Patyriminėje instaliacijoje „Įkūnytos emocijos“ išplečiamos regimo kūno ribos ir pasitelkus garsą gilinamasi į fizinių pojūčių ryšį su emocijomis. MO lankytojus kviečiame į kūno suvokimo kelionę: pasinerti į intymias, paprastai nepastebimas žmogaus pojūčių subtilybes, atrasti kiekvieno individualius pojūčius ir emocijas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ naujai pristatys tiek žinomų, tiek vis dar mažiau įvertintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos modernaus bei šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, apmąstančius seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių roles bei šių reiškinių transformacijas Baltijos šalių vizualiame mene nuo XX a. 7 dešimtmečio iki šių dienų.
Sovietinės okupacijos metu seksualumas buvo nuožmiai trinamas iš viešosios erdvės – pasak savotišku folkloru tapusios sparnuotos frazės, sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo. Kodėl sovietmečiu seksą reikėjo užgniaužti ir kokia meilės forma buvo leidžiama? Kuo šiandien Baltijos regione vyraujančios viešos intymumo, lyties, meilės ir seksualumo sampratos skiriasi nuo ankstesniųjų? Parodoje „Šito pas mus nėra“ leisimės ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos bei seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo 8 d.
„Vilnius yra visur. Kiekviename tikrame mieste gali aptikti Vilniaus namus, gatves, žmones“, – romane „Vilniaus pokeris“ rašo Ričardas Gavelis. Ši paroda, kaip ir vienas svarbiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinių, nėra pasakojimas vien apie Vilnių: jo centre – universali kovos už proto, kūrybos, žmogaus ir visuomenės laisvę tema.
„Vilniaus pokeryje“ savo miestą ir jo transformacijas permąstyti gali bet kurio pasaulio kampelio gyventojas. Mes kviečiame sužaisti Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės pokerius ir klausiame – kas juose bendro, kas – savito?
Nuo 2024 m. kovo 20 d. šiauliečiai ir miesto svečiai galės nemokamai pamatyti MO muziejaus parodos „Vilniaus pokeris“ fragmentus. Kultinio Ričardo Gavelio romano įkvėpta paroda – universalus pasakojimas, kuris leidžia apmąstyti bet kurį pasaulio miestą ir atmosferiškame susitikime su moderniu menu gvildenti valios, kūrybos bei visuomenės laisvės temas. Šiaulietišką pokerio kortą išmes Živilė Žvėrūna, sukūrusi parodai skirtą naują kūrinį!
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki 2024 m. gegužės 4 d.
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2024 m. gegužės 5 d.
Paroda ir konferencija kviečia į žymiuosius Gedimino laiškus pažvelgti kaip kultūrinį raktą, atvėrusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes kitų šalių amatininkams ir kūrėjams. Atvykėliai iš Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų ir kitų šalių įvairiais laikotarpiais prisidėjo prie Lietuvos vizualinės kultūros formavimosi, o Vilniuje vietos ir užsienio idėjų bei patirčių jungtys tapo ypač ryškios ir savitos.
Vilnius visuomet traukė užsienio pirklius, amatininkus ir menininkus. Valdovo dvaro auksakaliai ir Vilniaus monetų kalyklos meistrai, didikų rūmuose ir jų funduotose bažnyčiose dirbę tapytojai, architektai bei skulptoriai, į draugijas susibūrę kūrėjai ir Vilniaus universiteto profesoriai kartu su vietiniais vilniečiais kūrė Lietuvos sostinę. Su jų vardais ir nuopelnais miesto kultūrai parodoje supažindins daugiau nei 130 XVI a. – XIX a. pirmos pusės eksponatų.
Dar XV a. pabaigoje iš Lenkijos bei Vokietijos į miestą atvykusi talentingų auksakalių grupė įkūrė pirmąjį mieste Vilniaus auksakalių cechą. Ne vienas patyręs meistras į sostinę atvyko ir asmeniškai pakviestas Lietuvos didžiojo kunigaikščio. Paskutiniųjų Jogailaičių laikais Vilniuje dažnai skambėjo itališki vardai, tokie kaip Džovanis Marija Padovanas (Giovanni Maria Padovano), Petras Platina (Pietro Platina), Rokas Markonis (Rocco Marconi) ir kiti.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki balandžio 21 d.
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus siūlo unikalią galimybę susitikti su meno kūriniu ypatingomis sąlygomis – tam tikslui ilgai ir kruopščiai didelės kūrybinės komandos kurtame Šedevro kambaryje (jį iš pradžių net vadinome „Vieno meno kūrinio teatru“), kuriame meno kūrinys turės galimybę asmeniškai vienam lankytojui ar lankytojai tarsi aktorius surengti savo prisistatymą ir pasirodymą. Švelniai paimti mielą lankytoją už rankos ir pasivadinti iš dūzgiančios rūpesčių ir niekad nesibaigiančių kasdienių užduočių gatvės, iš blogų ir bauginančių naujienų erdvės į lėto ir ramaus tempo, bet turiningą, intelektualią ir šiek tiek magišką meno patyrimo erdvę. Tokios muziejų erdvės nėra niekur pasaulyje, tai visiškai lietuviškos kūrybos vaisius. Kad išlaikytume paslaptį ir netikėtumo aspektą, nepasakosime, kas jūsų laukia Šedevro kambaryje, bet neabejojame – patirtis bus nepamirštama.
Pirmajam šedevro pristatymui kandidatūrą pateikė tarsi pats likimas – tai vienas garsiausių visų laikų tapytojų, Nyderlandų „aukso amžiaus“ genijų Fransas Halsas ir jo evangelistai. Šiuos kūrinius jau seniai ketinome pasiskolinti iš mielų Odesos Vakarų ir Rytų meno muziejaus kolegų, tačiau prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą viską pakeitė – kūrinius jau ne skolinomės, o tiesiog evakavome iš karo teritorijos. Esame be galo dėkingi, kad muziejaus direktorius Ihoris Poronykas ir jo kolegos pasitikėjo mumis ir patikėjo neįkainojamus šedevrus mūsų muziejaus laikinai globai. Sykiu tai tapo unikalia proga Lietuvos visuomenei ir Lietuvą aplankantiems svečiams iš visiškai arti ir vienumoje susitikti su Franso Halso, vieno geriausių visų laikų portretistų, kūriniais.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio mėn.
Kasmetinį gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Čekijos Respublikos Kultūros ministerija ir Čekų literatūros muziejus. 58-ąjį kartą vykusiame konkurse varžėsi net 367 čekų leidėjų, grafinio dizaino ir leidybos mokyklų studentų, grafikos dizainerių bei meno institucijų knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje 2022 metais. Knygos vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę, įrišimą, iliustracijas, idėjas, originalumą. Konkursas suskirstytas į septynias kategorijas: mokslinė literatūra, grožinė literatūra, vaikų ir paauglių literatūra, vadovėliai, knygos apie meną, bibliofilinės ir autorinės knygos, studentų darbai. Skelbiamos trys geriausiai įvertintos kiekvienos kategorijos knygos, o pirmąją vietą laimėjusiajai skiriama piniginė premija. Taip pat apdovanojimas teikiamas jaunajam kūrėjui (iki 30-ties metų). Gražiausių Čekijos knygų parodoje Kazio Varnelio namuose-muziejuje bus eksponuojamos 23 knygos laureatės.
Šiais metais varžėsi per 120 leidinių, išleistų 2023 metais, juos pateikė daugiau kaip 60 leidėjų. Premijomis ir diplomais pagerbta 21 knyga: skirta Pagrindinė metų premija, 6 įvertinimai piniginėmis premijomis ir 12 įvertinimų diplomais šešiose teminėse kategorijose; Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija taip pat skiria po apdovanojimą. Konkurso apdovanojimų šventė ir kasmetinis leidžiamas katalogas „Gražiausios metų knygos / The Most Beautiful Lithuanian Books“ – tradicija tapusi tarptautinės Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos dalis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.
Po kapitalinio atsinaujinimo Jono Šliūpo muziejus duris atveria su ypatingais eksponatais – garsiaisiais Kazio Varnelio opartiniais kūriniais. Ta proga iš Vilniuje esančio Kazio Varnelio namų-muziejaus atkeliauja rinktiniai menininko darbai, o greta bus eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomi įvairių Lietuvos regionų tekstilės dirbiniai. Kazio Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks balandžio mėn.
Parodoje eksponuojami Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo simboliai – valstybiniai apdovanojimai: ordinai, medaliai, ordinų Grandinės. Šia paroda siekiama ne tik pristatyti istoriškai ir estetiškai vertingus apdovanojimus – joje apimamas platesnis istorinis kontekstas ir pasitelkiant valstybinę simboliką audžiamos gijos su dabartimi.
Eksponuojant kiekvienai iš Baltijos šalių reikšmingus simbolius, pristatomos ir jais apdovanotos iškilios istorinės asmenybės – Baltijos valstybių kūrėjai bei laisvės gynėjai, jų biografijos. Taip atskleidžiama Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo istorijos raida, diplomatijos tarpukariu ypatumai, tarptautinės padėties Europoje kaita. Lankytojai vienoje vietoje išvys originalias Latvijos ir Estijos Prezidentų Grandines, Vytauto Didžiojo ordiną su Aukso grandine, kitų to meto žymių Europos šalių politikų pagerbimo bei įvertinimo ženklus.
Parodoje eksponuojamą vertingą bei didžiausią regione faleristikos kolekciją nuo 1965 m. sukaupė kolekcininkas Vilius Kavaliauskas, Valdovų rūmų muziejaus tarybos garbės narys, talkinęs turtinant Valdovų rūmų muziejaus rinkinius, suteikęs vertingų konsultacijų. V. Kavaliauskas aktualizavo apdovanojimų kaip simbolių reikšmę, sukaupė vertingos ikonografinės medžiagos – fotografijų, dokumentų.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.
Dž. Belinis laikomas Venecijos dailės mokyklos pradininku, vienu garsiausių ir populiariausių italų Renesanso tapytojų, kuris aktyviai dirbo net šešis dešimtmečius ir savo kūryboje pritaikė daugelį ano meto inovacijų (vienas pirmųjų ėmė eksperimentuoti su aliejiniais dažais). Prieš suformuodamas savitą stilių ir individualią koloristiką dailininkas mokėsi iš Vidurinių amžių ir Bizantijos meistrų kūrinių, patirties sėmėsi iš tėvo Jakopo Belinio (Jacopo Bellini, apie 1400 – apie 1470), svainio Andrėjos Mantenjos (Andrea Mantegna, 1431–1506), taip pat tapytojo Antonelo Mesiniečio (Antonello da Messina, apie 1430 – apie 1479), skulptoriaus Donatelo (Donatello, apie 1386–1466), Šiaurės Europos dailininkų kūrybos.
Anot ilgamečio Vatikano muziejų vadovo, garsaus italų dailės istoriko Antonijaus Paolučio (Antonio Paolucci), „Belinis jaučia regimąjį pasaulį taip, lyg skaistų pavasario rytą jį glostytų Dievo akis“. Dž. Belinio kūriniai pasižymi savita šviesa, estetika, poetine nuotaika ir emociniu paveikumu. Jie skleidžia ramybę ir harmoniją, liudija dailininko sugebėjimą įžvelgti jį supančio pasaulio grožį. Kaip oficialus ir privilegijuotas Venecijos Respublikos dailininkas, jis turėjo dideles dirbtuves ir daug mokinių. Dž. Belinio kūryba darė didelę įtaką vėlesniems Venecijos dailininkams, ypač jo mokiniams Džordžonei (Giorgione, apie 1477/1478–1510) ir Ticianui (Tiziano, 1488/1490–1576).
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 19 d.
Anton Lukoszevieze – Vilniuje gyvenantis tarpdisciplininis menininkas, muzikas, kompozitorius, kurio praktikos ašimi dažnai yra fotografija. Antono kūryba apima ribines erdves ir kryžmines sroves tarp skirtingų medijų ir kontekstų, o pastaraisiais metais jos dėmesio centre buvo jo lietuviška kilmė. Parodoje eksponuojama didelė spalvotų chromogeninių piešinių serija, analoginės fotografijos, objektai, garsai ir kiti artefaktai, pristatomi naujausi darbai, tyrinėjantys vidinį laiką, vietas, atminties žemėlapius ir konceptualią muziką.
„Ar prisiminimai turi spalvą, perspektyvą? Žemėlapiai – tai ženklai, formos, linijos, kontūrai, iliustruojantys geografinę vietovės tapatybę, tai tarsi vaizdas iš oro, atkuriantis realią vietą, kuri žmogui ant žemės atrodo visai kitaip. Tėvas man pasakojo, kad mano senelis prisiminė, kaip žiemą rogutėmis leisdavosi nuo kalvelės prie ežero šalia dvaro. Tai vienintelis prisiminimo pėdsakas, man likęs iš mano šeimos gyvenimo Lietuvoje. Jis įsirėžęs į mano atmintį: sniegas, dangus, vanduo, žemė.“
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 30 d.
Pamoka – tai mokiniams perteikiamos ir mokinių jau turimos žinios, mokinių ir mokytojo veikla, t. y. įgytų ar turimų žinių taikymas, įgūdžių formavimas ar lavinimas. Šiuolaikinei pamokai keliama gana daug ir įvairių reikalavimų. Mokomoji medžiaga turi būti aktuali ir prieinama mokiniams, ją reikia pasirinkti atsižvelgiant į mokinių amžiaus ypatumus, žinias, gebėjimus, mokinių poreikius ir interesus. Ugdymo turinyje turi atsirasti filosofinis pradas, verčiantis mąstyti, tobulėti, pratinti moksleivį mąstyti apie žmogaus ir tautos egzistenciją, atrasti įvairius ryšius tarp faktų bei procesų, formuoti savo elgesį bei įpročius. Tyrimai rodo, kad įvairesni mokymo būdai sužadina mokinio susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtakos mokymosi motyvams.
Vilniaus dailės akademijos Atvirosios dailės, dizaino ir architektūros mokyklos, lektorės Aistė Burkės vedamų „Dailės vaikams“ (8-14m.) ir „Taikomųjų specialybių piešimo pagrindų“ (15-18 m.) kursų 25 mokiniai išanalizavo ir savo dailės darbuose perteikia pačias įvairiausias pamokas. Vieni vaizduoja dailės, muzikos, geografijos, biologijos, prancūzų, lietuvių kalbos, keramikos pamokas, kiti- tautinių šokių, sporto, karate, slidinėjimo pamokas, treti- chemijos laboratorijas, pamokas muziejuose, parkuose ir pan.
VDA Senuosiuose rūmuose, Atvirajame koridoriuje (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
I MA kurso studentės Vytautės Latožaitės paroda „Limbo” tai tarsi žvilgsnis į ateitį šiandieniniame kontekste, apsuptame karo, klimato krizės, sparčiai tobulėjančių naujų technologijų ir nežinomybės. Ar tokioje ateityje yra vietos žmogui? Koks scenarijus prives mūsų civilizaciją prie galutinio taško? Savo kūriniais autorė samprotauja ir ieško atsakymo į šiuos ir panašius klausimus, kurdama penkis atskirus žmonijos išlikimui grėsmę keliančius naratyvus.
Vytautė Latožaitė studijuoja keramikos specialybę Vilniaus dailės akademijoje nuo 2019 metų. Baigusi bakalauro studijas, toliau tęsia mokslus magistrantūroje. Idėjas mėgsta perteikti abstrakčiomis, arba itin detaliomis, dažnai fantasmagorinių elementų turinčiomis formomis. Kūrybos temos susijusios su psichologija, ezoterika, magija ir mirtimi. Įkvėpimo autorė semiasi kasdieniuose gyvenimo patyrimuose, stebėdama žmones ir jų tarpusavio sąveiką, arba iš šono stebėdama pati save.
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
„Grifados“ nėra akademinio piešimo paroda. Jos idėja – apmąstyti ir aktualizuoti tai, kas lieka anapus atvaizdo. Kai vaizdinys grafinėmis priemonėmis srautiškai kuriasi paviršiuose, bet jo ištakos slypi kažkur giliai, iracionalioje plotmėje. Kai vaizdas kūrinyje mėgdžioja ne tikrovę, o vaizduotę. Tai paroda apie eksperimentą, piešimo procesą, jo takumą, pasąmoninį aktyvumą, vaizdo būtinybę išsprūsti į realybę skirtingais pavidalais, nepaisant jų referentiškumo. Tai paroda apie klaidą, pirmapradę ekspresiją, naivumą, seismografinę kūrybiškumo skalę, kuomet laisva ranka nugali sąmoningumą, o į atvaizdą perkelta mintis išryškina jo universalumą.
Parodoje dalyvaujantys skirtingų sričių menininkai akcentuoja iracionalų savaimingumą, schemomis ir pėdsakaias ženklinamą (ne)gebėjimą bei nenuilstantį naujumo siekį, mėginant užčiuopti kažką kintančio ir tikro.
*Grifados – tai pirmykščių žmonių olų sienose įrėžtos linijos, imituojančios nusižiūrėtas lokių, galandančių nagus į medžio kamienus, žymes.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 17 d.
„Naras“ – tai asmeninė tapybos paroda, kviečianti pažvelgti į kasdienes, tarpribines žmogaus būsenas. Tai bandomasis šuolis į savojo vidaus ir išorinės apsupties santykio pradmenį, ieškant išgryninto savęs pajautimo, bei aplinkos, daiktų supaprastinimo. Susitelkiama į kasdieniškumo ir savistabos principus. Parodoje sujungiami skirtingi gyvenimo erdvėlaikiai, įterpiami vaikystės prisiminimai, išgalvojami vietos ir veiksmo siužetai. Laipsniškai nyrantis nuo sąmonės triukšmo kranto iki begarsio pasąmonės dugno terra nullius erdvėje, atsiveria dar vienas menininko amplua – NARAS.
Paklausta apie parodos idėją, S. Klivytė pasakojo, kad ji gimė dėl pačios jos būdo ir žvilgsnio į gyvenimą bei brandos metų, praleistų pas senelius kaime.
„Ramioje, sulėtintoje kasdienybėje, gamtos apsuptyje susikūriau sau prabangą, gal net ir žaidimą apie tai, kaip pažinti pasaulį savomis akimis. Kartais prisigalvodavau nebūtų istorijų apie agrastą, atsigulusi žolėje stebėdavau saulės zuikių drebėjimą braškių lapuose, turėjau priešą vorą malkinėje. Dėl to pavadinimas „Naras“ (neriantis, keičiantis buvimo vietą, judantis, siekiantis kažko, bet kartu ir nešamas srovės) sujungia skirtingus gyvenimo erdvėlaikius, vaiko ir suaugusiojo nuotykius, būtas, išgalvotas ir esamas kasdienybės apraiškas, jausmines būsenas, galiausiai patį savistabos procesą“, – pasakojo menininkė.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 22 d.
Algimanto Kliaugos drobės žiūrovą visuomet patraukia ryškiais tapybiniais vaizdais, išreikštais per švytinčias spalvas ir tektonišką, energingu potėpiu suformuotą paveikslo struktūrą. Dailininko gebėjimo prakalbinti spalvą bei surasti tinkamiausią tapomo motyvo plastinį sprendimą būtų pakakę užsitikrinant ilgą, sėkmingą ir tolygų tapytojo kūrybos kelią. Tačiau ilgainiui kūrybos uždaviniai ėmė pranokti tradicines ekspresyvios koloristinės tapybos ribas. A.Kliauga kurį laiką intensyviai tapė Lietuvos apylinkių peizažus ir panaudodamas turtingą paletę siekė dekoratyvia maniera perteikti būdingas krašto nuotaikas ir etninę dvasią.
Poreikis giliau pažinti gimtąją šalį ir ją suvokti bendrų kosmopolitinių dėsnių kontekste skatino plėsti pažinimo lauką, kaupti įvairialypę informaciją bei ją gretinti, analizuoti. Šis procesas truko ne vienerius metus ir rėmėsi ne knygine, ir ne virtualia patirtimi – viską dailininkas patyrė betarpiškai, matė savo akimis keliaudamas po įvairias šalis, lankydamas muziejus, vaikščiodamas gamtoje, bendraudamas su žmonėmis. Kiekvienas kraštas atnešdavo naujus pojūčius, provokavo tapybinės raiškos posūkius bei plėtė menininko pasaulėžiūros erdvę. Spontaniški įspūdžiai ilgainiui susijungė į vingiuotą kūrybinių ieškojimų grandinę, vedančią link universalaus pasaulio pažinimo idėjos. Ieškodamas jos rakto tapytojas gilinasi į kosmologinius simbolius, antropomorfinius ženklus, spalvų bei formų simboliką.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki kovo 9 d.
Romualdas Radzevičius nuo 1973 m. dalyvavo Lietuvos ir tarptautinėse parodose, surengė 25 asmenines parodas. Nuo 1980 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tapytojo kūrinių yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, taip pat Lietuvos, Vokietijos, JAV, Australijos, Italijos, Izraelio ir kitų šalių privatūs kolekcininkai.
Romualdo Radzevičiaus tapybos paroda nepretenduoja išsamiai apžvelgti gausaus jo kūrybos palikimo. Ekspozicijoje, kurioje pristatoma per 30 paveikslų, norėta atkleisti esmines dailininko kūrybos nuostatas – emocionalią ir filosofiškai apmąstytą pasaulio sampratą bei išraiškingą tapybinę plastiką, kuriai būdinga ekspresyvi spalvinė raiška ir abstrahuota kompozicinė struktūra. Iškeliavęs Anapilin dailininkas paliko gausų kūrybos palikimą, kuriuo rūpinasi sūnus – kompozitorius Rokas Radzevičius kartu su žmona dainininke Aiste Smilgevičiūte. Jų iniciatyva suformuota ir ši paroda, kurią papildo 2022 m. grupės „Skylė“ muzikinis vaizdo klipas „Tėvo ranka“, sukurtas tapytojo paveikslų motyvais.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 23 d.
Giedrius Reimeris gimė, mokėsi ir studijavo Vilniuje. Pradėjo kūrybinę veiklą dar būdamas Dailės instituto studentas. Baigęs institutą dirbo įvairiose reklamos biuruose, įstaigose bei kaip laisvas kūrėjas.
Pasak autoriaus, įsitraukus į Sąjūdžio veiklą, jam teko didelė garbė ir atsakomybė paženklinti svarbius Lietuvai įvykius ir naujai atsikūrusias organizacijjas.
Dirbant Lietuvos kariuomenėje autorius siekė kurti ir subalansuoti ženklus taip, kad jie atitiktų kariuomenės struktūrą, subordinaciją ir šiuolaikinius reikalavimus.
Tiek Sąjūdyje, tiek kariuomenėje autoriui buvo svarbu puoselėti istorinius Lietuvos valstybės ženklus ir simbolius, gerbiant jų autentiškumą pritaikyti šių dienų aktualijoms.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 27 d.
Antanas Šeronas – tikras koloristas, jo darbams būdinga tam tikra stilizacija, taikliai pasirinkti motyvai, nestandartinis matymo būdas, specifinis fokusas į pasirinktą vizualinę temą, emocinė vaizdinių įtaiga, gebėjimas tarsi sustabdyti ne tik vaizdą, vaizdinius, bet ir laiką. Menininko darbai dvelkia melancholija, jam artimos reminiscencinės temos, užmaršties pojūčių fiksacija, atrodo, kad iš pirmo žvilgsnio tradiciškai suvokiamuose urbanistiniuose peizažuose, interjero motyvuose tikrai jaučiami „laiko pėdsakai“, žmogaus, gamtos palikti ženklai, atspaudai. Tai ne tik vizualiai išraiškingi paveikslai, bet ir emocija, nuojautomis prisodrinti vaizdiniai, kurie pasakoja nematomų, gal buvusių, o gal ir esančių žmonių istorijas, atradimus bei praradimus. Autorius tarsi lieka „už kadro“, bet jo santykis, mintys ir jausmai atsispindi jo peizažų ir vaizdinių spalvose, šviesos ir šešėlio santykyje.
Antanas Šeronas savo paveiksluose mėgsta vaizduoti ribines, virsmo fazes, kai vis labiau temsta, ateina naktis, brėkšta, užeina migla, o gal rūkas… Tai – tarsi vaikščiojimas pakraščiais, jautrias paribiais, kai „liūdnai gražu“ arba „juokinga per ašaras“… Jam šias gana sunkiai nusakomas emocijas pavyksta pagauti, užfiksuoti peizažuose, jų fragmentuose, dūlančių daiktų „portretuose“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 30 d.
Violetos ir Romano Raulynaičių rinkinys natūraliai susiformavo kaip lituanistinio turinio kolekcija. Joje nemažai įvairių XIX a. pabaigos – XX a. I pusės liaudies skulptūrų – „šventukų“; kai kurie – išgelbėti nuo sunaikinimo ar savaiminio sunykimo. Labai didelę rinkinio dalį sudaro XX a. II pusės ir XX a. pirmųjų dešimtmečių šiuolaikinės dailės kūriniai – paveikslai, skulptūros, grafikos darbai, fotografijos, įvairūs meno objektai.
Parodoje „Nerimo spalvos“ pristatoma tik nedidelė dalis Violetos ir Romano Raulynaičių rinkinio. Parodos temą padiktavo jau daugiau nei du metai besitęsiantis Rusijos karas Ukrainoje, visus paskatinęs gerokai įdėmiau pažvelgti į istorijos ir dabarties ryšį. Kolekcininkai aktyviai bendrauja su Ukrainos meno žmonėmis, muziejininkais, juos remia, patys dažnai vyksta į Ukrainą, reikšdami savo pagarbą už laisvę kovojančios šalies istorijai ir kultūrai, išgyvenančiai ypač nerimastingus laikus. Šis mūsų kasdienybėje neišvengiamai jaučiamas egzistencinis nerimas savitai atsispindi parodoje rodomuose įvairių kartų Lietuvos menininkų Valentino Antanavičiaus, Jono Gasiūno, Vinco Kisarausko, Sigitos Maslauskaitės, Henriko Natalevičiaus, Šarūno Saukos, Alono Štelmano, Vaidoto Žuko ir kitų tapytojų kūriniuose.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 30 d.
Rimvydo Mulevičiaus (1957–2023) paroda ALTER EGO skirta paminėti VDA Kauno fakulteto profesoriaus, ilgamečio Piešimo studijos vedėjo kūrybą akvarelės, piešimo ir grafikos srityse. „Menininkas, kuris nemoka piešti, – neturi sąžinės“; šia kiek paties pakeista, Jose Ortega Y Gasset, maksima kūrybiniame kelyje vadovavosi Rimvydas Mulevičius. Aistringas piešimo entuziastas ir propaguotojas, ilgametis VDA Kauno fakulteto Piešimo studijos vedėjas, puikus anatomijos žinovas, sukūręs savo piešimo dėstymo metodiką formavo VDA Kauno fakulteto Piešimo studijos veidą.
Studentų mėgiamas profesorius nuolatos piešdavo. Vakarais namuose, darbe, posėdžių metu ant popieriaus lapelių, bare ant servetėlių. Nuolat tobulino savo piešimo techniką, Išbandydavo įvairiausias piešimo priemones. Piešimas paprastu ir spalvotais pieštukais, ar tušu ant plono kiniško popieriaus, akvarelė, grafika. Piešimas Rimvydui buvo kaip kvėpavimas. Vieną kartą, VDA Kauno fakultete pokalbio metu jis pasakė, kad aukščiausiu lygiu laiko piešinį paprastu grafito pieštuku, „kai tiesiog paimi ir nupaišai.“
Tai paskutinių 10 metų prof. Rimvydo Mulevičiaus piešinių, akvarelių ir grafikos darbų paroda.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 28 d.
Vykstant Pasaulio galių kovai – distopija, kaip blogiausia galimo scenarijaus vizija, kelia egzistencinę kaltę ir nerimą.
Karas, kuris žymi Pasaulio ateities trajektorijas giliai jaudina ir yra pagrindine pastarojo laiko „apokaliptinė fantazija“. Žmogus, kaip pagrindinis įvykių epicentro veikėjas, kuria politinius ir etinius naratyvus bei globalaus Pasaulio vidinių virsmų būtį. Šiuo kūriniu siekiu permąstyti Pasaulio ateities viziją. Kviečiu pažvelgti į racionaliąją ir iracionaliąją žmogaus būti, snūduriuojančią sąmonę, kuri susipina laike ir būtyje.
„Loreta Švaikauskienė yra viena garsiausių Lietuvos menininkių, kuriančių šiuolaikinio tekstilės meno ir dizaino srityse, 2014 m. pelniusi Lietuvos Respublikos valstybės stipendiją meno ir kultūros kūrėjams. Pastarąjį dešimtmetį L. Švaikauskienė, jungdama įvairias tekstilės technikas (kimšimo, siuvimo, siuvinėjimo), sukūrė įstabaus dydžio ir vizualiai patrauklių kūrinių, kurių paveikumas sustiprinamas unikalia menine priemone – manipuliavimu medžiagiškumu. Tekstilinius objektus menininkė siuva iš metalo ar porceliano įspūdį perteikiančio sintetinio audinio. Senojo Egipto, renesanso, baroko ar romantizmo laikmečių ornamentika tekstiliniuose pano ar stilizuotuose veidrodžių rėmuose net ir interjerui sukurtą funkcionalų objektą pakylėja kontekstualiai apmąstomo kūrinio link“ – menotyrininkė, dr. Virginija Vitkienė.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 28 d.
„Visada galvojau apie mirtį. Tik jos bijojimas, kaip bijojimo suvokimas, atėjo daug vėliau, ne tada kai vaikystėje įsikibusi į paklodę nerimavau, jog kol miegosiu numirs tėvai. Bet tada kai sesei, studijuojančiai psichologiją, mama nupirko ir įdavė Irvin D. Yalom knygą „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“. Tada pagriebusi iš lentynos skaičiau, o skaitydama ne baimę įveikiau, bet užsiauginau. Išsiugdžiau suprasdama, jog jos visuomet bijojau ir su knygos veikėjais, o gal greičiau pacientais, susitapatinau.“
Istorijos apie tikrus ar išgalvotus asmeninio gyvenimo įvykius.
Vaikystės ir paauglystės prisiminimai. Aplinka, kurioje augau.
Ar tai paveikė mano baimes?
Gyvenu tarp ligoninės ir kapinių. Kaimynystėje senelių globos namai. Ten mačiau, kaip senoliai guli lovose ir praranda jėgas. Prisiminimuose vaikystėje aplankytos laidotuvės, ativiri karstai, mirusiojo veidas. Viskas susilieja į vieną.
Pradėdu dėlioti prisiminimų dienoraštį. Ieškoti rakto į baimę pasąmonėje. Atrandu kertines istorijas, kurios nugula tekstuose ir video darbuose. Juose ieškau santykio su mirtimi ir bandau suprasti iš kur kyla vidinis nerimas. Per siaubą keliančią estetiką ir savistabą leidžiuosi į terapinę jausmų bei atminties kelionę. Konkretūs įvaizdžiai ir trumpi tikrų ar išgalvotų įvykių pasakojimai iš asmeninio gyvenimo.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 28 d.
Almyros Weigel kūryba apima platų temų spektrą: nuo informacijos, atminties, ekologijos klausimų iki atskiro žmogaus vidinio nerimo, kai tyloje savęs paklausiama: „ar esu, kas esu“? Ir pačiai kūrėjai tai nėra tuščia frazė. „Privalome šito savęs klausti, atrasti laiko mąstyti, kad informacijos gausa ir įvairovė nenublokštų į vidinę sumaištį. Esu menininkė, stebinti ir reflektuojanti aplinką, priimanti visas gyvenimo puses ir tikinti, kad šviesioji pusė yra stipresnė už tamsiąją“, – sako menininkė.
Svarbus Almyros Weigel kūrinių bruožas – išsaugota jų tekstiliška prigimtis. Ji dirba su pačios sukurtomis medžiagomis, eksperimentuoja su būvį lengvai keičiančia materija – popieriumi, plastiku, silikonu, kava, prieskoniais, klijais. Menininkė yra atradusi novatoriškų paviršiaus formavimo būdų. Tai unikali „karštų klijų“ technika, „laikraštiniai siūlai“, iš spaudos popieriaus formuojamos didžiulės skulptūriškos formos. Rankų darbas, nuolatinis ieškojimų procesas ir netikėti formų dariniai, išgauti jungiant ir perdirbant, Almyros Weigel kūryboje yra įgavę konceptualios meninės veiklos prasmę.
Suvokdama visa ko trapumą, menininkė nesiekia savo kūrinių amžinumo. Kai kurie šios parodos kūriniai, jai pasibaigus, bus sunaikinti. Veiksmas nebus viešas. Jau įvykusias parodas šioje ekspozicijoje primena kolona su buvusių instaliacijų pelenais. Iš tiesų autorė tarsi klausia, „ar esame, kas esame, ir kuo gi dar būsime?“ Almyros Weigel kūryba – intriguojantis švelnumo ir radikalumo junginys. Tai ir taiklus paveikslas šiuolaikinio pasaulio, kuris trokšta gėrio ir grožio, bet nuolat kažką naikina.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. balandžio 28 d.
Dailininkės Urtės Jasenkos vieno paveikslo paroda, sudėliota iš daugybės mažų paveikslėlių – miniatiūrų, pasakoja apie kitokį pilnatvės būvį. Būvį, kuris yra orientuotas visgi ne į tikslą, bet į procesą jo siekiant, užklupusias patirtis, mintis bei jausmus. Taip pat menininkė analizuoja žmogaus vertę, kurią lemia ne skaičiais, pasiekimais reiškiami dalykai, bet tai, kiek jis pats yra patenkintas savimi, kiek ir kaip nuoširdžiai mėgavosi, išjautė jam skirtą laiką, darbus, patirtis, ar buvo įkvėptas, kaip drąsiai ir su meile žengė gyvenimo žingsnius bei kokia ugnimi degė jo širdis.
Miniatiūrose juntamas žmogaus pirmų dienų žaismingumas, jaunystės lengvumas ir laikui bėgant augantis, pilnėjantis, laiko ir patirčių lenkiamas žmogaus „svoris“ – senatvė, kuri apgaubia ir palydi į paskutinį tašką – mirtį. Paveikslo fragmentuose metaforiškai vaizduojamas žmogaus kopimo į kalną motyvas. Autorė kviečia paveikslą skaityti lyg knygą, jį stebėti tarsi nebylų kino filmą ir sekti kelionę nuo pradžios iki pat galo, ieškoti vis skirtingų įkopimo į viršūnę tikslų, baigčių ir prasmių. Menininkės rankų ir laiko nugludintos miniatiūros kuria netikėtą, gyvą reljefą, kuris su kiekviena paveikslo gyvenimo diena po truputį kinta. Piešiniai riečiasi, popierius keičia struktūrą, o medinis rėmas skilinėja – sensta. Kiekvienas šioje kelionėje išgyventas smūgis ar švelnus žiūrovo žvilgsnis drauge kuria šią unikalią „Vieno paveikslo istoriją“.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 16 d.
Rimas Čiurlionis – dailininkas, tapytojas, šiuo metu vienas garsiausių ir žinomiausių lietuvių menininkų Amerikoje. Šioje parodoje jis pristato 2017–2023 m. sukurtas abstrakčias kompozicijas ant popieriaus, drobės, medžio plokštės bei skulptūras.
Dirbdamas prie abstrakčių kompozicijų menininkas atranda kažkokį principą, tarsi sprendimo lygtį, kaip muzikoje garsų santykis. Čia toks santykis kuriamas pasitelkiant formas, spalvas ir linijas. Parodos autorius sako vengiantis savo darbams suteikti pavadinimus, nes tai jam atrodo dirbtina ir netikra. Pasak jo, turbūt teisingiausia abstraktų darbą vadinti „kompozicija“, nes tuomet palieki žiūrovui laisvę jį interpretuoti ir pajusti jo poveikį.
„Kūryba tampa man aiškesnė, kai nekalbu apie asmeninius kompleksus, kai formų ir spalvų aiškumas atranda savo vietą popieriaus lape ar drobėje, skulptūroje – kai kiekviena forma ar spalva yra individuali ir sudaro bendrumą, vientisumą ar tampa kaip ženklas pilnatvės, kuris man duotam laike primena, kad kūryba, kaip ir žmogus, turi du pradus: laikinumo liūdesį ir amžinumo spindesį. Tai išgyvenimas, kuris primena metafizinį mūsų buvimą“, – sako parodos autorius.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. gegužės 12 d.
Tokia išsami paroda, skirta vieno žymiausių Lietuvos XX a. pradžios menininkui Antanui Samuoliui, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rengiama po 25 metų pertraukos. Savo apimtimi ir kūrinių skaičiumi ji, ko gero, neprilygsta iki tol buvusioms apžvalginėms Samuolio parodoms. Joje eksponuojami 45 Samuolio kūriniai, surinkti iš įvairių muziejų bei privačių kolekcijų. Parodos artefaktus skolino net devynios atminties institucijos, privatūs muziejai „Mo“, „Tartle“, galerija „The Room“, privatūs kolekcininkai, per tris dešimtis menininkų ar jų šeimų. Nacionalinė dailės galerija Vilniuje netgi sutiko paskolinti savo nuolatinės ekspozicijos pažibą – „Baltąją obelį“.
Samuolis aktyviai kūrė apie septynerius metus, jis mirė jaunas, darbų yra išlikę nedaug. Tačiau jo kūryba padarė neįtikėtinai didelę įtaką kelioms menininkų kartoms ir vis tebėra menininkų inspiracijos šaltinis. „Todėl, – sako generalinė direktorė Daina Kamarauskienė, – itin džiaugiamės galėdami pristatyti ryškiausius Samuolio kūrinius vienoje parodoje ir parodyti šiuolaikinių menininkų kūrybą, kurią įkvėpė ikoninis Samuolio paveikslas „Geltona moteris“. Šiai egzotiško grožio moteriai, kuri tapo visiems gerai pažįstamo portreto modeliu, skirta parodos dalis, kurioje bus atsakyta į klausimus: kas ji, kaip susiklostė jos gyvenimas, kokia neįtikėtinai įdomia veikla ji užsiėmė. Į klausimus padės atsakyti ne tik fotodokumentika, bet ir jos asmeniniai daiktai bei kūriniai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2024 m. rugsėjo 8 d.
E. Butkevičiaus parodoje atsiskleidžia plati šio fotografo kūrybos įvairovė. Eksponuojamos fotografijos nužymi autoriaus kūrybinį kelią nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios iki XXI a. antrojo dešimtmečio vidurio. Per šį laikotarpį E. Butkevičius sukūrė labai skirtingų darbų ir išbandė įvairius fotografijos žanrus – reportažą, miestovaizdį, aktą – o ankstyvojoje kūryboje netgi priartėjo prie abstrakcijos.
Vienoje šios kūrybinės įvairovės spektro pusėje – dokumentinę vertę turintys ir psichologiškai įtaigūs fotografiniai pasakojimai apie Kauno miestą amžių sandūroje, gyvenimą Lietuvos kaime, Karaliaučių paskutiniaisiais sovietmečio metais ir viena įsimintiniausių autoriaus serijų „Bespalvis dangus“ apie Kauno nepilnamečių koloniją.
Kitoje – asmeniški ir subjektyvūs kūrybiniai ieškojimai ankstyviausiuose darbuose bei akto žanro fotografijų serijos. Šioje E. Butkevičiaus kūrybos dalyje žmogaus vidinių išgyvenimų ir egzistencinių klausimų perteikimas tampa svarbesnis už aplinkinio pasaulio įamžinimą. Realybė tonuotose analoginėse fotografijose atrodo kaip melancholijos ir ilgesio nuspalvinta dvasinių išgyvenimų erdvė.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks ik 2024 m. kovo 31 d.
Virginijus Malčius (g. 1980) – audiovizualinių tekstų kūrėjas, tarpdisciplininio meno atstovas. 1999 m. baigė „Romuvos“ vidurinę mokyklą Šiauliuose, 2004 m. baigė Šiaulių universiteto Menų fakulteto (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) bakalauro studijas, audiovizualinio meno specialybę, Vilniaus dailės akademijoje – fotografijos ir medijų meno magistratūros studijas. Medijų meno festivalių „Enter“, šiuolaikinio meno festivalio „Platforma“ dalyvis, šiuolaikinio meno festivalio „Virus“ audiovizualinio meno kuratorius. 2004 m. už filmą „Musė“ apdovanotas diplomu festivalyje „REC&PLAY“. 2007 m. laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame audiovizualinės poezijos festivalyje „Tarp“. Iš V. Malčiaus audiovizualinės poezijos bei prozos darbų paminėtini: „Slidininkas“, „Dviratininkas“, „Ištįsusi žuvis“, „Nėra okeano“.
V. Malčius – aktyvus tarpdisciplininio meno sąjūdžio „Sintezija“ dalyvis. „Virginijus Malčius bene konceptualiausiai žvelgia į bet kokį objektą. Jau ne pirmus metus autorius analizuoja ir video medžiagoje reflektuoja vartotojišką kultūrą. Jo kūryboje apstu kasdienybės įvaizdžių, stilistinio balansavimo ties buitiškumu ir kasdieniškumu“. – Remigijus Venckus.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2024 m. kovo 16 d.
Petras Rakštikas – dailininkas, poetas, prozininkas. Gimė 1956 12 18 Šiauliuose. 1980 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), piešimo, braižybos ir darbų mokytojo specialybę. Nuo 1983 m. iki 2016 m. dirbo ŠU Humanitarinių mokslų ir Menų fakultetų dėstytoju. Nuo 1996 m. docentas. Veiklos sritys: tapyba, grafika, skulptūra, keramika, fotografija, literatūra. Surengė virš 40 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Dirbo Kuršėnų meno mokykloje mokytoju. Šiuo metu galerijos „Laiptai“ edukatorius. 2006 m. suteikta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija už žodžio meno puoselėjimą ir meninį universalumą, derinant dailę ir literatūrą. Išleido devynias poezijos, prozos, metodines knygas.
Plakate panaudota Vilmanto Dambrausko fotografija.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2024 m. kovo 16 d.
„Parodoje eksponuojami paveikslai yra mano fantazijos, sapnų, intuicijos ir ilgamečio savo aplinkos fiksavimo rezultatas. Kiekvienas pavaizduotas motyvas turi pagrindą realiame pasaulyje, tačiau paveiksluose siekiu ne atkartoti mane supančius vaizdus, bet ieškau būdų, kaip atrasti panašumą tarp potėpio paveikslo plokštumoje ir vaizduojamo daikto. Bet koks tapybos stilius reikalauja tam tikro abstrahavimo, net ir hiperrealizme – paveikslų struktūros sudėtingumas yra baigtinis, o vaizduojamos realybės sudėtingumas – begalinis. Tad kyla klausimas, kaip pavaizduoti realybę? Kur dėti tašką abstrahuojant matomą vaizdą?
Modernistinėje tradicijoje menininkai gamtos su tapyba nepainiojo. Gamta yra stebima, tačiau nekopijuojama – paveiksle ji yra išreiškiama ženklais, kuriuos atrandame nuodugniai stebėdami mus supantį pasaulį. Jeigu atrastas ženklas paveiksle atliktas sėkmingai, tuomet ir paveikslas bus pavykęs. Šiuo principu vadovaujuosi tapyboje – erdvę, daiktus abstrahuoju iki plokščios formos, spalvinės dermės. Horizontas virsta linija, skiriančia dviejų spalvų plotus. Viskas, kas nėra būtina motyvo esmei atskleisti, yra atmetama. Per spalvų, formų ir dydžių žaidimą kuriu ramią ir stabilizuotą paveikslo realybę, kuri yra tolimas aidas mane supančio pasaulio. Parodos pavadinimas atsako į klausimą: ‘Iš kur atsiranda ženklas, nuo ko prasideda paveikslas? – Nuo pokalbio su…“ (Lukas Marciulevičius)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2024 m. kovo 16 d.
Parodos pavadinimas sufleruoja, kad menininkai roką ne tik girdi, bet ir… mato. Galvose susikaupusios filosofinės, prasmių paieškos sugula spalvingais potėpiais ant drobių.
Parodoje eksponuojami darbai atveria SAMO – grupės „BIX“ įkūrėjo ir lyderio, TV projektų prodiuserio – tapybos ir dizaino kelio pradžią. Tai jaunatvišku maksimalizmu dvelkiantys paveikslai – siurrealistiški, fantasmagoriški siužetai, atlikti solidžia tapybos maniera. Sauliaus Urbonavičiaus kūriniai, atsiradę iš autentiškumo ir iššūkių, atspindi menininko asmeninį vystymąsi ir taip netolimą laikmetį, kai laisvės vėjas įsiveržė kartu su Roko maršais per Lietuvą.
Gintas Banys – tapantis muzikantas, grupės „Pelenai“ įkūrėjas, bosistas, dainų autorius. Pagrindiniai jo figūratyvinių paveikslų herojai – žmonės. Stebėdamas žmones G. Banys pasineria į jų pasaulį, pasirinkdamas mišrų realizmo ir poparto vaizdavimo būdą. Ginto darbai labiausiai žavi realaus ir išgalvoto sinteze, realistinės tapybos ir fantazijos sąjunga, kuri dažnai primena sapno pasaulį – apčiuopiamiausią pasąmonės išraišką. Čia ir slypi jų paveikumas.
Roko muzika, gimusi kaip laisvės, meilės ir mirties metafora, išaugo į savitą kūrybine laisve alsuojantį gyvenimo būdą. Parodos atidaryme žiūrovų laukia siurprizas – Gintauto Gascevičiaus-Ginc muzikinis performansas.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2024 m. kovo 19 d.
Parodoje pateikiami piešinių ciklai bus eksponuojami kaip atskiri vienetai arba jų instaliacijos. Piešiniai atlikti ant įvairaus dydžio ir struktūros popieriaus, naudojant akrilą, grafito miltelius, tušą ir kitas medžiagas. Pasak dailėtyrininko dr. Vido Poškaus, B. Rudžiui ypatingai „svarbūs visi piešinio aspektai – linija, štrichas, dėmė, skirtingi ir įvairūs šių elementų deriniai“. Paroda veiks iki kovo 24 dienos.
„Parodoje „Vaizdas vilioja Vaizdą“ pateikiu kūrinius atliktus tik ant popieriaus arba likusius popieriuje eskizų knygose. Abstraktaus pobūdžio darbų kolekcijose pristatau konstruktyvias kompozicijas, jų ciklus, kurie yra inspiruoti pirmųjų sumanymų ir mane tenkinančio jų techninio išpildymo. Tai savotiška tęstinė provokacija, skatinanti praminti naujo vizualinio takelio pradžią. Sudarau galimybę pažvelgti į piešinio medžiagiškumą neuždarant jo į klasikinius pasportus, rėmus ar (pa)slepiant po stiklu. Žiūriu į popierių, kaip kultūros pradmenį ir nagrinėju jo 2D plastinės raiškos galimybes. Man baltas lapas – tarytum altorius, kurio aš nenoriu sutepti. Bet tenka. Į ekspoziciją įtraukiau po vieną / kitą kūrinį iš savo personalinių parodų vykusių Vilniaus „Arkos“, „Kablio“, „Pamėnkalnio“, „Titaniko“ galerijų arba Šiuolaikinio meno centro erdvėse, o taip pat Kėdainių, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių parodų salėse 1984–2024 metais. Tiesiog noriu žiūrovui tarti, kad per keturiasdešimt metų ne viską nugula laiko dulkės“ – B. Rudys.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. kovo 24 d.
Rimantas Šiekštelė sako, kad „E. Kontrimienės-Degutis kūrybinis laukas – abstrakti, tekstūrinė, gestinė, tapybinė raiška. Tematika dažniausiai remiasi lietuviškų, emociškai patirtų, peizažų motyvais. Paveikslų ciklas „Fata Morgana“ – įkvėptas sudėtingų optinių reiškinių, susidedančių iš kelių miražų formų, kurie atsiranda dėl temperatūros inversijos. Esant šiam reiškiniui, horizonto objektai atrodo ilgesni ir pakilę virš žemės paviršiaus“.
„Menininkės ekspresyvi, faktūriška, spontaniška, gestinė tapyba siejasi su Rytų dzenbudistine estetika. Autorė ilgus individualios kūrybos metus nuosekliai dirba šioje srityje, ją dar labiau pralėsdama, nuolat ieškodama naujos plastinės raiškos ir kūrybinių eksperimentų. Menininkė derina įvairias tapybos technikas ir medžiagas – nuo tradicinių aliejinės tapybos medžiagų iki pačių naujausių, pavyzdžiui, „grafiti“, ieškodama skirtingų technikų dialogo“ – pastebi R. Šiekštelė.
Vizualiųjų menų kritikės R. Lukauskaitės teigimu, „tapytojos Eglės Kontrimienės-Degutis ciklas „Rūdys ir dulkės“ nuskamba kaip refleksija apie laiko tėkmę ir žmogaus patirties laikinumą. Abstrakčios tapybos drobėse – tai, kas, atrodo, lengvai pamirštama ir prarandama, tačiau kažkada galėjo būti vertinama, kaip amžini bei neišdylantys dalykai. Tai mena ne tik fizinius objektus, bet ir žmogaus patirtis, prisiminimus ir santykius, kurie su laiku blunka ir transformuojasi. E. Kontrimienės-Degutis tapyba, vaizduojanti rūdžių ir dulkių tekstūras ir formas, perteikia šį nuolatinį pokyčių procesą, kuris yra neišvengiamas bei dažnai neprognozuojamas. Rūdys – tai, kas buvo tvirta ir stipru, o dulkės – tai, kas galiausiai lieka po mūsų visų. Paveiksluose vaizduojamos subtilios, miglotos formos bei spalvos sukuria jausmą, kad kažkas yra neapčiuopiama, netrukus išnyks ar jau yra praeities dalis. Tai gali būti ir mūsų gyvenimo trapumas ir supratimas, kaip greitai praeina net reikšmingiausios akimirkos, palikdamos tik silpnus atspindžius mūsų atmintyje“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. kovo 24 d.
Parodoje „Kaip aš patekau į slėptuvę / How Did I Get To The Bomb Shelter“ siekiama vizualizuoti menininkų, susidūrusių akis į akį su karu, patirtis. Karas neabejotinai reiškia žiaurumą, neapykantą ir baimę, bet taip pat – beribę drąsą, empatiją ir sustiprėjusį meilės jausmą, kuris daugeliui tapo „slėptuve nuo bombų“. Taigi galime klausti: kokie keliai menininką atvedė į jo asmeninę slėptuvę?
Kūriniuose šios temos nagrinėjamos keliais aspektais, kuriant dialogą tarp naujos Ukrainos tikrovės ir šios tikrovės generuojamų patirčių. Kad galėtų išgyventi šį „prieš ir po“ momentą, žiūrovas panardinamas į abstrakčią Ukrainos istoriją. Jis raginamas kelti klausimus: kas bus likę atstatymui ir atkūrimui, kai pasibaigs karas? Kaip rasti ramybę šiuo sudėtingu metu ir išsaugoti viltį dėl ateities?
Parodoje dalyvaujantys menininkai, menininkų grupės: „Kinder Album“ (g. 1982), Mykhaylo Barabash (Михайло Барабаш) (g. 1980), Jaroslav Kostenko (Ярослав Костенко) (g. 1979), Sergiy Petlyuk (Сергій Петлюк) (g. 1981), Olena Subach (Олена Субач) (g. 1980), „Art Group Sviter“ (g. 1982) ir Maxim Finogeev (Максим Фіногєєв) (g. 1987).
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. kovo 24 d.
Antrus metus iš eilės ukrainiečiai Naujuosius metus pasitinka bombarduojami ir apšaudomi Rusijos kariuomenės. Charkivas – Ukrainos miestas, nutolęs mažiau nei 30 km nuo Rusijos sienos. Miestas 2024-uosius rengėsi sutikti šventiškai, nepaisant beveik jau dvejus metus besitęsiančio Rusijos karo prieš Ukrainą. Charkivo žmonės norėjo pabūti su artimaisiais ir draugais, nors trumpam pajusti namų šilumą ir ramybę. Tačiau Naujųjų metų išvakarėse Charkivas, kaip ir daugelis kitų Ukrainos miestų, patyrė raketų ataką.
2022 metų vasarį šis Ukrainos miestas vienas pirmųjų susidūrė su kaimyninės šalies ginkluotosiomis pajėgomis. Deja, vėliau didelė dalis miesto buvo sunaikinta, tačiau prarasta ne viskas. Charkivo regionas, Ukrainos kariuomenės pastangų dėka, 2022 m. rugsėjį atkovotas. Dėl to Charkivui yra suteiktas miesto didvyrio titulas. Nuotraukų paroda „NElaimingų Naujųjų metų!“ – tai vis dar tebesitęsiančio Rusijos karo prieš Ukrainą atspindys, dar kartą kviečiantis žiūrovus apmąstyti žmogiškumo normų ribas. Visi kadrai buvo padaryti iškart po fotografo ir žurnalisto Yevhen Titov atvykimo į raketomis subombarduotą Charkivą.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. kovo 7 d.
Ave Vellesalu-Murd paroda „Memoria“ žiūrovams kalba apie „skausmo nupūtimą“ tiek tiesioginėmis, tiek metaforinėmis prasmėmis. Vaikystėje juk visada kažkas buvo šalia, kas „pūtė žaizdą“ ar skausmingą vietą, akimirksniu palengvinant kančią. Ankstyvą rudenį šiltas vasaros vėjas irgi pučia nudžiūvusius lapus lauke, jie taip pat krenta ant žemės, pagauti oro judėjimo. Lapai, „nugyvenę savo gyvenimą“, kaip našta ant medžio, panašūs į skausmingus prisiminimus, kylančius iš netikėtų įvykių, kurie turi būti išstumiami iš atminties, kad pavasarį atsirastų vietos naujiems dalykams.
Ave Vellesalu-Murd – šiuolaikinio meno atstovė ir muzikantė, gyvenanti Taline, Estijoje. Ji studijavo dailę Estijos dailės akademijoje, Taline ir Dailės akademijoje, Helsinkyje. Jos darbai orientuoti į judančias erdvines instaliacijas, parsipinantys su vaizdo ir garso projekcijomis. Menininkė taip pat naudoja skirtingas natūralias medžiagas, kurdama naujas patalpų patirtis, sutelkdama dėmesį į problemas sterilizuojant kasdienius organinius produktus. Ave Vellesalu-Murd yra populiaraus muzikinio dueto „Vera Vice“ įkūrėja ir narė.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. kovo 24 d.
Tai informatyvi ir patraukli paroda, kurioje lankytojai ras trumpą, glaustą ir nenuobodų pasakojimą apie svarbiausius lietuvių literatūros istorijos įvykius. Ypač laukiami vyresniųjų klasių mokiniai, nes tai – puiki galimybė išmokti arba prisiminti literatūros istoriją. Kviečiame lietuvių kalbos mokytojus pravesti literatūros pamoką Utenos kraštotyros muziejuje.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki 2024 m. kovo 20 d.
Parodos „Ir aš tik žmogus“ koncepcija remiasi Radžiūnaitės plėtojama kūrybine klaidos strategija. „Klaidingas“ skaitymas atsiskleidžia menininkės perkuriamoje ikonografijoje, su „Google“ vertėju į lotynų kalbą verčiamuose paveikslų pavadinimuose, glitch*-gotikinėje parodos architektūroje. Žiūrovas provokuojamas kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką. Koks vaizdas, visuomet buvęs ištikimu religijų tarnu, šiandien galėtų papildyti šventuosius tekstus? O kokia nauja religija gimtų iš šiandienos vaizdų kultūros?
Galerija tampa bažnyčios nava, kurioje gimsta nauja ir mums dar nepažini religija. Tai žaidimas žiūrovo sąmonėje kylančiais vaizdiniais, kviečiantis tyrinėti subjektyvias vizualines patirtis. Pagrindinėje parodos ašyje atsiranda muziejinis eksponatas – monstrancijos dėklas. Fizine ir muziejine prasme tuščias objektas tampa Radžiūnaitės kūrybinės strategijos metafora – primiršti ikonografiniai motyvai paveiksluose užpildomi naujomis reikšmėmis ir kuria savą semantinę sistemą.
Monika Radžiūnaitė (g. 1992) atstovauja jaunajai Vilniuje kuriančių tapytojų kartai. Menininkės braižui būdinga ironija, istorinių ir kultūrinių siužetų transformacija – ne apeliuojanti į faktinę, chronologinę ar tematinę praėjusių laikų tikrovę, o šėliojanti naujomis simbolių, aliuzijų ir įvaizdžių sąsajomis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2024 m. spalio 2 d.
Parodoje eksponuojami Ukrainos sakralinio meno pavyzdžiai – keturios dešimtys ikonų, išvengusių sunaikinimo ir radusių laikiną saugų prieglobstį Lietuvoje.
Į Lietuvą atkeliavę kūriniai tėra labai maža milžiniško ukrainiečių kultūros paveldo lobyno dalis. Kai kurios ikonos pirmiausia prašytųsi restauratorių rankos, o ne ekspozicijos, tačiau jų eksponavimo prasmė yra didžiulė: šiuo sunkiu Ukrainos valstybei metu jos tampa kūrybinių galių ambasadoriais bei atlieka savitą misiją – tampa dvasinio atokvėpio erdve pirmiausia ukrainiečiams, laikinai gyvenantiems Lietuvoje.
Lietuvos dailės istorikų draugijos pirmininkė ir ikonų tapybos studijos „Ut unum sint“ prie Vilniaus dominikonų vienuolyno vadovė, menotyros mokslų daktarė Jurgita Kristina Pačkauskienė, susipažinusi su parodoje eksponuojamais darbais, sakė, kad meno kūriniuose itin jaučiama stačiatikių ir katalikiškosios tradicijos paribio dvasia. Tiek vaizdavimo būdu, tiek ir siužeto turiniu namų bei cerkvių ikonos tarsi pasakoja universaliąją krikščionybės istoriją.
Karo metu gimusią idėją nors dalį Ukrainos meno vertybių perkelti į Lietuvą įgyvendino kolekcijos savininkė – Ukrainos namų ikonų ir senienų muziejaus „Ukrainos dvasia“ įkūrėja Olga Bogomolec ir muziejaus direktorius Jurijus Rudnickis kartu su Anykščių krašto Garbės ambasadoriumi Ukrainoje Virginijumi Strolia. Ši paroda – tai dar 2019 metais pradėtos Anykščių ir Radomyšlio muziejų keitimosi parodomis tradicijos tąsa. Tačiau dabar tai vyksta nepaprastomis sąlygomis, kai Ukraina kovoja už savo nepriklausomybę, todėl paroda „Jų akys žvelgia į sąžinę“ yra Ukrainos ir Lietuvos solidarumo santykių išraiška.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2024 m. balandžio 30 d.
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
Personalinėje parodoje „Bit Value“ Vygandas Šimbelis analizuoja meno rinkos procesų ir kūrinio piniginės vertės problematiką. Susitelkdamas į ekonominį aspektą, Das Vegas sąmoningai atsisako įprastinių meno vertinimo principų ir taikliai provokuodamas kūriniuose vaizduoja jų pačių monetarinę išraišką. Universalus ir amžinas meno vertės klausimas šiandien įgauna naujus niuansus, keičiančius ir tai, kaip įkainojamas kūrinys. Spartus technologinis tobulėjimas, virtualus pasaulis, dirbtinis intelektas, NFTs ir t.t. neišvengiamai daro įtaką tiek estetinei formai, tiek ir piniginei vertei. O atsiradus plačiai galimybei darbui naudoti AI, kyla klausimų ne tik apie menininko vaidmenį, bet ir apie algoritmų sugeneruoto kūrinio kainą. Skaičiai ir skaitmeninė dimensija tampa pagrindine parodos kūrinių jungtimi, kuria analizuojamas šis žmogaus ir mašinos santykis. Pasitelkdamas skaitinę abstrakciją ir šiuolaikinio pasaulio informacines priemones: mažiausią informacijos elementą – bitą, menininkas gilinasi į skaitmeninę kūrinių nuosavybę, meno ekonomiką ir įtaką kūrinio vizualinei estetikai. Parodoje „Bit Value“ žiūrovas yra skatinamas atkoduoti šias problemas ir įsigilinti į jų reikšmę meno rinkos dalyviams.
Vygandas Šimbelis (Das Vegas) – šiuolaikinio meno kūrėjas, baigęs Vilniaus dailės akademiją, vėliau įgijo daktaro laipsnį Karališkajame technologijų institute Stokholme, kuriame taip pat dėstė ir vykdė mokslinius bei meninius tyrimus. Menininko darbai buvo eksponuojami įvairiose tarptautinėse parodose, bienalėse bei meno festivaliuose San Paule, Niujorke, Dubajuje, Stokholme, Bergene, Barselonoje ir kt.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 7 d.
Parodoje dominuojantys pagrindiai veikėjai žmonės-kalnai, lyg išnirę iš žemės ir nulieti iš akmens, Jie yra sudėtinė gamtos dalis, nepamainoma pasaulio konstanta. Apnuoginti tiek jų kūnai tiek širdgėlą menantys veidai, liudija vidinio pasaulio ir fizinės būties tarpusavio ryšį. Palaipsniui šis santykis transformuojasi, liūdesio išjautimą parodoje seka naujas atsigavimo ir susikūrimo etapas. Nepakeliamas akmens svoris kūriniuose lengvėja ir emocijos išsilieja į pieno upes, atveriančias gimimo iš naujo galimybes. Įtaigūs personažai priimdami save, taip pat skatina ir žiūrovą įsileisti į širdį gamtos ir skirtingų kultūrų grožį, trapumą, paprastumą.
Šios vidinės veikėjų kelionės parodoje vaizduojamos sutelkiant didžiausią dėmesį į žmogaus kūną. Kitaip nei ankstesnėje menininkės kūryboje, ekspresyvius potėpius ir ryškius spalvų kontrastus keičia minkšti personažų siluetai, kurie lyg nugludę akmenukai praradę visas aštrias briaunas, nesipriešina apinkiniui pasauliui, o tiesiog esti. Dažnu atveju šios monolitinės figūros vaizduojamos basos ir vos pridengtos audiniu – kai kurios jų, lyg mediumai tarp fizinio ir vidinio pasaulių, slepiasi už perregimos širmos, vėjo dvelksmo ar draugiško angelo sparno. Šis subtilus nuogumas yra kertinis parodos elementas, keliantis klausimus apie kūniško grožio ir gamtos santykį, apie kiekvieno savo sielą apnuoginusio, bet neišgirsto žmogaus priėmimą.
Ieškodama pamatinių gamtą ir žmogų siejančių kelių bei formų, Ara Radvilė sėmiasi įkvėpimo iš pasakų, folkloro, lėlių teatro. Šioje parodoje menininkė sugrįžta prie išgrynintų kontūrų, supaprastintų linijų ir siužetų, kuriuos apipina mitais bei etniniais motyvais. Tokiu būdu parodoje tarp žmonių—kalnų emocinių vingių taip pat atsiranda apelsino, pieno, ąsočio ir kiti simboliai, kuriantys ryšį tarp skirtingų laikmečių, kultūrų, žmonių.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) vyks iki 2024 m. kovo 9 d.
Šį kartą kviečiame susipažinti su Kauno viešojo transporto istoriją pasakojančiu eksponatu – „Volga GAZ-24“ taksi automobilio ratlankio gaubtu. Kauno gatvėmis riedėjusius „Volga GAZ-24“ tipo automobilius pradėta gaminti 1968 m. Šio modelio taksi automobiliai buvo dažomi geltona spalva, ant priekinių keleivio bei vairuotojo durelių būdavo taksi logotipas su juodos spalvos „T“ raide. Tokį patį logotipą įspausdavo ir į ratlankio gaubtus. Taip pat ant jų kaldavo identifikacijos numerius – tam, kad taksi automobilių ratlankiai nebūtų vagiami ir naudojami asmeniniams automobiliams.
Eksponatas atsitiktinai rastas viename iš Kauno miesto muziejaus skyrių – Juozo Gruodžio namo palėpėje. Prabėgus keletui metų po naujos ekspozicijos atidarymo, vienoje iš erdvių už sieninių stendų išryškėjo nežinomų durelių kontūras. Nuėmus vieną iš ekspozicinių stendų už durelių rasta palėpė, kurioje tarp kitų daiktų buvo ir šis ratlankio gaubtas. Kadangi „Volga GAZ-24“ taksi automobilius imta gaminti gerokai po J. Gruodžio mirties, su šiuo automobilių entuziastu jis nesusijęs.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17), 4-ame aukšte veiks iki 2024 m. kovo 20 d.
Parodoje „Iš privačios kolekcijos“ pristatomos keturios temos, vystytos 2016–2024 m. laikotarpiu. Tai du autoriniai ir du kartu su bendraautorėmis Inga Navickaite-Drąsute bei Anta Marija Antanavičiūte įgyvendinti projektai: skaitmeninės tapybos ciklas apie pakelių ir paplenčių peizažo kaitą per pastaruosius dešimtmečius „Neišvengiamas gamtovaizdis“; meninis tyrimas „Kreivuolis. Kodėl architektūra kalba gyvačių kalba?“, pristatantis Lietuvos rekreacinėms erdvėms būdingą architektūrinį kreivuoliškų pavėsinių reiškinį (bendraautorė Anta Marija Antanavičiūtė); tekstų ir fotografijų serija „Lipti į“, pasakojanti Kauno laiptų, fontanų, plytų, bendrabučių, zoologijos sodo ir muziejaus bei antkapinių paminklų istorijas (bendraautorė Inga Navickaitė-Drąsutė); mažųjų fotografinių kolekcijų ciklas „Menki juokai“, fiksuojantis Vilniuje ir Kaune aptinkamus, dažniausiai kamerinius, artefaktus bei reiškinius.
Polinkis kolekcionuoti yra įvairioms gyvybės formoms (žmonėms, paukščiams, vabzdžiams, graužikams, vėžiagyviams), tarp jų ir parodos autorei, būdinga savybė, įsitaisiusi kažkur tarp neįpareigojančio hobio, organizuotos manijos ar obsesinio-kompulsinio sutrikimo. Parodai atrinkti kūriniai ir jų ciklai, kurie iš dalies seka tipologiško objekto dokumentavimo tradicija. Be to, jų sudarymui, panašiai kaip ir viešai prieinamoms muziejinėms kolekcijoms, būdingas esamų rinkinių kuravimas ir naujų formavimas, vykdomos ekspedicijos bei tyrimai, siekiant kolekciją papildyti naujais radiniais ir pagilinti žinias apie turimus, radinių klasifikavimas tobulinant, plečiant ar siaurinant tipų apibrėžimus.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Artėjant 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms ir aktualizuojant Nacionalinio M. K. Čiurlionio kelio objektus, pristatoma Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyriaus vyresniųjų klasių mokinių paroda „M. K. Čiurlionio takais“.
Kiekvienais metais jungtinė jaunųjų dailininkų 9–11 klasių mokinių grupė dalyvauja vienos dienos išvykoje – plenere. Taip siekiama pažvelgti į M. K. Čiurlionio kūrybos palikimą šių dienų menininko akimis. Išvykos metu mokiniai piešia, tapo, eskizuoja, renkasi kompozicijų motyvus apžiūrėdami memorialines ekspozicijas M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose, fiksuodami vietos architektūros pavyzdžius ir Dzūkijos kraštovaizdį.
Šią išvyką-plenerą vaizdžiai apibendrina kilnojamoji mokinių darbų paroda „M. K. Čiurlionio takais“, kuri M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje yra eksponuojama pirmą kartą. Mokiniai pristato įvairiose ekspozicinėse erdvėse užfiksuotus vaizdus prisimenant M. K. Čiurlionio kūrybinę biografiją. Eksponuojama keliolikos mokinių kūrinių kolekcija, kurioje matyti temų ir technikų įvairovė. Dominuoja peizažai, M. K. Čiurlionio namų-muziejaus aplinka, kiti svarbūs objektai – takai, kuriais prieš daugiau nei šimtą metų vaikščiojo iškiliausias visų laikų Lietuvos kūrėjas M. K. Čiurlionis.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki 2024 m. gegužės 17 d.
Nikolajus Novikovas yra vienišas maištingasis genijus! Jis – tikra Odesos miesto legenda. Šis žmogus gyveno visiškame „pogrindyje“ ir išliko nepriklausomas. Tai menininkas, kuris keturis dešimtmečius tobulino savo techniką, lavindamas tiek potėpius, tiek ir savo bendrąjį stilių.
Novikovo mene ryškiai pasireiškia folkloras bei žinios apie senovines kultūras ir mitus. Viena iš sakraliųjų savybių yra visur esančioji moteriškoji forma. Menininkas ima teikti išskirtinį dėmesį moters kūnui – dideliems klubams ar plaukiančių formų krūtims, o veidai dažnai išstumiami už rėmelio.
Jo kūriniai nusipelno nuoširdaus dėmesio, o jo technika ir stilius yra estetiškai aktualūs ir šiandien. Georgas Scholhammeris ir Hedwickas Svksenburgeris, garsūs Austrijos meno istorikai, publicistai ir 2015-ųjų Kyjivo bienalės kuratoriai, laiko Nikolajų Novikovą Ukrainos Pablo Picasso ir Egonu Schiele viename asmenyje. Kolia niekuomet nesvajojo tapti legendiniu „veikėju“ – jis norėjo tapti menininku. Menininku jis ir tapo – jis tapo menininku, transformuojančiu visuomenės sąmonę.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Spalva – dėmė – šviesa – kontrastas – kompozicija… Maždaug tokiu eiliškumu gimsta parodos autorės kūriniai. Kūrybos temos ir siužetai klostosi savaime, apie viską, kas supa ar gyvena viduje. Gamta, žmonės, išgyvenimai, emocijos, skriejančios mintys, idėjos. Iš detalių, nuotrupų kuriama unikali istorija, iš šmėstelėjusių prisiminimų, citatų, užuomazgų E. Lipinskaitė bando atkurti pasakojimus apie ypatingus žmones, kupinus emocijos, romantikos, jausmo, džiugesio ir trapių akimirkų.
Menininkės kuriamas peizažas tarsi truputį sužmogintas. Tapydama E. Lipinskaitė bando pajausti, ką jai kužda švystelėjusi netikėta šviesa iš dangaus („Vakaro ramybė visada telydi”), išgirsti, kaip kažkas nusikvatoja išvydęs savo atvaizdą baloje („Atmosfera”). Tada ir vėl emocija nuslopsta, ir nuo romantinio peizažo parodos autorė pereina prie konceptualesnių temų.
E. Lipinskaitė jau nuo 2015 m. mėgaujasi neišsenkančiomis technikos galimybėmis. Dažniausiai tapydama sluoksnį ant sluoksnio, kol spalva tampa sodri, turtinga ir pilna „patirties”.
Pasak parodos autorės, menininkas turi keistis, ieškoti, gilintis, domėtis, būti atviras netikėtiems eksperimentams ir naujų formų paieškoms… Taip visi jos bandymai ir mėginimai susidėjo į savitą vaizdavimo techniką akvarele, kur tarsi atsitiktinė dėmė pavirto į formą, o pulsuojanti linija tarsi užbaigė paveikslo kompoziciją.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki 2024 m. kovo 13 d.
Šioje parodoje eksponuojamuose Jūratės Armonavičiūtės, Danutės Gajauskienės, Lolitos Grabauskienės, Gražinos Kuprevičienės, Virginijos Ligeikienės, Rasos Mačiulienės, Relitos Mielės, Algimanto Šlapiko, Ramutės Toliušytės meniniuose objektuose siekiama atskleisti tiek odos medžiagų ir technikų galimybes bei įvairovę, tiek kūrėjų stilių, idėjų amplitudę bei menines interpretacijas. Kartais eksperimento būdu gimę kūriniai nustebina net pačius autorius netikėtu rezultatu. Tuo labiau kad, tobulėjant technologijoms, atsiranda vis naujų priemonių, platesnių šios medžiagos panaudojimo galimybių.
Kūryba yra gyvenimas, kaip ir gyvenimą galima pavadinti kūryba. Pavadinimas „Gyvenimas meno formose“ atskleidžia bendrą autorių požiūrį į kūrybą, į mus supantį pasaulį ir įvykius, kurie neišvengiamai paliečia kiekvieną, yra išgyventi giliai širdyje ir įgauna individualią asociatyvią meninę išraišką per formą, kurią pavyksta suvokti tik pasitelkus fantaziją ir asmeninę patirtį.
Per ilgą šios specialybės gyvavimo laikotarpį Lietuvoje pasikeitė ne viena odos menininkų karta. Daugelis šios srities atstovų studijavo odos meną Estijos valstybiniame universitete (dabar tai Talino dailės akademija). Šiuo metu Lietuvoje yra vienintelė vieta, kur rengiami odos dailės specialistai profesionalai. 1959 m. Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, Žaliakalnyje ant Pelėdų kalno, pradėtos pirmosios Lietuvoje Odos meno studijos ir iki šiol jos yra vykdomos Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijoje.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretas papildė daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos štetlų – miestelių, kuriuose didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai. Liberaliame meno vertybių ir naujų tendencijų kupiname Paryžiuje jauni menininkai drąsiai žengė meno keliu, čia išgarsėjo ir suformavo unikalų modernaus meno reiškinį – École de Paris – Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį, kartais dar vadinamą prancūzų-žydų ekspresionizmu.
Dailininkai stebėjo ir įamžino juos supantį gyvenimą čia ir dabar: apylinkių peizažus ir miestų skverus, linksmybes kavinėse, turgaus šurmulį, karuselių ir cirko spindesį, kasdienes buitines detales, gėles ir kt. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio.
Parodoje pristatomi menininkų Marko Antokolskio, Arbit Blato, Makso Bando, brolių Mišelio ir Viktoro Brenerių, Iljos Gincburgo, Mišelio Kikoino, Pinchaus Kremenio, Žako Lipšico, Manė-Kaco, Jokūbo Mesenbliumo, Lazario Segalo, Boriso Šaco Viljamo Zoracho kūriniai.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje lankytojai išvys, ko gero, patį žinomiausią Viktoro Brenerio (1871–1924) kūrinį – JAV vieno cento nominalo monetą, skirtą A. Linkolno gimimo 100-osioms metinėms. Tai seniausiai naudojamas dizainas JAV monetų kalyklos istorijoje.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki 2024 m. birželio 3 d.
A. Ostašenkovo pasaulėžiūra, santykis su žmogumi, vertybės ir autorinis braižas nepavaldus besikeičiančiam laikui, epochoms, santvarkoms, madoms. Jo giliamintė kūryba, rimtis ir kalbėjimas apie pamatines prasmes jau keletą dešimtmečių yra tvirta atsvara šiandienos pasaulio paviršutiniškumui, daiktiškumui, tuštybei. Ji kausto dėmesį, priverčia stabtelti, pasinerti meditacinėn kelionėn į savo esybės gelmę, išgyventi fotovaizduose praskleistos amžinybės dvelksmą, empatiškai išjausti autoriaus laiką, jį supusių žmonių likimus ir patirtis.
Parodoje pristatoma daugelį dešimtmečių autoriaus kurta serija „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–2024), kurią plėtoti autorių paskatino poreikis apmąstyti kintantį laiką, patirtį, surinkti asmeniškai išgyventus gyvenimo fragmentus, apibendrinti laiką ir savo būtį laike. Serija apibendrina autoriaus ir jo amžininkų išgyvenimus, kalba apie laiko slinktis, asmeninius ir visuomeninius lūžius, vertybes, santykius, laikinumą. Paroda kupina mąslaus egzistencinio jautrumo, laikinumo ir nebūties nuojautų, ypatingo gylio ir atidos aplinkai, žmogaus būčiai, jausenai, lemčiai.
„Fotografijų ciklas „Neįvardyto laiko portretas“ atsirado iš poreikio apmąstyti kintantį laiką, patirtį, surinkti asmeniškai išgyventus gyvenimo fragmentus, apibendrinti laiką ir savo būtį laike.
Fotografijų turinys skverbiasi į pasikeitusių ar jau nebesančių žmonių akis, kūnus, likimus, stebi ir analizuoja subjekto psichologiją, fizinio kūno ir sielos kitimą, dvasinių vertybių perkainojimą laiko, socialinių ir politinių ženklų viduje, epochų sandūroje. Tai pokalbis apie žmogaus vertybes, kompromisus, apie buvusį, esamą ir ateinantį laiką, apie norą perkurti biografiją, o kartais ir atsisakyti savo prigimties. Tai menininko siūlymas žiūrovui ir pašnekovui laiko tėkmėje atpažinti kitokį save, suvokti metaforos turinį, „atrakinti“ kūrinio esmę, gebėti analizuoti vykstančius procesus. <…>“ (Aleksandras Ostašenkovas)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
S. Žvirgždo kūryboje jaučiama istorinės fotografijos įtaka. Pasak menotyrininkų, S. Žvirgždo peizažuose atsikartoja tarptautinis piktorializmo stilius (tapybą imituojantis fotografijos stilius, ypač populiarus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje). Jo darbuose perteikiama idealizuota gamta be civilizacijos ženklų, o peizažai su išskirtais planais, išryškintomis detalėmis primena grafikos piešinius.
Fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas gimė 1941 m. Balbieriškyje, Prienų r. Po studijų Vilniaus valstybinime universitete, Liaudies meno institute Maskvoje, S. Žvirgždas nuo 1981 m. apsigyveno Vilniuje. Už darbus jam 1992 m. suteiktas nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas, 2004 m. jis tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Menininko kūriniai saugomi Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose. S. Žvirgždo darbų saugoma ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose. Dalį jo kūrinių galite pamatyti šioje parodoje, atskleidžiančioje menininko labiausiai pamėgtą žanrą – peizažą. Šis žanras tapo svarbiausia S. Žvirgždo kūrybos sritimi, kurią jis puoselėja daugiau nei keturis dešimtmečius.
Kelmės kultūros centre (Vytauto Didžiojo g. 73, Kelmė) veiks iki 2024 m. kovo 20 d.
Prano Domšaičio galerijos lankytojai galės išvysti apie du šimtus dailininko kūrinių: aliejinius paveikslus, akvarelės ir pastelės technikomis sukurtus darbus, piešinius, siuvinėtas kompozicijas, specialiose konstrukcijose eksponuojamus dvipusius paveikslus. Atnaujintoje nuolatinėje ekspozicijoje dailininko kūryba pristatoma tiek chronologiškai, tiek temiškai.
Lankytojo patirtį muziejuje praturtins šiuolaikiški sprendimai ekspozicijos erdvėje: „Atnaujinta ilgalaikė menininko P. Domšaičio kūrybos ekspozicija papildyta integruotais, multimedijų elementais, kurie atitinka įvairaus amžiaus ir patirčių lankytojų poreikius. Siekiama sukurti inovatyvius, ilgalaikę išliekamąją vertę turinčius produktus, kurie priartintų turinį prie šiuolaikinio lankytojo, vestų į gilesnę pažintį su P. Domšaičio kūryba, didintų muziejaus patrauklumą ir įtraukumą, muziejinio turinio pasiekiamumą bei turinio sklaidą“, – pasakoja Prano Domšaičio galerijos direktorė Skaistė Marčienė.
Daugiau nei šešis šimtus P. Domšaičio kūrinių Lietuvai padovanojo JAV veikiantis Lietuvių fondas, kuris darbus įsigijo iš dailininko našlės Adelheid Armhold. Šios organizacijos ir muziejininkų pastangomis didžioji tapytojo kūrybinio palikimo dalis dabar saugoma LNDM. Nuo 2001 m. dalis darbų nuolat eksponuojami Klaipėdoje, netoli dailininko tėviškės. P. Domšaičio kūrybinis palikimas taip pat keliavo po Lietuvos bei užsienio muziejus.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo mėn.
Jonas Rustemas (1762–1835) – žymiausias XIX a. pirmos pusės Vilniaus dailininkas, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros dėstytojas (1797–1832), nuo 1811 m. – profesorius, savo kūryba ir pedagogine veikla padaręs didelę įtaką XIX a. Lietuvos dailės raidai. 1819 m. tapęs katedros ir visos Vilniaus meno mokyklos vadovu, Jonas Rustemas rūpinosi dailės dėstymo Vilniaus universitete tobulinimu, rengė mokymo programas ir dailės katedrų pertvarkymo projektus, koordinavo Grafikos ir Skulptūros katedrų bei litografijos dirbtuvės veiklą, rūpinosi mokyklos materialinės bazės stiprinimu, mokinių stipendijomis, stažuotėmis, apdovanojimais, mokslinių laipsnių teikimu, dailės galerijos kaupimu, taip pat organizavo studentų dailės parodas – pirmąsias grupines dailės parodas Vilniuje.
Jono Rustemo kūrybos sritys – tapyba, piešiniai, kortos, gyvieji paveikslai, architektūrinis švenčių apipavidalinimas. Savo darbuose dailininkas vaizdavo kasdienį Vilniaus gyvenimą, gatvėse ir salonuose sutiktus spalvingus tipažus, įvairių tautų atstovus (žydus, turkus, totorius), gydytojus, valstiečius, keliaujančius prekeivius ir kitus asmenis. Parodoje galima susipažinti su Jono Rustemo kūryba ir gyvenimo ypatumais. Eksponuojami informaciniai stendai su svarbiausiomis dailininko gyvenimo datomis, autoportretai, svarbių to meto mokslo ir kultūros figūrų (gydytojo Jurgio Reikovskio, teisėtyrininko prof. Mykolo Riomerio, valstybės taunautojo, visuomenininko Jono Gvalberto Rudaminos, 1830-1831 m. sukilimo dalyvio Medardo Končios, LDK didiko Pijaus Tiškevičiaus, LDK astronomo, matematiko, fiziko ir filosofo Jono Sniadeckio) bei kiti portretai.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki 2024 m. kovo 10 d.
Parodoje pristatomi du menininkės ir filmų režisierės Simonos Žemaitytės videodarbai. Filmuose, kurtuose Paryžiuje ir Londone prieš pasaulinę pandemiją ir po jos, tyrinėjamos žmogaus fantazijos, išgyventos patirtys ir tai, ką iš tikrųjų reiškia būti savo siekiamo gyvenimo projekto viduje. Ekrane istorijos pasakojamos judesiais ir pokalbių fragmentais, o kūnai čia tampa išgyventų patirčių ir vaizduotės peizažais.
„Besaikė meilė“ – tai urbanistinė opera „juodojoje dėžėje“, kurioje kalbama apie meilę, intymumą ir įvairovę. Videodarbas filmuotas po pirmosios pandemijos bangos, 2021 m. vasarą Londone. Jame ieškoma galimybių pasakoti istorijas per kūnišką atlikėjų subjektyvumą.
Filmas „Natiurmortas“ kurtas drauge su Jacques’o Lecoqo fizinio teatro aktoriais. Jis yra Žemaitytės doktorantūros tyrimo „Mirtis, mirimas ir vaizduotė“ dalis. Idėjų filmui autorė sėmėsi iš literatūros apie paliatyviąją slaugą, orientuotą į pacientą – mirtis čia suvokiama kaip perėjimo forma, procesas, o ne įvykis.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Keturios Vilniaus bibliotekos – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto ir Lietuvos audiosensorinė – bei Lietuvos nacionalinis dailės muziejus pristato parodą „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“. Pirmąkart vienoje vietoje visuomenei atveriamas išblaškytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų bibliotekų paveldas.
Vilniaus bibliotekose saugoma apie pusė milijono senųjų XV–XVIII a. knygų. Tokios gausybės iškart pažinti neįmanoma. Bet parodyti šių knygų įvairovę ir grožį, sužinoti, kas ir kodėl jas skaitė – galima. Parodoje lankytojai susipažins su devynių garsių LDK giminių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, Kosakovskių, Platerių, Oginskių, Huten-Čapskių, Lopacinskių, Tiškevičių –vieno kurio nors dvaro bibliotekos knygomis, o kartu – ir su šių bibliotekų savininkais – didžiaisiais LDK bibliofilais. Šios asmenybės, jų bibliofilinė veikla liudija plačią europinę Lietuvos kultūrinių ryšių amplitudę. Tikimasi, jog paroda paskatins ir tolesnius Lietuvos kultūros, bibliotekų ir knygos istorijos tyrimus.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Pasak parodos kuratorės V. Januškevičiūtės, visus A. Šeškaus kūrinius, tarp jų ir naujausią figūratyviąją tapybą, sieja iki spindesio išgrynintas savitas požiūris į meną. „Savo pastarųjų metų kūrinius menininkas gretina su saldainių popierėliais, vėjo išbarstytais paežerėje ir užbertais žemėmis. Vienintelės juos stebinčios akys – ne menininko ir ne žiūrovo, o nendrių, reginčių viską ir kartu ničnieko nematančių. Saldainiai, konditerijos fabrikas, popierėlius marginusių dailininkų veidai ir visi juos lietę (veidus, popierėlius) lyg ir šmėkščioja kažkur tolumoje, bet pats paveikslo vaizdas tirpsta nendrių šešėliuose, išblukęs, nuo visa ko atsietas, paskendęs savyje. Už pakrantės akmenų klupčioja irgi savyje paskendęs žiūrovas“, – rašo kuratorė naujojoje knygoje.
A. Šeškus, plačiai žinomas kaip fotografas, per daugelį savo kūrybos dešimtmečių yra sukūręs ir tapybos, ir grafikos darbų, objektų, išleidęs knygų. Prieš kelerius metus, ilgą laiką eksperimentavęs su skaitmenine fotografija ir spauda, menininkas atidėjo fotografiją į šalį ir grįžo prie tapybos. Nuo tada jis tapo kasdien.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Muziejuje pirmąkart eksponuojama 1936–1940 m. Kretingos apskrities Palangos miesto Burmistro nutarimų knyga, kuri padeda atskleisti platesnį XX a. 4 dešimtmečio Palangos kurorto gyvenimo kontekstą.
Palanga, XIX a. viduryje pradėjusi vystytis kaip privati grafų Tiškevičių vasarvietė aristokratų šeimoms, tarpukario Lietuvoje siekė plėtotis kaip modernus vakarietiškas kurortas, teikiantis poilsio ir pramogų paslaugas pasiturintiems poilsiautojams iš Lietuvos ir kitų šalių. 1932 m. priėmus Kurortų įstatymą, Lietuvoje kurortai pradeda veikti de jure: jiems suteikiamas kurorto statusas, įteisinamas pagalvės mokestis, keliami higienos ir kokybės reikalavimai. Nors valstybė prioritetą teikė sveikatinimo paslaugoms kurortuose, tačiau atliepiant modernėjančios visuomenės rekreacijos poreikius Palangai suteiktas poilsio pramogų kurorto statusas. Lietuvoje tuo metu buvo du svarbiausi kurortai: Birštonas – sveikatingumo kurortas ir Palanga – pramogų kurortas. Tačiau Palanga neapsiribojo pramogų kultūra – ji orientavosi ir į profilaktinę mediciną.
Tais pačiais 1932 metais Palangai suteiktas antraeilio miesto statusas – tuomet atskirtos valsčiaus ir miesto savivaldos, o metų pabaigoje surengti pirmieji rinkimai į miesto tarybą. Rinkimuose dalyvavęs Jonas Šliūpas 1933 m. tarybos buvo išrinktas pirmuoju Palangos miesto burmistru.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 26 d.
Parodos pavadinimas „Kaupti. Saugoti. Atskleisti“ ne atsitiktinai primena policijos šūkį. Šįkart pristatome Vilniaus muziejaus rinkinį, kuriame eksponatai dažnai yra tarsi įkalčiai, padedantys rekonstruoti vilniečių ir paties miesto istoriją. Portsigaras pasakoja apie lenkų tautybės vilniečių per(si)kėlimą į Lenkiją pokariu, o acto butelis – apie vieną seniausių iki šiol veikiančių miesto įmonių „Vilniaus degtinė“.
Tuo tarpu muziejaus tyrėjams dažnai tenka detektyvų vaidmuo. Jie ieško užuominų detalėse, kvočia liudininkus, nustato ryšius tarp daiktų, įvykių, žmonių ir atkuria pamirštas istorijas. Parodoje rasite 36 „bylas“, išnarpliotas ir dar ne.
Šia paroda atveriame užkulisius ir pasakojame, kaip veikia muziejus. Kaip jame atsiranda eksponatai? Kuo užsiima muziejaus darbuotojai? Kas slepiasi už durų, pažymėtų ženklu „Stop“? Kaip tikrovėje atrodo įstatyme numatyta svarbiausia muziejų veikla – „kaupti, saugoti, konservuoti, restauruoti, tirti ir populiarinti“?
Muziejaus rinkinyje – su Vilniumi susiję objektai ir istorijos: daiktai, vaizdai, dokumentai ir pasakojimai. Pradėję tuščiomis rankomis per trejus metus surinkome daugiau nei du tūkstančius mažų ir didelių Vilniaus gyvenimo „įkalčių“. Didžiąją dalį eksponatų gavome dovanų.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.
Paroda „Vilniaus dailė muziejuose. 1939-1944“ kviečia lankytojus susipažinti su naujausiais dailės istorijos tyrimais, sietinais su nacionalinės dailės paveldo formavimo procesais Antrojo pasaulinio karo metais. Parodos dėmesio centre – dvi stambiausios valstybinės dailės kolekcijos Vilniuje ir Kaune. Joje pristatomi kūriniai ir dokumentinė medžiaga atskleidžia, kokias paveldosaugos strategijas pasitelkė Lietuvos muziejininkai sovietų ir nacių okupacijų sąlygomis. Taip pat paroda preplečia NDG pagrindinės parodos „Vilnius, Wilno, Vilne 1918-1948“ kontekstus siekiant praplėsti žinias apie tarpukario Vilniaus dailės kūrinių integraciją į Lietuvos nacionalinius dailės rinkinius karo metais. Kai kurie jų šioje parodoje viešinami pirmą kartą po daugiau kaip aštuoniasdešimties metų, praleistų saugyklų tamsoje.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Parodoje eksponuojami didelio formato ankstyvieji Mikšio linoraižiniai ir jų ciklai, sukurti Detroite, Čikagoje, Niujorke. Nemaža estampų dalis – „rašmeninė grafika“, folkloro ar žinomų autorių tekstų remediacija, raidžių vaizdai. Pristatomi ir vieni iš svarbiausių menininko darbų – litografijų ir ofortų serijos, vaizduojančios garsaus XIX a. pradžios vokiečių rašytojo Georgo Büchnerio pjesės „Leonsas ir Lena“ (Leonce und Lena) veikėjus. Paryžiuje sukurti ofortai – tai Paryžiaus ir Venecijos miestų vaizdai, rafinuotos estetikos miniatiūros ir paminklai eilėraščiams. Ekslibrisai liudija plačius menininko socialinius ryšius. Pirmą kartą pristatomi pašto meno pavyzdžiai, sieję Mikšį su oficialiam dailės kanonui nepaklususiais sovietų Lietuvos menininkais Valentinu Antanavičiumi, Vytautu Kalinausku, Vincu Kisarausku, Edmundu Saladžiumi, taip pat – koliažai ir artimiausiems bičiuliams dažnai dovanotos klijuotinės menininko knygos.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2024 m. kovo 17 d.
Autorinėje parodoje pristatomi du nauji kūriniai: videofilmas „Vitrine morte“ ir instaliacija „Švytuoklė“. Atskirus kūrinius sieja atviro lauko idėja. Laukas interpretuojamas kaip erdvė be stabilių ribų, pažini begalėje skirtingų perspektyvų. Dėl jų laukas tampa nuolat steigiama socialine, politine teritorija, kurioje individualūs ir kolektyviniai subjektai įsitraukia į daugialypes ir prieštaringas tapatybės konstravimo praktikas. Šios praktikos niekada nėra iki galo skaidrios, nes subjektų dalyvavimą veikia pasąmonė, slopinami troškimai ir skirtumai. Fragmentiškumai, nestabilumai, būdingi atvirame lauke vykstantiems socialiniams procesams ir su jais susijusioms erdvinėms formoms, leidžia stebėti, tyrinėti ir dramatizuoti jų klaidingus atpažinimus. Abiejuose kūriniuose procesų ir struktūrų klaidingi atpažinimai apmąstomi pasitelkiant tarp dokumentalumo ir vaizduotės esančius vizualinius pasakojimus. Juose keliami ir ankstesnei autoriaus kūrybai aktualūs tapatybės, galios, atminties politikos klausimai. Jie plėtojami lyg klostė po klostės išskaidant ir naujai sujungiant įvairių laikiškumų, erdvių, socialinių praktikų vaizdiniją. Tik ar visos klostės yra iš tos pačios plokštumos? O gal nemačiomis sluoksniuojasi skirtingi laukai?
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Parodoje pristatomi vieni iš įdomiausių gausios Gotikos epochą reprezentuojančios kolekcijos radinių – gotikiniai plokštiniai kokliai. XV a. viduriu datuojamą koklių kolekciją sudaro apie 650 koklių ir jų fragmentų, puoštų mažiausiai 60-ia skirtingų siužetų. Gotikos epochai priskiriama ir dalis XV–XVI a. sandūros koklių. Visi šie kokliai dekoruoti heraldiniais ženklais, biblinėmis bei šventųjų gyvenimo scenomis, mitologiniais ir kasdienio gyvenimo siužetais. Tyrimų metu atrastų koklių pagrindu, rekonstruojant Valdovų rūmų Gotikos laikotarpio salę, buvo atkurta ir XV a. vidurio krosnis. Iš koklių suręstos krosnys buvo ne tik šildymo įrenginiai, bet ir vienas svarbiausių interjero akcentų, atspindintis to meto Lietuvos valdovų ir diduomenės pasaulėžiūrą, besiformuojančias heraldikos tradicijas, estetines nuostatas. Gotikos epochai priskiriamų radinių stilius rodo, kad šiuo laikotarpiu Lietuva galutinai įsitvirtino Europoje kaip lotyniškosios civilizacijos dalis, o kokliuose užfiksuoti ženklai leidžia pažinti to meto valdovų, diduomenės, dvasininkų valdžios simbolius, tikėjimo ženklus, mitologinius ir kasdienybės siužetus.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 28 d.
Ekspozicijoje – arti 200 kūrinių, atkuriančių skirtingų laikmečių Vilniaus istorijos, Vilniaus ikonografinės raidos fragmentus. Tai ir XIX amžiaus Vilnius, kurį parodoje bene išsamiausiai atspindi Pauliaus Galaunės grafikos rinkinys su vyraujančiais litografuotais Vilniaus architektūros ir dailės paminklų atvaizdais, ir XX a. pirmosios pusės miestas, apie kurį išsamiai pasakoja autentiški, dokumentuojantys miestovaizdį Mstislavo Dobužinskio peizažai, rafinuoti Jerzy Hoppeno ofortai, taip pat gausi eksponatų grupė, primenanti ypatingai jautrią miesto ir visos valstybės istorijos temą – beveik du dešimtmečius trukusią Lenkijos okupaciją. Parodoje – ir sovietinės okupacijos laikotarpio tapybos, grafikos kūriniai, kurti kontroversišku suvaržymų periodu, bet nestokojantys drąsaus modernistinio žvilgsnio, kupini koloristinės raiškos ir nuotaikų – savotiškos pasipriešinimo ideologinėms temoms kalbėjimo manieros.
Romantiška, nostalgiška, mitologizuota, įtampos ar nacionalinio naratyvo pagrindu konstruota Vilniaus vizualinė tapatybė skleidžiasi ir tarp žalių miesto bromų veda mus sostinės erdvių ir laiko labirintais pro neatsitiktinai parodos vizualiniam dizainui pasirinktas arkas, simbolizuojančias minčių ir dvasios kilimą link aukštesnių idealų, stiprybę, siekį, virsmą tarp būtojo ir būsimojo laiko.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 30 d.
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
Paroda ir konferencija kviečia į žymiuosius Gedimino laiškus pažvelgti kaip kultūrinį raktą, atvėrusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes kitų šalių amatininkams ir kūrėjams. Atvykėliai iš Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų ir kitų šalių įvairiais laikotarpiais prisidėjo prie Lietuvos vizualinės kultūros formavimosi, o Vilniuje vietos ir užsienio idėjų bei patirčių jungtys tapo ypač ryškios ir savitos.
Vilnius visuomet traukė užsienio pirklius, amatininkus ir menininkus. Valdovo dvaro auksakaliai ir Vilniaus monetų kalyklos meistrai, didikų rūmuose ir jų funduotose bažnyčiose dirbę tapytojai, architektai bei skulptoriai, į draugijas susibūrę kūrėjai ir Vilniaus universiteto profesoriai kartu su vietiniais vilniečiais kūrė Lietuvos sostinę. Su jų vardais ir nuopelnais miesto kultūrai parodoje supažindins daugiau nei 130 XVI a. – XIX a. pirmos pusės eksponatų.
Dar XV a. pabaigoje iš Lenkijos bei Vokietijos į miestą atvykusi talentingų auksakalių grupė įkūrė pirmąjį mieste Vilniaus auksakalių cechą. Ne vienas patyręs meistras į sostinę atvyko ir asmeniškai pakviestas Lietuvos didžiojo kunigaikščio. Paskutiniųjų Jogailaičių laikais Vilniuje dažnai skambėjo itališki vardai, tokie kaip Džovanis Marija Padovanas (Giovanni Maria Padovano), Petras Platina (Pietro Platina), Rokas Markonis (Rocco Marconi) ir kiti.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. balandžio 21 d.
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo mėn.
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pantomimos pradininkas, avangardistas, 7-ojo dešimtmečio legenda. 21-erių metų likimo atblokštas į Lietuvą padarė didžiulę įtaką mūsų šalies teatralams, šokėjams bei baltiškos kultūros tyrinėtojams. Šios parodos idėjos autorius, architektas ir dizaineris yra Modrio Tenisono sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs jo veiklos tęsėju. Ekspozicijoje atsiskleidžia pantomimos judesio ir baltiškų ženklų ryšys: judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Tai atsispindi M. Tenisono piešiniuose, baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklas) brėžiniuose, sistemos prototipuose bei Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ vaizdo įrašuose ir nuotraukose. Parodą papildo ir paties M. Tenisono vedami edukaciniai užsiėmimai: vaizdo įrašuose jis pasakoja ir rodo, kaip galima susikurti individualias baltiškas juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. gegužės 19 d.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas didžiulis Putvinskių šeimos archyvas, kuris yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tad paroda – neeilinė galimybė susipažinti su šiuo išskirtiniu archyvu. Beveik penkiasdešimt metų slėptas po žeme, išlikęs, atrodytų, neįmanomomis aplinkybėmis, archyvas šiandien tarsi simbolizuoja atminties galią. 1940–1944 m. šį archyvą Putvinskių šeimos nariai paslėpė su viltimi, kad jis bus išsaugotas vėl atgimsiančiai nepriklausomai Lietuvai. Archyve rasta knyga su V. Putvinskio-Pūtvio dukros Sofijos įrašu: „Kai vėl atgys Nepriklausoma, brangus broli lietuvi, kurs surasi šiuos suslėptus dokumentus, panaudok juos, kad išpopuliarinti Tautoje Vlado Pūtvio idėjas“. Viltys išsipildė – Lietuva atgimė, archyvas buvo surastas, o jame slėpti V. Putvinskio-Pūtvio rankraščiai šiandien skleidžia jo idėjas, kalba apie jo siekius ir įvairiapusę veiklą, perteikia jo epochos vertybes, kalba apie nepriklausomą Lietuvą ir ją kūrusius žmones. Laiko, drėgmės, aplinkos sąlygų išblukintos, pažeistos, tačiau išlikusios vertybės tik sustiprina įspūdį apie trapią, o kartu ir nesunaikinamą atmintį. Sofijos Pūtvytės įrašas tapo parodos koncepcijos pagrindu ir buvo panaudotas parodos pavadinime.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) 2024 m. balandžio 21 d.
Parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė parodai atrinko beveik šimtą XX a. antros pusės dailės kūrinių iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio. Natiurmorto žanro kūriniai gana retai eksponuoti savarankiškose parodose, tik vienas kitas rodytas personalinėse arba bendrose parodose.
Parodoje „Kasdienybės liudininkai. Natiurmortas kaip laikmečio re(de)konstrukcija“ bus pristatyti mažiau žinomi, nematyti kamerinio žanro natiurmortai – „tylieji kasdienio gyvenimo liudininkai“ iš XX a. antros pusės Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio. Pasak kuratorės N. Nevčesauskienės, „Vincentas van Goghas 1985 m. nutapė natiurmortą „Trys batų poros“, kuris jauniems dailininko kolegoms pasirodė gan keistas. Tačiau netrukus šie gerokai nudėvėti batai virto vienu įspūdingiausių dailininko autoportretiniu liudijimu“. Parodos kuratorė tikisi, kad būtent ši paroda padės žiūrovams pažvelgti į kasdienybę kitokiu žvilgsniu.
Parodoje eksponuojami tapybos, grafikos, fotografijos, keramikos, tekstilės kūriniai atkleidžia ne tik protestą prieš ideologinę sovietinę sistemą, bet ir skatina mąstyti bei suprasti to meto kasdienybę. Parodos kuratorė išryškina, kaip sovietinis laikotarpis veikė natiurmorto žanrą, kokios meninės priemonės buvo naudojamos, kaip kito naratyvai, kompozicijos, spalvų ir formų idėjos. Kelia klausimą, ar atkūrus nepriklausomybę ir mene išryškėjus postmodernizmo tendencijoms, natiurmortas liko aktualus, ar ištirpo ready-made ir kituose konceptualiuose ieškojimuose?
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma tarptautinė paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“. Šia paroda minime šventojo kankinystės metines.
Paroda ne tik atskleidžia šv. Juozapato asmenybę bei veiklą, bet ir pasakoja istorinį jo gyvenimo kontekstą, primena Brastos unijos, padėjusios Graikų apeigų Katalikų (Unitų) Bažnyčios pagrindus, aplinkybes, Bazilijonų ordino įkūrimą ir veiklą. Šventojo jubiliejus suteikė progą parodoje sutelkti Lietuvoje išlikusį mažai tyrinėtą Unitų Bažnyčios paveldą. Parodoje pristatoma unikali XVII a. rytų apeigų liturginių drabužių kolekcija ir unitų vyskupų portretų galerija iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, šv. Juozapato relikvijas saugantys relikvijoriai, pirmieji šventojo atvaizdai senuosiuose leidiniuose, ankstyvieji jo biografijų leidimai bei paskelbimo šventuoju etapus iliustruojantys dokumentai. Iš Lvivo atgabentos 26 vertybės, dauguma – unikalūs šv. Juozapato atvaizdai, atskleidžiantys jo gerbimo raidą nuo beatifikacijos XVII a. iki XX a. atvaizdų.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 27 d.
Bokšto pamatus skalavo potvyniai, gaisrai lyg krosnyje degino konstrukcijas, lydė akmenis ir plytas, vykstant karams mūrus ardė šaudmenys; aplink vaikščiojo didikai ir amatininkai, šventieji ir išdavikai, priešai ir mylimieji. Architektai, mūrininkai, dailidės, kariai, varpininkai ir laikrodininkai zujo aukštyn žemyn mediniais ir mūriniais bokšto laipteliais. Nuo XVI a. čia skambančius varpus girdėjo visi miestelėnai. Jau 350 metų – lygiai pusę Vilniaus amžiaus – laiką skaičiuoja Jono Delamarso nulietas valandų varpas, jo dūžiai yra seniausias kultūrinis garsas Vilniuje. Prie bokšto sugalvoję norą, vaikai sukasi ant „Stebuklo“ plytelės. Vyresnieji dar pamena, jog ne taip seniai, prieš keliasdešimt metų, šalia nusitęsė visą pasaulį nustebinęs Baltijos kelias, o po šio įvykio atėjo stebuklui prilygstanti laisvė ir nepriklausomybė. Šioje parodoje siekiame priminti svarbiausius mūsų miesto, valstybės, Bažnyčios įvykius ir asmenis – visa tai yra atskaitos taškai norint perprasti mūsų sostinės kaitą. Kviečiame tyrinėti parodą, stalčiukuose paslėptas, ant stiklų per visą bokšto aukštį nutupdytas istorijas. Baldo stalviršyje perskaitysite ne tik Vilniaus, bet ir Europos įvykių laiko juostą.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo mėn.
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo 4 d.
Paroda „Modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“ pasakoja apie tarpukario architektūrą, kuri tuo laikotarpiu puošė miestą ir išliko iki šių dienų. Ši architektūra labai vertinga. Kauno modernizmo pastatų vertė ir išskirtinumas buvo pripažintas pasauliniu mastu – jie įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Šios architektūros pastatais gali didžiuotis ir Šiauliai. Vienas iš Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros kūrėjų buvo Karolis Reisonas, 1922–1930 m. dirbęs vyriausiuoju Šiaulių miesto inžinieriumi. Vienas iš jo Šiauliuose suprojektuotų pastatų – Venclauskių namai-muziejus. Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai kvies lankytojus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją. Kurdami, statydami, įsitraukdami į kūrybinį procesą, vaikai patys galės pasijusti architektais. Aplinka kvies žaisti – projektuoti ir statyti namus, tiesti kelius, sodinti medžius, pažinti istoriją ir tarpukarį. Kurti naujus pasaulius ir erdves žmogui – kaip kadaise architektai sukūrė Šiaulių miestą.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Karlo Eulensteino kūryboje vyrauja pajūrio, pamario gamtos, gimtosios Klaipėdos vaizdų motyvai, kasdieniškas žvejų gyvenimas. Rytprūsių dailės paveldo žinovas, bendros parodos kuratorius dr. Jörnas Barfodas rašo: „K. Eulensteinui pavyko rasti naują savarankišką tapybinę (vaizdinę) kalbą savo Klaipėdos krašto, senųjų motyvų vaizdavimui. <…> Žavi ryškiai mėlyna, raudona, geltona, kartais ir švelniai žalia ar šviesiai pilka spalva, tačiau visada išlieka iš K. Eulensteino prieškario darbų pasivejantis tamsumas ir sunkumas. Paprastesnių, bet stiprių kontūrų juoda spalva kartais atrodo beveik plokščia, dominuojanti. Akivaizdu, kad dailininką veikė Emilio Nolde’s ir Georgo Rouaulto kūryba. Tačiau jo darbų neįmanoma visiškai priskirti vienai ar kitai krypčiai. Taigi terminus „ekspresionizmas“ arba „vėlyvasis ekspresionizmas“ jo kūrybai galime pritaikyti savitai, t. y. „eulensteiniškai“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos. Parodoje apimami visi svarbiausi istoriniai etapai. Jau minėti viduramžiai, Apšvietos epocha, kai masonai ir iliuminatai buvo apkaltinti Prancūzijos revoliucijos inicijavimu, pateikiami pirminiai šaltiniai, kurių „dėka“ sąmokslas išplisdavo lyg virusas. Vėliau – nuožmiausių XX amžiaus diktatūrų tarpsnis, parodantis, kaip kadaise gimusios sąmokslo teorijos tampa visuomenės manipuliacijos įrankiu, privedusiu prie vienos didžiausių žmonijos tragedijų – totalitarinių sistemų „valstybės priešų“ masinio naikinimo. Šaltojo karo tarpsnis turbūt kaip niekad išmokė visuomenes nepasitikėti niekuo ir bijoti visko. Nuo atominės bombos grėsmės iki kolorado vabalų. Neramūs laikai – karai, istoriniai sukrėtimai, revoliucijos – visuomet buvo palankūs sąmokslo teorijų sklaidai. Tad ir XXI amžiaus žmogus, paveiktas vis daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais, vis neramiau kalbančiais apie klimato kaitą, nei technologijomis, kurių progresu naudojasi.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.
Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip. Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus. „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – tai „neišspręstos kompozicijos“ atvejo analizė, iliustruojanti kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus, buvusio tremtinio, kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija. Parodos kontekste ji referuoja į sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus. Ekspozicijoje dekonstruojami žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo tėvynės karo“ (DTK) naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Parodoje vaikams „Troleibuso ūsai“ keliausime gatvėmis, kurios galėtų driektis bet kuriame pasaulio mieste, pilname vaikų, kasdien užsukančių į parduotuvę, parką, biblioteką, mokyklą, polikliniką, stadioną ar pieno barą. Miesto istorijas pasakos MO kolekcijos kūriniai, knygų personažai, kvapai, garsai ir netgi eilėraščio posmai! Vaikus kviesime meną patirti neįprastai: atmosferą kurs įtrauki scenografija, šviesa bei garsas. Šių elementų dėka paroda taps netikėtų patyrimų kupina erdve. Žaisti ir pažinti meną galės visa šeima, tačiau ypatingą dėmesį skirsime vaikams nuo 6 iki 10 metų amžiaus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 7 d.
Pirmojoje parodos dalyje „Identitetas kaip realybė“ pristatomi iki 1990-ųjų aktyviausiai kūrę fotomenininkai. Jiems teko laviruoti tarp tuometinių oficialių reikalavimų ir kūrybinės laisvės troškimo. Antrojoje dalyje – 9 dešimtmetyje debiutavusi fotografų karta. Ji savo kūryboje nagrinėjo sudėtingus individo ir visuomenės santykius valstybės politinio lūžio fone. Trečioji parodos dalis „Identitetas kaip idėja“ kviečia susipažinti su XXI a. sukurtais darbais. Parodoje pristatomos Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Romualdo Požerskio, Rimaldo Vikšraičio, Vaclovo Strauko, Romo Juškelio, Virgilijaus Šontos, Violetos Bubelytės, Gintauto Trimako, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Treigio, Alfonso Budvyčio, Gintaro Zinkevičiaus, Lauros Garbštienės, Akvilės Anglickaitės, Dovilės Dagienės, Tado Kazakevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Vytauto Kumžos fotografijos. Didžioji kūrinių dalis yra iš LNDM fotografijos rinkinio. Kitus parodai skolino autoriai ir „The Rooster Gallery“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
Jau ketvirtą dešimtmetį gyvename nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje. Ilgam atskirti nuo Vakarų pasaulio tapome neatsiejama jo dalimi: esame Europos Sąjungoje, esame NATO. Kokį kelią įveikė Lietuva nuo nepriklausomybės paskelbimo 1918-ųjų vasario 16-ąją iki tol, kol paskutinis buvusios Sovietų Sąjungos kareivis paliko mūsų kraštą? Ką teko išgyventi, patirti ir paaukoti praeities kartoms vardan jos, laisvos Lietuvos?
Šioje parodoje primename svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos lūžius: pirmųjų savanorių kovas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą; brutalų sovietinės ir nacistinės okupacijos penkmetį (1940–1944); įkvepiantį, dešimtmetį trukusį partizaninį karą (1944–1953) ir galiausiai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį neįtikėtinai vieningą laisvės sąjūdį, atvedusį į ilgai siektą tikslą – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Ši paroda pasakoja ne vien Lietuvos istoriją, bet atspindi ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų (ir tebeokupuojamų) šalių istorines patirtis bei siekius – būti laisvomis, gebančiomis apsiginti, bet nebijančiomis prireikus stoti su jomis į kovą vardan jos – tėvynės.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu ir pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 10 d.
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Politiniai sprendimai lėmė A. Smetonos karjerą ir valstybės ateities kelią. Abu kartus, 1919-aisiais iš Lietuvos Tarybos, o 1926-aisiais iš perversmo organizatorių, gavęs siūlymą tapti Valstybės Prezidentu, A. Smetona svarstė ir šeimos situaciją, ir savo asmenines politines ambicijas, ir susidariusią padėtį valstybėje. Jei šie politiniai pasirinkimai priklausė daugiau nuo asmens valios, tai kiti sprendimai priimti kolegialiai. Pavyzdžiui, visi trys ultimatumai (Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) svarstyti kartu su bendražygiais, Vyriausybės nariais ir kariuomenės vadovybe. Ar galėjo Prezidento valia lemti kitokius sprendimus – klausimas atviras ir kviečiantis diskutuoti.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2024 m. birželio 14 d.
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Parodoje pristatomi atvirukai ir atvirlaiškiai iš kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, kariljonininko Aleksandro Kačanausko (1882-1959) kolekcijos. Daugumą atvirukų kompozitorius įsigijo pats, studijuodamas ar lankydamasis įvairiose užsienio šalyse bei keliaudamas Lietuvoje. Kitus atvirukus muzikui atsiuntė kolegos, draugai, giminaičiai: Veronika Podėnaitė, Juozas Naujalis, Juozas Byla ir kt.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 23 d.
