Laimonas Noreika (1926 m. lapkričio 27 d. Joniškyje – 2007 m. gegužės 31 d. Vilniuje) – žymus Lietuvos aktorius, visuomenės veikėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1944 m. režisierius Borisas Dauguvietis pakvietė dirbti Vilniaus valstybiniame dramos teatre. 1948 m. baigė LSSR dramos studiją, 1952 m. – Lunačarskio teatro meno institutą Maskvoje. 1952–1959 m. dirbo Kauno muzikiniame dramos teatre. 1959–1963 m. Kauno dramos teatro aktorius, 1963–1998 m. LSSR valstybinio akademinio dramos teatro aktorius. 1984–1996 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio Vilniaus grupės veikloje. Išleido tris atsiminimų knygas: „Aktoriaus dienoraščiai: esė“ (1999), „Vidurnakčio užrašai“ (2001), „Čiurlionio 16” (2003). Sukūrė daug vaidmenų kine. 1993 m. tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laueratu. 1996 m. apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu. 2000 m. gavo Lietuvos nepriklausomybės medalį. Apie L. Noreiką sukurti dokumentiniai filmai „Laimonas Noreika“ (2002, režisierius A. Tarvydas), „Ištraukos iš dienoraščio“ (2005, režisierius A. Jančoras) ir išleista atsiminimų knyga „Laimono laimė: atsiminimai apie aktorių Laimoną Noreiką“ (2011, sudarytoja J. Rutkauskienė).

Regimantas Adomaitis apie L. Noreiką:

„Jis buvo sukaupęs didžiulį poezijos, geriausių Lietuvos poetų arsenalą. Užsikrovė sau tą naštą ir garbingai nešė visą gyvenimą. Turėjo puikią atmintį, nors jį nuolat kankino galvos skausmai – fizinius negalavimus kompensuodavo kažkuo kitu. Atsiminti šitiek eilėraščių! Ir buvo be galo darbštus. (…)

Buvo kuklus, ir tas kuklumas plaukė iš jo vertybių sampratos. Teatras, poezija – jis tarsi ištirpdavo tame, išnykdavo. Labai gražiai bendravo su dar vyresnės kartos aktoriais, ypač su Monika Mironaite. Ir sugebėjo išlikti savaip vaikiškas – tas aktoriui labai svarbu. Nes kai pasidarai labai suaugęs ir išmintingas, tau kūrybos nebereikia, ji baigiasi. O Laimonas turėjo tokio vaikiško žavėjimosi, euforijos. Ir savo personažus buvo įsimylėjęs – Dausprungą, Mažvydą. Net ir vėliau, dalyvaudamas Nekrošiaus ir Koršunovo spektakliuose – o juk tai visai kitoks teatras nei mūsų, – žavėjosi tuo, ką daro kolegos. Viską priimdavo labai atvira širdim. Ir tuo buvo nuostabus, tuo buvo asmenybė. Ir žmonės jį mylėjo, nes iš jo sklido šiluma, meilė.“

Šaltinis: 7 meno dienos, „Įgavęs kitą regėjimą. Laimonui Noreikai atminti“, parengė Alma Braškytė.

Dainius Gavenonis apie L. Noreiką:

„Noreika, nors ir buvo gyva legenda, labai įsiklausydavo į režisieriaus žodžius. Kita vertus, jis labai savarankiškas aktorius, per darbo patirtį supratęs, kas yra teisinga ir gera vaidyba. Galėjai suabejoti, ar jis teisus, ar neteisus savo sprendimais, bet buvo akivaizdu, kad jis yra tikras dėl to, ką daro, ir dėl savo vaidmens traktuotės. Taip tarsi primindavo, kad aktorius yra didžiąja raide rašoma profesija. Aktorius scenoje gali padaryti daug, net ir nepriklausomai nuo režisieriaus. Šiandien, man atrodo, mažai kas taip tiki savo galimybėmis, kaip tikėjo Laimonas. Todėl dirbdamas su juo jaučiau jam pagarbą už tai, kad turi aiškius kriterijus ir žino, ko nori iš teatro.

Jis galėjo atlikti daugelį režisieriaus reikalavimų, bet jo vaidyba buvo vidinė. Vidinio personažo kelio režisierius negali padiktuoti, negali taip giliai įsiskverbti į aktorių. Ir Laimonas tą žinojo, su daug kuo sutikdavo ir atlikdavo režisieriaus užduotį, bet vaidino tai, kas jam šiame gyvenime svarbiausia. (…)

Kai po spektaklio vykdavo koks nors baliukas, Laimonas sėdėdavo kartu su visais, bet seno žmogaus jėgos senka greičiau, tai jis atsistodavo ir lyg niekur nieko garsiai sakydavo: tai kas gi dabar mane veš namo, kur tas berniukas? Atrodė lyg žvaigždės užgaida, bet jis tai sakydavo darydamas grimasą ir primerkęs akį, pats ironizuodamas savo svarbą. Turėjo gerą humoro ir autoironijos jausmą. Bet man svarbus ir tas jo priminimas, kas yra labiau, o kas mažiau gerbiamas teatre. Turėjo pagrindo taip sakyti.“

Šaltinis: 7 meno dienos, „Įgavęs kitą regėjimą. Laimonui Noreikai atminti“, parengė Alma Braškytė.