Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Kartais manome, kad karaimų kultūra, istorija ir dabartis Lietuvoje yra gerai žinoma. Tačiau vis dar pastebime Trakuose Karaimų gatve vaikštančius Lietuvos žmones, negebančius taisyklingai perskaityti gatvės pavadinimo ir susimąstančius, apie ką yra šis žodis. Gal taip yra todėl, kad jau praėjo daugiau nei trisdešimt metų nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo ir globalizacija mus visus labai smarkiai apglėbė, diegdama supratimą, jog daug įvairių žmonių gyvena šalia ir tai jau yra taip normalu, kad mes apie juos nieko nebežinome (žinome daugiau apie tolimus kraštus…), arba kaip tik atvirkščiai – nuo didžiojo suglobalėjimo slepiamės grįždami į savo saugų kiautą ir jame užsidarome?

Kaip ten bebūtų, artimiausia mūsų kultūrinė aplinka Lietuvoje, ir dabartinė, ir ankstesnė, galėtų tapti pati įdomiausia, ją norėtųsi žinoti, suprasti, prisiminti. Nes iš jos augame toliau. Juk karaimų bendruomenė yra integrali Lietuvos kultūros dalis. Ja domėtis galima visaip – valgant kybynus ar žiūrint muzikinę „Sakmę apie dovanotą širdį“, sukurtą Karaimų metų proga. Tačiau verta pasidomėti ir atskirais šios kultūros žmonėmis.

Šįkart siūlau atkreipti dėmesį į Mykolą Firkovičių (1924-2000), mano Tėtį, kad ir todėl, kad šiemet pažymimas jo gimimo šimtmetis. Jis – ilgametis Lietuvos karaimų religinės bendruomenės vadovas, vyresnysis dvasininkas, karaimų kultūros puoselėtojas, gimtosios kalbos mokytojas ir vadovėlio autorius, pirmosios karaimų maldaknygės lotyniškais rašmenimis, karaimų kalendoriaus ir kitų unikalių leidinių sudarytojas bei autorius.

Neįmanoma kalbėti apie karaimų bendruomenės Lietuvoje istoriją, apie tautinės kultūros gyvasties ir tradicijų atgaivinimą po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo nepaminint šio žmogaus įdirbio. Todėl kūrybinė Kosto Kajėno grupė M. Firkovičiaus šeimos užsakymu sukūrė puikų video pasakojimą apie jį.

Siužete kalbama apie pagrindinius Tėčio darbus, apie jo asmenybės savybes ir esminius gyvenimo principus, kategorijas, sąlygojusias visą jo veiklą ir gausų, nepaprastai svarbių darbų derlių. „Kai kalbame apie Mykolą Firkovičių, tai turime tipinę Lietuvos karaimo biografiją – gimė Trakuose, mokėsi ir visą gyvenimą dirbo Vilniuje, ir Trakuose palaidotas. Toks ciklas – nuo Trakų, per Vilnių, grįžimas į Trakus“,– sako Mykolo žmona, mano mama, ambasadorė Halina Kobeckaitė.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Tačiau su tipine karaimo biografija Tėtis nebuvo tipinis žmogus. Išsiskyrė iš kitų savo drąsa, žingeidumu, didžiuliu atsakomybės jausmu, pagarba karaimų paveldui, pagarba kiekvienam žmogui ir supratimu, kad reikia veikti, jei nori ko nors pasiekti. Baigęs Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą ir įgijęs pramonės civilinės statybos inžinieriaus specialybę, Tėtis visą gyvenimą dirbo Miestų statybos projektavimo institute. Tačiau jo veiklos karaimikos baruose biografija yra žymiai gausesnė. Video pasakojime šeimos nariai ir draugai prisimena tą kontekstą ir aplinką, kurioje Tėtis dirbo ir veikė. Tie pasirengimo Nepriklausomybei ir pirmieji laisvos Lietuvos metai buvo kupini iššūkių, ypač karaimų bendruomenei. Materialaus sovietmečiu nacionalizuoto paveldo atgavimas, karaimų kalbos mokymas, rašytinio paveldo fiksavimas ir publikavimas buvo suformuluoti kaip pagrindiniai, būtiniausi atliktini to meto darbai. Jų ir ėmėsi Mykolas su visu jam būdingu pasišventimu.

„Didžiausias įvykis buvo galimybė Trakų ir Vilniaus kenesose vėl atvirai, nesislepiant melstis“,– apie svarbias bendruomenės naujoves prisimena Ana Maleckaitė, karaimų bendruomenės narė, viena pirmųjų galėjusių susituokti jau atšventintoje Vilniaus kenesoje. Kenesų remontai ir jų teisėto statuso atgavimo procesai buvo vienas iš didžiausių Tėčio rūpesčių.

„Dar vieną dalyką jis labai gerai žinojo ir suprato – reikėjo išleisti maldaknygę, kad ateinantys į kenesą žmonės turėtų knygą, iš kurios gali melstis. Senų maldynų pagrindu Mykolas sudarė naują, šiek tiek sutrumpintą maldyną lotyniškais rašmenimis, kuriame aprašė ir apeigas. Šitas maldynas dabar yra fundamentaliausia knyga, kuria visi besimeldžiantys gali naudotis“,– pasakojo H. Kobeckaitė

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Tas naujasis laikas, perėjimas iš praeities gniaužtų į naują visiškai atvirą būseną buvo ypatingas, nepažįstamas, bet kartu labai pavojingas. Tuo metu buvo galima daug prarasti. Bet Tėčio darbų ir pastangų dėka daug ką ir išsaugojome. Būdamas tradicijos žmogumi, jis puikiai suprato, jog nereaguoti į esminius atėjusius gyvenimo pokyčius neįmanoma. Jis savo darbuose mėgino rasti įvairių išeičių, kaip tai padaryti nekompromituojant esminių karaimiškų principų (pvz., trumpinti pamaldas, leisti tuoktis pagal karaimiškus papročius tik dalį karaimiško kraujo turintiems, mokyti kalbos ir pan.).

Prabėgo daug laiko, o visa Tėčio veikla ir darbai dabar turi dar daugiau reikšmės ne tik dėl to, kad pasišventimas tradicijoms ir tautai šiais laikais įgauna visiškai kitas dimensijas, bet ir todėl, kad tuomet buvo padėtas stiprus ir svarbus pagrindas naujam „karaimiškam gyvenimui“, kurį dabar galima kurti būtent Tėčio atliktų darbų dėka.

Lietuvos karaimų kultūros bendrija baigia įgyvendinti projektą „Modernaus karaimų muziejaus link“, kurį iš dalies remia Vyriausybės kanceliarija. Juo siekiama pradėti Seraja Šapšalo Karaimų tautos muziejaus Trakuose atnaujinimo procesą. Šiame etape vyksta ekspozicijos atnaujinimo koncepcijos parengimas, kurios pagrindu kitame etape būtų įmanoma imtis naujosios ekspozicijos sukūrimo ir įgyvendinimo. Video siužetas apie Mykolą Firkovičių bus naudingas būsimai atnaujintai ekspozicijai ir ženkliai pasitarnaus žinių apie Lietuvos karaimų bendruomenės kultūrą sklaidai.

Šeimos vardu nuoširdžiai dėkojame Kostui Kajėnui ir jo kūrybinei grupei už šį jautrų, sklandžiai ir įdomiai sukurtą pasakojimą.