“

Autorius apie savo kūrybą: „Žmogų geriausiai pažįstu, žmogų aš ir paišau. Man paveiksle reikia veido, ir man nesvarbu, kieno jis. Savo veidą paišau ne dėl to, kad jis man gražiausias – o ne, bet todėl, kad savo veidą geriausiai pažįstu. Mano veidas visą laiką su manimi. Labai patogus modelis. Iš tikrųjų net ne žmogų paišau, tik iš man gerai pažįstamos žmogaus formos meną darau. Siurbi į save pasaulį, jį virškini ir atiduodi pasauliui suvirškintą, – tiesiog tokie tualetiniai reikalai. Kaip aš sakau, menininkas siurbią į save pasaulio bjaurastį, o tuštinasi grožiu. O menininko kūnas praryja gražų vaisių, o tuštinasi bjaurastimi. Žmogaus kūnas toks pat kaip gyvulio, tik ne toks kokybiškas.“

‘