Simona Žemaitytė: „Vis dar meilė besaikiam gyvenimui“
Parodoje pristatomi du menininkės ir filmų režisierės Simonos Žemaitytės videodarbai. Filmuose, kurtuose Paryžiuje ir Londone prieš pasaulinę pandemiją ir po jos, tyrinėjamos žmogaus fantazijos, išgyventos patirtys ir tai, ką iš tikrųjų reiškia būti savo siekiamo gyvenimo projekto viduje. Ekrane istorijos pasakojamos judesiais ir pokalbių fragmentais, o kūnai čia tampa išgyventų patirčių ir vaizduotės peizažais.
„Besaikė meilė“ – tai urbanistinė opera „juodojoje dėžėje“, kurioje kalbama apie meilę, intymumą ir įvairovę. Videodarbas filmuotas po pirmosios pandemijos bangos, 2021 m. vasarą Londone. Jame ieškoma galimybių pasakoti istorijas per kūnišką atlikėjų subjektyvumą.
Filmas „Natiurmortas“ kurtas drauge su Jacques’o Lecoqo fizinio teatro aktoriais. Jis yra Žemaitytės doktorantūros tyrimo „Mirtis, mirimas ir vaizduotė“ dalis. Idėjų filmui autorė sėmėsi iš literatūros apie paliatyviąją slaugą, orientuotą į pacientą – mirtis čia suvokiama kaip perėjimo forma, procesas, o ne įvykis.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose“
Keturios Vilniaus bibliotekos – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto ir Lietuvos audiosensorinė – bei Lietuvos nacionalinis dailės muziejus pristato parodą „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“. Pirmąkart vienoje vietoje visuomenei atveriamas išblaškytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų bibliotekų paveldas.
Vilniaus bibliotekose saugoma apie pusė milijono senųjų XV–XVIII a. knygų. Tokios gausybės iškart pažinti neįmanoma. Bet parodyti šių knygų įvairovę ir grožį, sužinoti, kas ir kodėl jas skaitė – galima. Parodoje lankytojai susipažins su devynių garsių LDK giminių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, Kosakovskių, Platerių, Oginskių, Huten-Čapskių, Lopacinskių, Tiškevičių –vieno kurio nors dvaro bibliotekos knygomis, o kartu – ir su šių bibliotekų savininkais – didžiaisiais LDK bibliofilais. Šios asmenybės, jų bibliofilinė veikla liudija plačią europinę Lietuvos kultūrinių ryšių amplitudę. Tikimasi, jog paroda paskatins ir tolesnius Lietuvos kultūros, bibliotekų ir knygos istorijos tyrimus.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Algirdas Šeškus: „Nendrės skaitymas“
Pasak parodos kuratorės V. Januškevičiūtės, visus A. Šeškaus kūrinius, tarp jų ir naujausią figūratyviąją tapybą, sieja iki spindesio išgrynintas savitas požiūris į meną. „Savo pastarųjų metų kūrinius menininkas gretina su saldainių popierėliais, vėjo išbarstytais paežerėje ir užbertais žemėmis. Vienintelės juos stebinčios akys – ne menininko ir ne žiūrovo, o nendrių, reginčių viską ir kartu ničnieko nematančių. Saldainiai, konditerijos fabrikas, popierėlius marginusių dailininkų veidai ir visi juos lietę (veidus, popierėlius) lyg ir šmėkščioja kažkur tolumoje, bet pats paveikslo vaizdas tirpsta nendrių šešėliuose, išblukęs, nuo visa ko atsietas, paskendęs savyje. Už pakrantės akmenų klupčioja irgi savyje paskendęs žiūrovas“, – rašo kuratorė naujojoje knygoje.
A. Šeškus, plačiai žinomas kaip fotografas, per daugelį savo kūrybos dešimtmečių yra sukūręs ir tapybos, ir grafikos darbų, objektų, išleidęs knygų. Prieš kelerius metus, ilgą laiką eksperimentavęs su skaitmenine fotografija ir spauda, menininkas atidėjo fotografiją į šalį ir grįžo prie tapybos. Nuo tada jis tapo kasdien.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
IV-oji tarptautinė mažųjų formų keramikos paroda „Puodukas 2023“
Iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga mažo puodelio tema primena japonišką haiku koncepciją – trumpos, saikingos eilės savyje turi suguldyti koncentruotą mintį, vaizdą, emocinę gilumą. Puodelis, viena universaliausių indo formų taikomojoje dailėje, parodoje virsta kūrybine miniatiūra, naudojama ir kaip funkcionalus žmogaus buities, interjero dizaino elementas, ir kaip skulptūrinis objektas ar poetinė metafora. Žaismingos autorių interpretacijos, meniniai eksperimentai perpina tradiciją su šiuolaikiniu menu.
Keramikos sritis neatsiejama nuo sudėtingos technologinės bazės. Parodoje šalia tauraus kaulinio porceliano eksponuojami grubaus šamoto, akmens masės ir rudo bei balto molio darbai, sukurti pasitelkiant archajinio raugo, rytietiško raku, anagamos, malkinį ir elektrinį degimus. Taigi, vienoje mažoje ekspozicijoje žiūrovai turi progą patyrinėti plačią šiandieninės keramikos panoramą, kupiną skirtingoms kartoms būdingų specifikų, stilių, žanrų bei technikų įvairovės.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 25 d.
„Reglamentuota palangiškių ir poilsiautojų kasdienybė“
Muziejuje pirmąkart eksponuojama 1936–1940 m. Kretingos apskrities Palangos miesto Burmistro nutarimų knyga, kuri padeda atskleisti platesnį XX a. 4 dešimtmečio Palangos kurorto gyvenimo kontekstą.
Palanga, XIX a. viduryje pradėjusi vystytis kaip privati grafų Tiškevičių vasarvietė aristokratų šeimoms, tarpukario Lietuvoje siekė plėtotis kaip modernus vakarietiškas kurortas, teikiantis poilsio ir pramogų paslaugas pasiturintiems poilsiautojams iš Lietuvos ir kitų šalių. 1932 m. priėmus Kurortų įstatymą, Lietuvoje kurortai pradeda veikti de jure: jiems suteikiamas kurorto statusas, įteisinamas pagalvės mokestis, keliami higienos ir kokybės reikalavimai. Nors valstybė prioritetą teikė sveikatinimo paslaugoms kurortuose, tačiau atliepiant modernėjančios visuomenės rekreacijos poreikius Palangai suteiktas poilsio pramogų kurorto statusas. Lietuvoje tuo metu buvo du svarbiausi kurortai: Birštonas – sveikatingumo kurortas ir Palanga – pramogų kurortas. Tačiau Palanga neapsiribojo pramogų kultūra – ji orientavosi ir į profilaktinę mediciną.
Tais pačiais 1932 metais Palangai suteiktas antraeilio miesto statusas – tuomet atskirtos valsčiaus ir miesto savivaldos, o metų pabaigoje surengti pirmieji rinkimai į miesto tarybą. Rinkimuose dalyvavęs Jonas Šliūpas 1933 m. tarybos buvo išrinktas pirmuoju Palangos miesto burmistru.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 26 d.
Andrii Ilinskyi: „Taurė“
Skulptorius, keramikas ir grafikas Andrii Ilinskyi gimė 1949 m. Kyive, Ukrainoje.
Yra Ukrainos dailininkų sąjungos narys.
Iki emigracijos dirbo Ukrainos taikomojo meno muziejuje Opichnėje (Poltavos rajonas) ir Ukrainos nacionalinio muziejaus Keramikos skyriuje.
Per 20 metų dėstė keramiką Dailės mokyklose, vadovavo tarptautinei keramikų draugijai „Potters“. Taip pat yra įvairių Ukrainos ir tarptautinių asociacijų narys.
Yra dalyvavęs tarptautinėse parodose ir meniniuose projektuose, tokiuose kaip Keramikos bienalė (Fayentse, Italija), „Talent Workshop“ ir kt., laimėjo III vietą visos Ukrainos keramikos simpoziume „From Martha Purpose“, taip pat yra pelnęs kitų meninių apdovanojimų.
Jo darbų yra įsigijęs Ukrainos nacionalinis taikomosios dailės muziejus, kiti Ukrainos muziejai, privatūs kolekcininkai Izraelyje, Vokietijoje, JAV, Šveicarijoje ir Prancūzijoje.
Be meninės, pedagoginės ir socialinės veiklos menininkas taip pat kuria poeziją, rašo straipsnius ir esė.
Nuo 2022 metų, kaip karo pabėgėlis, gyvena ir kuria Vilniuje. Jau yra surengęs keramikos, skulptūrų ir grafikos parodas Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (2022), Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (2023), Markučių dvaro muziejuje (2023) ir šią vasarą retrospektyvinę parodą Vilniaus Rotušėje.
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki 2024 m. sausio 7 d.
„embrioGrafija“
Kviečiame jus kartu su mumis patirti naujas dizaino projektų pradžias parodoje „embrioGrafija“. Šios parodos konceptas yra inspiruotas auto-etnografinio dizaino kūrimo metodo, kuris glaudžiai susieja tyrimą kaip asmeninę refleksiją su kūrybine raiška, kuriant giliai intymius objektus, kurie dažnai analizuoja ir komunikuoja kūrėjų jausmus, traumas, baimes, obsesijas, viltis, įkvėpimus, aistras. Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros magistro bei baklauro ketvirto kurso studentai šiuos objektus pristato itin trapiame ir intymiame embriono būvyje vos po vieno semestro vystymo.
Kaip pabrėžia Louise Schouwenberg knygoje „Auto-etnografinis posūkis dizaine“ išleistoje kartu su Michael Kaethler- Auto (arba „Aš“/„savo“) auto-etnografiniame dizaine patalpina dizainerį į pačią tyrimo šerdį. Etno (kultūra) yra suprantama kaip dizaino kultūra ir plačiau kaip visa kultūros sritis, o galiausiai, Grafija, kuri tiesiog reiškia rašymą (ataskaitą), čia tampa idėjos įgyvendinimo ir materializacijos būdais gimstančiais tarp kūrėjo ir kultūros.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 5 d.
„Trajektorijos“
Galerijoje pristatomi aštuonių menininkų darbai, nagrinėjantys knygą kaip kompleksišką ar skirtingus pasaulius bei patirtis jungiantį kūrinį. Perskaitytos knygos bei jas supantys kontekstai tapo atspirties tašku įvairiomis medijomis dirbantiems kūrėjams. Parodoje kūriniai kiekvienas savaip talpina knygą ar jos pavidalus, aptinkamus audinio klostėse, vaizdo projekcijose, fotografijų atspauduose, objektų instaliacijoje ar drobėje.
Kartais, senų knygų puslapiai kažkur pasimeta. Besiplaikstantys kaip šmėklos beribėje erdvėje, kaip neišsakyti žodžiai, užsimiršta dingę momentai. Iš suplyšusių viršelių ima trūkinėti siūlai, besiraizgantys tarp praeities ir ateities. Tose skirtingose istorijose glūdi pauzėmis apipinta ir išgąsčio kamuojama dabartis. Realybė, kažkuo primenanti fantastinę novelę apie sutiktus ateivius. Fiktyviuose dabarties pasakojimuose, laikrodžiai skaičiuoja paskutines minutes iki susinaikinimo. Spekuliatyviai žvelgiant į rytojų, tą paskutinę akimirką pro akis prabėga vaikystė. Primena laikus, kai žaisti tąkart buvo ramu ir gera. Praeitis nukelia į pirmąją mokyklą. Grįžta atmintin vartomi prisiminimai, tokie pažįstami, kaip šimtus metų skambanti melodija galvoje. Trumpam suteikia vilties, lyg vanduo, kažkur nuplaukia neramios mintys. Vaikščiojant prisiminimų kambariais, dailiai kaip rūbas prie kūno, nugula akyse šmėžuojančios citatos. Kaip vaikystės pasakos, paklaidinančios mus po eilėmis nusidriekusius miškus. Ir beskaitydami sugrįžtame ten kur pasakojimai ir prasidėjo. Kur mūsų pačių knyga dar nebaigta, bet kelia klausimą: o kur toliau veda ši istorija?
Galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) vyks iki 2024 m. sausio 11 d.
Virginija Armonavičiūtė: „Belaukiant Kalėdų“
Pirmasis žaisliukus netyčia „užgimė“ prieš 5 metus bandant (tam tikra prasme) išgelbėti seną, stiklinį kankorėžį, išlaikant jo formą. Norėjau išsaugoti tai, kas kas kelia prisiminimus, tačiau laikui bėgant nyksta. Kalėdų eglės stiklo žaisliuko gelbėjimo misija po truputį virto noru, patinkančius jau sukurtus žaisliukus, perdaryti savaip. Palaipsniui mintis vijo mintį ir po penkerių metų galiu pasakyti, kad tai – tik pradžia. Kalėdų eglės dekoracijos leidžia kurti vis naujas istorijas ir pasakojimus naudojant pačias įvairiausias keramikoje naudojamas technikas – poglazūrinius dažus, glazūrą, dekoles, auksavimą… O smagiausia, kad visas eglės žaisliukų kūrimo procesas tampa neatsiejama Kalėdų laukimo dalimi bei (galiausiai) dovana šeimos nariams ar artimiesiems.
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 15 d.
Rūta Spelskytė: „Nesulūžusio taisymas“
Vienas:
Prie žaibolaidžio viršūnės pritvirtinu nedidelį iš Kirunos kasyklos parsivežtą akmenį. Iškelsime jį Aleknaičiuose, kieme tarp liepų ir lauksime. Trenkus žaibui, atomai akmens viduje persidėlios ir iš feromagnetinio jis virs magnetiniu, ims traukti geležį prie savęs. Dėl šios savybės magnetitas (žaibolaidžio akmuo) buvo naudojamas konstruojant pirmuosius kompasus Kinijoje. Akmenį padėdavo ant nedidelės medinės žuvelės vandens inde ir ji pasisukdavo į pietus.
Du:
Anksčiau galvota, kad perpjovus meteoritą, galima pro mikroskopą pamatyti, kokio stiprumo magnetinis laukas buvo kitose planetose. Vėliau paaiškėjo, kad visi turimi meteoritai buvo rasti arba vėliau patikrinti naudojant magnetus. Meteoritui prilipus prie magneto, jo viduje esantys atomai truktelėjami daug stipresnės jėgos negu jų gimtojoje planetoje ir negrįžtamai persidėlioja. Mokslininkai bandė Žemėje surasti bent vieną nesugadintą egzempliorių, bet nesėkmingai. Dabar meteoritų rinkėjams siūloma naudoti specialų jautrumo matuoklį (susceptibility meter), instrumentą, kuris prisiliečia nesužeisdamas.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 12 d.
Paulius Šliaupa: „Lyg naktis sapnuotų dieną“
Paulius Šliaupa apie parodą: „Gamtą tiriu kaip abstraktų reiškinį kuris išlaisvina vaizduotę. Mano tikslas – pateikti gamtą taip, kad skaitmeninės patirtys stimuliuotų pojūčius ir vaizduotę, kad gamta ekrane rodytųsi vėl apčiuopiama. Vaizduojamos atmosferos tampa durimis į pojūčių ir intuicijos pasaulį. Video darbai „Toshka“ ir „Patterns of perfection“ skirtingai tiria žmogaus santykį su aplinka. Video darbas „Toshka“ sukurtas pagal to pačio pavadinimo agrikultūrinį projektą – kanalai Egipte atplukdo vandenį, skirtą drėkinti dalį Sacharos dykumos. Ten kultyvuojami augalai ir grūdai skirti išmaitinti augantį šalies gyventojų skaičių. Dauguma vyrų plantacijose dirba toli nuo savo namų ir šeimų po kaitria dykumos saule grįždami namo kas mėnesį. Žmones supa karštis ir smėlis kuriantis virpančius miražus dykumos tuštumoje. „Patterns of Perfection“ nagrinėja miesto poveikį žmogui. Su dronu tiriu paslėptas industrinės architektūros detales Lježe ir Šarlerua (pavyzdžiui kaminų angas iš viršaus) ir noriu atrasti tobulas yrančių pastatų struktūras. Parodoje eksponuojami paveikslai atskleidžia gamtos struktūras iš skirtingų perspektyvų. Tai tapiniai, faktūriški darbai, kuriuos apauginau dažais žvelgdamas į žemę, smėlį, samanas, sušalusį kelią, sulytą sniegą, žiemos ar vasaros dangų, laukų tolius ir mano kaimo fotografijas. Motyvai – savaime abstraktūs ir beveik neatpažįstami, panardina į atmosferos tyrinėjimus. <…>“
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 24 d.
Ksenija Jaroševaitė: „Šiupinys“
Ši Ksenijos Jaroševaitės paroda – menininkės žvilgsnis į tai, kas padaryta: kūrinių, tebesančių jos dirbtuvėje ir įvairiu metu iškeliavusių į privačias ir viešas erdves, pristatymas mums ir sau. Greta penkių naujų kambarinio formato skulptūrų – keturių po Lietuvą išsisklaidžiusių ir už Lietuvos ribų atsidūrusių kūrinių nuotraukos.
XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos meninės kultūros panorama neįsivaizduojama be Ksenijos Jaroševaitės „Įkyrių minčių“ (1982), be jos religinių skulptūrų, pirmiausia šv. Pranciškaus (1994) Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, be Jurgos Ivanauskaitės „Katino“ (2009) rašytojos ir keliautojos vardo skvere Vilniuje. Šiandienos akimis klasikos vertę įgijo ir Ksenijos viešam debiutui (skulptūros studijas LSSR valstybiniame dailės institute ji baigė 1977 m.) priklausančios aliuminio statulėlės „Rytas“ (1979), „Vakaras“ (1979), „Žaidimas su kate“ (1979), kurios tarytumei ir pritapo prie sovietmečiu populiaraus „buitinio žanro“, bet iš tiesų kalbėjo ne apie buitį, bet apie būtį, apie pakylančius virš kasdienybės dalykus, apie paslaptingumą, kurio sovietinė cenzūra nemėgo ir netoleravo.
Jaroševaitės skulptūros XX a. devintame dešimtmetyje buvo matomos kaip iššūkis maskulistiniam erotizuoto grožio standartui, moters teisės į jos asmenybės unikalumą, į nepriklausomą laikyseną teigimas ir gynimas, apnuoginant, eksponuojant standartų neatitinkantį savąjį kūną, susitelkiant į veiklas, neturinčias jokios vertės utilitaristiškai organizuojamai visuomenei – prausimąsi, šukavimąsi, žaidimą su naminiu gyvūnu.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 27 d.
Dalia Truskaitė: „Dešinė, kairė, dešinė“
Parodoje eksponuojami du erdviniai stiklo kūriniai – lyg susisiekiantys indai, lyg artimi giminės, kurie ginčijasi, priešgyniauja, ilgisi vienas kito ir bando į savo santykius įtraukti žiūrovą.
Dešinėje salėje rodomą instaliaciją „Uždengti“ sudaro lydyto ir smėliasrove apdoroto stiklo lakštai. Dabras sukurtas 2020 m. vienai iš Palazzo Loredan (Venecija, Italija) erdvių, kurios, šiauriečio akimis, perteklinis puošnumas kėlė prieštaringus jausmus, erdvė atrodė tokia „tiršta“, kad stačiai neįmanoma įterpti nieko papildomo. Tačiau ilgainiui gimė mintis ne „pridėti“, o „atimti“ – pridengti dalį grožio, sukuriant atokvėpio pauzę. Po pristatymo Venecijoje, 2020–2022 m. laikotarpiu kūrinys buvo eksponuotas įvairiose šalyse: 2021 m. tarptautinėje stiklo parodoje Toyamos stiklo muziejuje (Japonija), 2022 m. Europos stiklo festivalyje „Melting borders“ Vroclave (Lenkija), tarptautinės meno mugės „ArtVilnius’22“ parodoje „Takas“. Galerijoje „Kairė-dešinė“ ši instaliacija ne eliminuoja grožį, o tarsi iškritęs sniegas, viltingai pridengia tamsias galerijos grindis.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 27 d.
„Kaupti. Saugoti. Atskleisti. Muziejaus detektyvas“
Brangiausi Vilniaus muziejaus rinkinio eksponatai yra tie, kurie pasakoja istorijas, daiktai gali papasakoti ne tik jų savininko/ės, bet ir viso miesto istoriją. Dažnai nutinka, kad pasidomėjus niekuo neypatingu, į muziejų atkeliavusiu objektu atsiveria portalas į iki šiol nepažintus miesto gyvenimo tarpsnius ir kvapą gniaužiančius pamirštų žmonių likimus.
Norą supažindinti muziejaus lankytojus su muziejaus gyvenimo vingrybėmis paskatino ir faktas, kad statistiškai tik 2% didžiųjų muziejų rinkinių išvysta parodų šviesas, visa kita taip ir lieka saugiai gulėti užrakinta saugyklose. Šioje parodoje ne tik pristatysime Vilniaus muziejaus rinkinį, bet ir atskleisime netikėtas eksponatų atsiradimo muziejuje istorijas bei naujo muziejaus rinkinio formavimo ypatumus.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 30 d.
Rimvidas Jankauskas-Kampas: „Tapytojas esu, ir viskas“
„Rimvidas Jankauskas savo kūryboje be baimės išreiškė ryškias emocijas ir sudėtingus egzistencinius apmąstymus. Garsėjo nepalaužiamu atsidavimu tapybai kaip savo gyvenimo esmei, jis užėmė drąsią, bekompromisę poziciją.
Prieš keletą metų galerijoje „Meno parkas“ diskutuodami apie kertinius Lietuvos meno istorijos taškus, įžvelgėme spragą – pastebėjome, kad prisiminimai ir žinios apie Rimvidą Jankauską-Kampą keliaudami iš lūpų į lūpas po truputį virsta legendomis, o jo kūrinių likimas ne visada žinomas. Taip gimė mintis grįžti prie šio autoriaus kūrybos apžvalgos.
Rimvidas Jankauskas savo meninį braižą atrado permainingais aštuntojo ir devintojo dešimtmečio metais, Sovietų Sąjungai žlungant ir Lietuvai siekiant nepriklausomybės. Ankstyvieji jo kūriniai atspindėjo šią epochą, tačiau stipriausi darbai atsirado Lietuvai atgavus laisvę (1990–1993 m). Šiuo laikotarpiu kilo nauja menininkų, metančių iššūkį akademinėms Dailės instituto normoms, banga.
Per trumpą laiką po studijų Kampas išsiugdė giliai asmenišką ir filosofinį tapybos stilių, kurio centre – intymios temos, improvizacija, vidinė laisvė ir alla prima technika. Kampas ėjo abstrakcijos keliu kartu su kitais Lietuvos dailininkais, tačiau išsiskyrė tuo, kad jam nerūpėjo subtilūs prasminiai ir koloristiniai niuansai, jo abstrakcijos – lyg trumpas, tikslus sakinys be lyrizmų.“ (Tekstas parengtas pagal Rasos Žukienės straipsnį „Rimvidas Jankauskas ir tapyba kaip egzistencinis išgyvenimas“)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki 2024 m. sausio 21 d.
Stasys Pūtvis: „Švieskis ir šviesk“
Parodoje eksponuojami naujausi architekto Stasio Pūtvio tapybos darbai, pateikiama ir jo kurtų bei įgyvendintų memorialinės paskirties objektų apžvalga bei meninė instaliacija „Ąžuolas ir akmuo“, kuri buvo specialiai sukurta Lietuvos šaulių sąjungos šimtmečiui.
S. Pūtvis 1979 m. baigė architektūros studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute ir ilgus metus dirbo įvairiose projektavimo srityse. Viena iš tų sričių buvo karių kapinių regeneravimas, paminklų projektavimas ir apsauga. Tapyti pradėjo jau būdamas brandaus amžiaus, nors dar vaikystėje pajuto stiprią trauką būtent šiai dailės šakai. Po truputį domėjimasis tapyba peraugo į saviraišką. Studijų metais mokėsi piešimo, spalvotyros, kompozicijos pagrindų, tačiau koncentravosi į kitus dalykus, kurie architektūroje svarbiausi, tad V. Pūtvis save laiko savamoksliu tapytoju. Tapyboje jam svarbiausias yra procesas, galimybė išreikšti save per motyvus, spalvas, potėpius. Kiekvienas kūrinys viduje yra ilgai nešiojamas ir brandinamas.
Šią parodą V. Pūtvis skiria savo proseneliui Vladui Putvinskiui ir Antanui Žmuidzinavičiui.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 18 d.
Rogeris Ekmanas: „Abstrakcija, katinas ir meilė“
Rogeris Ekmanas – menininkas iš Švedijos, prieš kelerius metus atvykęs gyventi į Lietuvą. Jo tapybos darbai itin literatūriški ir siužetiški, išsiskiriantys stipriu koloritu, nurodantys į skirtingus intertekstus ir juos transformuojantys, laviruojantys tarp fantazijos ir siurrealizmo, sentimentalumo ir humoro, žvilgsnio į savo vidinį pasaulį ir supančią tikrovę.
Naujausia personalinė paroda „Abstrakcija, katinas ir meilė“ žiūrovui atveria ryškų kūrybos pasaulį, kuriame galima atrasti mįslingą ir intriguojančią abstrakciją, katino, tarsi gero draugo ar paties autoriaus alter ego, įvaizdį ir meilę, pasirodančią darbuose visomis ryškiausiomis spalvomis. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Rogerio Ekmano kūrybai artima naiviojo meno filosofija, bet autorius ją pasitelkia, kad parodytų realų ir įsivaizduojamą, linksmą ir nesuvaidintą, be išankstinių nusistatymų ir be kaukių savo meninių vaizdinių pasaulį. O jis – įvairus ir turintis skirtingas apibrėžtis.
Rogerio Ekmano tapybos darbai išsiskiria itin įtaigiais siužetiniais pasakojimais, laviravimu tarp plastiškumo ir figūratyvumo, autoriaus konstruojamos fikcijos ir tikrovės, skirtingų įvaizdžių ir jų reikšmių. Šių skirtingų paradigmų autorius nesiekia kaip nors atskirti, jis parodo, kad tai gali egzistuoti, priklausomai nuo žiūrovo pasirinkimo ir įsitraukimo į žaismingą menininko kūrybos pasaulį. R. Ekmanas tapybos pasaulį parodo pilną gyvybės ir skatina žiūrovą po jį paklaidžioti ar susitapatinti su paslaptingo katino ir kitais įvaizdžiais.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2024 m. sausio 13 d.
Vilmantas Marcinkevičius: „Nuojautos kūnai“
„Priminti ir pasakoti apie tai, kad Vilmantas Marcinkevičius priklauso ne tokiai ir didelei neoekspresionistinės dailės kūrėjų grupei bei yra vienas iš ryškiausių jų atstovų, ar tai, jog jau studijuodamas išsiskyrė savo veržlia, koloristinį temperamentą vargiai sutvardančia tapybos maniera, rodosi nereikšminga – visą tai jau seniai surašyta straipsniuose, knygose ir anotacijose. Kaip ir linksniuoti Danijos karališkosios šeimos portretavimą, Hedeager bažnyčios interjero detalių kūrimą ar tai, kad menininkas yra vieno svarbiausių Baltijos tapybos konkursų – „Jaunojo tapytojo prizas“ – organizatorius.
Kalbantieji apie šio dailininko tapybą neretai pirmiau postringauja apie spalvas, dažo skaidrumą bei meistrišką jų perliejimą, ir daug rečiau pirma pasigirsta mintys apie tai ką matome už spalvų – naratyvą, istoriją. Tad būtent čia ir sutelkime dėmesį. Dar studijų metais neieškodamas korifėjų bei aklai nesivaikydamas autoritetų, menininkas neaplenkė nė vienos labiau kontraversiškos idėjos. Biblija, legendos, mitai, viešnamių darbuotojos, karo prievartos aukos – rodos, kuo tema labiau angažuota visuomenės, kuo ji nepatrauklesnė klausytojams, tuo ryškiau, sodriau ir intensyviau ji interpretuojama, bei pateikiama publikai. Štai 1999 m. menotyrininkė N. Adamonytė bandydama užčiuopti menininko vizualinio naratyvo ašį, itin taikliai pasakė, kad Vilmanto „kūriniai ironizuoja santūrų ir skausmingą lietuvišką mentalitetą, įvilkdami neigiamus krūvius į optimistišką, sąmojingą formą, atpalaiduodami žiūrovą savo gruboka, necenzūruota leksika“. Nesutikti būtų sunku, tai pamatysite ir šiandien. <…>“ (Aistė M. Grajauskaitė)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2024 m. sausio 20 d.
Eglė Velaniškytė: „Aš ateinu“
„Su vynu ir duona“, „Prakartėlė“, „Kristus šventykloje“, „Kristus ir mokiniai“, „Kristus ir mažutėliai“, „Tomas netikintis“, „Nuėmimas nuo kryžiaus“, „Prisikėlė iš numirusiųjų“ – tik kelių eksponuojamų paveikslų pavadinimai, kurie atskleidžia bei paaiškina parodos pavadinimą – KRISTUS ATEINA.
Pati menininkė sako, kad apie Dievo sūnų kalbėti trečiuoju asmeniu – JIS, jai pasirodė nepagarbu: „Kreipimasis vardu – silpnina, menkina paslaptį, tikėjimo ir abejonės dualizmą, yra perdėm enciklopediška. Įvardis AŠ priartina ir suasmenina santykį su Kristumi. Panaši problema yra ir su veiksmažodžio laiku. Ar rodomi paveikslai yra nuoširdaus ir sąmoningo tikėjimo atspindžiai, susieti su tradicine ikonografija ar ilgesys, abejonės ir kelias – aš nežinau. Manau, kad tikėjimas greičiausiai yra klausimas, kuris neišvengiamai vėl ir vėl kyla bėgant laikui, keičiantis pasauliui ir žmogui“.
Nors mes turime puikios sakralinės dailės pavyzdžių iš ilgos meno istorijos įvairių laikotarpių, tapytoja nesiekia savo kūrinių lyginti su ankstesniais šventais paveikslais. Menininkei svarbiausia yra XXI amžiaus žmogaus mąstymas ir jausenos apie DIEVĄ, apie tikėjimą – koks jis, kas tai yra man-mums būtent ŠIANDIEN, ČIA IR DABAR, KASDIEN…
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2024 m. vasario 3 d.
Sidsel Ladegaard: „Plati lentyna / Fine Shelf“
Menininkės iš Vokietijos įvietintos instaliacijos ir skulptūros sukuria dialogą tarp žiūrovo ir erdvės, peržengdamos tradicines ribas. S. Ladegaard buitinius objektus paverčia poetiniais išsireiškimais, šitaip kviesdama auditoriją pergalvoti savo santykį su kasdienybe.
Ladegaard kuria skulptūrines instaliacijas, kurios užima ir sukuria erdvę, kartu nurodant socialinę sąveiką. Ji tai pasiekia dirbdama su visiems gerai žinomais objektais, pavyzdžiui, stalais, kilimais, keramikos objektais, kuriuos ji išdėsto taip, kad jie atrodytų ir įprasti, ir svetimi. Tarkime, metaliniai objektai, kurie savaime turėtų rodyti funkcionalumą, bet to apie juos negalima tvirtai pasakyti. Šių daiktų išdėstymas yra šiek tiek savotiškas, kaip ir naudojamų medžiagų derinys.
Parodos autorė neabejotinai išbando ribą tarp krypties ir akivaizdumo. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti savavališkai, akivaizdu, kad objektų padėtis buvo kruopščiai apgalvota. Objektai sąveikauja tarpusavyje; kiekvienas iš jų arba užmezga ryšį, arba sukelia atstumo jausmą, dalijasi erdve. Be to, atrodo, kad objektai turi tikslą: ką nors pasverti, atskirti, apgyvendinti. S. Ladegaard darbai yra žinomi dėl erdvės ekspansijos, materialumo ir konceptualaus gilumo tyrinėjimo.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. sausio 14 d.
Benas Liandzbergis: „Gimęs (ne)priklausomybėje“
Pasak autoriaus, tai „tapybos darbų paroda, kurią vienija šios temos – ironija, sarkazmas, paradoksai. Manau, mes visi gyvename labai keistame pasaulyje, kuriame visko – vienu metu – vyksta labai daug, dėl to kartais ir būna sunku tai suprasti, išgyventi. Man išgyventi padėjo ir tebepadeda ironija. Galėjimas pažvelgti į save, pasaulį bei kitus bei jų problemas per juoko prizmę. Gal tai padeda viską matyti šiek tiek lengviau. Ši paroda – bandymas į viską pažvelgti lengviau. Pristatomuose darbuose yra daug asmeniškų dalykų, bet yra ir bendražmogiškų, t. y. mums visiems aktualių akcentų. Paroda „Gimęs (ne)priklausomybėje“ kalba apie šiuos laikus, jauno žmogaus išgyvenimus ir kaip jis ieško būdų juos suprasti bei pritapti“.
Kalbėdamas apie parodą Benas atvirauja, jog gimė „laiku, kai jau keletą metų džiaugėmės nepriklausomybe savo šalyje. Dar nebuvo „viskas visiems aišku“ ir nežinojome, kaip reikia gyventi toliau, bet jau buvome laisvi. Atsirado bent šiek tiek „ryškumo akyse“. Tačiau su laisve taip lengvai niekas nesibaigė, nes prieš akis artėjo kitos priklausomybės: vidinės, materialios, psichologinės. Neteigiu, kad tuo laiku problemų nebūdavo, bet praėjus trims dešimtmečiams, sakyčiau, jog tik dabar suprantame to meto problemas, todėl suvokiame anuos laikus bei jų iššūkius. Augant, vaikystėje ir paauglystėje buvo keistų periodų, ypač kalbant apie socialinius reiškinius, madas, tendencijas, o tuo metu meno lauko tikrai nestebėjau. Svarbu buvo patirti, pamatyti, „kuo minta aplinka“, kokia mano reakcija į tai. Per visą tą laiką susiformavo ir mano asmeninis požiūris į aplinką bei tai, „kuo aš mintu pats“. <…>“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. sausio 14 d.
„Dedikacija Klaipėdai“
Klaipėda yra mūsų visų kūno ir sielos namai. Čia gyvenantys kūrėjai susitapatina ir susigyvena su miestu, pamažu, centimetras po centimetro išžvalgydami ir išjausdami skirtingas jo teritorijas, stebėdami ir skaitydami tik šiam miestui būdingus ženklus, girdėdami tik jame skambančius garsus ar užuosdami jo kvapus. Kuo ilgiau gyvename savo mieste, tuo turtingesnis tampa mūsų patirčių lobynas. Menininkai miesto viziją kuria iš individualios atminties ir pojūčių fragmentų. Savo vietą šiame mieste suradusių atmintyje susiformuoja subjektyvus miesto vaizdinys, kuriame kiekvienas įaudžia savo prisiminimus, potyrius, išgyventas emocijas, žmonių vardus, girdėtas ir išgalvotas istorijas. Taip gimsta menas.
Minint LDS Klaipėdos skyriaus 50-mečio jubiliejų, paroda įgauna dar vieną prasmę – tai nusilenkimas savo miestui, ir tuo pat metu pagarbos ženklas išėjusiems menininkams, kurie kūrė Klaipėdos miesto dailės istoriją ir savo darbais garsino uostamiestį. Tuometinių klaipėdiečių menininkų darbuose skleidėsi ne karo nuniokota pramoninė Klaipėda, bet romantizuotas, metaforiškas miesto vaizdinys ir supoetinti pamario gamtos motyvai.
Parodoje „Dedikacija Klaipėdai“ miesto būties ir istorijos ženklus savo kūryboje įprasmina jau išėję menininkai: Algirdas Taurinskas, Algimantas Jusionis, Bronius Gražys, Renatė Lūšis, Linas Julijonas Jankus, Algirdas Ramanauskas, Valdas Pumputis, Vidas Pinkevičius, Danas Andriulionis, Angelas Gabrielaitis, Arūnas Mėčius, Valdemaras Kalninis, Aleksandras Ilginis, Vaclovas Rimkus. (Parengta pagal Birutės Skaisgirienės tekstą).
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. sausio 15 d.
„Lietuviškoji gotika: Trakų estetikos ir fenomeno refleksijos“
2022 metų pavasarį Trakų istorijos muziejus kvietė dailininkus profesionalus ir 4–19 metų amžiaus vaikus bei mokinius dalyvauti tarptautiniame ekslibrisų konkurse ,,Lietuviškoji gotika: Trakų estetikos ir fenomeno refleksijos“.
Konkurse dalyvavo 85 dalyviai nuo 19 metų, atstovaujantys 24 pasaulio šalims: Argentinai, Baltarusijai, Belgijai, Bulgarijai, Čekijai, Danijai, Indijai, Italijai, Juodkalnijai, Kanadai, Kinijai, Kroatijai, Lenkijai, Lietuvai, Meksikai, Norvegijai, Rumunijai, Serbijai, Slovėnijai, Š. Makedonijai, Turkijai, Ukrainai, Vengrijai, Vokietijai ir 202 vaikai ir jaunimas iki 19 metų, atstovaujantys 9 pasaulio šalims: Baltarusijai, Čekijai, Kanadai, Kroatijai, Latvijai, Lenkijai, Lietuvai, Slovakijai, Turkijai, Ukrainai, Vengrijai ir Vokietijai.
Konkurso tikslas – populiarinti knygos ženklą ir ekslibrisų parodą eksponuoti Lietuvos bibliotekose, pristatant Trakų miesto gotikinį paveldą ekslibrisuose „įkūnytais“ apmąstymais apie lietuviškąją gotiką, kaip viduramžių Lietuvos „modernizmą“, ir ekslibrisų, kaip knygos meno ženklo, nūdienos tradicijas ir aktualijas pasaulio kontekste.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki 2024 m. vasario 29 d.
Kęstutis Grigaliūnas: „Apie Meilę“
Ši paroda yra apie MEILĘ. Nes MEILĖ yra aktyvi žmogaus sielos galia, kuri riša jį su kitais. Šis tarpasmeninis ryšys yra pats stipriausias žmogaus siekis. Tai pagrindinė jėga ir aistra, kurios išlaiko žmonių giminės, šeimos ir visuomenės vienybę. MEILĖ yra davimas. Ką gali vienas žmogus duoti kitam? Jis gali atiduoti save, vertingiausia ką turi, atiduoti savo gyvenimą…
Projektas pristato – 130 biografijų, 27 portretus, 112 pirštų atspaudus, 130 mirties nuosprendžių, žmonių, kurie MYLĖJO. Kiekvienas jų buvo unikalus, kiekvienam buvo duotas tik vienas gyvenimas, su viltimis, džiaugsmais, nusivylimais, liūdesiu, su Meilės siekimu ir vienišumo bei nebūties siaubu.
Utenos kraštotyros muziejaus padalinyje Laisvės kovų muziejuje (Stoties 39, Utena) veiks iki 2024 m. sausio 13 d.
Valda Verikaitė: „Iš šerdies“
Autorė apie parodą:
„Žmogaus gyvenime gamta ir jos formos visada atliko ir atliks svarbiausią vaidmenį, ji yra susijusi su kultūros raida, yra įkvėpimo šaltinis. Žmogui tampant galingesniam gamtos atžvilgiu, svarbu suvokti pranašumo santykį su ja ir taip atrasti tvarumo ir dermės patyrimą. Taip pat gamta dažnai alegoriškai įprasmina žmonių gyvenimus, ji – tai žmogaus gyvenimo atspindys, kuriame galima rasti grožį, istorijos pėdsakus, dabartį, ateitį, ramybę, patirties ir vaizduotės atspindžius.
Sujungdama nagrinėjamą temą, individualius šiuolaikiškus stiklo meno techninius sprendimus ir meninio stiklo novatoriškas išraiškos formas, optines ir skaidrumo savybes, sukūriau objektų daugiaelementę kompoziciją, kuri suvienija gamtos inspiruotas, laiko paveiktas ir sąmoningai mechaniškai sukurtas formas.
Tai siekis atrasti harmoniją bei darną tarp architektoninių kompozicijų ir natūralių organinių objektų nūdienos aplinkoje. O procesas ir rezultatas analizuojantis ir iliustruojantis žmogaus intervencijas ir veiklas gamtiniame aspekte. Tai tarsi vizuali diskusija apie sandūras tarp ekologijos, tvarumo, išsaugojimo, išliekamumo, tąsos ir eko-sociopolitikos.“
Stiklo galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki 2024 m. sausio 29 d.
„Pro V. B. prizmę: Andriaus Zakarausko tapyba“
Andrius Zakarauskas (g. 1982), tyrinėdamas realybės ir iliuzijos ribas, kūryboje dažnai vaizduoja pats save, cituoja meno istoriją, filmų, televizijos laidų ištraukas, arba, gilindamasis į religines temas, tapo krikščioniškų siužetų interpretacijas. Visgi menininką labiausiai domina, kas yra tapyba ir kokia jos galia. Zakarausko tapybai būdingas paradoksas: kūriniuose vaizduojamos aiškios žmonių figūros, tačiau nėra jokių konkrečių užuominų, lieka nežinoma, ką tiksliai tie žmonės veikia. Autorius sako nežinantis to ir pats. Kuriant MO kolekcijos kūrinius „Stebuklas“ ir „Pakrikštijimas“, Andriui Zakarauskui rūpėjo buitines situacijas paversti sapniška būsena, jis gilinosi į astronomiją – į žvaigždynus ir kosminius debesis. Autorius pasakoja, kad kūrinys „Stebuklas“ prasidėjo nuo minčių apie pasaulio sukūrimo momentą. Cikle „Pro V. B. prizmę“ pristatomi kūriniai ir juos lydinti videomedžiaga, kurią užfiksavo MO muziejaus įkūrėjas Viktoras Butkus. Šio ciklo tikslas – parodyti, kaip dirbtuvėje sukuriamas meno kūrinys.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
„Vilniaus dailė muziejuose. 1939-1944“
Paroda „Vilniaus dailė muziejuose. 1939-1944“ kviečia lankytojus susipažinti su naujausiais dailės istorijos tyrimais, sietinais su nacionalinės dailės paveldo formavimo procesais Antrojo pasaulinio karo metais. Parodos dėmesio centre – dvi stambiausios valstybinės dailės kolekcijos Vilniuje ir Kaune. Joje pristatomi kūriniai ir dokumentinė medžiaga atskleidžia, kokias paveldosaugos strategijas pasitelkė Lietuvos muziejininkai sovietų ir nacių okupacijų sąlygomis. Taip pat paroda preplečia NDG pagrindinės parodos „Vilnius, Wilno, Vilne 1918-1948“ kontekstus siekiant praplėsti žinias apie tarpukario Vilniaus dailės kūrinių integraciją į Lietuvos nacionalinius dailės rinkinius karo metais. Kai kurie jų šioje parodoje viešinami pirmą kartą po daugiau kaip aštuoniasdešimties metų, praleistų saugyklų tamsoje.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Žibuntas Mikšys: „Kad būt sugrįžtama“
Parodoje eksponuojami didelio formato ankstyvieji Mikšio linoraižiniai ir jų ciklai, sukurti Detroite, Čikagoje, Niujorke. Nemaža estampų dalis – „rašmeninė grafika“, folkloro ar žinomų autorių tekstų remediacija, raidžių vaizdai. Pristatomi ir vieni iš svarbiausių menininko darbų – litografijų ir ofortų serijos, vaizduojančios garsaus XIX a. pradžios vokiečių rašytojo Georgo Büchnerio pjesės „Leonsas ir Lena“ (Leonce und Lena) veikėjus. Paryžiuje sukurti ofortai – tai Paryžiaus ir Venecijos miestų vaizdai, rafinuotos estetikos miniatiūros ir paminklai eilėraščiams. Ekslibrisai liudija plačius menininko socialinius ryšius. Pirmą kartą pristatomi pašto meno pavyzdžiai, sieję Mikšį su oficialiam dailės kanonui nepaklususiais sovietų Lietuvos menininkais Valentinu Antanavičiumi, Vytautu Kalinausku, Vincu Kisarausku, Edmundu Saladžiumi, taip pat – koliažai ir artimiausiems bičiuliams dažnai dovanotos klijuotinės menininko knygos.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2024 m. kovo 17 d.
Audrius Novickas: „Lauko klostės“
Autorinėje parodoje pristatomi du nauji kūriniai: videofilmas „Vitrine morte“ ir instaliacija „Švytuoklė“. Atskirus kūrinius sieja atviro lauko idėja. Laukas interpretuojamas kaip erdvė be stabilių ribų, pažini begalėje skirtingų perspektyvų. Dėl jų laukas tampa nuolat steigiama socialine, politine teritorija, kurioje individualūs ir kolektyviniai subjektai įsitraukia į daugialypes ir prieštaringas tapatybės konstravimo praktikas. Šios praktikos niekada nėra iki galo skaidrios, nes subjektų dalyvavimą veikia pasąmonė, slopinami troškimai ir skirtumai. Fragmentiškumai, nestabilumai, būdingi atvirame lauke vykstantiems socialiniams procesams ir su jais susijusioms erdvinėms formoms, leidžia stebėti, tyrinėti ir dramatizuoti jų klaidingus atpažinimus. Abiejuose kūriniuose procesų ir struktūrų klaidingi atpažinimai apmąstomi pasitelkiant tarp dokumentalumo ir vaizduotės esančius vizualinius pasakojimus. Juose keliami ir ankstesnei autoriaus kūrybai aktualūs tapatybės, galios, atminties politikos klausimai. Jie plėtojami lyg klostė po klostės išskaidant ir naujai sujungiant įvairių laikiškumų, erdvių, socialinių praktikų vaizdiniją. Tik ar visos klostės yra iš tos pačios plokštumos? O gal nemačiomis sluoksniuojasi skirtingi laukai?
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Igor & Svetlana Kopystiansky
LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje – JAV konceptualaus meno kūrėjų Igorio ir Svetlanos Kopystianskių kūrybos paroda. Pačių menininkų specialiai muziejaus erdvėms parengtą retrospektyvą sudaro darbai, sukurti kiekvieno individualiai iki persikėlimo į Vakarus, ir bendra kūryba jau emigravus. Parodoje pristatomos fotografijos, darbai ant popieriaus, drobės, objektai, videokūriniai. Ukrainoje gimęs Igoris (1954) ir Rusijoje gimusi Svetlana (1950) Kopystianskiai 8–9 dešimtmečiais aktyviai dalyvavo neoficialaus meno lauko, besipriešinusio sovietinės sistemos reguliavimui, gyvenime. Menininkai savo studijoje ir pogrindinėse parodose Lvive eksponavo konceptualius tapybos, grafikos darbus, objektus, instaliacijas, dalyvavo nonkonformistinio meno grupių veikloje, rengė menines akcijas ir performansus. 1988 metais, vos atsiradus galimybei laisviau judėti, Kopystianskiai emigravo į Vakarus. Gyveno ir kūrė Niujorke, vėliau – Paryžiuje, Berlyne. XX a. 10 dešimtmetyje pradėjo kartu kurti videomeno kūrinius. Su jais pirmiausia ir siejama poros kūrybinė veikla Vakaruose.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 29 d.
„Nuo vienaragio iki trijų karalių: gotikiniai kokliai iš Valdovų rūmų muziejaus rinkinių“
Parodoje pristatomi vieni iš įdomiausių gausios Gotikos epochą reprezentuojančios kolekcijos radinių – gotikiniai plokštiniai kokliai. XV a. viduriu datuojamą koklių kolekciją sudaro apie 650 koklių ir jų fragmentų, puoštų mažiausiai 60-ia skirtingų siužetų. Gotikos epochai priskiriama ir dalis XV–XVI a. sandūros koklių. Visi šie kokliai dekoruoti heraldiniais ženklais, biblinėmis bei šventųjų gyvenimo scenomis, mitologiniais ir kasdienio gyvenimo siužetais. Tyrimų metu atrastų koklių pagrindu, rekonstruojant Valdovų rūmų Gotikos laikotarpio salę, buvo atkurta ir XV a. vidurio krosnis. Iš koklių suręstos krosnys buvo ne tik šildymo įrenginiai, bet ir vienas svarbiausių interjero akcentų, atspindintis to meto Lietuvos valdovų ir diduomenės pasaulėžiūrą, besiformuojančias heraldikos tradicijas, estetines nuostatas. Gotikos epochai priskiriamų radinių stilius rodo, kad šiuo laikotarpiu Lietuva galutinai įsitvirtino Europoje kaip lotyniškosios civilizacijos dalis, o kokliuose užfiksuoti ženklai leidžia pažinti to meto valdovų, diduomenės, dvasininkų valdžios simbolius, tikėjimo ženklus, mitologinius ir kasdienybės siužetus.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 28 d.
Nicolas Reinhart: „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“
Parodoje jungiamos fotografijos, objektai ir instaliacijos, pasakojant istoriją apie nepageidaujamus trikdžius, dirginančius vabzdžius ir nesėkmės sampratą kaip lemiamą fotografijos terpės savybę. Ši paroda yra tęstinis meninio tyrimo „Filmfehler“ (liet. „Nesėkminga juostelė“) projektas, kurio pagrindą sudaro fotografinių nesėkmių kolekcija iš buvusios fotografinių juostų gamyklos Volfene, Vokietijoje. Nuo XX a. pradžios iki XX a. devinto dešimtmečio, kai žlugus Vokietijos Demokratinei Respublikai gamykla nutraukė veiklą, Volfene buvo gaminamos „Agfa“, o vėliau – „ORWO“ prekės ženklo fotojuostos ir kitos fotomedžiagos. Jos gyvavimo laikotarpiu gamyklų prižiūrėtojai pildė per gamybos ciklą padarytų klaidų ir nesėkmių registrą. Remiantis oficialiais dokumentais galima teigti, kad ši medžiaga buvo renkama siekiant išvengti tokių pačių klaidų ateityje, o technikų ranka daryti užrašai byloja apie susižavėjimą šių klaidų poetiškumu. Dalis šių kolekcijų liko iki šiol nematytame buvusios gamyklos archyve. Šio projekto centre – esminiai klausimai apie fotografijos archyvus, jų funkciją ir panaudojimą šiuolaikinio meno praktikoje.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 20 d.
Basile Alexiou, Karina Kazlauskaitė, Kristina Pipiraitė, Klaus Leo Richter, Américo dos Santos Hunguana: „Trečia erdvė“
Tai pasakojimas apie pereinamąsias fazes, kai erdvė ir laikas kerta vienas kitą. Skirtumo ir tapatybės, praeities ir dabarties, vidaus ir išorės, įtraukimo ir atskirties konfigūracijos susidaro tada, kai žmonės atsiduria „-tarpyje“. Būtent šioje ribinėje erdvėje galime rasti žodžių, kuriais galime kalbėti apie save ir kitus. O tyrinėdami tai galime pradėti svajoti apie pabėgimą nuo poliariškumo politikos ir galbūt patys pasirodyti kaip kitokie. Ši paroda – tai bandymas užčiuopti trumpalaikius pereinamuosius momentus, iš kurių išeiname pasikeitę. Tačiau jame taip pat atsižvelgiama į galimybę likti įstrigus tarp begalinių galimybių etapų, kurie niekada nesibaigia ir nuolat yra perkuriami. Kiekvienas menininkas, sąmoningai ar nesąmoningai, nagrinėja temą taip, kad būtų susietas su savo laiko ir vietos identitetu. Čia dialogas kuriamas tarp skirtingų, bet susijusių kūrinių.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 13 d.
Mateusz Choróbski: „Kieno labui“
Personalinėje parodoje „Kieno labui“ Mateusz Choróbski pristatys naujausias savo instaliacijas ir skulptūras, permąstančias skurdą ir su juo susijusias emocijas. Ši universali ir amžina problema, paprastai pristatoma tik kaip statistika, ne vienam yra suvokiama kaip skaudi kasdienybė. Autorius ieško ryšių tarp Lietuvos ir Lenkijos, tačiau susitelkia į vieną iš skaudžiausių aspektų – skurdo ribą abiejose šalyse. Cicerono išsakyta frazė „Cui bono?“ parodoje tampa kritika socioekonominėms situacijoms abejose šalyse. Eksponatai sukurti pasitelkiant įprastus buities daiktus ir medžiagas, siekiant sužadinti kolektyvinę atmintį ir analizuoti, kam ir kokią naudą gali teikti žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių padėtis. Galerijos erdvėse eksponuojami šviesos objektai keičia atmosferą ir atskleidžia daugelio visuomenės žmonių patiriamus su nepritekliumi susijusius atskirties, nestabilumo, baimės jausmus. Mateusz Choróbski parodoje „Kieno labui“ žiūrovas nelieka pasyviu suvokėju, veikiau yra skatinamas permąstyti skurdą apibrėžiančią statistiką ir jos reikšmę.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 18 d.
Ieva Trinkūnaitė: „Artimas“
Justina Augustytė: „Ievos Trinkūnaitės darbus norisi skaityti tarsi sąsiuvinio lapus, kuriuose savita tvarka suklijuotos iškarpos iš senų mokslo populiarinimo, kino, kelionių žurnalų, turistinių brošiūrų ir reklamų – vienur nostalgiškai pageltusios, kitur švytinčios aitriomis disko spalvomis. Didelio formato lakštuose klojasi fragmentiški vaizdìniai pasakojimai, kuriuose pinasi peizažo elementai, gyvūnų figūros ir pavieniai žmogiškojo pasaulio atributai. Kūriniuose I. Trinkūnaitė jautriai tyrinėja artumo prigimtį, dažnai asmeniškai susitapatindama, atrasdama bendrumą tarp skirtingų gyvybės formų, o kartu keldama platesnius žmogaus ir gamtos santykio klausimus, atverdama aktualius psichologinius, socialinius, geopolitinius, ekologinius aspektus. Savo kūrinių objektus ir subjektus menininkė stebi ir vaizduoja su ypatinga atida, taikliai atspindėdama emocijas, detaliai perteikdama morfologiją, akcentuodama paviršių tekstūrą, kartais hiperbolizuodama ją, paversdama dominuojančiu darbo elementu, tarsi įvyniodama siužetus į lapų, kailių, plunksnų, plaukų sūkurius. Taktiliškumo įspūdį sustiprina ir menininkės pasirinktas darbo metodas – priemonės ant lakštų dažniausiai tepamos ir įtrinamos (o gal, veikiau, įglostomos) pirštais.“
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 3 d.
Romualdas Balinskas: „Gyvastis“
Autorius apie savo kūrybą: „Apie tą gyvastį sunku kalbėti, bet lengva liudyti. Liudyti savo gyvastimi, judesiais, potėpiais. Ta gyvastis randasi lyg iš nieko ir iš visko. Tuščiame popieriaus lape, juodame daže, ore ir vandens srovėje. Pagundą viską uždažyti juodai nuplauna vanduo, bet lieka pėdsakas – spėjęs padžiūti potėpis, lašai nutiškę netyčia, susiliejusių dėmių balos, jūros, miškai ir kloniai – gyvastingas vaizdas, užuomazga, pažadas, viltis. Iš mirties, iš pelenų, iš sąstingio ir nebūties, iš taško išsitaško gyvai gyvuojanti gyvastis. Atrodo, kad vos krebžda, nebekvėpuoja, o vis gi per atodūsius ir įkvėpimus vėl pulsuoja, virsta sėkla, šuoliu iš praeities į ateitį. Labai gera tai žinoti, patirti ir visada prisiminti.“
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks 2024 m. sausio 6 d.
Elena Nona Zavadskienė: „Tekantis laikas“
Elenos Nonos Zavadskienės paroda Vilniaus rotušėje „Tekantis laikas“ yra savotiškas tęsinys jos pavasarį eksponuotos personalinės parodos „Smėlio laikrodžio efektas“. Joje buvo rodomas menininkų portretų ciklas, kuriame dominavo aliejinės tapybos drobės. Parodai Rotušėje dailininkė sąmoningai atrinko piešinius: ciklą mišria technika, skirtingais dešimtmečiais sukurtus portretus ir ciklą laisvų kompozicijų portretų-simbolių. Tekančio laiko fenomenas – tai leitmotyvas, jungiantis šias autorės parodas.
Elena Nona Zavadskienė apie savo kūrybą: „Portretas – mano ištikimas palydovas nuo pat kūrybos pradžios. Būdavo, palieku jį keletui metų, bet spirale besisukdamas laikas, nepaisydamas, ką kuriu, ką darau, ir vėl mane grąžina prie portreto. Šis potraukis ne mažėja, šį tema neišsemiama. Žmogaus veidas, jo asmenybė, jo vidus visada – paslaptis, kaip nepažįstama šalis, su savo buvimu čia ir dabar, savo praeities šaknimis ir ateities likimu. Kiekvienas žmogus man – mikro kosmosas. Portreto piešimo, tapymo procesas visuomet nepaprastai įdomi kelionė į nežinomybę, jis – kaip buvimas kitoje egzistencinėje erdvėje, kur randami atsakymai į visus kilusius klausimus. Man brangūs prisiminimai apie kiekvieną portretuojamąjį, kiekviename portrete palieku dalelę savęs.“
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks 2024 m. sausio 6 d.
„Čiurlioniai: gyvenimas muzikoje“
Paroda supažindina lankytoją su Lietuvos kontekste išskirtine muzikų šeima – Čiurlioniais. Druskininkų bažnyčios vargonininkas Konstantinas Čiurlionis buvo parapijoje nelyginti koks „kultūros apaštalas“: jis mokė savo vaikus muzikos, subūrė ir vadovavo pirmajam lietuviškam bažnytiniam chorui, kaupė natų, grožinės literatūros biblioteką, užsakinėjo lietuvišką spaudą. Pagrindinis parodos akcentas – menininko tėvo Konstantino Čiurlionio vargonus puošę ornamentiniai medžio drožiniai. Šie drožiniai ir atskiros vargonų dalys iki šių dienų išliko Kabelių bažnytėlėje Druskininkų apylinkėse. Jų suradimo istorija parodoje pristatoma filmuotoje medžiagoje. Parodos rengėjai tikisi, kad pirmą kartą plačiajai publikai rodomi vargonų fragmentai bus paskata pilnai Konstantino Čiurlionio vargonų, kuriuos, tikėtina, lietė ir jo sūnaus būsimo kompozitoriaus rankos, restauracijai.
Paroda skiriama dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejui – 150-osioms jo gimimo metinėms, kurios bus iškilmingai pažymimos 2025-aisiais, ir Švč. Cecilijos, bažnytinės muzikos, vargonininkų, choristų globėjos, dienai paminėti.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki 2024 m. sausio 30 d.
„APIE ŽALIŲ BROMŲ MIESTĄ. Vilnius Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose“
Ekspozicijoje – arti 200 kūrinių, atkuriančių skirtingų laikmečių Vilniaus istorijos, Vilniaus ikonografinės raidos fragmentus. Tai ir XIX amžiaus Vilnius, kurį parodoje bene išsamiausiai atspindi Pauliaus Galaunės grafikos rinkinys su vyraujančiais litografuotais Vilniaus architektūros ir dailės paminklų atvaizdais, ir XX a. pirmosios pusės miestas, apie kurį išsamiai pasakoja autentiški, dokumentuojantys miestovaizdį Mstislavo Dobužinskio peizažai, rafinuoti Jerzy Hoppeno ofortai, taip pat gausi eksponatų grupė, primenanti ypatingai jautrią miesto ir visos valstybės istorijos temą – beveik du dešimtmečius trukusią Lenkijos okupaciją. Parodoje – ir sovietinės okupacijos laikotarpio tapybos, grafikos kūriniai, kurti kontroversišku suvaržymų periodu, bet nestokojantys drąsaus modernistinio žvilgsnio, kupini koloristinės raiškos ir nuotaikų – savotiškos pasipriešinimo ideologinėms temoms kalbėjimo manieros.
Romantiška, nostalgiška, mitologizuota, įtampos ar nacionalinio naratyvo pagrindu konstruota Vilniaus vizualinė tapatybė skleidžiasi ir tarp žalių miesto bromų veda mus sostinės erdvių ir laiko labirintais pro neatsitiktinai parodos vizualiniam dizainui pasirinktas arkas, simbolizuojančias minčių ir dvasios kilimą link aukštesnių idealų, stiprybę, siekį, virsmą tarp būtojo ir būsimojo laiko.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 29 d.
Miglė Kosinskaitė ir Peeteris Krosmannas: „Miesto hegzametras“
Šešeri metai – tiek laiko menininkų pora gyvena ir kuria Kaune (gr. hexametron < hex – šeši + metron –matas). Kiek laiko reikia „prisimatuoti“ miestą? Pažinti jo specifiką, įsilieti į sociumą, užsiauginti prisiminimus… Autoriai dėlioja savo patirtis, rašo dailininko dienoraštį, savotišką epą su specifiniu ritmu, pasikartojimais ir pauzėmis, pasakodami savo istoriją.
„Kaip eilėraštis yra daugiau nei žodžiai jame, arba partitūra yra daugiau nei taškų ir linijų junginys, taip paveikslas yra daugiau nei dažų dėmėmis padengta drobė. Kiek muzikos toje partitūroje įžvelgs žiūrovas, priklausys nuo jo įgūdžių, pasirinkimo ir atsakomybės“, – sako Peeteris Krosmannas, kurio paveiksluose gerai pažįstami ir visai nematyti miestovaizdžiai įgauna kažkokią metafizinę prasmę ir skambesį.
Miglė Kosinskaitė savo hegzametrą raizgo tarp sociumo ir abstrakcijos, nuo užaštrėjusių žmonių santykių reflektavimo iki noro visiškai užsidaryti nuo išorinio pasaulio, persikelti į kitą epochą ir užrakinti duris.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
„Pirmapradis dangus“
Ekspozicijoje apmąstomos virš mūsų tvyrančias platybes sugestijuojančios sąvokos ir jų pralaidumas. Dangaus skliauto sakralumą paneigusi modernioji mokslinė žiūra jau nebepadeda atsakyti į kai kuriuos ontologinio pobūdžio klausimus apie naujųjų kosminių teleskopų formuojamą kosmologiją, neva tuoj-tuoj prasidėsiančius žmogaus skrydžius į kitas planetas, vis kompleksiškesnes meteorologines prognozes ar porėtus militaristinius dangaus skydus. Pasak Bruno Latouro, “kai jūs pažvelgiate į dangų, neįžvelgiate ten dieviškosios būstinės, kaip kad jūsų protėviai, kurie ten matė paguodą, užtarnautą savo vargingu gyvenimu apačioje. Vis dėlto nematote ten ir gryno aukščio – to aukščio, kurio atstumas buvo matuojamas kilometrais, kaip tais laikais, kai tikėjote, kad esate modernūs. Iš tikrųjų dangų esate priversti matyti panašų į kažkokią aptvertą teritoriją ženklinantį kupolą, kurį nuolat palaiko įvairialypė ir daugialypė milijardų agentų veikla” (B. Latour, „After Lockdown”).
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2024 m. sausio 20 d.
Vytautas Tomaševičus: „Ramybė viesulo aky“
Naujausios Vytauto Tomaševičiaus parodos darbai – spalvingi bei persmelkti lengva ironija. Juos kurdamas menininkas įkvėpimo sėmėsi iš tarpukario Lietuvos diplomato Oskaro Milašiaus (1877-1939) poezijos ir regėjimų bei iš pastaraisiais metais aplink siaučiančių įvykių viesulų.
Dabartinė geopolitinė situacija ir intymusis gyvenimas autoriaus kūriniuose tampa dviem pagrindiniais poliais, aplink kuriuos sukasi šiandieninės kasdienybės sūkuriai. Juos menininkas stebi iš netikėčiausios ir kartu saugiausios vietos – vadinamosios viesulo akies, kurioje šviečia saulė, tvyro štilis ir ramybė.
Šį pasirinkimą jis įgarsina rašytojo Zurabo Džavachišvilio žodžiais: „Būnant tame taške – sunku, beveik neįmanoma patikėti, kad netrukus viskas pasikeis, užslinks naktis, audra, uraganinis vėjas naikins viską tavo kelyje“.
„Tai – mano bandymas išlikti savimi, kad ir kas vyktų aplink“, – aiškina Vytautas Tomaševičius. Jo darbuose žiūrovas nesunkiai atpažins politikos ir kino pasaulio žvaigždes, savita maniera kuriamus urbanistinius miegamųjų rajonų peizažus bei susitaršiusias neramių minčių raizgalynes.
Vytauto Tomaševičiaus kūryba visuomet išsiskyrė tam tikra aktualių socialinių reiškinių refleksija, suausta iš popkultūros elementų, skaitmeninio pasaulio vaizdų fragmentų, prisiminimų ir nuotaikų. 25-oje asmeninėje parodoje menininkas vėl tiria aplink siautėjantį pasaulį, bravūriškai kryžmindamas sovietmečio reliktus su meno aktualijomis ir popkultūros reiškiniais.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2024 m. sausio 6 d.
„Jau atvažiuoja šventa Kalėda“
Šiųmetis kalėdinių miniatiūrų parodos išskirtinumas – įvairiapusiškumas. Menininkai iš visos Lietuvos bei užsienio šalių išimtinai šiai parodai sukūrė įspūdingus darbus, kurie atlikti pačia įvairiausia technika. Parodos lankytojai turės galimybę pasigrožėti mažos formos tapybos, grafikos kūriniais, fotografijomis ant drobės. Nemažą dalį parodos ekspozicijos šiais metais sudarys ir juvelyriniai dirbiniai, atspindintys didžiųjų metų švenčių tematiką.
Dailininkų sukurtas spalvingas bei įvairiapusiškas miniatiūrų pasaulis – tarsi vartai į dar neatrastas kitokio pasaulio plotmes. Kiekvienas mažytis meno kūrinys pasakoja vis kitą istoriją, autoriaus emociją, kūrybinį polėkį. Tuo tarpu į bendrą visumą apjungtos miniatiūros sukuria nepakartojamą kalėdinį stebuklą, kuris nejučia pasibeldžia į kiekvieno iš mūsų namų bei širdžių duris.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2024 m. sausio 6 d.
Utenos krašto dailininkų kūrybos paroda
Rasa Slesoriūnienė: „Kalėdų šviesa“
Edita Kušleikienė: „Pasaka tikiu“
„Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“
Paroda atskleidžia, kaip to laiko Vilnių matė šio daugiautaučio ir daugiakultūrio miesto menininkai. Kolektyvinį Vilniaus paveikslą tarpukario metais pirmiausia kūrė lenkiškosios kultūros atstovai, tačiau labai svarbus šio vaizdinio dėmuo – lietuvių, žydų, baltarusių, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių vilniečių žvilgsnį liudijantys kūriniai. Paroda per amžininkų sukurtus vaizdus, daugiausia dailės kūrinius ir fotografijas, pristato itin sudėtingo laikotarpio Vilniaus vaizdinį. 1918–1948 m. miestas keliavo iš rankų į rankas, tapdamas tai Lenkijos, tai Lietuvos dalimi, jį buvo okupavę naciai ir sovietai. Okupacijos ir karai radikaliai pakeitė gyventojų sudėtį ir socialinę struktūrą, paliko žymų pėdsaką Vilniaus materialiajame kūne – jo architektūroje ir urbanistikoje.
Iš svarbiausių Lietuvos ir Lenkijos muziejų, bibliotekų ir archyvų į parodą buvo atrinkta daugiau kaip 250 kūrinių – tapyba, grafika, skulptūra, fotografija, knygos.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
„Svetimas tapęs savu: daugialypis meninio Vilniaus veidas“
Paroda ir konferencija kviečia į žymiuosius Gedimino laiškus pažvelgti kaip kultūrinį raktą, atvėrusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes kitų šalių amatininkams ir kūrėjams. Atvykėliai iš Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų ir kitų šalių įvairiais laikotarpiais prisidėjo prie Lietuvos vizualinės kultūros formavimosi, o Vilniuje vietos ir užsienio idėjų bei patirčių jungtys tapo ypač ryškios ir savitos.
Vilnius visuomet traukė užsienio pirklius, amatininkus ir menininkus. Valdovo dvaro auksakaliai ir Vilniaus monetų kalyklos meistrai, didikų rūmuose ir jų funduotose bažnyčiose dirbę tapytojai, architektai bei skulptoriai, į draugijas susibūrę kūrėjai ir Vilniaus universiteto profesoriai kartu su vietiniais vilniečiais kūrė Lietuvos sostinę. Su jų vardais ir nuopelnais miesto kultūrai parodoje supažindins daugiau nei 130 XVI a. – XIX a. pirmos pusės eksponatų.
Dar XV a. pabaigoje iš Lenkijos bei Vokietijos į miestą atvykusi talentingų auksakalių grupė įkūrė pirmąjį mieste Vilniaus auksakalių cechą. Ne vienas patyręs meistras į sostinę atvyko ir asmeniškai pakviestas Lietuvos didžiojo kunigaikščio. Paskutiniųjų Jogailaičių laikais Vilniuje dažnai skambėjo itališki vardai, tokie kaip Džovanis Marija Padovanas (Giovanni Maria Padovano), Petras Platina (Pietro Platina), Rokas Markonis (Rocco Marconi) ir kiti.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. balandžio 21 d.
„Pakui Hardware. Uždegimas“
Nauja didelio mastelio Pakui Hardware paroda „Uždegimas“ kalba apie žmoniją ir pasaulį krečiančias karštines, apie „liepsnojančius“ planetos bei mūsų kūnus. Menininkus įkvėpė Maryos Rupos bei Rajaus Patelio knyga „Liepsnojantys. Gilioji medicina bei neteisybės anatomija“, kurioje vartojama uždegimo sąvoka metaforiškai kalba apie sisteminę skriaudą, daromą tiek žmonijai, tiek planetai. Uždegimas, anot knygos autorių, yra normalus kūno atsakas į toksiškas sąlygas, tad pirmiausia reikėtų „gydyti“ ne pavienius nesveikuojančius organus, o pačias sistemas – ekonomines ar socialines, – dėl kurių iš kartos į kartą perduodami lėtiniai negalavimai. Tiek knygoje, tiek parodoje jungiasi žmogiškasis ir planetinis masteliai – „liepsnoja“ ne tik mūsų, bet ir planetos kūnas. Kita svarbi knygos ašis, vystyta ir pastarųjų metų Pakui Hardware kūryboje, – kvestionuoti Vakarų pasaulio kosmologiją, kuriai būdingas nuolatinis fragmentavimas ar atskirtis – mąstymo nuo kūno, žmogaus nuo gamtos, „savo“ nuo „svetimo“. Parodoje šios atskirtys ištirpsta, susilieja į vieną mišrų spekuliatyvų organizmą, jungiantį architektūrą su gamta, mezozojų su šiuolaikybe, žmogų su technologijomis, plastiką su dirvožemiu.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 11 d.
„Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo mėn.
Kazimieras Alchimavičius: „Gedimino laidotuvės“
Kazimiero Alchimavičiaus paveikslas simboliškai užbaigia Vilniaus 700 metų jubiliejaus programą. Pirmą kartą Vilniaus miestą 1323 m. paminėjo būtent Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Baigiantis Vilniaus miesto istorijai skirtam ciklui Valdovų rūmų muziejus kviečia pagerbti valdovą, kurio asmenybė jaudina kūrėjus iki šių dienų. Paveiksle vaizduojama Gedimino laidotuvių procesija, tikriausiai keliaujanti iš Veliuonos apylinkių per Trakus į Vilnių. Valdovo mirtis iki šiol lieka apgaubta paslapčių, tačiau ilgai manyta, kad didysis kunigaikštis apie 1341 m. žuvo per susirėmimą su Vokiečių ordinu netoli Veliuonos. Tai, kad grįžtama iš mūšio lauko, rodo procesijoje žygiuojantys lietuvių kariai, kurie vedasi šarvuotus vokiečių riterius – belaisvius. Procesijos priekyje eina du muzikantai ir krivis, pranešantys apie valdovo mirtį. Juos seka raudančios moterys, ietimis ginkluoti lietuvių kariai. Už ragą pučiančio kario vaizduojamas žynys Lizdeika, o už jo nešamas miręs didysis kunigaikštis Gediminas. Žynio Lizdeikos artumas valdovui procesijoje rodo, kad Lietuvos valstybė vis dar yra pagoniška.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 14 d.
„Tarp būties ir atminties. Senieji Vilniaus pilių vaizdai“
Tarptautinėje istorinės ikonografijos parodoje pristatoma Vilniaus pilių ir vieno svarbiausių jų objektų – Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos – kilmė, raida ir atminimas bei atkūrimo vizijos. Parodoje rodoma bemaž 200 vizualinių šaltinių – kartografijos, tapybos, grafikos ir kitų darbų, chronologiškai siekiančių nuo XIV pabaigos iki XX a. antros pusės. Greta autentiškų kūrinių – ir padidintos faksimilės, leidžiančios geriau įžvelgti svarbias detales.
Tarptautinėje parodoje „Tarp būties ir atminties. Senieji Vilniaus pilių vaizdai“ Lietuvos sostinės centro raidos pasakojimas kuriamas pasitelkus kraštovaizdžio kismo ir istorinės atminties kategorijas. Penkios teminės parodos dalys – „Topografija“, „Būtis“, „Gyvastis“, „(Iš)trynimas“, „Su(si)grąžinimas“ – suteikia unikalią galimybę pažvelgti į viso Vilniaus pilių ansamblio raidą: kūrimo, klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, griūtį, nebūtį, atmintį, bandymus atkurti Lietuvos valstybingumo simbolį bei atskirus jo svarbiausius komponentus.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 14 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
Artūro Rožkovas: „Ku Ku“
A. Rožkovas – menininkas, kuris savo kūrybą apibūdina kaip nuoširdžią vištos kojos, kreivos akies, ožio kanopos techniką, kuriai įtaką daro pasaulio folkloras, pasakos, pasąmonės srautas, elitizmo neigimas ir kataligė (nenumaldomas kačių piešimo noras). Kurti jį skatina kosminė nežinomybė, keistos nuojautos, gamta, minkštas ir kietas rokas bei draugai. Menininkas pasitelkia kaukių, mitinių būtybių, jūros, meilės ir šviesius liūdesio motyvus, kurių atsiradimas jam – mįslė. Iš tiesų, jis galėtų papasakoti daugybę priežasčių apie motyvų gimimą, nes iškalbos jam niekada nepritrūksta. Tačiau žodžiai nepadovanotų tiek minčių, kiek jo darbai.
Grafikoje ryškiausios spalvos kuria tobulo ir nekalto, įvairiomis būtybėmis ir objektais apgyvendinto pasaulio įspūdį, bet žvilgsniui keliaujant, pastebimi realų ir žiaurų pasaulį išduodantys ženklai. Asambliažuose pasauliai paprastai tamsesni, su mirties nuojauta, gamtos dominavimu, dažnai sarkazmu, sumaišytu su ironišku požiūriu į seksualumą ar poravimosi ritualus, prieskoniais. Pastaruoju metu, autoriui gyvenant prie jūros, atsiranda ir nostalgija ir ramiu džiaugsmu persmelkti darbai, naudojant smėlynuose ar ant marių kranto rastus akmenis bei medį. Viena naujausių kūrybos krypčių – įvairiausių pasaulio genčių kultūrų įvaizdį perteikiančios kaukės, namų sergėtojai ar baubukai, bevardės dievybės.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 26 d.
Petro Korsako grimo reikmenys
Prieš jus talentingo grimuotojo ir puikaus perukų meistro Petro Korsako, teatre išdirbusio 63 metus, darbo įrankiai – plaukų garbanojimo žnyplės ir teatrinio grimo dėžutė. P. Korsakas Valstybės teatre, vėliau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbo 1938–2001 m. Taigi jį galima tituluoti lietuviškos grimo mokyklos pradininku. Tikėtina, jog šias XX a. I p. prancūzų firmos „Marcel“ plaukų garbanojimo žnyples P. Korsakas įsigijo 1938 m. vasarą stažuodamasis Prahoje, Karelo Kubako grimo studijoje, arba Vokietijoje iš Berlyno valstybinio teatro grimo meistrų ir parsivežė į Lietuvą. Tai elektrinių plaukų garbanojimo žnyplių pirmtakės. Jų veikimo principas panašus: virš ugnies pakaitinus metalinius žnyplių galus ir aplink juos apsukus plaukų sruogą, susiformuoja garbana.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki 2024 m. sausio 3 d.
„Modris Tenisonas: judesys ir ženklas“
Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pantomimos pradininkas, avangardistas, 7-ojo dešimtmečio legenda. 21-erių metų likimo atblokštas į Lietuvą padarė didžiulę įtaką mūsų šalies teatralams, šokėjams bei baltiškos kultūros tyrinėtojams. Šios parodos idėjos autorius, architektas ir dizaineris yra Modrio Tenisono sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs jo veiklos tęsėju. Ekspozicijoje atsiskleidžia pantomimos judesio ir baltiškų ženklų ryšys: judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Tai atsispindi M. Tenisono piešiniuose, baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklas) brėžiniuose, sistemos prototipuose bei Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ vaizdo įrašuose ir nuotraukose. Parodą papildo ir paties M. Tenisono vedami edukaciniai užsiėmimai: vaizdo įrašuose jis pasakoja ir rodo, kaip galima susikurti individualias baltiškas juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 18 d.
„Neregėti kūriniai“
V. K. Jonyno galerija, minėdama 30 metų veiklos sukaktį, pristato parodą „Neregėti kūriniai“. Ekspozicijoje aštuonių menininkų – Adolfo Vaičaičio, Audronės Petrašiūnaitės, Irenos Griežės, Magdalenos Birutės Stankūnienės, Ringailės Zotovas, Romo Viesulo, Vidos Krištolaitis, Viktoro Petravičiaus – kūriniai, saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinio V. K. Jonyno galerijos rinkinyje.
37 meno kūriniai atvyko kartu su V. K. Jonyno dovanotu kūrybiniu palikimu arba buvo padovanoti galerijai pačių menininkų. Per 30 metų sukaupta nedidelė meno kūrinių kolekcija ligi šiol buvo saugoma rinkinyje ir dabar pirmą kartą pristatoma V. K. Jonyno galerijoje.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki 2024 m. sausio 17 d.
„Skambantys raštai“
„Skambantys raštai“ – tarpdisciplininis projektas, susidedantis iš garso ir vaizdo instaliacijos bei unikalių sceninių pasirodymų. Tai ir konceptuali erdvė, kurioje kuriamas ryšys tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo.
Remiantis senovine (baltiška) simbolika lietuvių liaudies mene, sukurta originalios modernios stilistikos vienuolikos minučių trukmės grafinė animacija (autorė Aurėja Jucevičiūtė), papildanti tradicinės tekstilės kūrinius (aut. Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė) ir garso takelyje skambančias sutartines. Instaliacijos siužete persipina tradicija ir inovacija, atspindinčios žmogaus gyvenimo ciklą, metų laikus bei juos simbolizuojantį Rėdos ratą. Pasirinktas abstraktus grafinis stilius, kuris leidžia kiekvienam reginio dalyviui interpretuoti vaizdą savaip. Kinetikos vizualinė kalba, kuri atsispiria nuo baltiškų ir etninių simbolių, kuria skirtingus metų laikus atspindintį dinaminį grafinį raštą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2024 m. sausio 14 d.
Lukrecija Zigmantaitė: „Re-“
Kolekcija „Re-“ atspindi laisvės ir individualumo idėjas, kurios yra tarsi užkoduotos džinso audinyje. Hipių laikų motyvai ir pacifistiniai dainų tekstai atgimsta nūdienos kontekste. Visais laikais džinsinis audinys atspindėjo tuometines aktualijas, todėl ir šioje parodoje jis kalba ir primena didžiausių žmonijos vertybių – laisvės, saviraiškos ir, žinoma, tvarumo – svarbą nūdienos kontekste. Džinsas ir džinsiniai drabužiai, būdami neatsiejama mūsų kasdienio garderobo dalimi, atlieka ir daug reikšmingesnę, globalesnę funkciją – tai mūsų istorijos, kultūros ir jos (r)evoliucijos dienoraštis.
Parodą sudaro džinsų juosmeninių dalių bei kišenių kolekcija, kur atkreipiamas dėmesys į tokį mums įprastą ir kasdienišką objektą – kišenę. Ji rekonstruojama, išdidinama, suasmeninama pasitelkiant vintažinius gėlėtus audinius („gėlių galia“), marginama hipių stilistikai būdinga dažymo technika – batika bei „The Beatles“ grupės „Imagine“ dainos teksto žodžiais. „Imagine“ daina – tarsi laisvės bei taikos himnas, panaudojamas ir kitame parodos objekte – džinsinių kišenių juostoje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
„MODER… KAS? Kauno modernizmas ir architekto profesija“
Ši paroda – tai kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais, kurie 2023 m. buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir architekto profesija. Kai 1919 m. Kaunas tapo laikinąja sostine, jis pasikeitė neatpažįstamai – iš nedidelės provincijos išaugo į modernų miestą, o mums paliko vertingą modernizmo architektūrą. Kauno modernizmo (dar vadinama Kauno tarpukario) architektūra yra architektūros stilius, vyravęs 1930–1940 metais. Šiuo laikotarpiu Kaune pastatyta apie 6 tūkst. naujų pastatų. Tai yra unikalus architektūrinės, urbanistinės ir istorinės raidos pavyzdys, išsiskiriantis tarp viso pasaulio modernizmo pastatų.
Parodą sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Pirmame kambaryje kviečiame susipažinti su modernizmo architektūra ir tarpukariu, Vyr. architekto kambaryje kviečiame sukurti savus projektus, o Maketų kambaryje – statyti miestus, namus ir kurti jų maketus.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 29 d.
„Tegul sklinda tautoje Vlado Pūtvio idėjos“
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas didžiulis Putvinskių šeimos archyvas, kuris yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tad paroda – neeilinė galimybė susipažinti su šiuo išskirtiniu archyvu. Beveik penkiasdešimt metų slėptas po žeme, išlikęs, atrodytų, neįmanomomis aplinkybėmis, archyvas šiandien tarsi simbolizuoja atminties galią. 1940–1944 m. šį archyvą Putvinskių šeimos nariai paslėpė su viltimi, kad jis bus išsaugotas vėl atgimsiančiai nepriklausomai Lietuvai. Archyve rasta knyga su V. Putvinskio-Pūtvio dukros Sofijos įrašu: „Kai vėl atgys Nepriklausoma, brangus broli lietuvi, kurs surasi šiuos suslėptus dokumentus, panaudok juos, kad išpopuliarinti Tautoje Vlado Pūtvio idėjas“. Viltys išsipildė – Lietuva atgimė, archyvas buvo surastas, o jame slėpti V. Putvinskio-Pūtvio rankraščiai šiandien skleidžia jo idėjas, kalba apie jo siekius ir įvairiapusę veiklą, perteikia jo epochos vertybes, kalba apie nepriklausomą Lietuvą ir ją kūrusius žmones. Laiko, drėgmės, aplinkos sąlygų išblukintos, pažeistos, tačiau išlikusios vertybės tik sustiprina įspūdį apie trapią, o kartu ir nesunaikinamą atmintį. Sofijos Pūtvytės įrašas tapo parodos koncepcijos pagrindu ir buvo panaudotas parodos pavadinime.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) 2024 m. balandžio 21 d.
„Muziejus. Fotografija. Laikas“
1973 m. Šiauliuose įkurtas iki šiol vienintelis Lietuvoje specializuotas fotografijos istorijos, meno, technikos ir technologijos muziejus per 50 veiklos metų tapo svarbiu Lietuvos fotografijos paveldo saugojimo ir fotografinės kultūros sklaidos centru. Muziejaus įkūrimo jubiliejinė sukaktis – tai proga apmąstyti muziejaus istoriją, jo misiją visuomenėje, santykį su istorija, fotografija, fotografų bendruomene ir laikmečiu, kuriame jis veikia ir kurį reprezentuoja.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki 2024 m. sausio 21 d.
„Kasdienybės liudininkai. Natiurmortas kaip laikmečio re(de)konstrukcija“
Parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė parodai atrinko beveik šimtą XX a. antros pusės dailės kūrinių iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio. Natiurmorto žanro kūriniai gana retai eksponuoti savarankiškose parodose, tik vienas kitas rodytas personalinėse arba bendrose parodose.
Parodoje „Kasdienybės liudininkai. Natiurmortas kaip laikmečio re(de)konstrukcija“ bus pristatyti mažiau žinomi, nematyti kamerinio žanro natiurmortai – „tylieji kasdienio gyvenimo liudininkai“ iš XX a. antros pusės Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio. Pasak kuratorės N. Nevčesauskienės, „Vincentas van Goghas 1985 m. nutapė natiurmortą „Trys batų poros“, kuris jauniems dailininko kolegoms pasirodė gan keistas. Tačiau netrukus šie gerokai nudėvėti batai virto vienu įspūdingiausių dailininko autoportretiniu liudijimu“. Parodos kuratorė tikisi, kad būtent ši paroda padės žiūrovams pažvelgti į kasdienybę kitokiu žvilgsniu.
Parodoje eksponuojami tapybos, grafikos, fotografijos, keramikos, tekstilės kūriniai atkleidžia ne tik protestą prieš ideologinę sovietinę sistemą, bet ir skatina mąstyti bei suprasti to meto kasdienybę. Parodos kuratorė išryškina, kaip sovietinis laikotarpis veikė natiurmorto žanrą, kokios meninės priemonės buvo naudojamos, kaip kito naratyvai, kompozicijos, spalvų ir formų idėjos. Kelia klausimą, ar atkūrus nepriklausomybę ir mene išryškėjus postmodernizmo tendencijoms, natiurmortas liko aktualus, ar ištirpo ready-made ir kituose konceptualiuose ieškojimuose?
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
„Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“
Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma tarptautinė paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“. Šia paroda minime šventojo kankinystės metines.
Paroda ne tik atskleidžia šv. Juozapato asmenybę bei veiklą, bet ir pasakoja istorinį jo gyvenimo kontekstą, primena Brastos unijos, padėjusios Graikų apeigų Katalikų (Unitų) Bažnyčios pagrindus, aplinkybes, Bazilijonų ordino įkūrimą ir veiklą. Šventojo jubiliejus suteikė progą parodoje sutelkti Lietuvoje išlikusį mažai tyrinėtą Unitų Bažnyčios paveldą. Parodoje pristatoma unikali XVII a. rytų apeigų liturginių drabužių kolekcija ir unitų vyskupų portretų galerija iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, šv. Juozapato relikvijas saugantys relikvijoriai, pirmieji šventojo atvaizdai senuosiuose leidiniuose, ankstyvieji jo biografijų leidimai bei paskelbimo šventuoju etapus iliustruojantys dokumentai. Iš Lvivo atgabentos 26 vertybės, dauguma – unikalūs šv. Juozapato atvaizdai, atskleidžiantys jo gerbimo raidą nuo beatifikacijos XVII a. iki XX a. atvaizdų.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 27 d.
„Varpinė – Vilniaus laiko juosta“
Bokšto pamatus skalavo potvyniai, gaisrai lyg krosnyje degino konstrukcijas, lydė akmenis ir plytas, vykstant karams mūrus ardė šaudmenys; aplink vaikščiojo didikai ir amatininkai, šventieji ir išdavikai, priešai ir mylimieji. Architektai, mūrininkai, dailidės, kariai, varpininkai ir laikrodininkai zujo aukštyn žemyn mediniais ir mūriniais bokšto laipteliais. Nuo XVI a. čia skambančius varpus girdėjo visi miestelėnai. Jau 350 metų – lygiai pusę Vilniaus amžiaus – laiką skaičiuoja Jono Delamarso nulietas valandų varpas, jo dūžiai yra seniausias kultūrinis garsas Vilniuje. Prie bokšto sugalvoję norą, vaikai sukasi ant „Stebuklo“ plytelės. Vyresnieji dar pamena, jog ne taip seniai, prieš keliasdešimt metų, šalia nusitęsė visą pasaulį nustebinęs Baltijos kelias, o po šio įvykio atėjo stebuklui prilygstanti laisvė ir nepriklausomybė. Šioje parodoje siekiame priminti svarbiausius mūsų miesto, valstybės, Bažnyčios įvykius ir asmenis – visa tai yra atskaitos taškai norint perprasti mūsų sostinės kaitą. Kviečiame tyrinėti parodą, stalčiukuose paslėptas, ant stiklų per visą bokšto aukštį nutupdytas istorijas. Baldo stalviršyje perskaitysite ne tik Vilniaus, bet ir Europos įvykių laiko juostą.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo mėn.
„Dvylika. Iliustracijos ir komiksai“
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo 4 d.
„Moterų balsai. Istorijos iš Kauno tekstilės industrijos“
Parodoje atsiskleidžia daugiabalsis pasakojimas moterų, dirbusių Kauno tekstilės fabrikuose vėlyvuoju sovietmečiu ir per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Tai – polifoninis pasakojimas: žmonių istorijos, memuarai apsupti menininkės Ugnės Makselytės garsovaizdžio. Nors istorinių tekstilės fabrikų Kaune nebeliko, jų interjerai, jų mašinų garsai, jų skleidžiami kvapai, audinių dažų chemija, garų vaizdai pasiliko ten dirbusių moterų vaizduotėje, sapnuose, atmintyje kaip fonas. Jame – moterų gyvenimai, karjeros vingiai ir darbo kolektyvo santykiai persipina, stipriai susiveja arba nutrūksta, kaip ir šiandien, tik kitaip. Aštuonių moterų, dirbusių „Drobėje“, „Kauno audiniuose“ ir „Litekse“, pasakojimai – dešimt valandų parodos kuratorės Agnės Bagdžiūnaitės sukauptos dokumentikos, buvo transformuota į 55 minučių trukmės audiokompoziciją. Tai tam tikra fikcija, tarsi radijo teatras, pjesė apie darbą ir jausmus darbui, mašinoms bei medžiagoms.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
„Modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“
Paroda „Modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“ pasakoja apie tarpukario architektūrą, kuri tuo laikotarpiu puošė miestą ir išliko iki šių dienų. Ši architektūra labai vertinga. Kauno modernizmo pastatų vertė ir išskirtinumas buvo pripažintas pasauliniu mastu – jie įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Šios architektūros pastatais gali didžiuotis ir Šiauliai. Vienas iš Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros kūrėjų buvo Karolis Reisonas, 1922–1930 m. dirbęs vyriausiuoju Šiaulių miesto inžinieriumi. Vienas iš jo Šiauliuose suprojektuotų pastatų – Venclauskių namai-muziejus. Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai kvies lankytojus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją. Kurdami, statydami, įsitraukdami į kūrybinį procesą, vaikai patys galės pasijusti architektais. Aplinka kvies žaisti – projektuoti ir statyti namus, tiesti kelius, sodinti medžius, pažinti istoriją ir tarpukarį. Kurti naujus pasaulius ir erdves žmogui – kaip kadaise architektai sukūrė Šiaulių miestą.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Karl Eulenstein (1892–1981). Sugrįžęs į Klaipėdą“
Karlo Eulensteino kūryboje vyrauja pajūrio, pamario gamtos, gimtosios Klaipėdos vaizdų motyvai, kasdieniškas žvejų gyvenimas. Rytprūsių dailės paveldo žinovas, bendros parodos kuratorius dr. Jörnas Barfodas rašo: „K. Eulensteinui pavyko rasti naują savarankišką tapybinę (vaizdinę) kalbą savo Klaipėdos krašto, senųjų motyvų vaizdavimui. <…> Žavi ryškiai mėlyna, raudona, geltona, kartais ir švelniai žalia ar šviesiai pilka spalva, tačiau visada išlieka iš K. Eulensteino prieškario darbų pasivejantis tamsumas ir sunkumas. Paprastesnių, bet stiprių kontūrų juoda spalva kartais atrodo beveik plokščia, dominuojanti. Akivaizdu, kad dailininką veikė Emilio Nolde’s ir Georgo Rouaulto kūryba. Tačiau jo darbų neįmanoma visiškai priskirti vienai ar kitai krypčiai. Taigi terminus „ekspresionizmas“ arba „vėlyvasis ekspresionizmas“ jo kūrybai galime pritaikyti savitai, t. y. „eulensteiniškai“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos. Parodoje apimami visi svarbiausi istoriniai etapai. Jau minėti viduramžiai, Apšvietos epocha, kai masonai ir iliuminatai buvo apkaltinti Prancūzijos revoliucijos inicijavimu, pateikiami pirminiai šaltiniai, kurių „dėka“ sąmokslas išplisdavo lyg virusas. Vėliau – nuožmiausių XX amžiaus diktatūrų tarpsnis, parodantis, kaip kadaise gimusios sąmokslo teorijos tampa visuomenės manipuliacijos įrankiu, privedusiu prie vienos didžiausių žmonijos tragedijų – totalitarinių sistemų „valstybės priešų“ masinio naikinimo. Šaltojo karo tarpsnis turbūt kaip niekad išmokė visuomenes nepasitikėti niekuo ir bijoti visko. Nuo atominės bombos grėsmės iki kolorado vabalų. Neramūs laikai – karai, istoriniai sukrėtimai, revoliucijos – visuomet buvo palankūs sąmokslo teorijų sklaidai. Tad ir XXI amžiaus žmogus, paveiktas vis daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais, vis neramiau kalbančiais apie klimato kaitą, nei technologijomis, kurių progresu naudojasi.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.
„Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“
Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip. Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus. „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – tai „neišspręstos kompozicijos“ atvejo analizė, iliustruojanti kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus, buvusio tremtinio, kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“
„Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija. Parodos kontekste ji referuoja į sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus. Ekspozicijoje dekonstruojami žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo tėvynės karo“ (DTK) naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Troleibuso ūsai“
Parodoje vaikams „Troleibuso ūsai“ keliausime gatvėmis, kurios galėtų driektis bet kuriame pasaulio mieste, pilname vaikų, kasdien užsukančių į parduotuvę, parką, biblioteką, mokyklą, polikliniką, stadioną ar pieno barą. Miesto istorijas pasakos MO kolekcijos kūriniai, knygų personažai, kvapai, garsai ir netgi eilėraščio posmai! Vaikus kviesime meną patirti neįprastai: atmosferą kurs įtrauki scenografija, šviesa bei garsas. Šių elementų dėka paroda taps netikėtų patyrimų kupina erdve. Žaisti ir pažinti meną galės visa šeima, tačiau ypatingą dėmesį skirsime vaikams nuo 6 iki 10 metų amžiaus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 7 d.
Žilvinas Kempinas: „Šviesos skulptūros“
Parodoje pirmą kartą Lietuvoje rodomi trys menininko kūriniai: „186 000 mylių per sekundę“, „Nautilus“ ir „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“. Šviesotamsos žaismas, kruopščiai apskaičiuota trapi pusiausvyra, tobula geometrinė simetrija ir lėtas erdvinis judesys kūrinius paverčia hipnotizuojančiais objektais. Iš trijų objektų sukomponuota kinetinė skulptūra „Nautilus“ (2021 m.) parodos erdvėje kuria nuolatos kintančias optines scenas. Skulptūros skleidžiama šviesa išryškina kiekvieną jos elementą ir išskleidžia dinamišką linijinį ornamentą ant grindų. „186 000 mylių per sekundę“ pirmą kartą eksponuotas Niujorke, šiuolaikinio meno centre „PS1“, 2003-aisiais. Geometrinį šviesos raštą sukuria apšviestos sienos paviršiuje susmeigtos baltos adatos ir jų metami juodi šešėliai. Trečioji šviesos skulptūra „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“ – tai 2018 m. sukurta sudėtinga geometrinė struktūra iš tiesių vielos linijų. Šviesos skulptūros eksponuojamos buvusioje galerijos kino salėje.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
„Atodangos. Tapatybės paieškos Lietuvos fotografijoje“
Pirmojoje parodos dalyje „Identitetas kaip realybė“ pristatomi iki 1990-ųjų aktyviausiai kūrę fotomenininkai. Jiems teko laviruoti tarp tuometinių oficialių reikalavimų ir kūrybinės laisvės troškimo. Antrojoje dalyje – 9 dešimtmetyje debiutavusi fotografų karta. Ji savo kūryboje nagrinėjo sudėtingus individo ir visuomenės santykius valstybės politinio lūžio fone. Trečioji parodos dalis „Identitetas kaip idėja“ kviečia susipažinti su XXI a. sukurtais darbais. Parodoje pristatomos Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Romualdo Požerskio, Rimaldo Vikšraičio, Vaclovo Strauko, Romo Juškelio, Virgilijaus Šontos, Violetos Bubelytės, Gintauto Trimako, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Treigio, Alfonso Budvyčio, Gintaro Zinkevičiaus, Lauros Garbštienės, Akvilės Anglickaitės, Dovilės Dagienės, Tado Kazakevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Vytauto Kumžos fotografijos. Didžioji kūrinių dalis yra iš LNDM fotografijos rinkinio. Kitus parodai skolino autoriai ir „The Rooster Gallery“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Septynios tarpukario Vilniaus menininkės“
Kviečiame apsilankyti XX a. I-osios pusės dailę pristatančioje 4-oje salėje, kurioje veikia septynių tarpukario Vilniaus menininkių kūrybos paroda.
Moterų kūryba tarpukariu ilgą laiką buvo beveik nepastebima, tik dabar ji pradedama tirti bei aktualizuoti. Pristatydami įvairiatautę Vilniaus menininkių bendruomenę kviečiame susipažinti su vienu šios naujai atrandamos istorijos segmentu.
Ekspozicijoje pristatomos menininkės: Leona Jastrzębska-Szczepanowicz (1887-1939), Kazimiera Adamska-Rouba (1894-1941), Halina Bobaryko-Modelska (1910-?), Janina Oświęcimska-Gołubiewowa (1906-1996), Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė (1915-1980), Rachelė Roza Suckever-Uszajev (1904-1943/44), Eugenia Sienkiewicz-Przyałgowska (1891-1980).
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 1 d.
„Vardan jos, laisvos“
Jau ketvirtą dešimtmetį gyvename nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje. Ilgam atskirti nuo Vakarų pasaulio tapome neatsiejama jo dalimi: esame Europos Sąjungoje, esame NATO. Kokį kelią įveikė Lietuva nuo nepriklausomybės paskelbimo 1918-ųjų vasario 16-ąją iki tol, kol paskutinis buvusios Sovietų Sąjungos kareivis paliko mūsų kraštą? Ką teko išgyventi, patirti ir paaukoti praeities kartoms vardan jos, laisvos Lietuvos?
Šioje parodoje primename svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos lūžius: pirmųjų savanorių kovas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą; brutalų sovietinės ir nacistinės okupacijos penkmetį (1940–1944); įkvepiantį, dešimtmetį trukusį partizaninį karą (1944–1953) ir galiausiai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį neįtikėtinai vieningą laisvės sąjūdį, atvedusį į ilgai siektą tikslą – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Ši paroda pasakoja ne vien Lietuvos istoriją, bet atspindi ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų (ir tebeokupuojamų) šalių istorines patirtis bei siekius – būti laisvomis, gebančiomis apsiginti, bet nebijančiomis prireikus stoti su jomis į kovą vardan jos – tėvynės.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasaros
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu ir pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 10 d.
„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Politiniai sprendimai lėmė A. Smetonos karjerą ir valstybės ateities kelią. Abu kartus, 1919-aisiais iš Lietuvos Tarybos, o 1926-aisiais iš perversmo organizatorių, gavęs siūlymą tapti Valstybės Prezidentu, A. Smetona svarstė ir šeimos situaciją, ir savo asmenines politines ambicijas, ir susidariusią padėtį valstybėje. Jei šie politiniai pasirinkimai priklausė daugiau nuo asmens valios, tai kiti sprendimai priimti kolegialiai. Pavyzdžiui, visi trys ultimatumai (Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) svarstyti kartu su bendražygiais, Vyriausybės nariais ir kariuomenės vadovybe. Ar galėjo Prezidento valia lemti kitokius sprendimus – klausimas atviras ir kviečiantis diskutuoti.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2024 m. birželio 14 d.
„Florentem“ ir „Kunstkamera“
Paroda „Florentem“ (lotynų k. florentem – žydėjimas, klestėjimas, gausa) pasakoja apie nesiliaujantį mėginimą pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus. Trapi ir nuspėjama, tačiau tuo pat metu gaivališka ir kupina staigmenų flora nuolat žadino žmogaus vaizduotę, o perkeliami į dailės, literatūros kūrinius augalai, ypač žydintys, ilgainiui įgijo žmogaus jiems suteiktą simbolių kalbos dovaną. Priklausomai nuo konteksto, gėlės žiedas portrete galėjo sufleruoti, koks, t. y. gyvas ar miręs, asmuo vaizduojamas, augalai Švč. Mergelės Marijos atvaizde perteikė konkrečius jos gyvenimo etapus, o olandiška XVII a. gėlių kompozicija atskleidė ekonominę šalies ar asmens galią. Svarbu ir tai, kad natiurmortas, šimtmečius buvęs žanrų hierarchijos paraštėse, ilgainiui pats tapo prieglobsčiu kitai „marginalijai“ – kuriančiai moteriai. Būtent augalijos pasaulis, tikras ir nugulantis ant popieriaus ar drobės, buvo viena iš nedaugelio „leistinų“ moteriškosios saviraiškos erdvių.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. sausio 4 d.
„Iš avilio“
Bitė laikoma darbštumo, darnos, turtingumo, krikščioniškoje Vakarų kultūroje – sielos, tyrumo, Švč. Mergelės Marijos simboliu. Dangiškasis bičių ir bitininkų globėjas šv. Ambraziejus bites vadino Dievo vabalėliais, o bitininkus – kaimo aristokratais. Lietuvai priėmus krikščionybę, šis išskirtinis gamtos ir žmogaus draugystės ryšys paženklintas jo užtarimu.
Šia paroda siekiama atkreipti dėmesį į spartų bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje, jų milžinišką įtaką ekosistemai. Medunešių bičių – svarbiausių augalų apdulkintojų žemėje, atsakingų mažiausiai už 1/3 mūsų kasdienio maisto – nykimas pastebėtas JAV, Europoje, Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Griežtesni normatyvai ir įvairūs draudimai padėjo atitolinti baugias prognozes, kad bitės greitu laiku apskritai išnyks, tačiau tebėra baiminamasi, kad kai kuriose vietovėse šių vabzdžių gali nelikti vos po keliolikos metų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
„Vilniaus pokeris“
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
„Vilniuje viskas įmanoma“, – rašė Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“.
Šis kūrinys iki šiol yra vadinamas vienu iš svarbiausių Vilniaus tekstų, o 700-ojo Vilniaus jubiliejaus proga jis vizualiai bus permąstomas MO muziejuje. Vilniuje vyksta ne tik romano veiksmas, bet ir pats Vilnius tampa romano veikėju. Taigi ir parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje bus ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį bei ateitį.
R. Gavelio sukurtą Vilniaus personažą MO muziejuje interpretuos režisierius Oskaras Koršunovas bei scenografas, menininkas Gintaras Makarevičius. 2023 m. pavasarį MO muziejuje Vilnių bus galima atrasti kaip kūrybiško maišto sostinę.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 28 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Mielas, Aleksandrai!“
Parodoje pristatomi atvirukai ir atvirlaiškiai iš kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, kariljonininko Aleksandro Kačanausko (1882-1959) kolekcijos. Daugumą atvirukų kompozitorius įsigijo pats, studijuodamas ar lankydamasis įvairiose užsienio šalyse bei keliaudamas Lietuvoje. Kitus atvirukus muzikui atsiuntė kolegos, draugai, giminaičiai: Veronika Podėnaitė, Juozas Naujalis, Juozas Byla ir kt.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 23 d.
