Virgilijus Usinavičius: „Mano Vilnius“
Žinomas dokumentinės ir taikomosios fotografijos meistras kartu su kolegomis yra surengęs ne vieną parodą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės kovoms. V. Usinavičiui priklauso ir legendinio kadro autorystė – jame įamžinta, kaip kruviną 1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų tankas skinasi kelią per Laisvės gynėjus. Tačiau parodoje „Mano Vilnius“ Virgilijus visiškai kitoks, naujausiuose fotografo atspauduose nerasime tos dramos, įtampos, lemiamo, istoriją perrašančio momento. Šįkart autorius su žiūrovais dalijasi savo meditatyviomis, neskubiomis miesto panoramomis. Melancholiškus miestovaizdžius keičia grupiniai žmonių portretai, bet ir jie atlikti su derama pagarba ir atstumu. Parodoje eksponuojami darbai atspausdinti tradiciniu būdu, nenaudojant kompiuterio. Dalis nuotraukų, kurių kraštinė beveik metro ilgio, buvo spausdinta karantino metu nedidelėje virtuvėlėje.
Vilniaus fotografijos galerijoje veiks iki liepos 11 d.
Julija Goyd ir Agnė Juodvalkytė: „Terpė“
Berlyne gyvenančių ir kuriančių menininkių parodoje pristatomos fotografijos, šiuolaikinė tapyba ir objektai, kurių centre atsiduria kūnas ir vanduo. Menininkės savaip tyrinėja atminties likučius ir laiko tėkmę realiuose bei antropomorfiškuose kūnuose, juos panardinant vandenyje ar juo apliejant. Paroda tampa specifine zona – terpe, kurioje vyksta saviti dėsningumai: lūžta šviesa, susiduriama su vidiniais atspindžiais bei panyrama į transcendentinį laiką. Čia erdvė veikia kaip pereinamoji būsena, slenkstis tarp begalinio laiko ir kūniško trapumo bei entropijos.
AV17 galerijoje (Vilniuje, Totorių g. 5) veiks iki liepos 17 d.
Indrė Aleksiejūnienė: „Medis“
Keramikos darbų ciklu autorė pasakoja savo giminės medžio istoriją. Nežinomą istorijos dalį ji užpildo grafiškais paveikslais, kuriamais iš nuotraukų ir simbolių. Tų laikų nuotraukos statiškos, neišreiškiančios daug emocijų, o ir paskirtis jų, ko gero, skiriasi nuo šių laikų nuotraukų. Kaip atsvara šiai statikai į kompoziciją įsilieja judėjimo motyvai – keliai, laiptai, kopėčios, tiltai, o amžiną šeimos gyvybės ratą atspindi ir baltiškasis gyvybės bei mirties simbolis. Visus šiuos elementus autorė jungia į vieną konceptą ir kuria universalų, tačiau labai asmenišką Pasaulio medžio paveikslą.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks iki liepos 4 d.
„Atidaryta / Open“
Paroda suformuota iš meno kolekcininko Edmundo Kolakausko sukaupto tapybos darbų lobyno. Parodoje eksponuojamų kūrinių autoriai: Angelas Gabrielaitis (1933-2004), Eduardas Malinauskas (g. 1937), Algirdas Taurinskas (1941–2017), Petras Lukošius (g. 1956), Vladimir Blogatyriov (g. 1945), Algimantas Ramanauskas (1955–2017), Virginijus Viningas (g. 1960), Vidas Pinkevičius (1949–2012), Juozas Vosylius (g. 1950), Angelina Banytė (g. 1949), Liudvikas Natalevičius (g. 1954), Danas Andriulionis (g. 1951), Ernestas Žvaigždinas (g. 1956), Arūnas Mėčius (1965–2013), Arvydas Karvelis (g. 1965) ir kt.
„Klaipėdos galerijoje“ (Bažnyčių g. 6, II-as aukštas) veiks iki liepos 11 d.
Gražina Konstancija Remeikaitė: „Šaržai. Kostiumai“
Dailininkė sukūrė kostiumų eskizus daugiau nei dvidešimčiai kino filmų ir trisdešimt šešiems teatro pastatymams. Parodoje eksponuojami sukurtų kostiumų eskizai ir šaržai. Šarže svarbu perteikti hiperbolizuotą portreto savitumą, o kostiumais – veikėjų charakteristiką. Paroda apjungia abu žanrus, nes eksponuojami piešiniai, tai greitai užfiksuotas sumanymas popieriaus lape.
Paroda suteikia galimybę žiūrovui pamatyti spektaklio užkulisius, pirmajame idėjos realizavimo etape taip pat supažindina su klasikiniu kostiumų dizaino kūrimo procesiškumu: eskizai su pastebėjimais, charakteristika, audinių pavyzdžiais.
Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje veiks iki liepos 10 d.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Eremas“
Ši Sigitos paroda galerijoje Kunstkamera yra būtent apie vienuolinio gyvenimo įvairovę. Panašu, kad Sigitą domina ne tiek vienuolinį gyvenimą organizuojantys ordinai ar išorinės hierarchinės struktūros, kiek pats vienuolinio gyvenimo turinys, kasdienė veiksmų grandinė: malda, atgaila, rekolecijos, smilkymas, meditacijos, piligrimystė, budėjimas, ekstazė… Daugybė veiksmų, kuriuos diena iš dienos atlieka vienuoliai, išsižadėję visko, kas pasauliečiui atrodo nepamainoma. Šiame Sigitos vienuolių cikle: mes matome įvairiausius vienuolius jų intymiausiose – maldos – akimirkose. Todėl jie niekur nežvelgia į žiūrovą: jie yra savyje, jų žvilgsnis per save nukreiptas į dievybę, jie yra ryšyje su ja, jie yra santykyje. Jie dabar užimti, todėl negali žvelgti į juos stebintį žiūrovą, bet Sigita suteikia žiūrovui galimybę it pro rakto skylutę stebėti šias intymias vienuolinio gyvenimo scenas. Beveik vuajeristinė paroda, bet drauge – labai atsargi, delikati, pagarbi.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Vilnius) veiks iki liepos 24 d.
Keramiko Vaclovo Miknevičiaus jubiliejinė retrospektyvinė paroda
Jubiliejinėje retrospektyvinėje parodoje eksponuojami įvairių rūšių kūriniai, kuriuos įgyvendino menininkas. Ekspozicijoje pristatomi pagrindiniai kūrybos etapai, atskleidžiama, kaip keitėsi dailininko meniniai interesai, plastinės kūrinių ypatybės. Demonstruojami art deco stiliaus bruožų turintys tarpukario laikotarpiu sukurti ankstyvieji keramiko dirbiniai (vazos, skulptūrėlės). Pateikiami XX a. antros pusės svarbiausieji kūriniai: pokario dekoratyvinės vazos, 6 dešimtmetyje „Dailės“ kombinate įgyvendinti modeliai-etalonai, modernėjimo žingsnius atspindintys 7 dešimtmečio servizai ir gėrimams skirti grafinai, 8–9 dešimtmečio skulptūrinės keramikos kompozicijos. Keramikos darbus papildo akvarelės, kurias menininkas nuosekliai kūrė visą gyvenimą. Taip pat parodoje eksponuojama šeimos archyve saugoma dokumentinė medžiaga (piešiniai, dienoraščiai, projektai).
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (Velnių muziejus) Kaune veiks iki rugsėjo 20 d.
Remigijaus Čižausko fotografijų paroda
Pasaulinio lygio tatuiruočių meistras Remigijus Čižauskas po 17 metų gyvenimo užsienyje grįžo gyventi į Lietuvą, parsiveždamas gausybę užfiksuotų akimirkų – žmonių, miestų, gamtos vaizdų juodai baltose fotografijose. „Jei ne tatuiruotės, būčiau fotografas“, – teigia menininkas. Savo studijoje jis pats rengia Lietuvos menininkų parodas, prisideda prie Lietuvoje organizuojamų tatuiruočių konvencijų.
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinyje veiks iki liepos 31 d.
L. Kurienė: „Pietų Afrika pro objektyvą“
Laimutė Kurienė – aistringa keliautoja, šiuo metu gyvenanti Hagoje. Didžiausia jos gyvenimo aistra – keliauti – leidžia geriau pažinti žmones, kitų kraštų kultūrą. L. Kurienė yra apkeliavusi daugybę šalių: Ameriką, Korėją, Kiniją, Japoniją, Kanadą, daugumą Europos valstybių.
Parodoje „Pietų Afrika pro objektyvą“ Laimutė Kurienė atrinko nuotraukas iš nepakartojamos 3500 km kelionės autobusu po šią šalį.
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinyje veiks iki liepos 31 d.
„Žavesys iš praeities“
Parodoje eksponuojamos suknelės sukurtos iš netradicinių medžiagų, kurias naudojame buityje ar kurias dovanoja mums gamta. Suknelėms naudota plėvelė, krepinis popierius, monetos, kompaktiniai diskai, purškiami dažai, sagos, kartoniniai kiaušinių dėklai, tualetinio popieriaus ritinėliai, tapetai, šiukšlių maišai ir kt.
Ši paroda – tai dar viena puiki proga pakalbėti apie mūsų aplinkos tvarką, gamtos tausojimą, šiukšlių rūšiavimą. Kūrybiškas požiūris į antrinių žaliavų pritaikymą skatina turiningai leisti laisvalaikį tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
„Klaipėdos architektūra 2019 | Ribos“
Pagrindinė tradicinės parodos dalis – architektų metinės produkcijos apžvalga. Jos temos – projektai, realizacijos, architektūros konkursai, akademiniai darbai. Eksponuojami Klaipėdai parengti ir įgyvendinti projektai, taip pat mūsų miesto architektų darbai kituose miestuose, tapę tarptautinių ir respublikinių architektūrinių konkursų laureatais. Parodos ekspozicijos temą „Ribos“ suformavo šių metų aktualiausias įvykis – pasaulinė pandemija, kurios metu įvesta privaloma visuotinė fizinė distancija. Mus supanti erdvė gali suburti arba atriboti, rodyti kryptį ar paklaidinti. Vienas pagrindinių architekto darbo tikslų – kokybiškas srautų ir erdvių formavimas, kuriant skirtingus žmonių judėjimo ir erdvių naudojimo scenarijus. Šiais metais klasikinė atvira parodos schema keičiama. Lankytojai kviečiami individualiai apžiūrėti 2019-ųjų metų Klaipėdos architektūrą.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 19 d.
Irma Leščinskaitė: „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“
Ekspozicijoje susitinka su šiurkščiais, kasdienybėje atliekančiais tik tiesiogines funkcijas, todėl išprasmintais daiktais – statybiniais pastoliais, metaline lova, silikonine guma, sutrešusiu kelmu ir t. t. Tokioje apsuptyje esantys tapybos darbai alsuoja estetinės prasmės pertekliumi. Pasak autorės, „toks dviejų netikrovių susitikimas ir kontrastas kuria nesaties proskyną“. Kurdama priešybių kupiną ekspoziciją, I. Leščinskaitė sakosi turinti tikslą atkreipti dėmesį į šių dienų žmogaus ir visuomenės gyvenime vyraujančias aktualijas: gamtinės gyvenamosios aplinkos, kultūros tradicijų ir harmoningų asmeninių bei socialinių žmonių santykių tvarios plėtros išsaugojimą. Kartu autorė deklaruoja pagarbą klasikinei tapybai, naujai įprasmindama paveiksluose vaizduojamų istorinių ir kultūrinių objektų / asmenų ir realijų reikšmes ir tokiu būdu priartindama jas prie šiuolaikinio žiūrovo.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 19 d.
„Klaipėdos bohema. Iš archyvų“
Parodoje eksponuojamos asmeninių archyvų ir interneto puslapio epaveldas.lt nuotraukos, daiktai ir jų istorijos, plakatai, kultūrinių įvykių vaizdo įrašai, Klaipėdos muzikos grupių garso įrašai ir kt., pasakojantys apie XX a. pabaigos Klaipėdos miesto atmosferą ir čia vykusius neformalius judėjimus. Paroda nesiekia būti visažinė, bet tam tikro apibendrinančio metaforinio lygmens intuityviai ieškota. Tema pristatoma per to laikmečio menininkų susibūrimų vietas: „Fanierkę“, „Partenkę“, „Mansardą“, „Gliuknamį“, „Darželį“, „Senąją Prieplauką“, galerijas „Pėda“, Baroti ir „Bohema“, barus „Pupelė“, „Teatrabaris“, „Centras“, „Paštelis“, „Fotogalerija“, karščiausią tašką – barą „Bohema“ su charizmatiškąja savininke Stefute ir kt. Tuomet nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, bet visi viską žinojo, nes vaikščiodavo iš vieno taško į kitą, bendraudavo, gerdavo kavą ar ką nors stipriau, filosofuodavo, žaisdavo šachmatais, šokdavo, mylėdavosi ir turėjo vilties, kad greitai taps turtingais laisvos šalies žmonėmis.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 19 d.
„Kardinolo Vincento Sladkevičiaus kelias“
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“
90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
„Švyturys Bhouse“ Klaipėdoje veiks iki rugpjūčio 31 d.
Ona Pusvaškytė ir Vytautas Valiušis: „Tradicijų sąskambiai“
Parodoje pristatomi liaudies grafikės Onos Pusvaškytės ir puodžių karaliumi vadinamo Vytauto Valiušio darbai, kuriose atsispindi ir tautodailės tradicijos, ir inovatyvių formų paieška. Ekspozicijoje vienoje erdvėje pristatomi dviejų tautodailininkų kūriniai skiriasi savo forma ir atlikimo technika, tačiau skamba turiniu. „Paroda susieja vaizduojamą ir taikomąją tautodailę. Joje suskamba liaudies meno kūrybinė tradicija ir naujos jos formos, praturtintos liaudies meistrų kūrybiškumu, išradingumu, pajausta liaudies kūrybos dvasia ir noru jas tęsti ir išlaikyti“, – sako E. Lazauskaitė, viena iš parodos kuratorių.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki rugsėjo 20 d.
Auksė Miliukaitė: „Orakulas“
Naujausių menininkės darbų ekspozicijoje metamas iššūkis įprastam vizualiniam tapybos vartojimui, kviečiant pasitelkti ir kitus pojūčius – uoslę, klausą, skonį, lytėjimą – po vieną, įvairiomis kombinacijomis ar visus kartu. Referuodama į misticizmo praktikas, tapytoja provokuoja meno kūrinius išjausti, išgyventi, patirti naujai, išlaisvinti savo intuiciją ir vidinį žinojimą. Tuomet klausimus pakeičia atsakymai. Arba atvirkščiai.
„The Rooster Gallery“ (Radvilų rūmuose, Vilniaus g. 24) veiks iki liepos 19 d.
Kęstutis Grigaliūnas: „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį… ir abi akis tam, kuris ją pamiršta“
Parodoje pratęsiamas menininko ne vienerius metus kuriamas ciklas „Mirties dienoraščiai“, kuriame kalbama apie Lietuvos Respublikos piliečius, nukentėjusius nuo pirmosios sovietinės okupacijos: lietuvius, lenkus, rusus, totorius, žydus, ukrainiečius ir baltarusius – nekaltai nukankintus, sušaudytus, išvežtus į lagerius, apie jų nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą. Parodoje eksponuojama 419 sovietų represuotų ir sušaudytų asmenų portretų, atliktų šilkografijos technika. Po kiekvienu portretu žiūrovas ras trumpas autoriaus ranka parašytas vaizduojamų asmenų biografijas. Šie portretai – autoriaus ilgamečio ir kruopštaus darbo Lietuvos ypatingajame archyve rezultatas.
Pamėnkalnio galerijoje vyks iki liepos 21 d.
Lina Beržanskytė Trembo: „Matymas“
„Žiūrėdama į žvaigždėtą dangų,ištirpstu visatos galybėje, kurioje nėra sąvokos laikas. Besileidžiančios saulės šviesa atspindi Kuršių mariose amžinybę ir ramybės saldumą. Tai vieta, kur visad norisi sugrįžti, kurios visad ilgisi siela ir prisipildžius stebuklingos gamtos kerų prasiveržia nauju impulsu kūryboje. Keletą metų teko dažnokai ten nuvykti,gal todėl naujajame cikle pastebiu, jog kažkaip nesąmoningai pirmauja gamta, peizažai. Tapybos ciklas ,,Matymas‘‘ tai dviejų metų naujausi, šilčiausi ir nuoširdūs manojo pasaulio atspindžiai drobėse (išorinio pasaulio matymas vidinio stebėtojo žvilgsniu). Man visad yra ir bus svarbu kas išgyventa, išjausta, o nesugalvota. Todėl niekad iš anksto nedarau eskizų. Man tapyboje improvizacija – įdomiausia, vedanti ir išlaisvinanti jėga.“ (Lina Beržanskytė Trembo)
Šv. Jono gatvės galerijoje veiks iki birželio 28 d.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė: „Oksimorono spąstai“
Personalinėje Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapybos parodoje „Oksimorono spąstai“ pristatomi pastarųjų ketverių metų kūriniai. Anot autorės, viskas neišvengiamai prasideda nuo žodžių – mintys ir idėjos švysteli galvoje būtent taip. Bet daugžodžiauti menininkė nemėgsta ir tik tapyboje laisvėn paleidžia šį srautą – stebi, kaip žodinė figūra tampa vaizdu. Bet piešinys neiliustruoja frazės, tik yra jos insipruotas. Šiame virsmo, oksimorono taške Elena Balsiukaitė laukia pradžios. Autorė startuoja ten, kur susiduria prieštaringumai. Užstrigimo, ambivalencijos būklė – spąstai, paradoksaliai išjudina – reikia išsipainioti. Pats žodis „oksimoronas“ tiesiogine prasme (iš gr. – oksús – šmaikštus, sąmojingas ir mōros – bukas, kvailas – būtų – „šmaikštus-bukas“ „sąmojingas-kvailas“) yra oksimoronas ir yra būdas nusakyti ar išspręsti nepaaiškinamą situaciją. Drobės paviršiuje tapytoja narplioja prasmes ir ieško išeities, stebi ir fiksuoja sąmonės tėkmę, kur riktai, kliuviniai ir įkyrumai tampa ženklais link sprendinio.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 5 d.
Edmundas Saladžius ir Aleksander Olszewski: „35 metai kartu”
Aleksandras Olševskis formuoja savo kūrybą iš dviejų šiuolaikinės abstrakcijos pagrindų – geometrijos ir ekspresijos. Jis renkasi geometriją ir tokiu būdu konstruoja savąją šiuolaikiškumo viziją. Joje atrandame platoniškąjį realybės apibrėžimą – episteme. Tai reiškia ekstazę, nepažinumo pažinimą bei dianoia – dedukcinės logikos ir analitinio mąstymo sugebėjimus. Tamsos meistras Edmundas Saladžius – „naktinės” grafikos meistras. Jis jaučiasi užtikrintas tamsoje. Tiek fizinėje, tiek metafizinėje. Fizinė Saladžiaus grafikos lakštų tamsa yra tokia tanki, kad jon sunkiai įtelpa apimlios, normaliais trimis matmenimis disponuojančios figūros. Todėl joms tenka arba suplokštėti, arba išsitęsti, arba tapti kontūrais. Įdomu, kad dailininkas ( susidaro toks įspūdis) ne įveda figūras į šią tankią masę, o, kažkokiu būdu per ją slinkdamas ir gerai joje orientuodamasis, tiesiog atranda, apčiuopia jas, ten jau esančias, glūdinčias. Tuomet jam belieka figūras pažymėti. Žymima dviem būdais: spalva ir šviesa.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 4 d.
Vytautas Dubauskas: „Dozė“
Vytautas Dubauskas naujausioje savo kūrybos parodoje eksponuoja dar niekur nerodytus paskutinių ketverių metų darbus – tapybą ant drobės ir popieriaus. „Labai myliu Kauną. Niekada nerengiau Kaune savo darbų parodos. Todėl nutariau, kad šią parodą skirsiu savo draugams, kursiokams, dėstytojams, A. Samuoliui, Kampui, Alfai, buvusiam Stepo Žuko technikumui. Kartu noriu susitikti su Kauno jaunosios tapytojų kartos atstovais…“ – prisipažįsta autorius. Ši paroda provokuoja diskutuoti apie tapybos aktualumą ir šiuolaikiškumą, apskritai apie skirtingų kartų tapytojų kūrybos patirtį ir prioritetus.
Kauno paveikslų galerijoje (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje) veiks iki liepos 26 d.
Aušros Bartkutės-Deviatnikovos tapybos darbų paroda
Naujausioje parodoje autorė pristato apie 15 darbų. Tapyboje dominuoja gamtos motyvai, koloristiniai efektai, dinamiškas ir ekspresyvus pasakojimas, sukuriantis nuotaiką ir emociją. Tai darbai, kurie kuria grožio vaizdinius, pateikia savitą pasaulio viziją, tokio pasaulio, kuriame dominuoja šviesa, harmonija ir grožis. Šviesos blyksniai yra dažni daugelyje tapytojos darbų, jie tampa dažno darbo svarbiausiu motyvu, suvienijančiu pastelinių spalvų dermes ir priešpriešas. Apie savo kūrybą autorė kalba: „Niekada neturiu išankstinių eskizų, bet visada „išnešioju“ kažkokią jausmais grįstą viziją, kuri tik paėmus drobę, įgyja spalvinę, vizualinę išraišką. Tapyba man yra pati nuostabiausia meditacijos forma, kuri atgaivina, suteikia dvasinę ramybę, o galutiniu rezultatu – vizualiniu pavidalu džiugina ne tik mane pačią, bet ir žmones, pas kuriuos iškeliauja mano paveikslai.“
Kauno kultūros centre (Vytauto pr. 79) veiks iki liepos 4 d.
Antanas Sutkus: „Sveikinimai iš XX amžiaus“
Pirmoji tokio dydžio A. Sutkaus paroda Kaune išsiskiria iki šiol dar nematytų ir naujų fotografijų gausa. Su fotografijos archyvu daugiau nei dvidešimt metų dirbantis A. Sutkus sako, kad ten iki šiol aptinka pamirštų momentų, daug paveikių vaizdų iš praeities. Šie darbai – tai ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX amžiaus Lietuvą ir jos žmones.
M. Žilinsko dailės galerijoje vyks iki birželio 30 d.
„Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija“
Kolekcijos pagrindą suformavo grafas Konstantinas Tyzenhauzas, Pastovyse (dab. Baltarusijos teritorija) įkūręs paveikslų galeriją ir ornitologijos kabinetą. K. Tyzenhauzas savo meno kolekciją surinko keliaudamas ar buvodamas užsienyje įvairiais laikotarpiais. Didelę parodoje eksponuojamą kolekcijos dalį sudaro užsienio dailininkų (italų, flamandų, prancūzų, vokiečių) tapybos darbai. Minėtini dailininkai yra Francesco Fontebasso, Marcello Bacciarelli, Salvatoras Rosa, Guido Cagnacci, Andrea del Sarto, Antoine Mirou, Abrahamas van Diepenbeeckas, Leonardas Brameris, Louis‘as de Caullery ir kt. Su Lietuva susijusių autorių kontekste pirmiausia išskirtini paties grafo K. Tyzenhauzo piešiniai ir akvarelės, jo mokytojo Aleksandro Orlovskio piešiniai ir litografijos. Vertingas Simono Čechavičiaus religinių piešinių rinkinys.
Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune veiks iki birželio 30 d.
Jolanta Žalalienė: „Nykstantys drobių ženklai“
„Parodoje pristatau kūrybą, kurią įkvėpė prisiminimai ir atminties daiktuose užkoduotų verčių paieškos. Tapybos darbuose didžiausias dėmesys skiriamas audinių raštų ženklams. Kūrybos procese naudoju audinių faktūras, o mišri technika lemia darbų skirtingumą. Kai kurie darbai turi pasakojimus. Jie paaiškina tapybos kūrinių gimimo priežastį. Tekstuose panaudoti tarmiški žodžiai paryškina tikrąsias kūrybinio proceso aplinkybes. Raštų audimas prilygsta minties užrašymui, kuriame glūdi emocinis ryšys su audiniu, žinios apie praeitį, lietuviškos kultūros vertės. Kai kuriuose darbuose panaudotas senųjų lovatiesių koloritas, audinių atraižos, vyrauja vaikystėje išgyventos nuotaikos. Įdomus pasirodė dūlėjimo procesas – laiko ženklai atsiradę audinyje.“ (Jolanta Žalalienė)
Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijoje „Židinys“ (Dominikonų g. 15/1, Vilnius) veiks iki birželio 26 d.
„Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“
Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas. Parodoje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių – žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai, nes jo nedomino negyvoji gamta bei kiti civilizacijos sukurti objektai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune veiks iki lapkričio 14 d.
Iš kunigo Jurgio Kazlausko kolekcijos
Kun. Jurgio parodoje galima pamatyti skulptūras, ikonas, medalius, paveikslus. Ekspoziciją papildo netgi koklio su šv. Jurgio atvaizdu kopija iš Lietuvos karaliaus Mindaugo laikų.
Utenos kraštotyros muziejuje veiks iki liepos 4 d.
„Veidai iš būtojo laiko: kunigaikščiai Oginskiai – kultūros mecenatai“
Parodoje atskleidžiamos Oginskių giminės asmenybės, rodomi vertingi kolekcijos eksponatai, atspindintys Oginskių meninį skonį ir kultūrinius interesus. Parodoje eksponuojama daugiau kaip šimtas giminės sukauptų tapybos, skulptūros, grafikos ir taikomosios dailės kūrinių. Didžiąją tapybos rinkinio dalį sudaro Oginskių giminės portretai. Iki šiol populiariausi yra prancūzų tapytojo F. X. Fabre’o Florencijoje sukurti Amelijos Oginskytės ir Irenėjaus Kleopo Oginskio portretai. Kolekciją taip pat praturtina M. Bacciarellio, A. van Dycko rato, J. M. Grassio, T. Lawrence’o, J. D. Courto, K. Mordasiewicziaus ir kitų dailininkų paveikslai. Itin gausus grafikos rinkinys, kuriame figūruoja tokie garsūs Vakarų Europos raižytojų vardai, kaip G. Audranas, G. Edelinckas, A. Cardonas, G. F. Schmidtas, F. X. Fabre’as. Tarp Lietuvos menininkų matome J. Damelio, A. Šemešio, J. Ozemblovskio, J. K. Vilčinskio pavardes. Skulptūros rinkinyje ryškūs marmuriniai, italų skulptorių sukurti kunigaikštienių Oginskienių biustai. Taikomosios dailės eksponatų kontekste vyrauja Italijos meistrų darbai, porceliano rinkinį praturtina Neapolio ir Meiseno manufaktūrų dirbiniai, o Boulle’io stiliaus baldai traukia žvilgsnį technikos sudėtingumu.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki birželio 28 d.
„Gražiausios Čekijos knygos“
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veikia paroda, kviečianti pažinti elegantiškai konceptualų čekiškų knygų grožį. Parodoje eksponuojamos mokslinės ir dalykinės, literatūros vaikams, bibliofilinės ir autorinės knygos, taip pat parodų katalogai, meno ir fotografijų albumai, studentų darbai, vadovėliai. Leidiniai šiemet buvo pristatyti tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Kasmetinį knygos meno konkursą rengia Čekų literatūros muziejus, Poligrafų sąjunga ir Bibliofilų sąjunga. Knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje, vertinamos pagal grafinį knygos vaizdą, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę ir iliustracijas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki spalio 11 d.
„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai ant Gedimino kalno surado 20-ties 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus. Tai vainikavo beveik trejus metus trukusius tarpdisciplininius tyrimus, suteikusius impulsą naujai pažvelgti į šio sukilimo istoriją. Sukilėlių laidotuvių išvakarėse atidarytoje parodoje sukrečiantis pasakojimas apie šiuos žmones, kartu ir apie sukilimą apskritai. Paroda veikia XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14, kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių. Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veiks iki 2021 m. sausio 3 d.
Margarita Macijauskienė: „Džiazuojantys sodai“
Tautodailininkė M. Macijauskienė šiaudinių puošmenų kūrėjų gretose sukasi keletą dešimtmečių, jos kurti šiaudiniai sodai bei kalėdinės eglutės žaisliukai yra sertifikuoti ir pripažinti tautinio paveldo produktais. „Sodų vėrimo procese svarbiausia – intuicija ir tikslumas. Koks bus dirbinys, aiškėja ilgas valandas „auginant“ šiaudinę kompoziciją. Simetrijai išlaikyti itin svarbu šiaudelių paruošimas – jie turi būti visi kaip vienas – vienodo ilgio, storio ir spalvos. Jei vasaros pabaigoje pražiopsosi momentą, kai javai įgauna gražiausią auksinę spalvą, teks laukti kitų metų žaliavai rinkti“, – kūrybos subtilybėmis dalijasi M. Macijauskienė.
LDM Jono Šliūpo memorialinėje sodyboje Palangoje veiks iki liepos 27 d.
Edis Jurčys: „Didžiosios tuštumos jausmas“
Ši paroda – tai naujausias Jungtinėse Amerikos valstijose gyvenančio lietuvių menininko E. Jurčio projektas, reakcija į pasaulį, šiuo metu sukausčiusią pandemiją. „Būties nerimas. Didžiosios tuštumos nuojauta. Nepriekaištingai sutvarkytas pasaulis: primygtinai aiškiai nužymėtos judėjimo kryptys, tobula erdvės simetrija, aiški ritmika. Tačiau jis ištuštėjęs. Racionali tvarka bergždžia. Tiek maža gaivališkumo, taip šykštu gaivinančio grožio, tokios žemos šio „sutvarkyto“ pasaulio lubos. Gyvastis dūsta. Beveik miršta.
Už kadro – kone girdimas padažnėjęs generalinio šios schemos projekto vadovo – žmogaus – širdies plakimas. Kažkas šiame pasaulyje nepasitvirtino. Padaryta klaida. Kas ir kodėl taip ūmiai nuspaudė visatos stabdį? Ar uoliai nubrėžtos kryptys – ne tos?..“
„Prospekto“ fotografijos galerijoje veiks iki birželio 27 d.
Meda Norbutaitė: „Kitimas“
Naujausioje tapybos parodoje „Kitimas“ autorė domisi žmogaus išorinio bei vidinio kismo procesais, reflektuojamais per įvairius kūno vaizdinius, tampriai susijusius su laiko sąvoka. Paveikslų serijoje pristatomi skirtingi žmogaus vystymosi ciklai, gilinamasi į psichologines būsenas, apmąstomi esamybės, susitaikymo, vidinės laisvės klausimai. Kūriniuose vaizduojamas besikeičiantis žmogaus kūnas, jo santykis su pasauliu ir savimi. Naudojant kontrastus, simbolius ir tekstūras, kalbama apie kintančius žmogaus išgyvenimus. Per kūdikio kūną atskleidžiamas sociumo, asmens ryšio su pasauliu formavimasis; per paaugliško kūno infantilias būsenas – geidulių užuominos; senstančio kūno klostėse – patirčių ir įpročių sluoksniai. Lėlė, batas, mokyklos suolas, popierinis laivelis, kiaulės galva, raudona, mėlyna, pilka spalva – tai simboliai, kurie padeda perteikti žmogaus būvius tam tikrame jo amžiuje, nurodo į bendrąsias prasmes.
Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki liepos 15 d.
Viktoras Paukštelis: „Zelandija“
Viktoras Paukštelis kūryboje analizuoja originalo ir kartotės klausimą, šiuolaikinių technologijų įtaką vaizdo suvokimui, objektyvumo (ne)galimybę ir užtikrinto (ne)tikrumo būsenas. Pasitelkdamas anksčiau regėtų vaizdų fragmentus, autorius kuria savitas meno istorijos ir medijų parafrazes, kurios skleidžiamos platesniame vizualumo permąstymo diskurse. Archyvuodamas įvairią atmintyje nusėdusių atvaizdų informaciją, menininkas verčia ją tapybinio tyrimo procesu, kvestionuodamas susikaupusių vaizdų įsitarpinimą kūrėjo sąmonėje ir išorinėje reprezentacijoje. Vaizdines patirtis redukuodamas į tapybinėje kalboje besiformuojančią autentišką tikrovę, Paukštelis prisiima atvaizdų „medžiotojo“ ir kolekcionieriaus poziciją, (at)kurdamas ir „pasisavindamas“ vaizdinius, kurie sąmonės sraute nuolat išnyra prisiminimų pavidalu. Sąveikaujant atminties, sąmonės ir vaizduotės sandams, menininko regėti vaizdai tampa kito registro medija, funkcionuojančia kaip alaikiškas ir mimetiškas patyrimas.
LDS galerijoje „Arka“ veiks iki birželio 25 d.
„Hei, poparte!“: Lietuvos grafikų kūryba XX a. 7–8 dešimtmečiais
Paroda suskirstyta į lietuviškam popartui būdingas temas, apimančias jaunimo kultūrą, psichodelinę kryptį, socialistinį ir tautinį popartą. Ekspoziciją atliepia ją lydintis katalogas, kuriame išsamiai aptariamas lietuviškas popartas, publikuojami laikotarpio kontekstą papildantys tekstai apie hipių subkultūros ir roko muzikos gyvavimą sovietinėje Lietuvoje. Parodoje ir jos kataloge pristatomi kūriniai sutelkti iš asmeninių menininkų archyvų, valstybinių bei privačių institucijų rinkinių. Ši ekspozicija ir leidinys svariai papildo Lietuvos dailės tyrimų lauką, o tuo pačiu supažindina visuomenę su svarbiais XX a. II pusės grafikos meno raidos aspektais.
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks iki liepos 25 d.
Romualdas Kaminskas ir Genė Šimėnienė: „Išteku. 1900“
Parodoje pristatomi dviejų tautodailininkų iš Rokiškio darbai. Romualdas Kaminskas – medžio meistras, pastaruosius savo kūrybos metus skyręs skrynių ir kitų funkcionalių, buityje anksčiau ir dabar naudojamų daiktų (šaukštų, rankšluostinių) gamybai. Genė Šimėnienė – audėja, šio subtilaus amato išmokusi iš savo mamos, taip pat garsios audėjos. Jos kūriniuose atsiskleidžia iš kartos į kartą perduotos prosenelių kūrybos tradicijos, perteikiamos subtiliais tautiniais raštais. Taigi, jungtinėje tautodailininkų parodoje bus galima išvysti tai, kuo anuomet privalėjo pasirūpinti kiekviena ištekėti planuojanti mergina.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki liepos 6 d.
„Laikinoji sostinė tapyboje“
Pagrindinė parodos tema – Kauno istorinio ir kultūrinio konteksto refleksija. Menininkai buvo skatinami ieškoti ir įprasminti Kauno istorinės atminties atspindžius, Kauno kaip laikinosios sostinės savimonę ir jos ženklus. Plenero metu sukurti darbai išsiskiria tiek tematinės, tiek stilistinės įvairovės gausa. Šiuolaikinis žvilgsnis į Kauno miesto istoriją, architektūros, miesto dvasios fenomeną skatino menininkus kurti naujas menines interpretacijas ir kūrybinius vaizdinius. Parodoje susipina tradicinės ir abstrakčiosios tapybos kryptys. Daugelis plenero autorių susitelkė ties Kauno peizažo, architektūros ar jų fragmentų meniniu įprasminimu, kiti pasirinko abstrakčiąją raišką. Visų plenere dalyvaujančių autorių kūryba yra savita ir išskirtinė. Tapytojai rinkosi įvairias stilistikas, technikas, o svarbiausia – kiekvienas išreiškė savo individualų santykį su Kaunu, ieškojo netradicinių raiškos priemonių ar charakteringų laikinosios sostinės ženklų ir juos įprasmino savo darbuose.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje veiks iki birželio 30 d.
„Tekstilė ir mes“
Šioje parodoje eksponuojami tekstilės menininkių, dirbančių VDA Kauno fakultete, kūriniai ir buvusių jų diplomančių baigiamieji darbai. Parodos struktūra paremta dėstytojos ir studentės kūrybinių darbų sugretinimo idėja. Ir dėstytojos menininkės, ir studentės audžia klasikines tapiserijas, naudoja kompiuterinį žakardą ir liaudiškas audimo technikas. Studijų proceso dalis yra ir siuvinėjimas ar dažymas. Drąsiai naudojamos įvairios medžiagos – siūlai ir seni audiniai, silikonas ir stiklas, metalai ir plastikai, kava, duona ir prieskoniai, plaukai ir auksas. Nagrinėjami meno paskirties, tekstilės amato galimybių ir ribų, požiūrio į žmogų, lytį, kultūrą klausimai. Lietuvos tekstilė neretai išsineria iš savo metmenimis ir ataudais sutverto kūno ir tampa tiesiog šiuolaikiniu menu. Bet įdomiausia tai, kad tekstilės tapatybė nedingsta – turtingi paviršiai, struktūros ir faktūros tampa išraiškinga menine kalba. Kalba, kuri lyg magnetas traukia žiūrovą.
Kauno paveikslų galerijoje vyks iki rugpjūčio 16 d.
Adolis Jonas Krištopaitis, Kęstutis Cibulis ir Jurgita Martinionytė: „3 kartos, 3 kelionės“
Eksponuojama Adolio Krištopaičio (1925–2000) tapyba, Elenos sūnaus Kęstučio Cibulio (g. 1962) odos dirbiniai ir Jono anūkės Jurgitos Martinionytės (g. 1989 m.) naujausias meninis-socialinis projektas. Parodoje matysime penkerius profesionalaus, Lietuvoje žinomo dailininko Adolio kūrybos dešimtmečius: nuo realistinių kūrinių 1950-aisiais metais iki modernistinių, ženklo formą įgavusių darbų 2000-aisiais. Parodoje kiekvieną dešimtmetį pristatys kelio motyvas, o greta jo – paveikslas, reprezentuojantis menininko mėgtą žanrą: peizažą, portretą, mariną ar abstrakciją. Estetiška, intelektuali, metaforiška tapyba be nerimo ir su daug prasmės. Treji dešimtmečiai Kęstučio – diplomuoto zoo-inžinieriaus, o dabar tautodailininko – darbo su oda. Ir geras kūrybinis dešimtmetis Jurgitos kelionės – profesionalios aprangos dizainerės, kuri jau spėjo išbandyti ir kitas dizaino sritis.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ vyks iki liepos 31 d.
„Slavų šaltinis 2020“
XVII tarptautinio vaikų piešinių konkurso „Slavų šaltinis“ rengėjas, krikščioniškojo švietimo draugija „Slovo“, šiemet sulaukė apie 1500 piešinių iš trylikos pasaulio šalių. Konkurse dalyvavo vaikai ir pedagogai iš Baltarusijos, Bulgarijos, Indonezijos, Kazachijos, Kinijos, Latvijos, Lietuvos, Rumunijos, Rusijos, Slovėnijos, Tailando, Turkijos ir Ukrainos. Nuo 2003 m. Klaipėdoje vykstantis tarptautinis vaikų piešinių konkursas „Slavų šaltinis“ seniai peržengė slavų valstybių ribas, nes jo tematika yra patraukli įvairių šalių vaikams. Konkurso tikslas – skatinti vaikus ir jaunimą domėtis savo krašto istorija, papročiais, tradicijomis, dvasinėmis ir krikščioniškomis vertybėmis. Konkurso parodoje Prano Domšaičio galerijoje eksponuojami 200 rinktinių darbų, kurie sukurti akvarele, guašu ir įvairiomis grafikos technikomis.
Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje vyks iki liepos 5 d.
Danguolė Brogienė: „Optinis žaismas“
Parodoje eksponuojama daugiau kaip 30 darbų, kviečiančių pasinerti į optinę iliuziją. Vilniaus dailės akademijos profesorė D. Brogienė nuo 1982 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje: surengė 16 personalinių, dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir grupinių tekstilės parodų. Jos darbai eksponuoti Vokietijoje, Mongolijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Meksikoje, Japonijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, JAV, Slovakijoje. Tekstilės darbų gobeleno ir mažosios plastikos – miniatiūros autorine ir „macramé“ technika yra įsigijęs Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, tekstilės kūriniai puošia viešuosius ir privačius interjerus, daugiau nei 300 miniatiūrų-papuošalų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Anglijoje, Vokietijoje, Mauricijuje, Japonijoje, Islandijoje, Danijoje, Rusijoje.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki spalio 25 d.
Marius Jonutis: „Medinė“
Pasak Mariaus Jonučio, parodai jam visuomet sunku sugalvoti pavadinimą, nes darbų jis turi visokių; tai ne vienas koks ciklas viena tema. Tad šįkart menininkas nusprendė padaryti Medinę parodą, nes… medinė. „Iškritus iš komforto zonos, labiausiai norisi daryti tai, ko neišeina. Neturint dirbtuvės, norisi pjaustyti pagalius ir daryti kažką su jais, nors ir šlapia ar šalta, bet kažkodėl reikia daryti. Kai kurie tai vadina kūryba, man tai darbas“, – teigė menininkas. Jonutis baigė Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę. Nuo 1989 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. M. Jonutis surengė virš 50 parodų kartu su menininke N. Marčėnaite ir virš 60 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Menininkas daugiausiai kuria tapybos, grafikos kūrinius, reljefinius paveikslus, skulptūras; yra parašęs ir iliustravęs knygas „Mėlyna Žalia“, „Kirminas paukštis. Tavo pirmoji knyga apie skraidymo meną“, „Slibinas Jurgis ir kitos istorijos“.
Galerijoje „Meno niša“ veiks iki liepos 3 d.
Eglė Surotkevičiūtė-Dean: „Tapyba, piešiniai, tekstilė“
Eglės Surotkevičiūtės-Dean (1964–2019) kūrybinę biografiją lėmė ypač platus jos interesų laukas, noras išbandyti įvairias intelektualinės ir meninės kūrybos sritis. Studijos Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) išryškino jos dėmesį psichoanalizės, dailės teorijos klausimams. Parodoje pristatomi Eglės Surotkevičiūtės-Dean darbai sukurti per paskutiniuosius keliolika gyvenimo metų. Jos kūryboje ypač daug dėmesio skiriama linijai ir spalvai. Piešiniuose dažni vos vos atpažįstami figūriniai motyvai – lakoniški, naiviojo meno principams artimi augalų, gyvūnų, architektūros siluetai, meninių artefaktų citatos. Paveiksluose šiuos motyvus esmingai papildo spalva – panardina juos į potėpių šuorus, suartinančius menininkės pasaulį su ekspresionistinės, koloristinės tapybos tradicija.
Vilniaus rotušėje veiks iki birželio 29 d.
Jonas Daniliauskas: „Tarp baltų ėriukų“
Parodoje eksponuojami paveikslai sukurti pastarąjį dešimtmetį. „Pagrindinis dailininko kūrybos objektas yra kaimo žmogus, dažniausiai atliekantis paprastus ir poetiškus kasdienius darbus, kurie atsiveria kaip taurus, šventiškas ir sakralumu dvelkiantis būvis. Daugiasluoksnėje vaizdų sandaroje neįprastai susipina literatūrinė ir tapybinė raiška, liaudiškas paprastumas, ekspresija ir subtilus skonis bei giliai užslėpta mintis. Paveikslų plastinė kalba – intuityvi (šia maniera atvirai simpatizuojama naiviam menui), tačiau ji nepastebimai paklūsta sąmoningai kontroliuojamam kūrybos procesui, drauge absorbuodama ir istorinį meninį patyrimą“. (G. Gurnevičiūtė)
Vilniaus rotušėje veiks iki birželio 29 d.
Samuelis Bakas: „Raktas į vaikystės miestą“
Ekspozicijoje – 75 Samuelio Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai. Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiame į S. Bako atsiminimų miestą –nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiame ir į natiurmortų kompozicijas, kurios – tai dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, – iš atsiminimų nuotrupų po dalelę „lipdomas“ praeities pasaulis. S. Bako kūriniuose stiklo buteliai, puodeliai ar vazos niekada nesusidėlioja į vientisą dėlionę, visada trūksta kokio nors elemento, ąselės, ar stikle žioji įskilimas.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki rugsėjo 13 d.
Gerardas Raitas Šatūnas: „Ezoterika“
Intriguojantis parodos pavadinimas lankytojus nukelia į mistinį ir mitologinį pasaulius. Žodis ezoterika kilęs iš graikų kalbos ἐσωτερικός (esôterikos), kaip žodžio ἐσω (esô) išvestinė sąvoka, reiškianti „susijęs su tuo, kas yra viduje, kas yra slapta, mistiška“. Ezoterinės žinios buvo prieinamos tik siauram atsidavusiųjų ratui arba specialiai išmokytiems asmenims. Menininkas Gerardas Raitas Šatūnas, pristatydamas vitražų parodą, simboliškai pakviečia į savo paslaptingą kūrybinį pasaulį, į pažintį su jau primiršta ir parodinėse salėse reta monumentaliosios dekoratyvinės tapybos rūšimi – vitražu.Parodoje eksponuojami nedidelio formato kūriniai, preciziškai sukomponuoti iš įvairiaspalvių stiklo gabalėlių, sutvirtintų švino karkasu. Apvaliuose meno kūriniuose susijungia dvi medžiagos: stiklas ir metalas. Trapumas ir tvirtumas, laikinumas ir ilgaamžiškumas.
V. K. Jonyno galerijoje vyks iki birželio 28 d.
Dalia Mikonytė: „bust“
Tai personalinė Dalios Mikonytės paroda. Pristatomuose kūriniuose vizualinėmis priemonėmis kalbama apie vėžį, subtiliai atveriant asmenines kūno ir išgyvenimo patirtis. Sudėtingos ligos akivaizdoje kinta ne tik kūnas, bet ir paties objekto kūniškoji patirtis, kuri formuojasi stebint bei fiksuojant nepažinius virsmus ir metamorfozes, sukuriančias santykį tarp identiteto ir materialumo. Autorei svarbus laikinas ir neišvengiamas kūnų materialumas, jų sekretai, žydėjimai bei mutacijos. Pavadinimas „bust” referuoja į biustą – [pranc. buste; lot. bustum – antkapinis paminklas] – skulptūros formą arba moters krūtinę. Lietuvių kalboje žodis „bust” taip pat vartojamas kaip veiksmažodžio „busti” trumpinys, skirtas pabudimui.
Si:said galerijoje veiks iki birželio 27 d.
Edmundas Saladžius: „Tą pačią naktį“
1989–1992 m. sukurti linoraižiniai iš ciklo „Tą pačią naktį“ – vieni ryškiausių Saladžiaus socialinės grafikos pavyzdžių. Anot menininko, ciklas buvo sukurtas kaip pagarbos ženklas žmonėms, budėjusiems ir žuvusiems prie Vilniaus televizijos bokšto Sausio 13-ąją. Taip pat ir kariams, kritusiems dar netvirtos valstybės pasienyje. Permainų laikotarpį lydinčią grėsmės nuojautą ir džiaugsmą dėl atgimstančios valstybės menininkas pirmiausia norėjo perteikti spalvomis – grynomis ir aitriomis, kaip ir pati ilgai nutylėta istorinė tiesa. Žvilgsnį prikaustančios, provokuojančios figūros atskleidžia Saladžiaus kaip talentingo piešėjo meistriškumą. Atrodo, kad juoda spalva slepia ne baltą popierių, o iš to permainingo laikotarpio išnyrančias fantazijų chimeras.
MO muziejuje veiks iki liepos 13 d.
„Mekas mirksi geriau“
Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir dabar pristatomi lankytojams parodoje „Mekas mirksi geriau“. Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones. Mirksėjimą pats Mekas įvardina kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Būtent mirksėdamas siurrealizmo žvaigždė Salvadoras Dalí imasi provokuoti Meką bendrų hepeningų metu. Modernisto Dalí ir postmodernizmui atstovaujančio Meko susimirksėjimas simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.
„MO muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 16 d.
„Vladas Žilius (1939–2012): atminties spalvos“
Vladas Žilius – ryški netolimos epochos figūra. Nauji V. Žiliaus kūriniai netelpa į griežtus stilistinius rėmus, balansuoja ties abstraktaus ekspresionizmo riba. Išorinė dailininko kūrinių maniera išlaisvėjo, bet kompozicijos ir formos požiūriu – liko suvaldyta. Abstraktaus, optinio ir pop meno idėjos, plėtotos ankstyvoje V. Žiliaus grafinėje kūryboje ir ypač knygų iliustracijose, pastūmėjo jį link tapybos. Parodoje ryškinama simbolinė jungtis, nusakanti kardinalų perėjimą nuo grafinės raiškos link ekspresyvios ir spontaniškos tapybos, ištransliuojančios galingą kūrybinį menininko potencialą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki rugpjūčio 30 d.
Rūta Junevičiūtė: „Aisopika“
Rūtos Junevičiūtės paroda „Aisopika“ remiasi senovės graikų pasakėtininko Ezopo (Aisōpos) vardu. Joje menininkė iš jaunosios kartos perspektyvos žvelgia į daugialypę kultūrinę Ezopo kalbos reikšmę, susieja ją su skirtingų kartų ryšiais, adaptavimosi, komunikacijos ir įtampos įveikos formomis. Įgyvendindama parodos sumanymą, R. Junevičiūtė pakvietė bendradarbiauti architektą Justiną Dūdėną, dizainerę Gailę Pranckūnaitę, menininkę Anastasiją Sosunovą ir choreografę Grėtę Šmitaitę, kurie, atliepdami autorės idėją, pasiūlė ekspozicijos erdvinį ir grafinį modelį bei literatūrinius tekstus, susijungiančius į daugiaplanę visumą su parodoje pristatomu R. Junevičiūtės videofilmu Stendalio sindromas (2020).
Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki birželio 28 d.
Linas Leonas Katinas: „Raudona krisdama virsta balta“
Paroda „Raudona krisdama virsta balta“ kviečia pažvelgti į L. Katino mundus imaginalis – įsivaizduojamą pasaulį, kuriame kasdienybės, istorijos, individualios pasaulėjautos atšvaitai susipina su mitais, archetipais ir simboliais. Kaip paukščio lizdas L. Katino tapybos pasaulis konstruojamas iš jo aplinkos medžiagų, kliaujantis vidinės nuojautos diktuojama struktūra. Jo kūryba naudojasi abstrakcijos, tašizmo ir kai kuriais konceptualaus meno kalbos principais, tačiau tuo pačiu yra neatsiejama nuo architektūros, teatro ir kino srityse įgyto erdvinio-struktūrinio mąstymo.
Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki liepos 26 d.
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai.
Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“
Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama daugiau kaip 80 originalių artefaktų iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinio. Galima susipažinti su šios žemės istorija ir kultūra – nuo akmens ir bronzos amžių iki nesenų įvykių revoliuciniame Maidane. Ikirašytinę Ukrainos istoriją pristato Tripolės kultūros antropomorfinės plastikos pavyzdžiai, bronzos epochos unikalus kalendorius, pirmųjų istoriškai užfiksuotų tautų, gyvenančių Ukrainos teritorijoje – kimerų, skitų, sarmatų, gotų, hunų, antų – paveldas. Ypatingo dėmesio verti visame pasaulyje žinomi senojo meno šedevrai iš skitų vadų pilkapių. Kijevo Rusios epochai atstovauja plataus spektro archeologiniai radiniai – nuo buitinių daiktų iki juvelyrinių papuošalų ir krikščionių kulto reikmenų, kuriuos pagamino Kijevo Rusios ir Bizantijos meistrai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki liepos 12 d.
„Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“
Paroda skirta trims mados šimtmečiams, per kuriuos valdančioji klasė – aristokratija – formavo mados sampratą ir darė įtaką mados raidai. Pirma parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Parodoje pristatoma ir Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Dar viena parodos dalis skirta Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų aprangai. Dalis ekspozicijos skirta Rusijos imperijai, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki 2021 m. sausio 21 d.
Juozas Galkus: „Ne tik gatvei…“
Juozas Galkus – vienas ryškiausių plakato žanro atstovų, XX a. antrojoje pusėje meninėmis inovacijomis spartinęs modernėjimo procesus, padėjęs formuoti lietuviško plakato mokyklą, atstovavęs Lietuvos menui svarbiose tarptautinėse parodose. Daugelis jo plakatų ir šiandien neprarado aktualumo. J. Galkus sukūrė per 500 plakatų, iš kurių maždaug penktadalis rodomas parodoje. Pristatyta kolekcija siekiama atspindėti dailininko kūrybinės raiškos įvairovę bei žanro gyvybingumą, padėjusį sudėtingomis sąlygomis pasiekti aukštą meninį lygį. Greta spausdintų plakatų pristatomi originalūs guašu atlikti plakatų projektai, geriau perteikiantys autentiškus autoriaus braižo ypatumus: spalvos kokybę, piešinio niuansus.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki liepos 31 d.
Aleksandras Vasiljevas: „XX amžiaus mados šedevrai“
Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus. Iš viso parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Nesusitaikę“
Paroda „Nesusitaikę“ skirta Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti. Pirmoji parodos dalis pristato pasipriešinimo sovietinei okupacijai apraiškas. Tai pogrindyje leista Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kunigų įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti, už žmogaus teises kovojusi Helsinkio grupė ir drąsiai už šalies nepriklausomybę pasisakiusi Lietuvos laisvės lyga. Antroje parodos dalyje, pavadintoje „Laisvėjimas“, pristatoma 1987 m. prasidėjusi Lietuvos Atgimimo istorija, kai per šalį nuvilnijo akcijos už politinių kalinių išlaisvinimą ir krašto ekologiją, sudundėjo „Roko maršas“ ir sugriaudėjo Persitvarkymo Sąjūdžio organizuoti masiniai mitingai, lydėję į valstybingumo atkūrimą – Kovo 11-ąją. Trečioje parodos dalyje „Laisvė“ pasakojama apie pirmus skausmingus ir sunkius, tačiau kartu ir džiugius valstybės pagrindų kūrimo žingsnius, kol buvo pasiekta visiška nepriklausomybė, kai 1993 metų rugpjūtį iš Lietuvos išvyko paskutinis sovietų armijos dalinys.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki rugsėjo 13 d.
„Archeologijos atodangos: nauji tyrimai Valdovų rūmuose“
2020 m. kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaroma paroda „Archeologijos atodangos: nauji tyrimai Valdovų rūmuose“. Parodoje pristatomi 2019–2020 m. Valdovų rūmų požemiuose atliekant archeologinius tyrimus aptikti radiniai: XIII a. pabaigos – XIV a. keramika, juvelyriniai dirbiniai, unikalių importinės keramikos ir stiklinių taurių šukės, rytietiškos abstrakcijos šachmatų figūros ir zooarcheologinė medžiaga. Prabangūs XIII a. pabaigos – XIV a. dirbiniai, maistui naudotų gyvūnų įvairovė, rodo Vilniuje gyvenus aukšto socialinio sluoksnio asmenis ir išskirtinę pilies, kaip vienos iš svarbiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijų, reikšmę.
Valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 27 d.
„Nuo Sacro iki Profano. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“
Parodoje kultūrinei visuomenei, jaunuomenei ir užsienio svečiams pristatomas unikalus europinės dailės paveldas – garsių XIV–XVIII a. Italijos dailininkų ir skulptorių kūrinių rinkinys ir keletas kitų Europos šalių menininkų darbų. Iš viso muziejaus Tarptautinių ir nacionalinių parodų centre (500 kv. m.) rengiamoje parodoje eksponuojami 89 gotikos, renesanso ir baroko dailės kūriniai. Ši paroda – tai jau ketvirtasis Nacionalinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus tarptautinio bendradarbiavimo projektas, rengiamas Vilniuje kartu su kultūros ir bažnytinėmis institucijomis ir Italijos kolekcininkais.
Valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 27 d.
„Kauno (ne)laikinumai“
Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki birželio 28 d.
„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“
Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
Gerda Liudvinavičiūtė: „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“
Parodoje atskleidžiama, ką bendra turi Kauno tarpukario modernizmo ir Japonijos metabolizmo architektūra, kiek įtakos istoriniame kontekste gali palikti karas, kuriant ateities miesto identitetą. Du pasauliniai karai, dvi kolekcijos, jungiančios iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus ir tolimus miestus, prabyla ta pačia laisvės troškimo ir naujų idėjų kalba. Dvi istoriškai ir kultūriškai skirtingos visuomenės. Du laikotarpiai ir karas, keičiantis mus visus. Verčiantis pamiršti ir kurti naują, geresnį pasaulį. Tai dvi betono juvelyrikos kolekcijos, įkvėptos XX a. architektūros srovių. Jose susijungia emocinė visuomenės atmintis ir siekis įprasminti žmogiškumą architektūrinėse detalėse, kuriančiose naująjį betoninį miestą.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki birželio 28 d.
„Lietuvos spaudos fotografija 2019“
Ši paroda – išskirtinis Lietuvos fotožurnalistų sukurtas metraštis, fotografijomis atskleidžiantis gyvenimo aktualijas. Fotožurnalistai stebi ir vaizdais pasakoja, kaip visuomenėje jaučiasi žmogus. Ar šie vaizdai tampa simboliu, ar iliuzija – atsakomybė už tai tenka patiems fotografams ir leidėjams. Parodoje eksponuojamos svarbiausių praėjusių metų šalies įvykių, aktualijų, asmenybių fotografijos, įvairiomis temomis atskleidžiančios socialinę, kultūrinę, politinę gyvenimo mozaiką ir susidėliojančios į bendrą šalies gyvenimo vaizdą.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki birželio 28 d.
„Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“
Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose ir yra neblogai dokumentuota. Parodoje išryškinamos išlikusios pirminės Theodoro von der Roppo sukauptos kolekcijos vertybės, kilusios iš įvairų Europos, daugiausia Italijos kolekcijų, surinktos Grand Tour (Didžiosios kelionės) metu ir vėliau. Parodoje platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano ir stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose.
M. Žilinsko dailės galerijoje veiks iki birželio 30 d.
Aidas ir Leonas Striogai: „Dviese“
Leonas Strioga, šiemet atšventęs garbingą 90-ies metų jubiliejų, ir sūnus Aidas suvienijo jėgas bendrai parodai surengti. Parodoje pristatomi jau tradiciniais tapę Leono „medinukai“, tik šiam autoriui būdinga technika sukurti kūriniai, bei bendro kūrybos proceso metu gimusios surūdijusios geležies skulptūros. Jo sūnus Aidas Strioga nuo paauglystės dirbo tėvo Leono pameistriu, kalinėjo akmenį, o pastaraisiais metais savo rankomis įgyvendino kūrybines tėvo idėjas kuriant skulptūras iš metalo. Tėvo ir sūnaus bendra kūrybos paroda skatina lankytoją bent akimirką nustoti skubėjus ir įsiklausyti į mus kalbinančius aplinkos simbolius.
V. K. Jonyno galerijoje veiks iki liepos 1 d.
„Menas ir meno edukacija Japonijoje“
Ekspozicijoje įvairių sričių japonų menininkai pristato šiuolaikinio meno kūrinius, sukurtus pynimo, šibori, grafikos, skulptūros, tapybos bei keramikos technikomis. Įvairūs gamtiniai pluoštai (sizalis, moliūgas, šilkas, medvilnė…), rankų darbo popierius, makulatūra, plastikas, vielos ir net molis atskleidžia nepralenkiamą japonų gebėjimą kurti unikalius kūrinius ir išryškinti medžiagos grožį. Tikslingai pasirinktomis medžiagomis bei išraiškos formomis kuriami subtilaus grožio kūriniai šiuolaikiniam žmogui svarbiomis temomis su iškalbingomis potekstėmis bei užuominomis.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje veiks iki liepos 15 d.
Dainius Ščiuka: „Moteris“
Jaunosios kartos fotomenininko Dainiaus Ščiukos rafinuotų portretų ciklas „Moteris“ – tai kontradikcija pateikiamai tobulai moters reprezentacijai populiariojoje kultūroje. Veikiau tai autentiško moteriškumo kelionė, atverianti kitokį – beribį ir stereotipais nesuvaržytą požiūrį į moters grožį. Ši paroda – tai odė MOTERIAI – tikrai, sodriai, nepriklausomai, pasakojančiai istorijas, veikliai, o svarbiausia – nebijančiai savęs. Priimančiai save visokią – kartais idealiai apsirengusią ir pasitempusią, kartais susimąsčiusią, dar kitais kartais – liūdinčią ir išgyvenančią.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki rugsėjo 6 d.
„Knygrišių knygos“
Parodoje pristatoma virš 60 kūrinių, taip pat knygų restauravimo fotografijos (prieš ir po), bei marmuruoto popieriaus stendas. Atliekant bibliofilinius meninius įrišimus centrinė ašis kūrybai yra knygos tekstas. Viršelio apipavidalinimas derinamas prie teksto prasmių ar emocijų, sustiprindamas ar papildydamas jų meninį poveikį, bei atlikdamas apsaugos funkciją. Eksperimentiniai įrišimai labiau orientuoti į knygrišystės amato specifiką, pabrėžiant įrišimų konstrukcinę įvairovę, paveldėtą iš amato istorijos, ją kūrybiškai interpretuojant. O autorinės knygos-objektai, konceptualiai permąsto knygos funkciją, galias ir prasmę kultūriniame žmogaus ar visuomenės gyvenime, idėjai reikšti pasitelkiant netradicines formas ar medžiagas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki rugpjūčio 9 d.
„Sveikas, šalies šeimininke! Steigiamajam Seimui – 100“
Nuo pirmojo posėdžio iki paskutinio, sušaukto 1922 m. spalio 6 d., Steigiamasis Seimas išdirbo beveik pustrečių metų (su pertrauka, kai dirbo Mažasis Seimas), per kuriuos buvo sušaukti 257 plenariniai posėdžiai ir priimti įstatymai, turėję stabilizuoti krašto ir žmonių gyvenimą: įtvirtini vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principai, visų krašto gyventojų, nepriklausomai nuo lyties, tautybės ar religijos, lygybė prieš įstatymą, įtvirtintos žmogaus ir piliečio laisvės bei teisės ir kt.
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje veiks iki spalio 31 d.
„Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu”
Parodoje – dar vienas tarpukario gyvenimo būdo skerspjūvis. Šį kartą verčiame mados skiltį ir kviečiame lankytojus pasigrožėti Laikinosios sostinės inteligentijos apdarais ir aksesuarais. Ekspozicijoje taip pat skiriamas dėmesys grožio priemonių industrijai: muilas, kvepalai, pudra, skaistalai ar net priklijuojamos blakstienos – moteriškų kerų atributai, be kurių neapsiėjo dažna tarpukario ponia ar panelė. Daug nedidelių, bet intriguojančių smulkmenų, atrastų Kauno miesto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačiuose rinkiniuose, praskleis kontrastingą tarpukario damų ir džentelmenų grožio ir mados pasaulį, kurį parodoje reikšmingai papildo ir vaizduojamosios dailės kūriniai.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje veiks iki rugpjūčio 1 d.
Ričardas Dailidė: „Čiurlionio namų trauka“
Šiuo fotografijų ciklu autorius pateikia autentiškus įspūdžius ir prisiminimus iš pasibuvimų M. K. Čiurlionio aplinkoje. Tai lyg asmeninė refleksija ir vidinis dialogas. Kaip teigia filosofas Jurgis Dieliautas: „Šios (aut.past.) parodos darbų ciklo visuma – tai menamų ir išlikusių savuose liudijimuose vietų, vietovių, erdvių atšvaitai. Tai tylios ir iškalbingos šviesos atšvaitai daugybėje su šiuo menininku susijusių vietų apsuptyje. Laiko išbandymus išlaikę vizualiniai įspūdžiai šiose fotografijose veda į menamą M. K. Čiurlionio aplinką.“
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki liepos 1 d.
Antanas Krištopaitis: „Autoportretai“
Antanas Krištopaitis – ypatingas reiškinys Lietuvos dailėje. Po jaunystės metų tremtyje ir lageriuose, dailininkas visą gyvenimą kūrė, dirbo Šiaulių dramos teatre, dekoravo per 120 spektaklių. Važinėdamas po Lietuvą nuliejo ir nupiešė apie 600 bažnyčių, apie 200 malūnų, daug piliakalnių, medžių, paminklų. Nykstant paveldui, tai tapo neįkainojamu meno ir ikonografijos turtu.
Galerijoje ,,Laiptai“ veiks iki liepos 1 d.
Tapyba iš Julijos ir Evaldo Rimšelių kolekcijos
Julijos ir Evaldo Rimšelių kolekcija atskleidžia įdomų lietuvių dailės tarpsnį – XX ir XXI amžių sankirtos tapybą. Dailės mylėtojams tai gera proga susipažinti su dar sovietmečio ir jau laisvuoju laikotarpiu sukurtais kūriniais, stebėti, kaip keitėsi dailininkų mintys, kūrybos aspektai. Kolekcininkai labiau yra linkę rinkti paveikslus dailininkų, kurių pavardės jau yra žinomos (K. Zimblytė, V. Antanavičius, M. Skudutis, R. Sližys, A. Vaitkūnas, R. P. Vaitiekūnas ir kt). Suprantama, jog tokiu atveju padarysi mažiau klaidų, bet Evaldas įsigyja ir jaunųjų tapytojų kūrinių.
Galerijoje „Laiptai“ veiks iki liepos 1 d.
„Kovo 11-oji: laisvės istorijos liudijimai“
„Aušros“ muziejaus parengta paroda pasakoja lietuvių tautos pasipriešinimo bei nuolatinio tikėjimo nepriklausomybės atkūrimu ir tautiniu išsivadavimu istoriją. Išskirtinis dėmesys parodoje skiriamas Šiaulių bei šiauliečių indėliui į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, pristatant Šiaulius kaip vieną svarbiausių partizaninės kovos židinių, aktyvios disidentinės veiklos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio centrų, reikšmingų politinių, ekonominių ir socialinių transformacijų pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais liudininką.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje veiks iki rugsėjo 4 d.
Juozas Vosylius: „Abipus realybės“
Parodoje „Abipus realybės“ pristatomi nuo 1974 m. iki 2019 m. nutapyti paveikslai. Tapytojo žvilgsnis į pasaulį yra itin atidus. Vizijos ir realybės derinys J. Vosyliaus kompozicijose kuria savitą atmosferą. Motyvai ir objektai autoriaus valia perkeliami į kitas erdves, nekasdienišką aplinką, susiejami neįprastais ryšiais. Kontrastas tarp tapomų objektų tikroviškumo ir jų savitarpio sąveikos vizionieriškumo, skirtingų erdvėlaikių jungimas tampa nauja menine realybe, yra būdingas tapytojo kūrybos bruožas. J. Vosylius dažnai naudoja inversijos principą, tai, kas neįprasta, pateikdamas kaip įprasta, ir atvirkščiai. Realusis ir autoriaus kuriamo mito pasauliai drobėse susijungia taip natūraliai, kad bet kuris vaizdinys, atsitiktinio žvilgsnio, apšvietimo išprovokuotas, tampa tikresnis už tikrą.
Prano Domšaičio galerijoje veiks iki birželio 28 d.
