Ida Chwoles. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Žymaus litvakų dailininko Rafaelio Chwoleso šeimos namuose Paryžiuje ant sienų – Vilniaus vaizdai. Tarp senelio paveikslų užaugusi fotografė IDA CHWOLES sako, kad dar prieš atvykdama į Vilnių miestą jau pažinojo. Būtent dabar menininkė atranda vis daugiau laiko pažinti savo šaknis.

Šį rudenį I. Chwoles Vilniuje kartu su Richardu Bilanu suregė parodą „Pozityvas – negatyvas“. Nespalvotų I. Chwoles fotografijų ir R. Bilano tapybos darbų parodą iki gruodžio 2-osios dar galima aplankyti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje.

Vis dėlto su Ida susitinkame Paryžiuje – ten, kur ji ir užaugo. Draugų apsuptyje fotografė pasakoja apie senelio R. Chwoleso įtaką, pomėgį klaidžioti po miestus ir užmiesčius, tapatybės paieškas, parodą Vilniuje bei keliones Sakartvele ir Armėnijoje.

Tėčio ir senelio įtaka

I. Chwoles kūrybiniam keliui įtaką darė tiek senelis, kurio paveiksluose analizavo kompozicijas, tiek tėtis, padovanojęs pirmąjį fotoaparatą. „Pradėjau fotografuoti dar vaikystėje. Mokykloje lankiau fotografijos klubą, metų pabaigoje ten įvyko mano pirmoji paroda. Iš pradžių nežinojau, kaip fotografuoti, nesimokiau meno mokykloje. Tik namuose žiūrėdavau į senelio Rafaelio paveikslus ir analizuodavau kompoziciją. Prisimenu, kad fotoaparatą į rankas man padavė tėtis. Aš tą patį padariau savo dukrai. Ji nemėgsta fotografuoti taip kaip aš – vaikščioti siauromis gatvelėmis ir ieškoti kadrų. Ji neblogai fotografuoja, bet daro tai moderniai, kitu būdu. Bet tai nėra aistra“, – sako ji.

Paklausta, kodėl pasirinko fotografės kelią, I. Chwoles sako, kad iš pradžių fotografija buvo tik pomėgis: „Trejus metus studijavau istoriją, bet mokslų nebaigiau. Istoriją pasirinkau galbūt dėl savo šeimos. Pirmieji studijų metai kaip tik ir buvo apie žydų istoriją. Tačiau nebuvau rimtai nusiteikusi visą laiką praleisti prie knygų. Man labiau patiko vaikštinėti, klaidžioti. Būtent ne keliauti, o klaidžioti – tai daryti galima ir Paryžiuje.“

Klaidžioti

Klaidžiojimas – mėgstamiausias I. Chwoles būdas atrasti naujus objektus nuotraukoms ir būdus juos užfiksuoti: „Niekur kitur nesijaučiu tokia laiminga, kaip vaikščiodama ir dairydamasi kokio nors įvykio, staigmenos. Kalbu apie nežinomus, nepažintus dalykus, kažko naujo atradimą. Jei klaidžiosi, per dieną tikrai surasi gerą nuotrauką. Kai kažką atrandu, naują nuotrauką ar būdą ją padaryti, norisi tai atkartoti ne instinktyviai, o išmintingai. Reikia išlaukti, kol tai nutiks. Tada pradedu iš naujo, bandau atkurti pamestus judesius. Žingsnis po žingsnio.“

Fotografė pastebi šiandien vyraujantį nuotraukų perteklių, kai kiekvienas, turintis kamerą ar telefoną su fotografavimo funkcija, gali vadintis fotografu. „Kai kažką atrandi, galvoji apie tai ir stengiesi atkartoti jau žinodamas, kur eini. Turi techniką ir žinai, kaip išprovokuoti įvykį. Per daug paprasta imti fotografuoti dalykus vien dėl to, kad patinka, kaip jie atrodo. Visi dabar tai daro. Bet ne visi turi filosofiją, ne visi kuria istoriją. Reikia įdėti pastangų visur, kur eini. Dešimtmetis po dešimtmečio.

Kai Stambule lankiausi prieš 13 metų, naujų dalykų dar galėjau rasti ne taip toli nuo centro. Dabar reikia eiti vis toliau, ištrūkti iš turistinės auros, kur stovi kavinė po kavinės. Reikia eiti toli. Ir tai yra pratybos, tam tikra mankšta“, – apie autentiško kadro paieškas pasakoja I. Chwoles.

Gyvenimas priemiesčiuose

Leisti sau paklysti menininkė linkusi ir dažnai lankomose šalyse – Sakartvele ir Armėnijoje. Čia ją traukia užmiesčio gyvenimas: „Kai fotografuoju Kaukaze, pagrindinė mano tema – priemiesčiai. Labai mėgstu klaidžioti priemiesčiuose net čia, nors Paryžiuje jie nesaugūs.

Kaukaze priemiesčiai dideli, autobusu gali važiuoti vis tolyn ir tolyn. Ten tarp miesto ir kaimo jautiesi kaip namuose. Kiekviename priemiestyje kiemuose žaidžia vaikai. Ten saugu. Ten nėra vienodumo kaip Amerikoje. Galima sutikti ekstravagantiškų asmenybių. Dalykai keičiasi – gyvenimas vyksta lauke, ne tik namuose priešais televizorių. Tą gyvenimą ten galima pagauti. Galima sutikti daug personažų, jie gali verkti arba rėkti, bet niekada neįkąs. Man ten labai patinka.“

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Keliauti ir kurti

Anksčiau komercinėje srityje dirbusi fotografė prisipažįsta, kad tik dabar savo aistrą fotografuoti atranda iš naujo. Kaip pati sako, fotografuoti motyvuoja tai, kad jai tai daryti pirmiausia malonu. Fotografiją ji derina su kelionėmis: „Dabar man labiau patinka keliauti. Ne vartoti, o kažką sukurti keliaujant. Tai taip pat mano įsitraukimas į pasaulį. Nebenoriu tų pačių dalykų, kaip prieš dvidešimt metų. Keičiuosi.“

Vartydama I. Chwoles fotografijas, viena jos draugių prasitaria jose įžvelgianti gylį: „Kai žiūri į Idos nuotraukas, kažkas sujungia. Matai ne tik objekto akis, bet ir jo sielą.“ Tačiau menininkė sako, kad žmogų kartais tenka fotografuoti ir iš nugaros – kartais toks kadras pasako daug daugiau nei akys. „Galiu būti pati sau vadovė. Galiu būti ir švelni, ir stipri vienu metu“, – tvirtina I. Chvoles, o jos draugė giria bičiulės gebėjimą visa tai daryti neteisiant ir nevertinant.

Kelionėse fotografė nebijo įsitraukti, bendrauti su vietiniais ir bent iš dalies patirti jų gyvenimą. „Kartais leidžiu su jais laiką, lankau jų namus, pamatau tuos mažus paprastus gyvenimus. Daugumą laiko viskas būna gerai, bet kartais gali kilti sunkumų. Kartais vietiniai nori pagelbėti, o tada diena būna tobula, nes kažką kartu nuveikiame. Jie mane domina. Jie jaučia, kai esi nuoširdus ir iš tikrųjų jais domiesi. Visa tai stebiu ir vystau. Kai kur nors įeinu, stengiuosi viską pamatyti labai greitai, noriu sugauti kiekvieną detalę. Tada pamatai vis daugiau ir daugiau. To išmokstama.

Idos Chwoles fotografija. Asmeninio archyvo nuotrauka

Idos Chwoles fotografija. Asmeninio archyvo nuotrauka

Varšuva, Idos Chwoles fotografija. Asmeninio archyvo nuotrauka

Marokas, Idos Chwoles fotografija. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vilnius, Idos Chwoles fotografija. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Pozityvas – negatyvas“

Šiuo metu Vilniuje dar veikia I. Chwoles ir R. Bilano kartu kurta paroda. Abu menininkai gyvena Paryžiuje, turi lietuviškų šaknų ir ryšių su Lenkija. Pati I. Chwoles sako, kad juodu sieja ne tik gyvenamoji vieta ir kilmė: „Jis yra mano tėčio draugas, todėl esame pažįstami daugybę metų. R. Bilano paveikslus taip pat mačiau nuo mažumės. Jo kūryba man darė įtaką, tai buvo labai natūralu. Kai su juo kalbamės apie žydiškumą, ką reiškia būti žydu, vienas kitą suprantame be žodžių. Jis taip pat jaučiasi šiek tiek pasimetęs Prancūzijoje, nes čia išgirstame mus žeidžiančių dalykų. Aš jį gerai suprantu.“

Apie parodą menininkė nedaugžodžiauja, bet ir neslepia, jog pagrindinė jos tema – emocijos. „Parodos idėja gimė po Kovido. Tarp negatyvo ir pozityvo yra kažkas bendra. R. Bilanas nebijo kalbėti apie probleminius dalykus, kuria ne vien tik apie džiaugsmą. Nors jis turi ir spalvotų paveikslų, susitarėme parodą daryti nespalvotą. Aš irgi turiu spalvotų fotografijų, bet po Kovido norėjome kalbėti ir apie tamsiąją pusę. Norėjome parodyti visą emocijų spektrą – liūdesį, džiaugsmą, pasišlykštėjimą. Šiandien visur per daug socialinėms medijoms skirtų emocijų. Tai, ką rodome socialiniuose tinkluose, yra linksma, surežisuota. Reikia nebijoti parodyti visko“, – teigia fotografė.

I. Chwoles ir R. Bilano paroda „Pozityvas – negatyvas“, Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

I. Chwoles ir R. Bilano paroda „Pozityvas – negatyvas“, Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

I. Chwoles ir R. Bilano paroda „Pozityvas – negatyvas“, Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Rasti savo vietą

Paklausta apie Vilnių, I. Chwoles sako, kad dar prieš atvykdama į Vilnių miestą jau pažinojo: „Namuose kabėjo daugybė senelio tapyto Vilniaus. Atvykusi čia nepamačiau tiek daug arkinių pertvarų tarp namų, kurių tiek daug tapė Rafaelis, bet Vilniuje jaučiausi kaip namuose. Atrodė, kad jau pažįstų šį miestą ir jo kultūrą.“ Viena Idos draugių antrina jai sakydama, kad R. Chvoleso darbai nuneša žiūrovą į Vilnių, leidžia patirti juose juntamą nostalgiją ir skatina ten nuvykti patiems.

I. Chwoles sutinka, kad ir jos darbuose galima įžvelgti nostalgijos. „Taip galbūt yra todėl, kad mano kraujas maišytas. Lietuva, Lenkija, žydai iš Amerikos ir Lietuvos. Man sunku tiksliai apibrėžti, kur mano vieta. Dabar, kai turiu laiko, šnabžduosi su savo vidiniu vaiku, klausiu jo: iš kur esi, ko trokšti? Ieškau vaikystės sėklų. Galiu įvairiose vietose ieškoti šaknų.

Iš dalies tai darau ir per vaizdus. Per juos susijungiu su pamesta vaikyste. Nebijau pasirodyti absurdiška, nebijau žaisti. Kartais seni žmonės žiūri į mane, žaidžiančią su vaikais gatvėje, ir stebisi, ką aš darau. Bet galima daryti, ką nori. Tiesiog gyventi“, – šypsos pašnekovė.

Palietus žydiškumo temą menininkė susirūpina: „Kartais atrodo, kad greitai vėl reikės slėpti žydiškumą, nekalbėti apie tai net ir su draugais.

Mano tėvas nusprendė atvykti į Prancūziją, kai prasidėjo šešių dienų karas Izraelyje. Lenkijoje visi galėjo šmeižti žydus. Todėl jie nusprendė pasitraukti. Tai nebuvo palanku seneliui, nes Lenkijoje jis jau turėjo gerą karjerą, o Paryžiuje dar nebuvo žinomas.“

Dailininkas Rafaelis Chvolesas su anūke Ida. Šeimos archyvo nuotrauka

Rafaelio Chvoleso tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka