1974–1979 m. studijavo Vilniaus dailės institute, vėliau aštuonerius metus dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate. J. Laurušaitė dalyvavo tarptautiniuose keramikos simpoziumuose, jos darbai eksponuoti įvairiose Lietuvos parodose, taip pat Latvijoje, Estijoje, Anglijoje, Suomijoje, JAV, Australijoje. Šiuo metu keramikė gyvena ir dirba Vilniuje.
Daugiausiai menininkė lipdo įvairias figūrines ir lipdyto reljefo vazas, indus. Jos kūriniai išsiskiria charakteringumu, ryškumu, spalvomis. Dažnas moters, merginos motyvas, vaizduojamos ir įvairios istorijos.
„Žiedžiu, lipdau indus arba moteris–vazas. Moters figūra nėra nei įkvėpimo šaltinis, nei tikslas, o tik pretekstas, pavidalas gausiam dekorui. Rankos ar nosis nėra svarbios pačios savaime. Ranka gali tapti indo ąsa. Nuimama kepurė ir tai jau – atskiras mažas indelis, į kurį primerksime pievų gėlių. Taigi labai nenutolstu nuo tradicinio keraminio indo. Stengiuosi išsaugoti žiedimo rieves, lipdymo pėdsaką ar teptuko potėpį.
Esu išbandžiusi akmens masę ir porcelianą, bet baltas molis yra mano mėgstamiausias. Tai – nekaprizinga medžiaga dirbti. Išdegta aukštoje temperatūroje (1040 °C), ji tampa pakankamai patvari.
Kitas dekoravimo būdas – lipdyti reljefai. Pirmiausia lipdomi iš plastilino. Šukuosenas sudedu po vieną plauką, tai – mano unikalus metodas, kurį sugalvojau dar vaikystėje. Vėliau išlieju gipso formas, kurios gali būti naudojamos daug kartų. Net ir reljefais dekoruotų indų nebūna vienodų, nes kiekvienas lipdomas atskirai.
Nulipdyta figūra – puikus fonas piešiniams, kuriuos piešiu ranka arba perkeliu nuo popieriaus. Naudoju pigmentus, tamsesnius molius. Po pirmo degimo indą dengiu bespalve glazūra ir degu dar sykį, kad spalvos „atsigautų“. Siužetų įvairovė nėra didelė: einama į svečius, valgoma, šokama, rudenį skinami vaisiai. Moterims leidžiama pasipuošti arba būti nuogoms. Vyrai dėvi skrybėles. Savo personažų nepažįstu, todėl ir pačiai būtų įdomu sužinoti jų istorijas.
Trumpai tariant, darbas man – žaidimas, atsipalaidavimas ir džiaugsmas.“
„Kaskart, kai norėsite panaudoti Jovitos vazą, teks pasukti galvą. Gėles reikės priderinti prie molio, moters figūros, prie jos šukuosenos, suknelės… Nieko nepadarysi, juk tai – indas su charakteriu, reikalaujantis pastangų, laiko, dėmesio. Kita vertus, būtent dėl to šios vazos ryškiai išsiskiria iš milijono kitų keraminių vazų, pagamintų pačiais įvairiausiais būdais ar laikais.“
Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!
Jūs sėkmingai prisijungėte prie naujienlaiškių prenumeratos.