi leidimą rodyti spektaklius net dviem profesionalioms trupėms. Vilniaus teatro scena buvo dalijamasi su kita profesionalia lenkų trupe, atvykusia iš Lenkijos, kuri keturis sezonus taip pat rodė spektaklius. Kai 1904-aisiais buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, Vilniaus miesto teatro scenoje spektaklius drąsiau rodė ir mėgėjai lietuviai, žydai bei gastroliuojantys artistai. Visi tikrai netilpo į tą sceną.

XX amžiaus pirmaisiais metais padėtis buvo šiek tiek lengvesnė, nes kaip tik tada dabartiniame Gedimino prospekte 22 buvo pastatytas namų kompleksas, įrengta tam laikotarpiui labai moderni salė. Kai ji pradėjo veikti, net buvo vadinama didžiuoju teatru, o rotušė veikė kaip mažasis teatras. 1904-aisiais kilo gaisras, ta patalpa išdegė. Nors liko apatiniai du aukštai, ji nebuvo rekonstruota.

Buvo ir kitų vietų, kur buvo vaidinama iki 1913 metų. Spektakliai rodyti miesto salėje (dabar Filharmonija), kur taip pat vėliau kilo gaisras, cirko patalpose, Vasaros teatre Bernardinų sode. Bet viena detalė buvo itin svarbi – aktoriai nemėgo pasirašyti sutarčių, kuriose būdavo tuščių dienų. Taigi, kai rotušėje esančią salę užleisdavo kitiems, aktoriai su visu rekvizitu, dekoracijomis ir kostiumais turėjo keltis į kitą vietą rodyti spektaklį. Tas važinėjimas ir kilnojimasis darėsi sunkiai pakenčiamas. Vilniaus miesto taryboje, kur galėjo pasisakyti įvairūs atstovai, Vilniaus miesto teatro direktorius išreiškė kritišką nuomonę, sakydamas, kad Vilniui neturėti savo atskiro teatro pastato yra gėda. Atskiro teatro pastato statybos klausimas ypač suaktyvėjo prieš atsirandant teatrui Pohuliankoje.“

Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Aktyvistų įsitraukimas

V. Bakutytė teigia, kad atskiro teatro pastato statybai pasirenkama vieta vilniečiams taip pat buvo įdomi ir svarbi. Pasak jos, miesto valdžios sprendimai nelikdavo nepastebėti aktyvių miesto gyventojų: „Vilniaus spaudoje buvo galima susipažinti su paskelbtomis Vilniaus miesto tarybos svarstymų detalėmis ir jų metu nuskambėjusiais pasisakymais. Vilniečiai labai įdėmiai viską skaitė, aktyviai dalyvavo šiame procese ir net išsakydavo kritiką, kuri taip pat pasirodydavo spaudoje viešai.

Renkantis teatrui vietą, o jų buvo kelios, viena iš jų buvo numatyta Aleksandro Puškino skvere, arčiau dabartinės Barboros Radvilaitės gatvės. Bet Vilniuje nuo seno, kaip ir dabar, buvo saugomi medžiai, vilniečiai rūpinosi, kad nebūtų iškirsta per daug žalumos. Tokie Vilniaus žalumos mylėtojai yra pareiškę nuomonę apie tai spaudoje: „Nejau neatsiras nė vieno „taryboje“, kuris suprastų, kad iškirsti parką dvokiančio miesto centre yra daugiau nei nusikaltimas. Jau galanda kirvį rinktas vietinės savivaldos narys Antonovič, godžiai žvilgčiodamas į prabangias guobas, sidabrines tuopas ir grakščius kaštonus Puškino skvere. Dar vienas miesto tvarkymo patronų posėdis ir bus nuspręsta iškirsti ir botanikos bei Bernardinų sodus, išrinkti seną Gedimino pilį ant Pilies kalno. Tai bus ir medienos, ir plytų statyti parduotuves, o virš jų teatrą.“

Buvo projektuojama teatrą statyti tokį, kad pirmame aukšte veiktų parduotuvė, restoranas. Toks vilniečių pasisakymas rodo, kad jiems tikrai rūpėjo šis klausimas.“

Teatrui skirto pastato statyba

Teatro istorikė sako, kad sudėtingą teatro pastato statybos procesą lėmė lėšų trūkumas, todėl paramos buvo ieškoma keliomis kryptimis. Ipolito Korvino-Milevskio, Felikso Zavadskio ir kitų įkurta bendrija sukaupė pradinį kapitalą teatro statybai. Projektą savomis lėšomis rėmė ir Lenkų teatro scenos palaikymo draugija.

„Vilniaus miesto statybos reikalų taryboje atskiro teatro pastato konkursas buvo skelbtas 1910 ir 1911 metais. Buvo nustatytos sąlygos – tūkstančio žiūrovų salė, statybai turi pakakti 200 tūkstančių rublių. Darbai buvo numatyti 1912 metais. Konkurso komisijoje dalyvavo žymus dailininkas Ferdinandas Ruščicas ir Vilniaus miesto architekto pareigas ėjęs Vaclovas Michnevičius. Beje, jo projektas 1910-aisiais ir buvo patvirtintas Vilniaus miesto taryboje kaip laimėjęs šį konkursą. Bet aplinkybės klostėsi nepalankiai. Miesto salė degė, jos rekonstrukcijos projektą taip pat rengė Michnevičius. Vilniaus žemės banko paskola vėlavo. Galimybė pastatyti teatrą buvo prarasta.

1911 metais Korvino-Milevskio ir kitų bendrija paskelbė konkursą jau kaip lenkų teatro statybai už lenkų bendruomenės lėšas. Nors 1910-aisiais Michnevičiaus rengtas projektas buvo atidėtas, šiame konkurse laimėjo jo ir Aleksandro Parčevskio bendras projektas. Pagal jį 1913 metais ir iškilo šie teatro rūmai.

Pastačius rūmus, lenkų bendruomenei Vilniuje sunkiai sekėsi juos išlaikyti. Buvo nustatyta ne viena statybos klaida. Tai ypač susiję su interjeru. Tik 1925 metais imtasi rimtai rekonstruoti teatrą, interjeras buvo perdarytas iš naujo, o darbai buvo baigti 1927-aisiais. Statybų bendrovė perdavė pastatą Vilniaus miesto tarybai, bet Vilnius tuo metu jau buvo Lenkijos sudėtyje. Buvo iškelta sąlyga, kad ne tik spektakliai, bet ir susirinkimai bei paskaitos ten vyktų vien tik lenkų kalba“, – apie teatro pastato statybą pasakoja V. Bakutytė.

Ipolitas Korvinas-Milevskis. Fotografija iš knygos „Siedemdziesiąt lat wspomnień. 1855–1925“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotrauka

Nežinomas architektas, dabartinio Vilniaus senojo teatro pastato fasadas. Konkursinis projektas (1910–1912 m.). Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotrauka

Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Lenkų teatras

V. Bakutytė apžvelgia laikotarpį nuo teatro atidarymo iki 1939-ųjų, kai Vilniaus senojo teatro rūmuose spektaklius rodė bent šešios lenkų teatro trupės, plėtėsi repertuaras, o teatro pastate vyko ne tik meninė veikla, bet ir svarbūs istoriniai įvykiai: „Pirmąjį sezoną vadovu buvo paskirtas lenkų publicistas Wojciechas Baranowskis, bet sezono pabaigoje jis atsistatydino. Pirmasis parodytas spektaklis tais metais buvo XX amžiaus pradžios lenkų dramaturgo Hieronimo Morstino drama „Lelijos“.

1914 metų vasarą prasidėjo karas. Vilnius, kartu ir teatras, gyveno karo sąlygomis. 1917-aisiais čia vyko Vilniaus konferencija, kuriai pirmininkavo Jonas Basanavičius. Konferencijos metu buvo nuspręsta sukurti Lietuvos nepriklausomą valstybę.

1919–1922 metais viena valdžia keitė kitą: ir Lietuvos nepriklausomos valstybės, ir Lietuvos bolševikinės valdžios, du kartus lenkų kariuomenės. 1922 metais šiose patalpose įvyko Vilniaus Seimas, kurio metu buvo priimtas nutarimas Vilnių galutinai prijungti prie Lenkijos. Per šį valdžių kaitos laikotarpį net du kartus buvo priimti nutarimai Vilniuje steigti lietuvių valstybės teatrą.

Vadovauti kitai lenkų trupei buvo paskirtas žurnalistas, teatro kritikas, dramaturgas Henrykas Cepnikas. Teatro istorikai teigia, kad tai buvo pirmas ambicingas vadovas. Pasižiūrėjus į to meto repertuarą galima matyti labai rimtų veikalų. Tarp jų ir fragmentai iš Stanisławo Wyspiańskio dramos „Žygimantas Augustas“, kurią parašyti autorių įkvėpė žinomas Józefo Simmlerio paveikslas „Barboros Radvilaitės mirtis“.

Nuo 1925-ųjų iki 1929-ųjų čia spektaklius rodė Juliuszas Osterwa, iš Varšuvos į Vilnių perkėlęs pirmąjį Lenkijoje eksperimentinį teatrą „Reduta“. Tai buvo įspūdingas Vilniaus lenkų teatro istorijos tarpsnis.

Kitas laikotarpis Pohuliankos teatre – Aleksanderio Zelwerowicziaus vadovavimo metai. Jis buvo žinomas ne tik Vilniuje, bet ir Palangoje, palaikė ryšius su Palangos vasaros teatru Tiškevičių parke. Šiuo laikotarpiu Vilniaus teatro istorijai vieni reikšmingiausių kūrinių buvo Adamo Mickiewicziaus „Vėlinės“ ir Stanisławo Wyspiańskio „Lapkričio naktis“.

Paskutinis sezonas iki 1937 metų buvo ilgiausias lenkų trupių sezonas. Per šį laikotarpį daugiau kaip 30 režisierių šioje scenoje parodė savo spektaklius.“

Henriko Ibseno „Lėlių namai“ („Nora“, 1959 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka

Liudmilos Petruševskajos „Muzikos pamokos“ (1988 m.). Vilniaus senojo teatro nuotrauka