La Bella Principessa. | Foto: Lumière Technology

Menotyrininkas Ernestas Parulskis, pasakodamas realius ir fiktyvius meno rinkos nutikimus, demonstruoja, kaip socialinis meno kūrinio gyvenimas – arba istorija apie meno kūrinio gyvenimą – lemia jo kainą.

1998 metais Jeanne Marchig į Niujorko Christie’s aukcioną atnešė nedidelį merginos, nupieštos profiliu, portretą. Tušu, anglimi ir akvarele ant pergamento padarytas piešinys buvo užklijuotas ant ąžuolo lentos. Savininkė norėjo, kad kūrinį iš jos velionio vyro kolekcijos aukciono datuotų kaip renesansinį, bet ekspertai užrašė kitaip – „Merginos portretas. XIX amžius, Vokietija“.

Paveiksliuką tame aukcione už 21 850 dolerių nusipirko Kate Ganz, niujorkietė prekiautoja menu. Po aštuonerių metų Ganz už tą pačią kainą, atsisakiusi savo komisinių, piešinį pardavė Paryžiuje gyvenančiam kanadiečiui kolekcininkui Peteriui Silvermanui. Prekiautoja šiek tiek patikslino paveikslo aprašymą, teigdama, kad merginos portretas yra Italijoje studijavusio Vokietijos menininko padaryta Leonardo da Vinci paveikslo variacija. Neilgai trukus, 2008 metais, meno kūrinių skaitmeninimo srityje besispecializuojanti kompanija Lumière Technology pranešė, kad kūrinys nėra jokia variacija, o tikras da Vinci originalas, vertas mažiausiai 100 milijonų dolerių. Į paveikslo atributavimą įsitraukė ir stiprios akademinės jėgos. 2010 metais pasaulinio lygio autoritetas, Oksfordo profesorius Martinas Kempas pareiškė, kad jam pavyko identifikuoti modelį. Anot profesoriaus, Leonardas da Vinci nupiešė Biancą Sforzą, nesantuokinę menininko mecenato, kunigaikščio Liudviko Sforzos dukterį. 2010 metais paveikslui skirta bibliografija pradėjo smarkiai augti – storas knygas parašė ir Martinas Kempas, ir Peteris Silvermanas, buvo išleistas ne vienas televizinis filmas. Istorija apie „La Bella Principessa“ (šitaip modelį pavadino žiniasklaida) tapo sėkmės pavyzdžiu daugeliui atributavimo specialistų – dabar kasmet atrandami bent keli nežinomi senųjų meistrų darbai. Augo ir hipotetinė piešinio kaina – 2015 metais jis galėjo kainuoti 150 milijonų dolerių.

Galėjo, bet turbūt nebekainuos. 2015 metų lapkričio 29 dieną savaitraštyje „The Sunday Times“ meno kritikas Waldemaras Januszczakas pacitavo meno falsifikatoriaus Shauno Greenhalgho kalėjime parašytos knygos „A Forger’s Tale“ ištrauką, kurioje teigiama, kad „La Bella Principessa“ buvo nutapyta ant seno pergamentinio nuosavybės dokumento 1978 metais, o modeliu buvo Boltono prekybos centro kasininkė Alison.

Žinoma, prodavinčinės paveikslo versijos stovykla nedelsiant išjuokė falsifikatoriaus teiginį, o Peteris Silvermanas pažadėjo sumokėti Shaunui Greenhalghui dešimt tūkstančių svarų, jei tas ekspertų akivaizdoje reprodukuos „La Bella Principessa“.

Galima neabejoti, kad atributavimo kova tęsis  ilgai, bet, atsiradus trečiam paveikslo kilmės šaltiniui, susiformuoja klasikinė meno kainos kryžkelė – kiek kainuoja merginos portretas? Kurio pasakojimo linija – vokiškos kopijos, nepatikimo da Vinci ar garsaus falsifikatoriaus – yra brangesnė?

Meno rinkos kaina – karaliaus galva

Socialinio kūrinio gyvenimo įtaka jo kainai akivaizdi tapo gana neseniai, XVII amžiuje, kai Anglijoje dramatiškai, po karaliaus nukirsdinimo, susiformavo šiuolaikinės meno rinkos instrumentų bazė.

Karolio I galva nuo ešafoto nusirito 1649 metais dėl kelių priežasčių, o viena svarbiausių – karaliaus aistra menui. Rubensas, 1629-aisiais atvykęs į Londoną, apstulbo nuo pamatyto meno kiekio ir kokybės. Dvejus metus karaliaujantis Anglijos, Škotijos ir Airijos valdovas, jau artėjantis prie absoliutizmo idėjos pavertimo realia valdymo forma, buvo surinkęs Europos šiuolaikinio ir senojo meno grietinėlę. Neribojamas išteklių, Karolis I buvo ideali turtingo meno diletanto iliustracija – jis meno kūrinius pirko negalvodamas apie kainą. Kartais pralaimėdavo – realusis „Trijų muškietininkų“ kardinolas Richelieu sugebėjo aplenkti karalių ir įsigijo pastarojo geidžiamas dvi Michelangelo skulptūras. Karaliaus kolekcionavimas buvo viena priežasčių, sukėlusių katastrofišką Anglijos biudžeto deficitą. Žinoma, dar buvo karų, religinių konfliktų, Parlamento išvaikymas ir absoliutus valdymas. Visa tai 1642 metais įžiebė pilietinį karą, Karoliui I-ajam pasibaigusį teismu ir nukirsdinimu 1649-aisiais.

Praėjus trims savaitėms po egzekucijos, maištingasis Parlamentas nutarė subalansuoti deficitą parduodant Karolio I sukauptą turtą. Pirmą kartą Anglijos istorijoje visi visuomenės sluoksniai galėjo ir apžiūrėti, ir ką nors įsigyti iš monarchų lobyno. Prekyba karaliaus kolekcija vyko sunkiai ir truko penkerius metus, bet galų gale buvo parduota už bendrą 180 000 svarų sumą, lygią, vertinant skirtingais istorinės vertės apskaičiavimo indeksais, šiandieninių 1–5 mlrd. svarų sumai. Nors aktyviausiai kūrinius pirko vietiniai gyventojai – nuo vandentiekio darbininko iki aristokratijos, 300 iš 2000 tapybos ir skulptūros darbų buvo išvežti į Ispanijos, Vokietijos ir Prancūzijos rūmus. Nemažai jų nupirko antrasis „Trijų muškietininkų“ kardinolas – Mazzarino.

Amžininkai kolekcijos išpardavimą vertino kaip barbarišką aktą ir kultūrinę katastrofą, bet šiuolaikiniai istorikai aptinka nemažai pozityvių šios istorijos rezultatų. Kolekcijos pardavimas visiems laikams panaikino karališkai akiai skirto meno išskirtinumą. Žymiausi Italijos Renesanso meistrų kūriniai, patekę publikos akiratin, išpopuliarėjo kaip niekada, padrąsindami jaunus dailininkus naujiems iššūkiams.

Karaliaus kolekcijos pardavimas lėmė dviejų svarbių meno rinkos elementų atsiradimą. Pardavimo organizavimą, logistiką, reklamą, apimtis ir prekių sklaidą galima drąsiai pavadinti šiuolaikinių meno mugių prototipu. Tai buvo mugė, kurioje pirmą kartą suvoktas pasakojimas apie kūrinį, arba – meno kūrinio socialinio gyvenimo lemiama svarba jo kainai. XIX amžiaus pradžioje britų eseistas, prisimindamas Karolio I įsigytus Rafaelio paveikslus, rašė, kad šie kūriniai vargu ar kainuotų bent dešimtadalį to, kiek verti dabar, jei kadaise nebūtų patekę į monarcho kolekciją ir išgyvenę dramatiškų nuotykių.

Nesibaigianti piramidė

Vienas meno kritikas yra pasakęs, kad 85 proc. naujų kūrinių yra prasti. Daugelis su meno pasauliu susijusių ekspertų tokį įvertinimą priima, bet pasiruošę iki mirties ginčytis, katrai kategorijai – stambiai prastajai ar smulkiai kokybiškajai – priklauso vienas ar kitas konkretus kūrinys. Šioje formulėje svarbiausias žodis yra „daugelis“. Kūrinio vertė, kai kalbame apie vienodos kokybės darbus, yra profesinės daugumos sutarimo dalykas.

Sutarimas dėl vertės yra meno rinkos, sunkiausiai reguliuojamos iš visų buvusių ir esamų rinkų, pamatas. Stebint ją iš įprastų, naftos ar, tarkim, vertybinių popierių, rinkų pozicijos, meno prekės kainą lemiantis dalyvių susitarimas panašus į finansinę piramidę organizuojančių žmonių sąmokslą. Panašumų tarp meno rinkos ir finansinės piramidės yra, bet juos panaikina vienas lemiamas veiksnys – šis susitarimas galioja šimtmečius ir niekada nebus nutrauktas. Kas gi verčia rinkos dalyvius laikytis susitarimo dėl kūrinių vertės (kartu – ir kainos)? Atsakymą padės rasti fiktyvios realybės pavyzdys.

Mažo muziejaus atvejis

Mažame regioniniame muziejuje vienoje atokesnių salių (trečiame aukšte, kur yra ir laiptai į palėpę) kabo drobė – nedidelio formato neryškus portretas. Kadaise muziejaus specialistai jį taip atributavo: „Nežinomas autorius. Olandų mokykla, XVIII a.“ Tokios olandiškos tapybos pasaulyje yra labai daug. Net ir regioninis muziejus jų turi keliolika. Didesnius ir geriau išsilaikiusius eksponuoja prabangesnėse salėse, o šitą portretą pakabino kampe, nes nugrūsti į fondus ranka irgi nepakilo. Olandiškas paveikslas čia dulkėjo ketvirtį amžiaus, kol į muziejų užėjo jaunas menotyrininkas. Jis keliolika metų mokėsi meno istorijos Londone ir Amsterdame, ten buvo ką tik apgynęs mokslinį laipsnį – darbą rašė apie „mažuosius olandus“, pasirinkęs labai retą ir specifinį tyrimo aspektą. Jaunas ir ambicingas profesionalas nusprendė pervažiuoti per  visus olandų tapybos turinčius regioninius šalies muziejus. Sakykime, čia minimame mažame muziejuje iš pradžių kiek arogantiškai apžiūrėjo didesnes sales, vėliau, beveik nestabčiodamas, mažesnes, bet priėjęs palėpės laiptus sustojo ilgam. Po valandos paprašė susitikti su muziejaus direktoriumi. Menotyrininkas muziejuje sėdėjo kelias savaites, kol vieną dieną administracija paskelbė rengianti spaudos konferenciją. Į ją atėjo abiejų miestelio laikraščių žurnalistai. Muziejaus direktorius pristatė jaunąjį menotyrininką, kuris po pusvalandį trukusios argumentacinės kalbos pasakė svarbiausią dalyką – beveik palėpėje kabančio anoniminio natiurmorto autorius yra… Muziejaus kasininkė iškilmingai nutraukė audeklą nuo molberto su paveikslu, ir susirinkusi publika aiktelėjo – muziejus, pasirodo, turi nuosavą Rembrandtą!

Žinią po kelių dienų pasičiupo šalies didmiesčių spauda, keli internetiniai tinklalapiai naujieną išvertė į kitas kalbas. Tekstai apie rastą Rembrandtą šmėkštelėjo specializuotoje tarptautinėje spaudoje, smagiai pasklido po socialinius tinklus, o vieno įtakingo JAV dienraščio meno apžvalgininkas apie tai parašė savo Twitter paskyroje.

Mažasis muziejus irgi persitvarkė. Paveikslui buvo atiduota nedidelė, bet atskira salė. Skoningai pritemdytame interjere kryptiniu prožektoriumi apšviestas paveikslas atrodė įspūdingai. Lankytojų gerokai padaugėjo. Praėjo trys triumfo mėnesiai, ir vėl viskas pasikartojo, tik šį kartą į muziejaus direktoriaus kabinetą atėjo senas olandų meno istorikas, profesorius, tūkstančių straipsnių ir knygų apie Rembrandtą autorius. Prie olandiško portreto jis praleido kelias valandas ir pateikė savo ekspertizę – pirmoji paveikslo atribucija buvo teisinga: tai yra XVIII amžiaus anoniminio autoriaus kūrinys. Muziejus nusprendė, kad spaudos konferencijos vėl rengti neverta. Mažojoje salėje išjungė prožektorių, grąžino senuosius eksponatus, bet nuvainikuoto portreto atgal į kampą prie laiptų į palėpę nebekabino. Paveikslui, trims mėnesiams gavusiam genijaus autorystę, galima rasti geresnę vietą, nusprendė direktorius, skaitydamas naują portreto etiketę: „Nežinomas autorius. Olandų mokykla, XVIII a. Tarpinė ekspertizė Rembrandto autorystės neatmeta“.

Pasakojimo kaina

Pasakojimo apie kūrinį ir jo kainos sąsają puikiai atskleidžia loto, atsiradusio XXVIII Vilniaus aukciono (vykusio 2013 metų gegužės 24-ąją) kataloge, istorija. Prašalaitis šios nedidelės drobės galėjo ir nepastebėti, nes tapybos maniera ar siužetas – skurdaus kaimelio stogai ant nuplikusio kalno – nebuvo išskirtinai meistriški ar įspūdingi. Tokio pobūdžio paveikslų buvo nutapyta daugybė,  o ateityje atsiras dar daugiau. Lankytoją galėjo nustebinti nebent didelė pradinė kaina – 25 780 eurų, o aukciono rezultatas pritrenkti galutinai – paveikslas po varžymosi buvo nupirktas už 53 580 eurų ir tapo brangiausiu Lietuvos aukcionuose parduotu meno kūriniu. Šis rekordas nepagerintas iki 2015 metų.

Jei šis darbas priešinternetiniais laikais  būtų  atsiradęs kokiame nors kitos šalies aukcione, kuriame Antano Žmuidzinavičiaus vardas tebūtų sunkiai ištariamų garsų kratinys, jį, be abejo, kas nors būtų nupirkęs kaip dar vieną nebrangų svetainės dekoratyvinį akcentą, bet būtų sumokėjęs įprastus kelis šimtus markių ar dolerių. Šitaip būtų įvykę užsienyje, bet Lietuvoje Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) yra trigubas klasikas.

Pirmą kartą juo tapo tautos atgimimo laikotarpiu, kai XIX a. pabaigoje studijavo tapybą Varšuvoje ir Paryžiuje, XX a. pradžioje keliavo po Europą ir JAV, ten rengė parodas ir skaitė emigrantams paskaitas apie  atgimstančią Lietuvą. 1907 metais kartu su M. K. Čiurlioniu ir Jonu Basanavičiumi surengė pirmą Lietuvių dailės parodą. Paskelbus nepriklausomybę, 1918-aisiais sukūrė (išklausęs aplinkinių patarimų) Lietuvos vėliavą, tarpukariu dėstė Kauno meno mokykloje ir antrą kartą tapo klasiku. Lietuvos dailės patriarcho pozicijų neprarado ir sovietmečiu: tapo profesoriumi ir gavo TSRS liaudies dailininko vardą, o menininko biografiją vainikuoja Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus Kaune. Šitaip kuklus „Dzūkų kaimelis“ tapo kontekstiniu simboliu. Nutapytas 1910-aisiais, tais pačiais metais buvo eksponuotas Lietuvių dailės parodoje Rygoje, kur jį nusipirko kitas mūsų kultūros milžinas – Pranas Mašiotas. Paveikslas kelis kartus buvo reprodukuotas, jo mažesnė kopija saugoma minėtame dailininko muziejuje. Sodrus, daugiasluoksnis, įtemptas pasakojimas apie kūrinį galų gale daugybę kartų indeksavo jo objektyvią (lyginamąją) vertę ir pateikė sumą, kurią noriai sutiko mokėti aukciono dalyvis.

Kūriniui nekenkia joks pasakojimas, net ir kriminalinis

2010 metais už paveikslų klastojimą buvo nuteista Vokietijos galerininkė Petra Kujau. Ji gavo dvejus metus lygtinai ir porciją visuomenei naudingų darbų. Pikantiškumas yra tas, kad Petra Kujau klastojo žymiausio XX amžiaus falsifikatoriaus ir savo tolimo giminaičio Konrado Kujau darbus. Pastarasis išgarsėjo 1980 metais, kai parašė ir spaudai sėkmingai pardavė Adolfo Hitlerio dienoraščius.  Jį pagavo ir nuteisė. Atlikęs bausmę, jis nusprendė monetizuoti šlovę ir pradėjo pardavinėti žinomų dailininkų darbų kopijas. Tai buvo legalios klastotės. Petra Kujau dirbo klastotojo asistente. Po jo mirties 2000 metais ji interneto aukcionuose, dažniausiai Kinijos, pradėjo pirkti studentiškas šedevrų kopijas, suraitydavo ant jų Konrado Kujau parašą ir pardavinėdavo jau kaip „Kujau klastotes“. Iš viso pardavė 40 kūrinių už 300 000 eurų. Petros Kujau nelegalus verslas privertė uždaryti jos pačios įkurtą vienintelį falsifikavimo muziejų Pfulendorfe, nes ten kabančios originalios klastotės galėjo būti suklastotos.

Kiek šiandien kainuoja „La Bella Principessa“?

Atsižvelgiant į sukauptą patirtį, galima drąsiai teigti, kad po klastotojo prisipažinimo davinčiška piešinio kilmės versija, sukurta naudojant daugybės simbolinių kapitalų išteklius, gavo stiprų smūgį ir šimtai milijonų galimoje kūrinio kainoje nebebus minimi.

Smarkiai abejoju ir kita ribine galimybe – „La Bella Principessa“, beveik šešerius metus vadinta šedevru, niekada nebegrįš į XIX amžiaus anoniminę vokišką kilmę, vertą poros dešimčių tūkstančių dolerių. Ypatingai turtingas paveikslo socialinis gyvenimas ir detektyvinė aura jo kainą kilsteli gerokai aukščiau. Juo labiau kad jis kada nors vėl gali atgauti nepatikimą, bet vis dėlto – žvaigždės – poziciją.

Todėl jis nebus pardavinėjamas. Tikėtina, kad piešinys pradės dalyvavimo parodose istoriją (siekiant papulti į, pavyzdžiui, tokią – „Renesanso mįslės“ ir kaip ugnies vengiant „Žymiausios pasaulio klastotės“), jam bus skirtos dar kelios knygos. Bet praeis keli dešimtmečiai, ir Peterio Silvermano palikuonys nuspręs patikrinti rinkos paklausą. Štai tuomet ir pažiūrėsim.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Ernestas Parulskis (2016 m., nr. 1)