„Kino mokykla – pradžia ir tramplinas, nuo kurio atsispiria visa kino industrija. Norėčiau, kad lietuviškai papasakotas kinas įgautų vis tvirtesnį pripažinimą pasaulyje“, – pasakoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinės kino mokyklos (KIMO) vadovas doc. Vytautas Dambrauskas. Rugsėjį duris LMTA studijų miestelyje atvėrusios mokyklos studentai jau įsikūrė naujose patalpose ir netrukus baigs pirmojo semestro egzaminus. „Tikiu, kad stiprybė – ne aklas bėgimas į dydį, o grynumas, gebėjimas suprasti, kas yra mūsų kino mokykla ir kodėl ji yra tokia, kokia yra“, – įsitikinęs V. Dambrauskas.

– Netrukus semestrą baigs pirmieji KIMO studentai. Kokiomis nuotaikomis gyvenate, kokių pirmųjų atsiliepimų sulaukiate? 

– Rugsėjo pradžioje LMTA studijų miestelyje atidarėme LMTA Nacionalinę kino mokyklą ir Teatro bei šokio fakultetą. Net 30 metų gyvenome pakankamai sudėtingos būklės Sluškų rūmuose, kurie nebuvo pati tinkamiausia erdvė mokytis ir tobulėti. Jau atsikraustydami žinojome, kad ne viskas naujame pastate bus įrengta pilnai. Juokauju, kad kraustydamiesi į naujus namus, dažnai iškeliaujame tik su čiužiniu ir virduliu – tik vėliau atsiranda baldai bei paveikslai.

Kelis mėnesius prieš studentus čia jau kūrėsi mokyklos administracija, jautėme didelį jaudulį – kaipgi studentai ir dėstytojai priims pokyčius, ar jiems patiks? Pamatę šypsenas supratome, kad gal apie viską galvojome net per daug, nes studentai džiaugiasi galėdami čia mokytis.

– Kokios buvo  jūsų paties patirtys, studijuojant LMTA? Kaip atrodė mokykla, kai buvote studentas?

– Studijavau tuomet, kai mokykla skaičiavo savo pirmąjį egzistavimo dešimtmetį, todėl daug kas buvo daroma iš intuicijos, dažnu atveju iš Rytų Europos mokyklų patirties, kurioje vyravo meistro-mokinio santykis. Natūralu, kad būdami 18-19-os turėjome keistų nuogąstavimų, apie tai, ką pavyks išmokti. Beje, nebuvo ir tokių technologinių galimybių.

Dėstytojai yra šerdis to, kas vyksta mokykloje, todėl labai svarbu, kad jie tikėtų ir degtų tuo, ką daro. Smagu, kad mūsų industrijos profesionalai dalinasi savo patirtimi ir augina naują kartą, džiugu, kai studentams galime pristatyti garsiausius Lietuvos kūrėjus.

– Koks yra nacionalinės kino mokyklos skirtumas nuo kitų mokyklų Lietuvoje ir užsienyje? Kokią vietą šiandien siekiate užimti Europos ir pasaulio kino edukacijos žemėlapyje?

– Ne kartą esame kartu su dėstytojais diskutavę, kokia ta mūsų mokykla – tai tebevykstantis procesas. Kai prisijungėme prie Europos kino mokyklų FILMEU aljanso, tapome labiau tarptautiški, matantys kitas mokyklas, jų išskirtinumus. Pastebiu, kad Europoje yra susiformavusios dvi pagrindinės tradicijos. Vakarų mokykla siūlo medijų visumos pažinimą, platesnius vartus, tačiau siauresnius įgūdžius. Tuo tarpu Rytų mokyklose Bratislavoje, Prahoje, Lodzėje, Latvijoje, daugiau dėmesio skiriama konkrečioms specialybėms, kurias pasirenka studentai.

Pradėję dirbti su užsienio partneriais, vis daugiau galvojome, kokie esame mes – ar šlifuojame autorinį talentą ar judame ten, kur keliauja Vakarų pasaulis? Manau, kad šiandien esame tam tikra jungtis tarp abiejų mokyklų tradicijų, tarp praeities ir ateities. Mums labai svarbus ir mūsų šalies kūrėjų kino palikimas, jo jokiu būdu nenubraukiame, nes tai – mūsų šaknys.

LMTA Nacionalinė kino mokykla | Gabijos Matkutės nuotr.

– Kaip matuojate mokyklos sėkmę: sėkminga studentų karjera, sukurtais filmais, o gal poveikiu visuomenei?

– Man sėkmė priklauso nuo ateities kūrėjų, norėčiau, kad lietuviškai papasakotas kinas įgautų vis tvirtesnį pripažinimą pasaulyje. Turime puikų lenkų, danų, čekų pavyzdį – jie nesusiniveliuoja su įprastinėmis kino taisyklėmis, atranda naują kampą, yra įdomūs savitumu. Turime tikslą investuoti į jaunus talentus, suteikti jiems drąsos kalbėti savo kalba, eksperimentuoti, rasti savo išskirtinumą. Norėčiau, kad toks kinas įgautų svorio tarptautinėje rinkoje ir būtų mėgiamas nacionaliniu lygmeniu.

Antra, labai svarbus pripažinimas platesniame kontekste. Kuo daugiau kurs ir pasieks mūsų kūrėjai, tuo ryškesnė taps ir mokykla. Galbūt po 10 metų Europoje, šalia FAMU, FEMI ar Lodzės vardų, KIMO taip pat bus vertinama ir atpažįstama kaip išskirtinių talentų kalvė.

– Kaip sekasi užmegzti ryšius tarp studentų ir profesionalių kino kūrėjų?

– Bendruomenė yra vienas kertinių elementų. Patalpos ir nuolat beikeičiančios technologijos praras vertę, jei neburs tikinčios bendruomenės. Ko gero, iš šiandien Lietuvos kino industrijoje kuriančių žmonių, daugiau nei 80% vienaip ar kitaip susiję su LMTA. Todėl kino industrijos bendruomenė yra ir mokyklos bendruomenė. Juk mokykla nėra tik apie šiandien dieną – tai ir visa, kas buvo, kas dar bus. Pernai šventėme 30 metų jubiliejų, kuriame susirinko maždaug 500 žmonių iš kino industrijos – tokiomis akimirkomis supranti, kokia tai didžiulė galia ir vertė. Alumnai yra labai svarbi mokyklos dalis.

Mūsų šalies mažumas yra mūsų stiprybė – vieni už kitus sergame, palaikome, o esant reikalui gebame susivienyti ir priimti sprendimus. Vieno prancūzų žurnalo žurnalistas buvo labai nustebęs ir manęs klausė ar tikrai esame uždara bendruomenė, ar tikrai pažįstame ir palaikome vieni kitus? Mano nuomone, tai pliusas, kol kas netrukdantis siekti tikslų. Kaip bus po 10 metų nežinome, jei finansavimas nedidės, o talentų, turinčių ką papasakoti, daugės, tuomet gali būti sudėtingiau. Visgi manau, kad viskas judės nuosekliai.

– Kaip buriate mokyklos bendruomenę? Kaip atrodo KIMO kasdienybė?

– Studentai mokosi savo profesijos dalykų – tai daro individualiai ir grupėse.  Tačiau ir veiklų, nesusijusių su studijomis, yra gana daug. Pavyzdžiui, turime Šoblės klubą, studentų sumanytą iniciatyvą, kur bendruomenė renkasi, žiūri ir aptarinėja filmus – jau daugelį metų klubas organizuoja ir vieną ryškiausių studentiškų filmų festivalių Baltijos šalyse. Taip pat pradėjome naują tradiciją – Kino mokyklos dieną, kurios metu vyksta įvairios veiklos, nuo rezultatų pasidalijimo iki stalo teniso turnyro. Daugumoje šių veiklų nelieka ribos tarp studento ir dėstytojo, visi kartu turi gerą laiką. Mokyklos mažumas suteikia galimybę žinoti kiekvieno dėstytojo ir studento vardą, kurti asmeninį ryšį.

– Kokie didžiausi iššūkiai kyla vadovaujant KIMO?

– Kai ėmiausi vadovauti mokyklai, susirašiau 35 punktus, ką norėčiau pakeisti. Mokyklą sulyginau su filmavimo aikštele, kurioje tenka dirbti jau daug metų. Pagalvojau, kad tai primena filmo gamybos valdymą, vizijos kūrimą. Įsivaizduoji, kaip rezultatas atrodys pabaigoje, bet nebūtinai visi dirbantys prie projekto mato tą finalinį tašką. Turi gebėti komunikuoti, kalbėti, uždegti, siekti tikslų, bandyti apjungti komandą. Kaip ir filmo kūrime, viskas čia yra apie komandą.

– Kaip įsivaizduojate nacionalinės kino mokyklos vaidmenį po penkerių ar dešimties metų? 

Kino mokykla – pradžia ir tramplinas, nuo kurio atsispiria visa kino industrija. Todėl norisi linkėti išlaikyti mokyklos svarbą kino bendruomenei, būti dar atviresniems, kad kūrėjai drąsiai galėtų grįžti į mokyklą su klausimais, idėjomis, pasiūlymais ar ieškodami pagalbos.

Skaičiau Den Danske Filmskole vadovės, įstaigai vadovavusios net 20 metų, taisykles, kurios kuria danų kino mokyklą. Supratau, kad daugybė punktų atitinka mūsų mokyklos vertybes. Danijoje kino mokykla valstybiniu lygmeniu pripažįstama kaip esminė kino edukacijos įstaiga. Jie gauna daug valstybės dėmesio, garsėja savo pasiekimais, nors dydžiu nusileidžia mūsų mokyklai. Tikiu, kad stiprybė – ne aklas plėtros siekis, o grynumas, gebėjimas suprasti, kas yra mūsų kino mokykla ir kodėl ji yra tokia, kokia yra.

Kažkada sakiau, kad verta pakabinti veidrodį koridoriuje ir parašyti, kad tai ir yra mokykla. Jauniems atėjusiems studijuoti žmonėms sukuriame galimybę žiūrėti į savo atspindį ir įžvelgti, kodėl ir kuo jie yra unikalūs kine.

– Dėkoju už pokalbį.