„Troleibuso ūsai“
Parodoje vaikams „Troleibuso ūsai“ keliausime gatvėmis, kurios galėtų driektis bet kuriame pasaulio mieste, pilname vaikų, kasdien užsukančių į parduotuvę, parką, biblioteką, mokyklą, polikliniką, stadioną ar pieno barą. Miesto istorijas pasakos MO kolekcijos kūriniai, knygų personažai, kvapai, garsai ir netgi eilėraščio posmai! Vaikus kviesime meną patirti neįprastai: atmosferą kurs įtrauki scenografija, šviesa bei garsas. Šių elementų dėka paroda taps netikėtų patyrimų kupina erdve. Žaisti ir pažinti meną galės visa šeima, tačiau ypatingą dėmesį skirsime vaikams nuo 6 iki 10 metų amžiaus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 7 d.
Nomeda ir Gediminas Urbonai: „Dalinai užpelkinta institucija“
Kone visose kultūrose ir kraštovaizdžiuose pelkė tapatinama su krize. Tai – piktoji gamta, griaunanti pamatinę tvarką, suslėgdama žemę, orą ir vandenį į neaprėpiamą beformį darinį – beformybę, nepasiduodančią kartografavimui ir atvaizdavimui. Tai – parazitų namai: chaotiškame pelkės vešlume nieko nepastatysi ir neužauginsi, ji net grasina sujaukti laiką, amžiams užkonservuodama įsiurbtus kūnus bei medžiagas. Priimdama ir tuo pat metu apversdama aukštyn kojom šias negatyvias gamtos pasaulio mitologijas, paroda pelkėje įžvelgia viltį ir ateitybę. Ekspozicijoje naujomis priemonėmis atkuriami svarbiausi pastarojo dešimtmečio Nomedos ir Gedimino Urbonų darbai. Taip pat pristatomi ankstesnių projektų archyvai, dalis jų sukurti pereinamuoju laikotarpiu po geležinės uždangos griuvimo. Paroda atveria skirtingus Urbonų kūrybos etapus – nuo ankstyvųjų feministinių (po)sovietinės sąmonės interpretacijų iki bendruomeninio aktyvizmo bei meno ir mokslo asambliažų.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 24 d.
„6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“
Sukišti rankas į žemę ir juodomis panagėmis pajusti ryšį su gamta, o gal pasistatyti idilišką vasarnamį, kuriuo įtvirtintum savo, kaip sėkmingo sovietinio piliečio, statusą – kolektyviniuose soduose galėjai reikštis visaip. Ir šią raišką dėl įvairių priežasčių sistema toleravo. Ne tik toleravo, bet ragino aktyviau vystyti kolektyvinę sodininkystę, žadėjo aprūpinti gyventojus įrankiais, sodo namelių projektais, sodinukais ir transporto bilietais. Bent jau popieriuje. Praktika buvo gerokai mažiau spindinti, bet kolektyvinių sodų kūrimasis vis tiek tapo nemenku infrastruktūriniu ir ideologiniu projektu, kuriam reikėjo preteksto, planavimo ir resursų. Kam vargti? Ir kas iš to bus?
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 24 d.
„Anapus kadro: meninė Korėjos fotografija nuo XX a. 3 dešimtmečio iki mūsų dienų“
Parodos „Anapus kadro“ dalys chronologiškai atliepia tris pagrindinius Pietų Korėjos fotografijos etapus: XX a. 3 dešimtmečio meninės fotografijos sąjūdžio pradžią, modernistinį posūkį 7–9 dešimtmečiais bei judėjimą šiuolaikinio meno link. Pradžioje lankytojai supažindinami su Pietų Korėjos fotografijos ištakomis ir pastangomis įtvirtinti ją kaip grynojo meno formą. Šio laikotarpio kūrėjus veikė piktorializmas ir Europoje susiformavęs modernizmo judėjimas „Naujasis matymas“ (New Vision). Vakaruose šios dvi stilistikos konfliktavo, tačiau tuo metu kolonizuotą Korėją jos pasiekė panašiu laiku ir gyvavo greta viena kitos.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.
Kotryna Ūla Kiliulytė: „Arktinis pilnėjimas“
„Arktinis pilnėjimas“ klimato kaitą apmąsto gretindamas ją su žmogaus vystymusi nėštumo laikotarpiu. Filmai, leidinys ir parodos darbai tyrinėja radikalaus intymumo idėją – būdą koegzistuoti su kitu (kitais žmonėmis / rūšimis / gyvybės formomis), kuris būtų ugdantis ir globėjiškas. Susiliejimo ir dalijimosi aktai, simbiotiniai ir tarpusavio ryšiai stebimi per įvairaus masto įvykius: mikroskopinis lęšis fiksuoja, kaip pieno liaukų ląstelės susitraukia reaguodamos į oksitocino injekciją; skaitmeniniu būdu rekonstruotą arktinį mišką stebi drono akis; vaizdai iš pirties, laukinių uogų ir žolelių rinkimas, kiti paprasti rūpinimosi ritualai sumontuoti su lopšinės garso takeliu – paprastos melodijos, dainuojamos siekiant nuraminti kūdikį, planetą, patį dainininką. Tamsoje švytintys vaizdiniai leidžia mikroskopiškai pažvelgti į simbiotines arktines kerpes, susipynusias galūnes, šakas ir laikinas jūros dumblių skulptūras – pasaulis mirga, atomai dūzgia lyg liepų medžiai liepos mėnesį.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Vilnius ir jo gyventojai“
Daugiau nei pusę amžiaus apimanti Vilniaus atvaizdų panorama rodo miestą tokį, kokį jį matė esamuoju (šiandien jau būtuoju) laiku čia kūrę menininkai. Kiekviename atskirame atspaude – individualus fotografo ir urbanistinio landšafto dialogas, neretai atsisakant reprezentatyvaus miestovaizdžio, bet kuriant savą ir tiesioginį santykį su aplinka. Miesto fragmentuose ir autorinio žvilgsnio paženklintose metonimiškose istorijose išryškėja kasdienybės svarba. Koliažinis pasakojimas iš nedidelių detalių atkuria savitą ir unikalią miesto aplinką, parodo, kokia tai svarbi vieta ir buvimas joje patiems autoriams. Miestas, nykstantis ar besikuriantis, grafiškas ar vitališkas, fragmentuotas ar panoraminis, visada talpina savyje čia veikiančių personažų, gyventojų ar prašaliečių buvimo pėdsakus. Tad vienuose fotografiniuose atspauduose regime tik žmogaus buvusį prisilietimą, kai kituose „minia“ tampa humanizuotos erdvės ženklu ir miesto egzistencijos sąlyga.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 26 d.
Stasys Povilaitis: „Po 30“
„Ciklas „Apie gyvulius ir žmones“ sukurtas 2019–2020 metais. Žmogus ir gyvulys gyvenime eina šalia vienas kito. Žmoguje yra daug gyvuliškumo. Viename daugiau, kitame – mažiau. Žmoguje būna įsikūnijusi gyvulio dvasia arba atvirkščiai. Kartais ryšys tarp žmogaus ir gyvūno būna geresnis negu ryšys tarp žmonių. Antrąjį ciklą „Išnaros“ sukūriau 2018–2019 metais. Tai nusivilkti ir be tvarkos numesti drabužiai. Fotografuota prieš šventes (Kalėdas, Naujus metus) ir po švenčių. Švenčių (ne)laukimas, trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys, pilka dangaus spalva, žvarbus oras ir vėjas, šaltis ir lietus, o saulės niekur nematyti. Mintys šaltos, gniuždančios ir klausimai apie gyvenimą. Manau, kad tai bandymai užfiksuoti priešventines ir pošventines nuotaikas. Šie metai yra paskelbti „Žirgo metais“, todėl trečias ciklas – „Variacijos žirgo tema“. Tai yra pati mėgstamiausia mano tema. Anksčiau fotografuodavau kumeles, o dabar mano modeliai yra eržilai. Tai Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai ir stambieji žemaitukai…“ (Stasys Povilaitis)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 26 d.
„Apsėdimas“
Pačiame sezono įkarštyje NMK atidaroma kasmetinė paroda. Šiemet tai – menininkės Anastasijos Sosunovos kuruojama grupinė paroda „Apsėdimas“, veiksianti dviejose vietose: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje ir KRATC, atliekų surinkimo aikštelėje, įsikūrusioje 11 km nuo Nidos, tarp Preilos ir Pervalkos.
„Galvojant apie tai, kaip menininkės ir menininkai per savo kūrybą gali sąveikauti su Neringos aplinka, į galvą ateina sąvoka „apsėdimas“. Į mano žodyną ji pateko beveik kaip katarsinės religinės aistros, pagundos ir ekstazės sinonimas. Apsėdimas gali reikšti totalų atsidavimą, būtinybę arba trumpalaikę nenumaldomą trauką. O galbūt – iš pažiūros „iracionalią“ jėgą, skatinančią menininkes ir menininkus ieškoti atsakymų, reikšti savo troškimus, kelti klausimus ir kurti gestus, griaunančius galios struktūras – poetinius gestus, filosofės Ewos Majewskos vadinamus „silpnu pasipriešinimu“. (Anastasia Sosunova)
VDA Nidos meno kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3, Nida ) veiks iki spalio 8 d.
5-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė LTQ'23
Parodos tapo puikia proga patyrinėti reiškinį, kurį galima prilyginti bitei-kamanei – remiantis matematiniais skaičiavimais, šis vabzdys negali skristi, tačiau gyvenime jis kuo puikiausiai skraido… Tokios yra ir menininkų bendruomenės, sudarytos iš individualumą puoselėjančių kūrėjų, o tai akivaizdžiai prieštarauja pačiai bendruomenės idėjai. Vis dėlto, menininkų bendruomenės egzistuoja ir kuo puikiausiai „skraido“. Šio Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenių tyrimo uždavinys buvo surasti ir parodyti sąjungos viduje esančias bendruomenes, pastebėti jų buvimo būdus, veikimo principus ir kartu leisti joms pačioms veikti parodiniame formate. Visų šių parodų fokusas – ne į individualius kūrėjus, o į bendrabūvį, buvimą kartu, menininkų grupes, kurias jungia technologiniai procesai, vykdomi kartu, komunikacija, bendros idėjos ar kasdienis dalinimasis įrankiais. Ši kvadrienalė apie žmogiškus ryšius ir iš jų gimstantį meną.
Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ veiks iki rugpjūčio 31 d.
Ramūnė Prackevičiūtė: „Žydėjimas“
Praeinant gyvenimo ciklus: vaikystės pavasarį, jaunystės vasarą, savo brandų rudenį ir išmintingą žiemą. Brendant ir renkant savo patirtis. Kiek suprantu, kiek randu, kiek pasiimu… Autorė 1995 m. baigė keramikos specialybę Vilniaus dailės akademijoje. Dirba kūrybinį darbą, dalyvauja bendrose parodose, simpoziumuose. Ši paroda – ketvirta personalinė. Šiuo metu reziduoja Anykščių menų inkubatoriuje-menų studijoje.
Molis, pasak keramikės, yra ne tik darbo medžiaga, bet ir būdas atsipalaiduoti. „Jeigu ilgesnį laiką negaunu paminkyt molio ar kažkaip kūrybiškai išreikšti save, jaučiu, kad man emociškai tampa sunku. Kai ateina kūrybinis srautas, o molio šalia nėra, paimu kitas medžiagas, nes vis tiek turi kažkur viską išlieti, tada ir nuotaika bloga dingsta, ir pyktis dingsta.“
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 28 d.
Gabrielė Aleksė ir Petras Lincevičius: „Prosakmė“
Ši paroda – vieta. Tai siekis mąstyti apie tai, kaip gyvenimas konkrečiose geografinėse vietovėse ir jų istorijos sluoksniai palieka pėdsakus/įspaudus tolesnio asmenybės vystymosi ir vidinio pasaulio kismo branduolyje. Tai mąstymas iš konkrečios vietos ir mąstymas apie ją tuo pačiu metu. Tai suvokimas, kad konkreti geografinė vieta yra tapusi mąstymo, tapatumo, savimonės žeme. Petrui Lincevičiui ši žemė yra Šilavoto kaimas, o Gabrielei Aleksei – Plokščių kaimas ir jame esanti močiutės sodyba. Tai vietos, kur ne tik gyventa ar leistos vaikystės vasaros, bet ir protėvių įgyventos, įmintytos vietos, savotiškas giminės palikimas. Užsimezgusio ryšio su ten esančia jusline aplinka, narpliojimas ir mėginimas išgirsti tai, ką filosofas Arvydas Šliogeris įvardijo prosakme, kuri gali būti apibūdinama kaip iki kalbinė tikrovė. Tai neartikuliuota kalba, kokia kal̃ba: žemė, akmenys, upės, medžiai.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugsėjo 7 d.
Evaldas Ivanauskas: „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“
Parodoje bus eksponuojami didelio formato skaitmeniniai fotomontažai, sukurti naudojant Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomų XX a. 3–4 deš. Miežiškių miestelio fotografo Vinco Firinausko negatyvų atvaizdus. E. Ivanausko darbuose tarpukario laikotarpiu įamžinti herojai atgyja kitame laike ir kituose kontekstuose, savituose ar net sapnų pasaulėvaizdžiuose. „Ciklo pradžią lėmė atsitiktinumas. 2004 m. Panevėžio kraštotyros muziejus rengė leidinį „Vincas Firinauskas ir jo fotografija“. Man, kaip šio leidinio dailininkui, projekto vadovė Zita Pikelytė patikėjo sudėlioti iliustracijas. Perrinkdamas nemažą pluoštą vaizdų, pajutau norą savaip surežisuoti siužetus, kuriuose dalyvautų V. Firinausko nuotraukų žmonės. Paveikė magiška senųjų fotografijų trauka. Vaizduose buvo kažkas atpažįstama ir artima. Iš nuotraukų žvelgiantys žmonės siejosi su asmeninių prisiminimų personažais ir žadino vaizduotę“, – sako parodos autorius E. Ivanauskas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 8 d.
„Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“
Parodoje Antano Ingelevičiaus asmenybė ir gyvenimas tarsi dėlionė konstruojami iš paskirų fragmentų: istorinių kontekstų, archyvinių dokumentų, laiškų, prisiminimų ir kitų tekstų. Svarbiausiu dokumentu šiame tyrime tampa pačios fotografijos. Žiūrėdami į jas galime įsivaizduoti Antaną ir pabandyti suprasti žvilgsnį, kuriuo jis unikaliai matė ką tik laikinąja sostine tapusį ir iš naujo besikuriantį Kauną. Gausus fotografinis archyvas tampa ne tik kūrėjo, bet ir miesto dienoraščiu. Parodoje iš fotografijų brėžiamas dar nematyto, kaip ir Antanas nepažįstamo, nefasadinio Kauno vizualinis žemėlapis. Šis žemėlapis gyvas – jį sudaro ne tik gatvės, pastatai, upės, kalvos, bet ir žmonės. Fotografijos saugo šių „miesto kūrėjų“ buitį, kasdienes nuotaikas, vietos atmintį.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
Li Bond, Gints von Kehle ir Jāņis Murovskis: „Maistas“
Tris menininkus vienija bendras estetinis jausmas ir aistra serigrafijai (šilkografijai) kaip vienai pagrindinių meninės raiškos formų, o kulinarijai – kaip vienai pagrindinių gyvenimo šventimo formų. Kiekvienas autorius turi savo meninį stilių, kuris bėgant metams keitėsi įvairiomis kryptimis. Profesorius Jānis Murovskis „leidžia darbui įvykti“ žaisdamas paviršiumi, tekstūra ir spalva, kol kūrinyje atsiranda turinio asociacija. Jis yra aistringas vyndarys ir nedidelio vynuogyno savininkas. Gints von Kehle kuria iškilmingas figūrines kompozicijas, kuriose spalvų ir formų derinys sukuria kinematografinę įtampą. Jis kuria teatralizuotas šventes, kuriose svečiai, jis pats, žuvis, agurkai, pyragaičiai yra atliekamos scenografijos dalis. Li Bond kūriniuose – formos ir turinio balansas, paliekant daug laisvos erdvės vaizduotei, ji kuria lakoniškas formas, persmelktas trapaus turinio pojūčio, kurį žiūrovas turi rasti pats. Ji ieško tobulo duonos recepto.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Olegas Truchanas – šiaulietis, tapęs Australijos legenda“
Olegas Truchanas gimė Šiauliuose, mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią baigė 1941 m. Augdamas šalia Talkšos ežero, O. Truchanas nuo mažens įsitraukė į vandens sporto veiklas, išmoko plaukti, vėliau pradėjo buriuoti Rėkyvos ežere. Buriavimas sekėsi – jis buvo išrinktas atstovauti Lietuvai jachtų regatoje 1940-ųjų Tokijo olimpinėse žaidynėse, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Baigiantis karui, O. Truchanas pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. emigravo į Australiją. Naujam atvykėliui buvo pasiūlytas darbas Tasmanijoje, cinko kompanijoje. Tad Olegas įsikūrė šioje saloje, kur gyvendamas susižavėjo laukine Tasmanijos gamta, rengė žygius į vietoves, kur dar nebuvo įžengęs joks žmogus. Ekspedicijose O. Truchanas fotografuodavo žmogaus nepaliestą gamtą, grįžęs skaitė viešas paskaitas ir įvairiais būdais ragino saugoti unikalią gamtą. Ypatingai daug jis padarė siekdamas apsaugoti Pederio ežerą ir Gordono upę nuo ekonominių interesų vedamos žmogaus veiklos. Savo gamtosaugine veikla O. Truchanas išgarsėjo Australijoje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 17 d.
„Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos studija“
Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (Benedykt Henryk Tyszkiewicz, Beinoît Henri Tyszkiewicz, Benoît de Tyskiewicz, 1852–1935) – išskirtinė, tačiau dar nepakankamai pažinta Lietuvos kultūros istorijos asmenybė. Jis buvo neeilinė fotografijos meno figūra, vienas iš meninės fotografijos pirmtakų Lietuvoje ir pirmasis šalies keliautojas-fotografas. Lietuvą ir Prancūziją savaisiais namais laikęs fotografas nuo 1884 m. dalyvavo Prancūzų fotografų draugijos veikloje, nuo 1898 m. buvo prestižinio Paryžiaus fotoklubo narys. Nuo 1894 m. dalyvavo parodose, jo fotografijos publikuotos reprezentaciniuose prancūzų piktorializmo leidiniuose, parodų kataloguose, žurnaluose. B. H. Tiškevičiaus kūryba atitiko europines ano meto fotografijos tendencijas ir neturėjo analogų Lietuvoje. Daugelį dešimtmečių B. H. Tiškevičiaus, kaip fotografo, vardas Lietuvoje buvo beveik nežinomas, o kūrybinio palikimo fragmentai saugoti tik užsienyje. Manyta, kad visa kita negrįžtamai prarasta, todėl prieš keletą metų atrasta ir į Lietuvą sugrąžinta didžiulė jo kūrinių kolekcija tapo tikra sensacija ir papildė Lietuvos fotografijos istoriją naujais išskirtiniais štrichais.
Kretingos muziejuje (Vilniaus g. 20, Kretinga) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Žilvinas Kempinas: „Šviesos skulptūros“
Parodoje pirmą kartą Lietuvoje rodomi trys menininko kūriniai: „186 000 mylių per sekundę“, „Nautilus“ ir „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“. Šviesotamsos žaismas, kruopščiai apskaičiuota trapi pusiausvyra, tobula geometrinė simetrija ir lėtas erdvinis judesys kūrinius paverčia hipnotizuojančiais objektais. Iš trijų objektų sukomponuota kinetinė skulptūra „Nautilus“ (2021 m.) parodos erdvėje kuria nuolatos kintančias optines scenas. Skulptūros skleidžiama šviesa išryškina kiekvieną jos elementą ir išskleidžia dinamišką linijinį ornamentą ant grindų. „186 000 mylių per sekundę“ pirmą kartą eksponuotas Niujorke, šiuolaikinio meno centre „PS1“, 2003-aisiais. Geometrinį šviesos raštą sukuria apšviestos sienos paviršiuje susmeigtos baltos adatos ir jų metami juodi šešėliai. Trečioji šviesos skulptūra „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“ – tai 2018 m. sukurta sudėtinga geometrinė struktūra iš tiesių vielos linijų. Šviesos skulptūros eksponuojamos buvusioje galerijos kino salėje.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
„Atodangos. Tapatybės paieškos Lietuvos fotografijoje“
Pirmojoje parodos dalyje „Identitetas kaip realybė“ pristatomi iki 1990-ųjų aktyviausiai kūrę fotomenininkai. Jiems teko laviruoti tarp tuometinių oficialių reikalavimų ir kūrybinės laisvės troškimo. Antrojoje dalyje – 9 dešimtmetyje debiutavusi fotografų karta. Ji savo kūryboje nagrinėjo sudėtingus individo ir visuomenės santykius valstybės politinio lūžio fone. Trečioji parodos dalis „Identitetas kaip idėja“ kviečia susipažinti su XXI a. sukurtais darbais. Parodoje pristatomos Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Romualdo Požerskio, Rimaldo Vikšraičio, Vaclovo Strauko, Romo Juškelio, Virgilijaus Šontos, Violetos Bubelytės, Gintauto Trimako, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Treigio, Alfonso Budvyčio, Gintaro Zinkevičiaus, Lauros Garbštienės, Akvilės Anglickaitės, Dovilės Dagienės, Tado Kazakevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Vytauto Kumžos fotografijos. Didžioji kūrinių dalis yra iš LNDM fotografijos rinkinio. Kitus parodai skolino autoriai ir „The Rooster Gallery“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Septynios tarpukario Vilniaus menininkės“
Kviečiame apsilankyti XX a. I-osios pusės dailę pristatančioje 4-oje salėje, kurioje veikia septynių tarpukario Vilniaus menininkių kūrybos paroda.
Moterų kūryba tarpukariu ilgą laiką buvo beveik nepastebima, tik dabar ji pradedama tirti bei aktualizuoti. Pristatydami įvairiatautę Vilniaus menininkių bendruomenę kviečiame susipažinti su vienu šios naujai atrandamos istorijos segmentu.
Ekspozicijoje pristatomos menininkės: Leona Jastrzębska-Szczepanowicz (1887-1939), Kazimiera Adamska-Rouba (1894-1941), Halina Bobaryko-Modelska (1910-?), Janina Oświęcimska-Gołubiewowa (1906-1996), Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė (1915-1980), Rachelė Roza Suckever-Uszajev (1904-1943/44), Eugenia Sienkiewicz-Przyałgowska (1891-1980).
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 1 d.
„Litvakų dailininkai Paryžiuje“
Parodoje pirmą kartą Baltijos šalyse taip išsamiai pristatoma į Paryžių emigravusių litvakų (Lietuvos žydų) dailininkų kūryba: dvi dešimtys Paryžiaus mokyklos menininkų ir daugiau kaip šimtas kūrinių. Eksponatus tarptautinės reikšmės parodai skolino tokios Prancūzijos institucijos kaip Pompidou centras, Judaizmo meno ir istorijos muziejus, taip pat Lietuvos muziejai bei privatūs kolekcininkai.
Parodoje pasakojama apie litvakų dailininkų migracijos bangas į Paryžių, jų siekius, laimėjimus, Tėvynės ilgesį ir tradicijų tęstinumą. XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretose buvo daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos žydų miestelių bei kaimų (štetlų). 1909–1913 m. čia apsigyveno ir Markas Šagalas, Mišelis Kikoinas, Žakas Lipšicas, Emanuelis Manė-Kacas, Chaimas Sutinas bei kiti, priklausę tai pačiai kartai ir bendrai kelis šimtmečius gyvavusiai litvakų kultūrai. Šie menininkai siekė politinės, socialinės, kultūrinės ir religinės emancipacijos.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 29 d.
„(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“
Penkiose Vilniaus paveikslų galerijos salėse pristatoma beveik 70 Lietuvos menininkų autoportretų ir autorių tapatybę apmąstančių kūrinių. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų darbų atrinkti iš gausių Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių, tačiau parodą reikšmingai papildo kūriniai ir iš kitų nacionalinių, regioninių bei privačių Lietuvos muziejų, kolekcininkų, pačių autorių bei jų šeimų kolekcijų. Kadangi vertingų ir įsimintinų autoportretų kiekis yra nepaprastai didelis, svarbiu kriterijumi buvo kūrinių viešumas. Atrinkdama kūrinius, parodos kuratorė M. Krikštopaitytė siekė pusiausvyros tarp vyrų ir moterų kūrėjų, visuomenėje pripažintų autorių ir tų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį ar pažvelgti naujai iš dabarties vertybinių pozicijų.
Naujoji paroda – tai ypatinga proga susipažinti su rečiau eksponuojamais išskirtinių autorių kūrinių originalais ir pamatyti, kaip kinta kūrėjų tapatybė Lietuvos dailėje – nuo oriai pozuojančio Pranciškaus Smuglevičiaus iki šių dienų autorių tyrinėjančių ką reiškia būti kūrėju (Laura Garbštienė, Donata Minderytė, Andrei Polukord), kaip sugyventi su savo kūnu (Elena Antanavičiūtė, Laima Oržekauskienė), žaidžiančių ir keičiančių taisykles (Cooltūristės, Laisvydė Šalčiūtė, Žygimantas Augustinas).
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki lapkričio 5 d.
„Susipažinkime su estų dizainu. Įžanga“
Paroda pristato dizaino raidą kaimyninėje šalyje ir dizaino kūrėjus – nuo pradininkų – baldų kūrėjos Annos von Maydell iki šiuolaikinio dizaino žvaigždžių ir ryškiausių šiuolaikinio dizaino studijų.
Estų dizaino istoriją pasakoja ir stambiausios Estijos pramoninio dizaino įmonės – A. M. Lutheri baldų fabrikas, J. Lorupi stiklo fabrikas, E. Taskos odos dirbtuvės, stiklo fabrikas „Tarbeklaas“, baldų fabrikas „Standartas“, „Estoplast“, „Kunst“ ir „Kodu“, „Tallinna Ehituskeraamikatehas“, „Kunstitoodete Kombinaat“, „Punane Ret“, dailės kombinatai ir geriausi jų produkcijos pavyzdžiai – keramika, stiklas, tekstilė, oda, radiotechnika. O taip pat – svarbiausi XX-XXI a. estų dizaino kūrėjai. Nuo pradininkų – baldų kūrėjos Annos von Maydell iki šiuolaikinio dizaino žvaigždžių Martino Pärno, Tarmo Luisko, Veiko Liiso, Jaanuso Orgusaaro, Kärt Ojavee, Raili Keiv, Kärt Põldmann, Marito Ilisono, „Warm North“, Johannos Tammsalu, Monikos Järg, Antono Koovito bei smulkių, tačiau ryškių šiuolaikinio dizaino studijų – „Kelpman Textile“, „Keha3“, HUUM ir kitų.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.
„Spąstai su centriniu šildymu“
Paroda apima 1965–1993 metų laikotarpį. XX a. 7 dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos vadovu tapus Leonidui Brežnevui, prasidėjo santykinės (!) ramybės vidaus ir užsienio politikos srityse tarpsnis, netrukus virtęs vadinamuoju „brežneviniu sąstingiu“. Šioje epochoje iš vidutinio statistinio homo sovieticus buvo reikalaujama ne tikėjimo marksizmo-leninizmo postulatais, o ritualinio įsipareigojimo ideologinėms dogmoms, kartu paliekant galimybę kasdienėje būtyje gyventi už-ideologinį gyvenimą ir rūpintis skurdžia buitimi.
Sovietinė epocha de jure baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, tačiau okupacijos de facto finalinio etapo baigtį galima fiksuoti 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min., kuomet Lietuvą paliko paskutiniai čia dislokuotos Rusijos kariuomenės junginiai.
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 29 d.
„Vardan jos, laisvos“
Šioje parodoje primename svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos lūžius: pirmųjų savanorių kovas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą; brutalų sovietinės ir nacistinės okupacijos penkmetį (1940–1944); įkvepiantį, dešimtmetį trukusį partizaninį karą (1944–1953) ir galiausiai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį neįtikėtinai vieningą laisvės sąjūdį, atvedusį į ilgai siektą tikslą – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Ši paroda pasakoja ne vien Lietuvos istoriją, bet atspindi ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų (ir tebeokupuojamų) šalių istorines patirtis bei siekius – būti laisvomis, gebančiomis apsiginti, bet nebijančiomis prireikus stoti su jomis į kovą vardan jos – tėvynės.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu ir pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 10 d.
„1949 m. vasario 16 d. priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracija“
Birželio 9 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pradedama eksponuoti 1949 m. vasario 16 d. priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracija. Teisiniu požiūriu ši Deklaracija yra viena iš trijų svarbiausių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės atraminių dokumentų (kartu su 1918 m. Vasario 16 d. ir 1990 m. Kovo 11 d. aktais).
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“
Raimondo Paknio fotografijų objektas – krikščionių šventovių, daugiausia katalikų bažnyčių ir koplyčių, liekanos, o tiksliau – polichromijos pėdsakai ant šių pastatų sienų. Polichromijos žymės yra universalus istorinio paveldo požymis, leidžiantis fotografui nepaisyti architektūros funkcinės tipologijos ir pristatyti ištiso regiono (šiuo atveju tai buvusi Abiejų Tautų Respublikos teritorija) bei plataus chronologinio laikotarpio (XVII–XIX a.) meninės kultūros pavyzdžius.
Analogine kamera itin tiksliai užfiksuoti pastatai yra išsimėtę didžiulėje teritorijoje, kuri kadaise priklausė vienai valstybei – Abiejų Tautų Respublikai. Šiandieną šios žemės yra padalytos tarp Ukrainos, Baltarusios, Lenkijos ir Lietuvos, bet jose esantis paveldas mena bendras kultūrines šaknis ir istorinius saitus. Pasitelkęs fragmentuotą ir išdidintą specifinį architektūros elementą (spalvinį medžio ir mūro pastatų eksterjerų ir interjerų dekorą), fotografas prikelia masyvų istorijos klodą. Didelio formato kadrų atspaudai (parodoje eksponuojamos 35 trijų formatų – 131 × 157 cm, 156 × 190 cm ir 205 × 242 cm – fotografijos) pagauna žvilgsnį ir suveda mus į akistatą su menkai pažinta, vaizduotę žadinančia praeitimi. Fotoatspauduose matomos architektūros polichromijos kontempliavimas panardina į fotografo sukurtų vaizdų pasaulį ir suteikia mums išnykusios epochos amato meistrystės, skonio ir estetikos pojūtį, kartu sukelia troškimą pažinti šį pasaulį giliau ir geriau.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 24 d.
„Formosos šnabždesiai: ikonos ir peizažai“
Tai išskirtinė paroda, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas Taivano gamtos grožiui ir simboliams.
Užburiantys kūriniai ne tik nukreipia jūsų žvilgsnį į nuostabius Taivano kraštovaizdžius, bet ir yra langas į gilų kultūros paveldą. Tradiciniai simboliai, folkloras ir mitologija glaudžiai susipynę, todėl lankytojai gali leistis į įstabią kelionę per kolektyvinę Taivano žmonių atmintį ir tradicijas.
Tai reta proga pamatyti įvairių taivaniečių menininkų kūrybiškumą ir talentą. Lietuva tampa vartais, jungiančiais geografinius ir kultūrinius atstumus tarp dviejų tautų.
Kviečiame pasinerti į transformuojančią kelionę, kurioje nuostabiai dera kraštovaizdžių ramybė, kultūrinės simbolikos prasmingumas ir krašto, kuriame gausu istorijos ir grožio, šnabždesiai.
Galerijoje „Aukso pjūvis” (BLC verslo centre, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 12 d.
Julija Skudutytė: „Šiukšlinyčia“
„Šiukšlinyčia“ – Julijos Skudutytės personalinė paroda, kurioje eksponuojami tapybos darbai iš įvairių kūrybinių laikotarpių. Nuo dokumentavimo kaupiamų daiktų bute, autoportretų, antropomorfinių šiukšlių iki naujausių, niekur nerodytų darbų, gegužę–birželį sukurtų Cité Internationale des Arts rezidencijoje Paryžiuje.
Julija Skudutytė 2005–2013 m. mokėsi tapybos Nacionalinėje menų mokykloje. Menininkė yra baigusi monumentaliosios tapybos studijas (2013–2017) Vilnius dailės akademijoje, čia įgijo bakalauro laipsnį. J. Skudutytė – Užupio meno inkubatoriaus rezidentė. Nuo 2010 m. aktyviai dalyvauja parodose ir pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. 2019 m. dalyvavo meno mugėje „ArtVilnius” Litexpo parodų rūmuose. 2023 m. gegužę–birželį dalyvavo Cité Internationale des Arts rezidencijoje Paryžiuje.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 8 d.
Kodo Chijiiwa: „Jūra – Yura“
Parodos pavadinimo žodžiai homonimai – tarsi dialogas tarp jūros (jūra) – ryškaus elemento M. K. Čiurlionio kūriniuose ir japonų kalbos žodžio yura (virpėjimas / drebulys) – aliuzijos į fotografo kūrybą.
Sudėtingame nūdienos pasaulyje, globalių krizių, karo ir klimato kaitos fone ši fotografijų paroda kviečia užmegzti ryšį su Gamtos stiprybe ir jos alsavimu.
Tylūs Kodo Chijiiwos fotografijų vaizdai rezonuoja su M. K. Čiurlionio (1875–1911) paveikslais. Svarbu pažymėti, kad japonų fotografas nepažinojo lietuvių menininko kūrybos, kai 2015 m. kilusio taifūno metu pradėjo kurti fotografijų ciklą Yurameki (drebulys/ virpėjimas). Tada jis sumanė panaudoti dvigubos ekspozicijos techniką Rolleiflex fotoaparatu, bandydamas užfiksuoti vandenyno paviršiaus šėlsmą, vėjo energiją, laikinumo pastovumą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 3 d.
„Žalia“
Kūriniai parodai, surinkti net iš 7 muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų, atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas: nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų. Parodoje bus galima rasti „Gražiosios Lietuvos“, „Negandos“, „Vizijų ir sapnų“, „Atgaivos“ sales. Čia įsikurs ir „Mokslo koridorius“, kuriame jungiasi gamtininkų, mokslininkų ir šiuolaikinių menininkų tyrimai. Čia sužinome, kokiais tikslais auginami augalai iš ląstelės, kaip lervos it maži šunyčiai mušasi dėl vietos ant lapo, kokie mineralai tinkami pigmentų ir glazūrų gamybai, ką reiškia „apsamanoti“, kodėl matome žalius lapus, jeigu jie nupiešti juodai, kaip, bendradarbiaujant su augalais ir mikroorganizmais, laboratorijoje kuriami augaliniai paviršiai.
Parodoje skirtingas temas atskleidžia tiek mūsų meno korifėjai (M. K. Čiurlionis, P. Kalpokas, A. Žmuidzinavičius, K. Šimonis, A. Samuolis), modernizmo klasikai (A. Kuras, A. Vaitkūnas, P. R. Vaitekūnas, S. Eidrigevičius, A. Martinaitis), tiek šių dienų menininkai (P. Juška, Š. Sauka, Ž. Augustinas, A. Ambrazevičiūtė) ir daugelis kitų. Žiūrovas čia pamatys net 61 autoriaus kūrinius. Kai kurie iš jų sukurti būtent šiai parodai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
„codex.prototype“
Parodą sudaro penkios dalys – prototipai, kuriuose patiriamas skirtingas laiko periodas, atskleidžiantis gyvybės, tapatybės, technologijų ir dirbtinio intelekto suvokimo pokyčius: nuo įvykio, pakeitusio florą ir fauną, iki sampratos, kai egzistavimui nereikalingas fizinis kūnas. Naratyvas kuriamas remiantis istorine / faktine informacija, gamtos principais ir dėsniais simuliuotoje aplinkoje. Parodą galima patirti kaip eksperimentą apie ateities organinių darinių evoliuciją, kuri prasideda jau šiandien.
Supratimas apie aplinkos pokyčius, lemiančius adaptyvių savybių atsiradimą, pasikeitė. Ekologinės problemos, veikiančios floros ir faunos prisitaikymą, tapo per daug aktyvios, kad jas galėtų išspręsti natūralus gamtos ciklas. Biologinių organizmų ir technologijų sąveika paskatino evoliucijos sampratos pokytį – tai nėra tik natūralus prisitaikymas, bet ir technologijų veikiamas procesas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 3 d.
„Vilkas ir Žvirblis: kaip namai muziejumi tapo“
Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namų-muziejaus archyvo ir Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus archyvo. Straipsniai ir juos papildanti medžiaga surinkta iš Lietuvos bibliotekų. Valerijos Čiurlionytės-Karužienės piešinių originalai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus archyve.
Valerija ir Jadvyga Čiurlionytės – jauniausios M. K. Čiurlionio seserys, nuo mažų dienų užaugusios nuosavuose Čiurlionių namuose, kuriuose šiuo metu veikia ir jau 60-us metus skaičiuoja M. K. Čiurlionio namai-muziejus. Į šiuos namus su didžiausiu džiaugsmu iš studijų ar kelionių sugrįždavo vyriausias brolis – M. K. Čiurlionis. Jis visuomet išklausydavo savo jaunesnius brolius ir seseris, dalinosi su jais savo atradimais ir kūryba, kartu muzikuodavo ir leisdavo laisvalaikį. Valerija ir Jadvyga, ankstyvoje jaunystėje netekusios savo brolio, neilgai trukus tėvų ir net gimtųjų namų dėl karo įvykių, tolimesnį savo gyvenimą skyrė brolio kūrybinio palikimo saugojimui. M. K. Čiurlionio namų-muziejaus įkūrimas Druskininkuose – tai dviejų seserų viso gyvenimo rūpestis.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Politiniai sprendimai lėmė A. Smetonos karjerą ir valstybės ateities kelią. Abu kartus, 1919-aisiais iš Lietuvos Tarybos, o 1926-aisiais iš perversmo organizatorių, gavęs siūlymą tapti Valstybės Prezidentu, A. Smetona svarstė ir šeimos situaciją, ir savo asmenines politines ambicijas, ir susidariusią padėtį valstybėje. Jei šie politiniai pasirinkimai priklausė daugiau nuo asmens valios, tai kiti sprendimai priimti kolegialiai. Pavyzdžiui, visi trys ultimatumai (Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) svarstyti kartu su bendražygiais, Vyriausybės nariais ir kariuomenės vadovybe. Ar galėjo Prezidento valia lemti kitokius sprendimus – klausimas atviras ir kviečiantis diskutuoti.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2024 m. birželio 14 d.
Aloyzo Toleikio (1932–2021) tapybos darbų kolekcijos „Aktas“ paroda
Šalia kūrybinio ir pedagoginio darbo prof. A. Toleikis aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje, meninėje aplinkoje. Buvo ilgametis Dailinkų sąjungos narys, vadovavo Šiaulių miesto Dailininkų sąjungos skyriui, buvo vienas iš Šiaulių dailės galerijos, Šiaulių universiteto dailės galerijos steigėjų. Skulptoriaus dirbtuvė buvo įsikūrios „Šabakštynėje“ (Ežero g., Šiauliai), kur rezidavo nemaža dalis to meto menininkų. Būtent „Šabakštynėje“ vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas, parodų aptarimai, susitikimai su kolegomis iš kitų miestų. Dailininkai susitikimų metu keisdavosi savo kūriniais, taip matyt prasidėjo A. Toleikio tapybos darbų kolekcijos kaupimas.
Šiuo metu autoriaus tapybos darbų kolekcijoje yra virš 100 įvairaus formato tapybos, grafikos, skulptūros darbų. Kolekcija vienijanti kryptis – Moters aktas. Moters kūno grožis svarbus tiek pačio kolekcionieriaus kūryboje, tiek ir sukauptoje kolekcijoje. Kolekcija pradėta kaupti A. Toleikiui tik atvykus dirbti į Šiaulius (nuo 1963 m.). Paveikslų kiekis nuolat kito, o paskutiniai kolekcijos paveikslai įsigyti 2012 m.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 5 d.
„Šiaulių albumas. Vilniaus ir Tilžės gatvės“
Šioje parodoje, užimančioje net septynių „Aušros“ muziejaus padalinių parodų erdves, tarsi miesto simbolių, savasties relikvijų albume atsispindi miesto istorijos momentai, kuriantys jo tapatybės paveikslą. Bėgantis laikas keičia ir miesto veidą, atsiranda naujų štrichų, o senieji išnyksta, tačiau miesto esmė, jo dvasia, išlieka. Būtent ji formuoja miestiečių savimonę, tradicijas, kartais prasiveržia netikėtais pavidalais ir ženklais. Parodoje bandoma įžiūrėti šią laikui nepavaldžią miesto šerdį, surasti jos būties įrodymus, atskleisti, kaip ji lemia miesto ir jo gyventojų likimą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 27 d.
„Šiaulių albumas. Apie senąją miesto istoriją“
Šiaulių istorijos muziejuje eksponuojamoje parodos dalyje pristatoma senoji miesto istorija, jos raidą menantys pagrindiniai objektai ir stilistiniai leitmotyvai. Parodos pasakojimas prasideda nuo Šiaulių katedros, paliečia Prisikėlimo aikštę, Šiaulių dvarą ir Aušros alėjos gatve tęsiasi link parodos ekspozicijos vietos – dabartinio Šiaulių istorijos muziejaus.
Šiaulių katedra – daugelį šimtmečių buvo ir yra vienas pagrindinių miesto dvasinio, visuomeninio gyvenimo epicentrų, viso miestovaizdžio ir prie jos prisišliejusios centrinės aikštės dominančių. Pati Prisikėlimo aikštė, XVIII a. suformuota kaip bendro miesto klasicistinio pavidalo dalis, XX a. II pusėje apstatyta neoklasicizmo (stalininio ampyro) statiniais, nepaisant pastarųjų metų perplanavimų, šiandien vis dar mena savo pirmapradę klasicistinę savastį. Aikštės jungtis su to paties stiliaus dvaru – pirmoji Aušros alėjos gatvės užuomazga. Parodoje šiai gatvei skiriamas ypatingas dėmesys.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 27 d.
„Šiaulių albumas. Apie dviračių miesto legendą“
Šiauliai dar ir šiandien kartais pavadinami dviračių miestu. Apie tai, kaip gimė dviračių miesto legenda pasakoja ekspozicija Dviračių muziejuje.
Tarpukariu Šiauliuose veikė parduotuvės, kuriose buvo galima įsigyti šių transporto priemonių. Įkurti sporto klubai „Vairas“, „Makabi“, 1927 m. surengtos dviračių sporto varžybos „Šiauliai–Joniškis–Šiauliai“. Šiauliuose pradėjo sportuoti vieni pirmųjų profesionalių dviratininkų – Isakas Anolikas, Jonas Važys, Povilas Ignatavičius, kurie garsino Šiaulių vardą Lietuvoje ir Lietuvos vardą pasaulyje.
Dviračių muziejuje (Vilniaus g. 139, Šiauliai) veiks iki gruodžio 30 d.
„Sankirtos“
„Sankirtos“ – tai kūrybinės veiklos, kurioje susiduria lūkesčiai ir (ne)galimybės, metafora, apibendrinanti ne tik architektūrinės kūrybos dermę, bet kartu suvokiama kaip aktyvus erdvinės raiškos elementas. Lauko ekspozicijoje NDG pastato prieigose specialiai šiai parodai įgyvendinti 2 architektūriniai projektai – tai kūrėjų bandymai iš skirtingų pozicijų reflektuoti savo profesiją.
Architekto Dariaus Čiutos projektuotas objektas „Aukščiausias vėliavos stiebas“ atliepia augančios struktūros, įprasminančios kūrybinį ryžtą, drąsą ir viltį, vaizdinį.
Architektų studijos „Office De Architectura“ kūrybinės komandos įgyvendintoje instaliacijoje „NDG. Neįmanoma architektūra“ aktualizuojami galiojančių reglamentų, reguliuojančių pastatų ir viešos erdvės architektūrinį formavimą, keliami iššūkiai architekto kūrybinei praktikai, kvestionuojamas iš šio reguliavimo kylantis atsakomybių bei laisvių santykis.
LDM Nacionalinės dailės galerijos (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) lauko ekspozicijoje veiks iki rugsėjo 10 d.
„Ar ji prisikels?“ Goyos raižiniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus“
Parodoje pristatomi garsieji Ispanijos dailininko Francisco Goyos ciklai „Kapričai“ (isp. Los Caprichos) ir „Karo baisumai“ (isp. Los desastres de la guerra). Ispanijos ir Prancūzijos karo meninė kritika šiandien ypač įtikinamai perduoda menininko įspėjimą, kad net ir nekaltai atrodantis blogis turi būti sustabdytas, ir primena, kad baisiausias blogis yra karas.
„Karo siaubą išgyvenusio Goyos kūrinių siužetai karo Ukrainoje kontekste skamba itin aštriai ir aktualiai. Šia paroda ne tik atveriame galimybę Vilniuje susipažinti su pasaulyje žinomais grafikos lakštais, bet ir primename, kad Ukrainoje vis dar siautėja blogis“, – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki rugsėjo 17 d.
„Florentem“ ir „Kunstkamera“
Paroda „Florentem“ (lotynų k. florentem – žydėjimas, klestėjimas, gausa) pasakoja apie nesiliaujantį mėginimą pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus. Trapi ir nuspėjama, tačiau tuo pat metu gaivališka ir kupina staigmenų flora nuolat žadino žmogaus vaizduotę, o perkeliami į dailės, literatūros kūrinius augalai, ypač žydintys, ilgainiui įgijo žmogaus jiems suteiktą simbolių kalbos dovaną. Priklausomai nuo konteksto, gėlės žiedas portrete galėjo sufleruoti, koks, t. y. gyvas ar miręs, asmuo vaizduojamas, augalai Švč. Mergelės Marijos atvaizde perteikė konkrečius jos gyvenimo etapus, o olandiška XVII a. gėlių kompozicija atskleidė ekonominę šalies ar asmens galią. Svarbu ir tai, kad natiurmortas, šimtmečius buvęs žanrų hierarchijos paraštėse, ilgainiui pats tapo prieglobsčiu kitai „marginalijai“ – kuriančiai moteriai. Būtent augalijos pasaulis, tikras ir nugulantis ant popieriaus ar drobės, buvo viena iš nedaugelio „leistinų“ moteriškosios saviraiškos erdvių.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. sausio 4 d.
„Vilnius. XXI amžiaus heraldika“
Vilniaus heraldinis gobelenas sudarytas iš šūkių, simbolių, logotipų ir ženklų, kurie, „Studijos 75B“ nuomone, yra svarbūs ir būdingi šiandienos Vilniui. Pasitelkus klasikinę herbų formą ir Nyderlandų tradicinio gobeleno audimo techniką (gobelenas išaustas Tilburgo tekstilės muziejuje (Textiellab Tilburg)), sukurtas komunikaciškai atpažįstamas šiuolaikinės heraldikos pavyzdys, kuris suformuotas jungiant tam tikrą prasmę turinčius fragmentuotus miesto vaizdinius.
Gobeleno autoriai – dizaineriai Rensas Rogieris Muisas ir Pieteris Cornelisas Vosas – į heraldinį gobeleną sudėjo tai, kas, jų akimis, sudaro dabartimi gyvenantį Vilnių. Tai ir svarbiausios miesto institucijos, ir pastatai, formuojantys sostinės urbanistinį veidą, ir skulptūros, kurias atpažįsta kiekvienas vilnietis, ir logotipai, matomi ant spaudos kioskų ar prekybos centrų fasadų. Tačiau šiame gobelene nėra hierarchijos: jame galima rasti ir gatvės meno, ir grafičių, ir kultinių romanų apie Vilnių, ir paminklų, barų, klubų ar kavinių. Vilnius čia – unikalių ženklų sankaupa, pamatyta olandų dizainerių akimis, paremta daugybe ikonografinių tyrimų, pokalbių su vilniečiais, išanalizuota ir paversta šiek tiek ironišku meno kūriniu. Autoriams tai – ne komercinis miesto rinkodaros projektas, bet subjektyvios analizės išdava. Jie nekuria pagal komercinius užsakymus ar institucines užduotis, nes tik taip atsiranda erdvės asmeniniam ir nepriklausomam turinio bei formos pasirinkimui.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 8 d.
„Kalamas ir teptukas“
Parodoje „Kalamas ir teptukas“ pristatoma nedidelė, bet itin vertinga islamo miniatiūrų ir kaligrafijos kolekcija. Kūriniai reprezentuoja XIII–XIX a. arabų šalių, Persijos, Turkijos ir Indijos meną. Parodoje Vilniuje pirmą kartą per daugiau nei šimtą Chanenkų muziejaus istorijos metų visi islamo meno kolekcijos objektai pristatomi kartu.
Parodos „Kalamas ir teptukas“ lankytojai gali ne tik pasigrožėti subtiliu rytietiško teptuko ir plunksnos menu, bet ir išplėsti žinias apie islamo kultūrą bei istoriją. „Lietuvoje nėra stambių islamo meno kolekcijų, todėl mums sudėtingiau vertinti ir suvokti tokius kūrinius. Parodos kuratorė Hanna Rudyk, tai suprasdama ir norėdama atverti kūrinius mūsų visuomenei, daug dėmesio skyrė ir kultūrinių kontekstų, religinės tradicijos, vizualinių kodų paaiškinimui, – pasakoja vyriausias LNDM parodų kuratorius Skaistis Mikulionis. – Tokia svarbi islamo dailės paroda tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje yra įvykis, kokio nebuvo tikriausiai trisdešimt metų. Eksponuojamų kūrinių meninę ir finansinę vertę patvirtina prieš savaitę „Sotheby’s“ aukcione įvykęs sandoris – panaši persiška „Šachnamė“ iliustracija buvo parduota už beveik penkis milijonus svarų sterlingų.“
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 3 d.
„Žinia iš „idealaus pasaulio“
Tradicinės kinų tapybos parodoje „Žinia iš „idealaus pasaulio“ pristatomi kraštovaizdžio ir animalistiniai-botaniniai kūriniai. Kraštovaizdžio tapyba tradicinėje kinų kultūroje buvo vertinama aukščiau už visus kitus žanrus. Menininkai kūrė įsivaizduojamas sferas, kuriose visi gamtos ir žmogaus sukurti elementai buvo harmoningai susipynę. Kai kurios detalės, pavyzdžiui, pastatai ir medžiai, turėjo būti labai įmantrios, o vandens ir dangaus erdvės buvo paliktos tuščios, kad žiūrovai galėtų įsivaizduoti jų spalvą ir būseną: arba šiurkščias išsipūtusias bangas, arba ramius permatomus vandens ruožus, šviesų ar niūrų dangų. Parodos lankytojai kviečiami Kinijos peizažą atydžiai tyrinėti ir apmąstyti fragmentas po fragmento, tarsi keliaujant šilko ar popieriaus plokštuma.
Kinų tapytojai kūrė ne tiesioginę tikrovės kopiją, o greičiau idealaus pasaulio paveikslą. „Patetiškos ar ironiškos, mistiškos ar padiktuotos tarptautinio verslo pragmatizmo – kinų tapybos žinutės tokios skirtingos! Tačiau kad ir ką menininkai išsakytų, jie – o kartu su jais ir žiūrovai – visada buvo tikri, kad paveikslai subalansuoja visas pasaulio priešybes ir prieštaravimus.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 3 d.
Julijonas Urbonas: „Planeta iš žmonių“
Prieš dvejus metus 17-oje Venecijos architektūros bienalėje didelio susidomėjimo sulaukęs menininko Julijono Urbono projektas „Planeta iš žmonių“ pristatytas Vilniuje. Atstovavęs Lietuvai prestižiniame renginyje, dabar kūrinys padovanotas Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, kuris šią interaktyvią instaliaciją nuo balandžio 28 d. visą pusmetį eksponuoja viename iš savo padalinių – Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pristatomoje kūrinio versijoje siekta išlaikyti originalią parodos Venecijoje struktūrą, mastelį ir turinį, tačiau neišvengta ir iššūkių. Erdvių aukštomis lubomis reikalaujanti instaliacija prieš kelis mėnesius Australijoje buvo pristatyta kiek žemesnė, o dabar tilps ir muziejaus erdvėje Vilniuje. Instaliacijos ašis – beveik penkių metrų aukščio skenerio struktūra, į kurią lankytojai kviečiami užeiti ir nusiskenuoti pasirinkta choreografine poza. Trimačiai nuskenuotų kūnų atvaizdai perkeliami į astrofizikinę kosminės erdvės simuliaciją, o čia pat įrengtuose ekranuose galima matyti besiformuojantį gniužulą ir save, naujo dangaus kūno – planetos iš žmonių – bendrakūrėjį.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki lapkričio 19 d.
„Išvietinimas/Displacement“
„Man, kaip imigrantų, pabėgėliais atvykusių į Jungtines Valstijas, vaikui, visada buvo svarbios namų ir priverstinio persikėlimo idėjos. Mano tėvai, gimę Latvijoje ir Lietuvoje, po Antrojo pasaulinio karo pabaigos aštuonerius metus praleido perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Vokietijoje, kol jiems buvo leista emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Parodoje norėjau atkurti ir iš naujo įvaizdinti šią istoriją.
Mano šeimos persikėlimas yra dalis ilgos iškeldintų tautų, kurių „namų“ idėją griauna nuo jų nepriklausančios politinės darbotvarkės, istorijos. Tėvų vaikystės namai buvo beasmeniai statiniai, iš kitų civilinių ir karinių pastatų perdaryti taip, kad juose būtų galima apgyvendinti tūkstančius pokario pabėgėlių. Tėvai visada apibūdindavo šį būstą kaip laikiną, o aš netikėjau, kad kada nors pati išvysiu šiuos statinius. Vis dėlto po intensyvaus archyvų tyrimo man pavyko surasti, aplankyti ir nufotografuoti daugelį realių namų, išlikusių DP stovyklų Vokietijoje vietose.“ (Krista Svalbonas)
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 22 d.
„Imagine!“
Kas dvejus metus vykstančio tarptautinio festivalio tema ir pavadinimu tapo šūkis „Imagine!“, o šalimi partnere – Lietuva. Tad Lietuvos nacionaliniam muziejui bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir „FITE“, meno kūriniai atkeliauja į Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namus, kur nuo birželio 7 d. bus galima išvysti ne tik lietuvių menininkių šiuolaikinės tekstilės darbus, bet ir kūrinius iš Zimbabvės, Benino, Angolos, Portugalijos, Maroko, Prancūzijos, Nyderlandų, Estijos, Brazilijos, Pietų Korėjos, Peru, Indonezijos.
Organizatoriai kviečia praplėsti akiratį ir pabandyti įsivaizduoti žmogų kaip tekstilės metaforą, tekstilės meno kūrinius kaip aktyvizmo išraišką, politinį aktą, atrasti sąsajų arba dekonstrukcijų tarp tradicijos ir šiandienos, ieškoti skirtumų ir panašumų tarp skirtingų kultūrų, mat greta šiuolaikinių kūrinių rodomi istoriniai muziejų eksponatai (iš Bargoino tekstilės ir archeologijos muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių) kuria laikui nepavaldžias konceptualias jungtis.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 29 d.
„Iš avilio“
Bitė laikoma darbštumo, darnos, turtingumo, krikščioniškoje Vakarų kultūroje – sielos, tyrumo, Švč. Mergelės Marijos simboliu. Dangiškasis bičių ir bitininkų globėjas šv. Ambraziejus bites vadino Dievo vabalėliais, o bitininkus – kaimo aristokratais. Lietuvai priėmus krikščionybę, šis išskirtinis gamtos ir žmogaus draugystės ryšys paženklintas jo užtarimu.
Šia paroda siekiama atkreipti dėmesį į spartų bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje, jų milžinišką įtaką ekosistemai. Medunešių bičių – svarbiausių augalų apdulkintojų žemėje, atsakingų mažiausiai už 1/3 mūsų kasdienio maisto – nykimas pastebėtas JAV, Europoje, Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Griežtesni normatyvai ir įvairūs draudimai padėjo atitolinti baugias prognozes, kad bitės greitu laiku apskritai išnyks, tačiau tebėra baiminamasi, kad kai kuriose vietovėse šių vabzdžių gali nelikti vos po keliolikos metų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
„Kolekcionavęs ir kolekcionuojamas“
Šioje parodoje atsidūrusi ankstyvoji Varnelio tapyba liudija laipsnišką perėjimą nuo klasikinių kompozicijų prie istorinių temų, taip pat akivaizdžiai parodo dailininkui Kauno meno mokykloje jam dėsčiusio Stasio Ušinsko ir netgi naujojo daiktiškumo (vok. Neue Sachlichkeit) įtaką. Čia eksponuojamos privačiuose rinkiniuose saugomos didelio formato klasikinės optinės kompozicijos sukuria kontrastingą, paties dailininko įrengtos nuolatinės muziejaus ekspozicijos scenografiją primenantį dialogą su mažais ir visai kitokia maniera nutapytais darbais, taip pat rodoma devinto dešimtmečio tapyba. Dauguma kūrinių pristatomi parodų salėje, dalis įsiterpia į kitas namų-muziejaus erdves. Jie, kaip laikini muziejaus svečiai, aiškiai matomi: specialios parodai sugalvotos konstrukcijos leidžia juos pagarbiai įkurdinti salėse ir išskirti iš kitų kūrinių.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 29 d.
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškoje Lietuvoje“
Ši paroda – tai žvilgsnis į dviejų ankstyvajai LDK istorijai itin svarbių miestų, sostinių – Kernavės ir Vilniaus – laidojimo papročius, atspindinčius to meto miestiečių pomirtinio gyvenimo sampratas.
Besikurianti pagoniška Lietuvos valstybė gana greit inkorporavo nemažas stačiatikių apgyvendintas teritorijas. Ankstyvieji LDK politiniai ir ekonominiai centrai traukė valstybės pakraščių gyventojus. Reikėtų neužmiršti ir svetimšalių pirklių bei amatininkų ar su krikščionybe susidūrusių kitų baltų tautų – jotvingių ir prūsų. Pagoniškos visuomenės virtimas krikščioniškąja Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje yra sudėtingas ir mažai tyrinėtas.
Šioje parodoje eksponuojama nedidelė dalis radinių iš šių abiejų kapinynų, tačiau tarp jų galėsite pastebėti ir krikščioniškųjų, ir pagoniškųjų simbolių, leidžiančių suprasti, kad pagoniškos visuomenės virtimas krikščioniškąja nebuvo staigus, o palaipsnis ir nevienalytis.
Kernavės archeologinės vietovės muziejaus parodų erdvėje (Kerniaus g. 4A, Kernavė) veiks iki rugsėjo 25 d.
„Dvylika. Iliustracijos ir komiksai“
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks rugpjūčio mėn.
Kostas Dereškevičius: „Besišypsanti“; Linas Jusionis: „Žingsnių skaičiavimas“
Pamario galerijoje Juodkrantėje pristatomos dviejų skirtingos kartos tapytojų parodos: šiemet mus palikusio Kosto Dereškevičiaus „Besišypsanti“ ir Lino Jusionio „Žingsnių skaičiavimas“.
Abiejų menininkų kūryboje gausu laisvalaikio įvaizdžių, kasdienybės akimirkų ir fragmentų, spalvų ir kompozicijų lengvumo, nors kiekvienas drobėse tai perteikia savitu braižu. Kartu šios parodos Kuršių marių pakrantėje įsikūrusioje Pamario galerijoje lankytojams atvers vasaros patirčių siužetus ir klaus apie atostogų lūkesčių galimybes.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa) veiks iki rugsėjo 24 d.
Rūta Katiliūtė: „Debesų šešėliai“
Paklausta, kodėl paroda vadinasi „Debesų šešėliai“, Rūta Katiliūtė teigė: „Viskas įvyko pakilus aukštai, kur nėra žemiškų problemų. Grynas tapytojo žvilgsnis, kur svarbi mintis, spalvų filosofija, mano humanizmas, meilė ir kartu atsiskyrimas“, – pasakojo menininkė.
Kaip teigė parodos kuratorė menotyrininkė Sonata Baliuckaitė, abstraktusis menas yra neišsenkantis interpretacijų šaltinis, nuolat žadinantis žiūrovo fantaziją. Kaip ir naujausia R. Katiliūtės paroda, kuri mus visus kvies pakilti virš debesų arba juose tiesiog pabūti. „Parodoje pristatomi R. Katiliūtės kūriniai primena debesų šešėlius. Tačiau ne darbai buvo tapyti pagal debesų šešėlius, o atvirkščiai. Menininkei debesų šešėliai priminė jos darbus. Tapai ne tai, ką matai, o pamatai tai, kas jau nutapyta“, – taip parodą apibūdino „Meno nišos“ kuratorė S. Baliuckaitė, pridurdama, kad menininkės parodą lengviausiai suprasti galvojant apie spalvas, kurios R. Katiliūtės darbuose kuria emocijas, vaizdus ir asociacijas.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 11 d.
Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė: „Šiaudinių sodų žydėjimas“
Parodoje eksponuojamuose soduose žydėjimas išreikštas santūriais spalviniais eksperimentais ir saikinga puošyba. Šiaudinio dirbinio kompozicijoje vertikalės dominavimas sukelia muzikinių tonų ir žaismingumo įspūdį. Žydinčiuose soduose įpintos kartų jungties idėjos, geroji energija, klestėjimas ir viltis.
Pasak tautodailininkės Vilhelminos Raubaitės-Mikelionienės, tradicijas atsinešame iš savo protėvių, tačiau svarbu, kad tradicija gyvuotų šiandien. Šiais laikais mes taip pat kuriame tradicijas, kurias perims ir pratęs ateities kartos. Todėl kiekvienas sukurtas sodas yra unikalus. Jį sudaro tradicinės piramidės motyvas, kuris yra pastovus bei puošmenys ir simboliai, kurie soduose yra skirtingi. Ateitininkė, katalikiško švietimo bei ugdymo srities specialistė, pasakoja, kad rišdama sodą meldžiasi už žmones, kurių namuose jis bus kabinamas. Tarsi įdėdama palaiminimą. Jos sodų simboliai turi savitą meninę mintį ir krikščionišką prasmę: paukštis – Šventosios Dvasios, Šv. Brigitos kryžius – virsmo simbolis, žvaigždutės soduose siejamos su Švč. Mergelės Marijos dvylikos žvaigždžių vainiku, simbolizuojančiu Žolinę. Šiaudinis sodas tautodailininkei asocijuojasi su Rojaus sodu – harmonija, gamta, pirmųjų žmonių šeima.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (V. Putvinskio g. 53, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Čiurlioniai: gyvenimas muzikoje“
Parodoje eksponuojami autentiški artefaktai iš Čiurlionių šeimos aplinkos bei retai eksponuojami dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos rankraščiai, piešiniai, laiškų fragmentai.
Pagrindinis parodos akcentas – menininko tėvo Konstantino Čiurlionio vargonus puošę ornamentiniai medžio drožiniai. Šie drožiniai ir atskiros vargonų dalys iki šių dienų išliko Kabelių bažnytėlėje Druskininkų apylinkėse. Jų suradimo istorija parodoje pristatyta filmuota medžiaga. Parodos rengėjai tikisi, kad pirmą kartą plačiajai publikai rodomi vargonų fragmentai bus paskata Konstantino Čiurlionio vargonų, kuriuos, tikėtina, lietė ir jo sūnaus, būsimo kompozitoriaus rankos, restauracijai.
Kitas pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas objektas – sūnui Povilui tėvo padovanotas giesmynas Cantionale. Ecclesiasticum („Bažnytinės giesmės“) su originalia 1906 m. dedikacija Parodos lankytojus sujaudins giesmyne nuo Čiurlionio laikų išlikusi autentiška augalo šakelė. Ši daugiau kaip šimto metų senumo memorabilija simboliškai pabrėžia muzikavimo, dainos, giesmės ir religijos svarbą Čiurlionių šeimos gyvenime.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 22 d.
„Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir Kaunui tapus laikinąja sostine, miestas augo ir klestėjo, kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, formavosi gana platus inteligentų bei miestiečių sluoksnis, kuris formavo naujus gyvenimo įpročius. Greitėjantis ir modernėjantis gyvenimo tempas ir vienas kitas atliekamas litas kišenėje diktavo atostogų poreikį ir madas. Dėl to, vos atšilus orams ir griausmingai nuaidėjus paskutiniam Valstybės teatro spektakliui, ištuštėdavo ne tik mokyklų suolai, bet ir miesto gatvės. Priklausomai nuo finansinių galimybių, vieni patraukdavo į sodybas kaime, kiti mėgaudavosi Kauno maudyklomis Aukštojoje Panemunėje, Lampėdžiuose ar Aleksote. Kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiami 9–12 viešųjų pliažų, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau daugelis kultūrinio ir politinio elito atstovų atostogoms rinkosi sostine tituluotos Palangos paplūdimius, kurie viliojo grynu oru, saulės ir purvo voniomis bei pramogų pasauliu, vasarai iš Kauno persikeliančiu į Kurhauzą ir Basanavičiaus gatvę. Juk būtent Palanga viliojo galimybe čia vasarojančius sutikti visus tris Nepriklausomos Lietuvos prezidentus ir kiekvienos damos slaptą simpatiją – operos solistą Kiprą Petrauską! Ne veltui Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris vykdamas į Palangą rašė: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas“.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„Šiaulių albumas. Apie vandenų apsuptą pramonės miestą“
Paroda „Šiaulių albumas“ – tai bandymas permąstyti miesto tapatybę, apibendrinti praeities kartų bei šiandienos tyrėjų įžvalgas ir miesto temai dedikuotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatų kolekcijas, kurių ekspoziciją parodoje papildė kitų institucijų saugomi ar autorių paskolinti kūriniai.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje paroda „Šiaulių albumas“ tęsia miesto tapatybės identifikavimo paieškas. Čia pristatoma vandenų apsupto pramoninio miesto, stambaus transporto mazgo istorija. Pelkėta vietovė, ežerai, per miestą tekančios upės, kelių sankryža – tai veiksniai, nulėmę sprendimą šioje vietoje kurti miestą, o vėliau darę įtaką miestiečių gyvenimo būdui, plėtojamiems verslams, pramonės pobūdžiui, laivalaikiui ir kt.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki spalio 1 d.
„Šiaulių albumas. Apie laisvos dvasios miestą“
Venclauskių namuose-muziejuje eksponuojama parodos „Šiaulių albumas“ dalis kviečia pažinti miesto dvasią: laisvą, veržlią, nepasiduodančią. Gal ši dvasia buvo užkoduota dar senojo Šiaulių metraštininko Petro Tarvainio, kuris rūpinosi Šiaulių simboliu tapusios bažnyčios statyba, raštuose, kur jis kalba apie vis atgimstantį ir iš pelenų pakylantį feniksą? Gal todėl, praėjus trims šimtmečiams, pasaulinio garso semiotikas, skaitęs ženklų kalbą, Algirdas Julius Greimas, apsigyvenęs Šiauliuose, teigia pajutęs savitą šio miesto dvasią ir savitą mitologiją. Ją kūrė daug šiauliečių kartų, pradedant nuo tų, kurie dar XVIII a. sukilo prieš Antano Tyzenhauzo reformas, siekusias materialinės gerovės, tačiau suvaržiusias žmonių laisves. Maištinga šiauliečių dvasia skatino juos kovoti už laisvę ir XVIII a. pab. – XIX a. vykusiuose sukilimuose prieš caro valdžią, o 1918–1919 m. nepriklausomybės kovose kvietė burtis į partizanų būrius ir patiems kovoti už savo laisvę. Įvairiomis pasipriešinimo formomis ši dvasia liko gyva ir sovietmečiu, kai mieste buvo aktyvus pogrindinis gyvenimas, pasireikšdavęs ir viešomis akcijomis. Dažnai šis pasipriešinimas reikšdavosi per kultūrinį gyvenimą, kurį šiauliečiai itin stengėsi puoselėti. Vien ką reiškė didžiosios Šiaulių gegužinės, subūrusios lietuvius šviesuolius ir buvusios vienu iš žingsnių kelyje į nepriklausomą valstybę. O „Kultūros“ bendrovė, kuri tarpukariu leido lietuviškus vadovėlius, rūpinosi užsienio autorių kūrinių vertimais į lietuvių kalbą, siekė sudaryti galimybę gimtąja kalba pažinti pasaulį. Ir šiandien, besilankydami įvairiose Lietuvos bažnyčiose, net neįtariame, kad daugelio jų puošyba – šiauliečio meistro Vlado Čižausko rankų darbas. Šiaulių istorija susipina iš daugybės nepaprastų istorijų, kurios atskleidžia laisvos dvasios miesto tapatybę ir savitumą.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki spalio 1 d.
„Šiaulių albumas. Apie muzikinės scenos maištininkus“
Ar Šiauliai pagrįstai vadinami Lietuvos Mančesteriu? Beieškant atsakymo į šį klausimą, verta patyrinėti savitos Šiaulių alternatyviosios muzikinės kultūros raidą ir prisiminti jos ištakas, glūdinčias gūdžiame sovietmetyje.
Bene pirmoji roko (?) grupė, tada vadinta vokaliniu-instrumentiniu ansambliu, Šiauliuose, tuomet uždarame kariniame pramonės mieste, susikūrė dar 1960 m. kovo 8 d. po dviračių gamyklos „Vairas“ sparnu. Pasak kai kurių amžininkų, pirmasis scenoje iš stovo ištraukė mikrofoną ir dainavo jį laikydamas rankose – romantiškasis estrados akiplėša šiaulietis Ričardas Dailidė. Grupės-fenomenai „BIX“ ir „Lygiailyja“, kūrusios vakarietišką bei unikalią muziką, taip pat susiformavo Šiauliuose. Šiame mieste susikūrė išskirtinis muzikinis reiškinys – holistinė muzika. Čia susibūrė ir pirmoji Lietuvoje ska-punk subžanro grupė „Apatija“, muzikuoti pradėjo viena pirmųjų, o gal ir pirmoji, lietuviškojo britroko grupė „Brainers“, kurios šiaulietiško rokenrolo flagmanų vaidmenį vėliau perėmė vienas žinomiausių lietuviškų roko vardų „Colours of Bubbles“. Lietuvos muzikinį pasaulį praturtino unikalūs „Stagnatai“ „AXIS“, sarkastiškieji „Gin‘Gas“, eksperimentatoriai „Šalikapalikau“ ir būrys kitų įdomių kolektyvų.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Ukrainiečių menininkas SeržRa: „Gyvenimo šviesa“
„Senieji meistrai iš Ukrainos muziejų. Nacionalinis Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejus ir Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija“
Ukrainos ir Lietuvos muziejiniai senosios dailės rinkiniai turi daug bendro. Daugelis jų yra iš asmeninių kolekcijų, pažymėtų Potockių, Sapiegų, Tiškevičių, Branickių, Pšezdeckių, Višnioveckių ir kitų abiejų šalių istorijoje svarbių šeimų vardais.
Pirmąją parodos dalį sudaro Vakarų ir Vidurio Europos senųjų meistrų dirbtuvėse sukurti darbai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus Kyjive. XX a. pr. daugiausia iš aistringų kolekcininkų ir filantropų Bohdano Chanenkos ir jo žmonos Varvaros Tereščenkos rinkinio įsteigtas muziejus yra viena svarbiausių senojo Europos ir Rytų meno saugyklų Ukrainoje. Vilniaus paveikslų galerijos lankytojai galės susipažinti su XVI a. siekiančiais religinės dailės pavyzdžiais, peizažais, portretais ir žanrinėmis scenomis. Tarp jų autorių – tokie visuotinai pripažinti meistrai kaip François Boucher (1703–1770) ir seras Joshua Reynoldsas (1723–1792).
Antroje parodos dalyje pristatomos vertybės iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos. Tai didžiausias Ukrainos meno muziejus, kuriame yra net 18 padalinių. Nedidelę šios institucijos vertybių dalį nuo kovo mėnesio lankytojai jau gali apžiūrėti naujajame Radvilų rūmų dailės muziejaus korpuse. O Vilniaus paveikslų galerijos Istorinę salę papuošiantys kūriniai yra vieno iš galerijos padalinių – Lozinskio rūmų – nuolatinės ekspozicijos dalis.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki rugsėjo 17 d.
Paviljonas „Vilnius prieš 200 metų“
Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga sostinėje iškils nauja ekspozicinė erdvė – paviljonas „Vilnius prieš 200 metų“. Čia lankytojų lauks pažintis su XIX amžiaus vilniečiais ir miestu, kuriame jie gyveno. Ekspozicijos šerdis – pagal unikalią archyvinę medžiagą sukurtas miesto maketas, parodysiantis miesto kaip gyvo organizmo visumą.
Paviljonas taps unikalia susitikimų vieta, o įtraukios veiklos leis patirti Vilnių prieš 200 metų, taip sustiprinant ryšį su šiuo miestu.
Leiskitės į kelionę po tų laikų Vilnių ir atpažinkite daugelį dabar jau prarastų vietų, pastatų, gatvių, atraskite savo mėgstamas vietas. Ar pasirinktumėte gyventi tuomečiame Vilniuje?
Šalia Karaliaus Mindaugo paminklo (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.
„Galingi, nes vieningi“
Parodos rengėjai kviečia į kelionę, prasidedančią XX a. 5-ajame dešimtmetyje. Sekdami svarbiausius NATO istorijos įvykius, sužinosite, kodėl 1949 m. balandžio 4 d. dvylika Šiaurės Amerikos ir Europos valstybių nusprendė susivienyti į gynybinį aljansą, kokius tikslus organizacija kėlė, kokiais principais vadovavosi, kada ir kokiomis aplinkybėmis organizaciją papildė naujos narės, kaip sąjungininkės prisideda prie taikos ir stabilumo pasaulyje. Taip pat ir apie Lietuvą, jos žingsnius kelyje į NATO, bendrą veiklą su kitomis valstybėmis narėmis.
Šiandienos pasaulyje susiduriame su naujomis grėsmėmis – terorizmu, kibernetinėmis atakomis, grėsme energetiniam saugumui, klimato kaitos iššūkiais. Prisitaikydama prie nuolat besikeičiančios tarptautinio saugumo padėties, NATO reformavo savo struktūras ir keitė strategijas. Atsivėręs naujoms narėms Aljansas įsitvirtino kaip transatlantinė valstybių sandrauga, prisiimanti atsakomybę už taiką ir stabilumą pasaulyje, teikianti ir koordinuojanti paramą jos reikalingoms šalims.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Tiražinės knygos menas“
„Knygų mugė baigėsi, tačiau Lietuvos nacionalinis muziejus siūlo stabtelėti, atidžiau įsižiūrėti ir pasidomėti gražiausiomis knygomis giliau. Knygų mugės lankytojas yra ir muziejaus lankytojas, tai yra skaitanti, klausanti, mėgstanti knygas publika. Tad džiugu, kad su partneriais galime pristatyti tai, kas gražiausia. Labai svarbu, kad į parodą įtrauktos ir Ukrainos leidėjų išleistos knygos, jos – dabar kovojančios už savo išlikimą, tapatybę ir kultūrą šalies simbolis“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.
Kasmetinį gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Čekijos Respublikos kultūros ministerija ir Čekų literatūros muziejus. 2002 m. pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyti Prahos menų akademijos (Vysoká škola uměleckoprůmyslová v Praze) studentų darbai, vėliau tradicine tapusią gražiausių Čekijos knygų parodą inicijavo ir ją kuruoja Sigutė Chlebinskaitė, kūrybinės studijos „Knygų šalis“ sumanytoja ir kultūrinių ryšių su Čekija iniciatorė.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Miglė Anušauskaitė: „Signatarės pirmame plane“
„Vis daugiau pradedame kalbėti apie svarbias ir veiklias moteris, kurios liko istorijos užribiuose. Man pačiai jau teko piešti ir Žemaitę, ir Petkevičaitę-Bitę, ir Sofiją Čiurlionienę. Tai – dažnesni, daugiau tiražuojami vardai, spalvingų biografijų asmenybės, tačiau gali susidaryti įspūdis, kad jos buvo vienintelės veiklios Lietuvos moterys, o kitos sąraše bus „pritemptos“. Perskaičiusi Norberto Černiausko iniciatyva surinktą medžiagą nustebau ir nudžiugau: ne tik kad nereikia „pritempinėti“ moterų pasiekimų, norint surinkti dvidešimt „signatarių“, bet priešingai – sunku atsirinkti tik dvidešimt“, – pasakojo parodos kūrėja M. Anušauskaitė.
Kartu autorė pridūrė, kad piešdama norėjusi išnaudoti komiksų medijos teikiamas galimybes: kombinuojant vaizdą su tekstu sutalpinti kuo daugiau informacijos apie signatarių veiklą, kad tai netaptų nei sausu faktų kratiniu, nei tiesiog portretu. „Žiūriu į šį projektą kaip į progą geriau pažinti mūsų istoriją – ne „mūsų, moterų“, o mūsų visų“, – teigė menininkė.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Vilniaus pokeris“
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
„Vilniuje viskas įmanoma“, – rašė Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“.
Šis kūrinys iki šiol yra vadinamas vienu iš svarbiausių Vilniaus tekstų, o 700-ojo Vilniaus jubiliejaus proga jis vizualiai bus permąstomas MO muziejuje. Vilniuje vyksta ne tik romano veiksmas, bet ir pats Vilnius tampa romano veikėju. Taigi ir parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje bus ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį bei ateitį.
R. Gavelio sukurtą Vilniaus personažą MO muziejuje interpretuos režisierius Oskaras Koršunovas bei scenografas, menininkas Gintaras Makarevičius. 2023 m. pavasarį MO muziejuje Vilnių bus galima atrasti kaip kūrybiško maišto sostinę.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 28 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Jo akyse šventi“
Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus, bendradarbiaudamas su Šilutės Hugo Šojaus muziejumi, pristato parodą, kurioje eksponuojami paveikslai iš Rytų Lietuvos bažnyčių.
Paveikslai vaizduoja Švč. Mergelę Mariją, šv. Antaną, šv. Judą Tadą, šv. Vincentą Fererą, šv. Dominyką ir šv. Pranciškų – vienus populiariausių šventųjų Lietuvoje. Šv. Antanas ir šv. Judas Tadas – patys mylimiausi šventieji globėjai, kurių atvaizdų galima rasti beveik kiekvienoje bažnyčioje. Kūriniuose atpažįstami skirtingi šventųjų vaizdavimo būdai: pasakojamasis, kai vaizdingai perteikiamos šventųjų žemiškojo ir dangiškojo gyvenimo scenos („Šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus susitikimas“) ir simbolinis, kai šventieji vaizduojami išryškinant jų svarbiausias šventumą lėmusias savybes, atpažįstami iš nusistovėjusių atributų, susijusių su jų gyvenimo istorija ar kankiniška mirtimi. Išsiskiria Škaplieriaus Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, kuris nutapytas ne kaip įprasta, o pasakojant šv. Simono Stoko viziją. Dievo Motina sėdi debesyse, kaire ranka laiko rūpintojėlio poza sėdintį Vaikelį Jėzų, o dešine kaip malonę visiems iš savo rankos tiesia škaplierių – ypatingą savo malonių ženklą, skydą ištikus pavojui, pažadą apsaugoti nuo amžinosios ugnies.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„THEATRUM BIBLICUM. Velykų preliudijos scenovaizdžiai“
Bažnytinio paveldo muziejaus paroda Theatrum biblicum (liet. k. Biblijos teatras) skirta scenografijos sričiai. Ji pristato unikalias, per pastarąjį dešimtmetį atrastas barokines Didžiosios savaitės dekoracijas ir Senojo bei Naujojo Testamento paveikslus iš Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios, taip pat iš kitų Lietuvos šventovių bei muziejų rinkinių. Specifinės paskirties kūriniai parodo, kaip XVIII a. – XIX a. I p. per metaforas ir alegorijas būdavo įprasminama Didžiosios savaitės liturgija. Didžiąją savaitę dekoracijos pakeisdavo įprastą bažnyčios vaizdą, paversdavo interjerą įspūdinga, sukrečiančia erdve, pajungta pagrindinei idėjai.
Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo inscenizacijos paplito baroko laikotarpiu, buvo viena iš jėzuitų platinamų šventojo teatro (lot. Theatrum sacrum) formų, stebinusi ir padėjusi žmonėms emociškai išgyventi svarbiausius Išganymo istorijos momentus. Kristaus kapo – didingos scenos su dekoracijomis – apogėjumi laikomi XVII–XVIII amžiai. Tokio tipo Didžiosios savaitės apipavidalinimas paplito visoje katalikiškoje Europoje, labiausiai suklestėjo Alpių regione – Vokietijoje, Austrijoje XXI a.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 2 d.
Vladas Mikalauskas: „Šiauliai. Vilniaus gatvė“
Šiaulietis fotografas Vladas Mikalauskas (1942–2011) cikle „Šiauliai. Vilniaus gatvė“, sukurtame 1983–1986 m., perteikia anuometinę vienos iš seniausių miesto gatvių būseną: urbanistinį miesto pavidalą, istorijos ženklus jos veide, žmones, jų nuotaikas. Kasdienybės momentai ir šventės susilieja į vientisą, vos per keletą metų sukurtą išsamų tos epochos fotografinį dokumentą, su visais atpažįstamais jos atributais ir pasakoja ne tik šios gatvės, bet ir viso miesto istoriją, atskleidžia jo dvasią. Autorius realistiškai perteikia kasdienį gatvės gyvenimą be fasadinio spindesio, tuo pačiu jos kasdienybės paveiksle išvengdamas rutinos ar buitiškumo. Fotografijose juntama gyvybinga pulsuojanti miesto energija, tarsi girdėti būdingas miesto fonas – žmonių šurmulys, susiliejantis su gatvės gaudesiu. Nors žmonių veiduose dar mažai šypsenų, tačiau stebina dinamiškas gatvės veiksmas ir situacijų įvairovė, būdinga miestietiškam gyvenimo būdui.
Prisikėlimo aikštėje ir skvere šalia laikrodžio „Gaidys“ Šiauliuose veiks iki rugsėjo 17 d.
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“
Pirmojoje parodoje eksponuojamos tėvo ir sūnaus fotografijų vaizdų paralelės. A. Lukys panaudojo savo tėvo J. Lukio (1927–2001) fotonegatyvus, darytus būnant tremtyje Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelerius metus grįžus į Lietuvą. Taip pat eksponuojamos A. Lukio fotografijos iš serijos „Ars Botanica“. Šią temos dalį inspiravo detalės, atrastos viename iš spalvotų tėvo J. Lukio negatyvų. Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai jam buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla. Sukurti vaizdinius paskatino tėvo nuotraukuose įžvelgtas žemdirbiškas santykis su gamta, graži ir natūrali gamtos aplinka bei augalai, tapę svarbiausiu besifotografuojančiųjų fonu ir dekoracija. Augalų stebėjimu paremta estetika autoriui virto daugiau kaip dešimtmetį trunkančiu projektu.
A. Lukys augalus fotografuoja iš minimalaus atstumo natūralioje aplinkoje įvairiais metų laikais sulankstomo tipo kamera. Toks metodas padeda kurti abstraktesnę ornamentuoto pobūdžio estetiką. A. Lukio gamtos fragmentų fotografijos parodoje „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ tarsi įgyvendina tėvo estetinę svajonę.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 17 d.
Žilvinas Kempinas: „Portretai-fosilijos 2023“
Projektas „Portretai-fosilijos 2023“ yra prielaida grįžti į vis dar nuosekliai neištirtą Lietuvos dailės istorijos laikotarpį – XX a. 10-ąjį dešimtmetį. Šiandien rekonstruojant 1996 metais vykusį projektą, nesiekiama laiko atkurti, kartoti, sustabdyti ar sugrąžinti. Bandoma pa(si)tikrinti pakitusį kontekstą.
Kempinas lieja gyvų žmonių veidus, o atliejas vadina fosilijomis – suakmenėjusiomis organizmų liekanomis arba jų atspaudais uolienose. Nebylūs žmonių užmerktomis akimis dokumentai 2023 metų projekte kalba apie (auto)portreto pokytį skaitmeninių vaizdų produkavimo amžiuje, pakitusį požiūrį į savęs reprezentavimą ir identifikavimą. 1996 metais, kai vaizduojamasis menas Lietuvoje išgyveno pereinamąjį, lūžio laikotarpį, (auto)portretas buvo nepopuliarus žanras, o šiandien yra priešingai – tai neatsiejama kasdienybės dalis. Vienspalvės įvairių asmenų veidų atliejos šioje parodoje tapatumo atžvilgiu yra gerokai iškalbingesnės už milijonus spalvotų skaitmeninių vaizdų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 6 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Mielas, Aleksandrai!“
Parodoje pristatomi atvirukai ir atvirlaiškiai iš kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, kariljonininko Aleksandro Kačanausko (1882-1959) kolekcijos. Daugumą atvirukų kompozitorius įsigijo pats, studijuodamas ar lankydamasis įvairiose užsienio šalyse bei keliaudamas Lietuvoje. Kitus atvirukus muzikui atsiuntė kolegos, draugai, giminaičiai: Veronika Podėnaitė, Juozas Naujalis, Juozas Byla ir kt.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2023 m. gruodžio 22 d.
„Aš esu vilnietis“
Ar įsivaizduojate Vilnių be Kaziuko mugės? Tačiau, ar žinojote, jog Šv. Kazimieras nebuvo nuolatinis Vilniaus gyventojas? Didžiuojamės Vilniaus baroko veidu, bet ar žinote, jog jį sukūrė atvykėliai? Gedimino laiškais užprogramuotą daugiakultūriškumą laikome Vilniaus tapatybės esme? Bet ar žinojote, kad šiuos kunigaikščio padiktuotus laiškus savo ranka parašė atvykėliai vienuoliai pranciškonai?
Artėjant Vilniaus jubiliejui Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia pasinerti į 700 metų laikotarpį aprėpiantį 50-ties istorijų pasakojimą, kuris suksis aplink Vilnių ir vilniečius. Paroda, kaip ir pats Vilnius, bus gausi ir be galo įvairi, tačiau visos istorijos liudys tą patį – visi mes esame vilniečiai ir kuriame miestą, nesvarbu ar esame jame gimę, ar prigiję.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.
„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. lapkričio 13 d.
„Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“
Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gruodžio 31 d.
„Gedimino laiškai: tada ir dabar“
Minint Vilniaus 700 metų jubiliejų Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi Gedimino pilies bokšte pristatys originalų Gedimino laiško nuorašą.
Būtent šis dokumentas yra didžiulės šventės „kaltininkas“: nė vienas originalus Gedimino laiškas nėra išlikęs, todėl Rygoje netrukus po gavimo padarytas nuorašas yra autentiškiausias Vilniaus miesto gimimą liudijantis dokumentas. Jo egzistavimas istorikams atskleidė pačių Gedimino laiškų faktą, jų siuntimo ir pirmo Vilniaus paminėjimo datą, šiandien miestui leidžiančią minėti 700 metų jubiliejų.
Kartu su eksponuojamu laišku veiks paroda, kuri interaktyviai pristatys šių laiškų reikšmę ir svarbą. Kiekvienas lankytojas turės galimybę parašyti ir savo, šiandieninio vilniečio, laišką ateities Vilniui bei vilniečiams ir įmesti jį į laiko kapsulę. Parodos pabaigoje ši laiko kapsulė bus atiduota saugoti muziejui ir iškelta tik po daugelio metų kitos svarbios sukakties proga.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.
„Visos jos tokios…“
„Visos jos tokios…“, pasakojanti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio moteris muzikes, svečiuojasi Prezidento Antano Smetonos dvare, Užulėnyje.
Paroda pasakoja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kūrusias Valstybės teatro solistes, Kauno muzikos mokyklos, o nuo 1933 m. konservatorijos, pedagoges, atlikėjas. Adelė Galaunienė, Veronika Podėnaitė, Jadvyga Vencevčiūtė buvo vienos pirmųjų atvykusių į Kauną, neseniai Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinę, ir čia pradėjusios savo karjerą Valstybės teatre. Vėliau į operos trupę įsijungė Julija Dvarionaitė, Vladislava Grigaitienė, Marijona Rakauskaitė, Vincė Jonuškaitė, Morta Vaičkienė, Elžbieta Kardelienė, Marija Lipčienė, Juozė Augaitytė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė ir kt. Visos jos sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų Valstybės operoje, koncertavo, gastroliavo geriausiuose pasaulio teatruose. Būdamos patyrusios solistės, daugelis jų tobulino savo balsą pas žymius to meto Europos vokalo pedagogus.
Ukmergės kraštotyros muziejaus padalinyje, Prezidento Antano Smetonos dvare (Dvaro g. 3., Užulėnio kaime, Taujėnų seniūnijoje) veiks iki 2023 m. gruodžio 1 d.
„Per amžius nešu savo istoriją...“
Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
Šio projektas tikslas – papasakoti pasauliui apie ypatingai seną ir turtingą Ukrainos istoriją, pristatyti neįkainojamus istorinius eksponatus, tradicinius ukrainietiškus drabužius ir namų apyvokos reikmenis.
Šį muziejų sukūrė ukrainiečiai, kilę iš skirtingų Ukrainos vietų. Taigi, čia galite rasti unikalų siuvinėjimą (vyshyvanka) iš Haličo, Bukovinos ir Slobožanščino; ceremonialinius rankšluosčius (rushnyk) iš vaizdingo Černigovo regiono; keramiką iš Podilijos regiono; raižytus šaukštus iš Polisijos ir kt.
Šiuos eksponatus surinko didelis būrys žmonių: ukrainiečių diaspora Kaune, savanoriai, mokytojai, karinininkai ir kiti rūpestingi ukrainiečiai iš įvairių Ukrainos vietų. Įdomu, kad eksponatas „Patrioto lopšys“ keliavo daugiau nei 2000 kilometrų, o keramika atgabenta kertant trijų valstybių sienas.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus Gotikinėje menėje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki 2023 m. gruodžio 10 d.
„Nuostabieji karo pabėgėliai. XVI–XVIII a. Vakarų Europos tapybos šedevrai iš Lvivo Boryso Voznyckio nacionalinės dailės galerijos rinkinių“
Šioje mažoje, bet labai vertingoje ekspozicijoje, tarsi pratęsiančioje gretimose salėse įkurdintą senosios Vakarų Europos tapybos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio parodą, rodoma atrinkta atgabentų kūrinių dalis. Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Flandrijos, Vokietijos ir Austrijos menininkų XVI–XVIII a. sukurti tapybos darbai galėtų papuošti bet kurio pasaulio meno muziejaus ekspozicijas ar parodas, tačiau šiandien, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, jie atveriami Lietuvos meno mylėtojams. Yra ir sensacijų: pirmą kartą Lietuvos publika išvys ispanų genijaus Francisco’o Goya’os tapybos kūrinį, kad ir nedidelę, bet labai šiam autoriui būdingo siužeto ir stilistikos drobę „Macha balkone“. Lietuviškojoje kolekcijoje esantis vieno garsiausių olandų peizažisto Meinderto Hobbema’os kūrinys „Senas malūnas“ šioje ekspozicijoje sulaukė „poros“ – ukrainietiškoji kolekcija suteikia galimybę pasigrožėti šio menininko kūriniu „Peizažas su vandens malūnu“. Sensacijų sąrašą vainikuoja paslaptingojo prancūzų karavadžisto Georges’o de La Touro šedevras „Mokėjimas“, kuriam numatyta atskira išskirtinė eksponavimo vieta. Tikimės, kad jautrus ir atidus žiūrovas patirs nepamirštamų įspūdžių!
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.
„Kartūno kodas. Alytaus medvilnės kombinato palikimas“
Parodos fokuse – Alytaus medvilnės kombinato dailininkės, jų sukurtų audinių projektai ir pavyzdžiai, gamyklos audinių katalogai – margos raštų enciklopedijos, galinčios atkurti monochrominių vaikystės ir jaunystės fotografijų spalvas, sugrąžinti prisiminimus apie gėlėtas sukneles ar vaikystės miego patalus. Drauge su margaspalvių audinių istorija „Kartūno kodas“ sugrąžina dar margesnius buvusių darbuotojų prisiminimus.
Emocingoje, tarsi ką tik prieš žiūrovą išpakuotoje parodos ekspozicijoje – garsaus fotografo alytiškio Vytauto Stanionio ir jo kolegės Zitos Stankevičienės fotografijos, dokumentuojančios medvilnės kombinatą nuo pat statybų pradžios iki 2019 m. įmonės teritoriją nusiaubusio gaisro, nuo įžvalgių, sovietinius kanonus peržengiančių darbo, švenčių ir buities fotografijų iki įnirtingo 2007 m. darbuotojų streiko fotodokumentikos.
Paroda „Kartūno kodas“ siekia atkoduoti Alytaus medvilnės kombinato palikimą ir šį kodą sugrąžinti mums kaip svarbų savasties genomą.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Šis įvietintas, vienintelį kartą atliekamas performansas pasklis po kitos moters kūrėjos – Elenos Nijolės Bučiūtės – suprojektuotą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pastatą. Veikiantis aktyviame santykyje su juo, kūrinys žiūrovus panardins į savitą prasmių ir pojūčių gelmę.
