„Žemyn triušio urvu“
Parodoje „Žemyn triušio urvu“ pristatant Baltijos šalių menininkų kūrinius gilinamasi į pagonybės, dvasingumo ir sąmokslo teorijų reiškinius. Paroda siūlo į pagonybę ir dvasingumą pažvelgti kaip į romantizuotą istorinį prieglobstį, o čia pat – atkreipti dėmesį į jo kismą šiais laikais, dvasingumui vis dažniau įgaunant konspiracinių bei komercinių elementų.
Parodoje eksponuojami nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų sukurti kūriniai atskleidžia skirtingų kartų ryšį ir tai, kaip skirtingų laikmečių socialiniame bei politiniame kontekste menininkų įgytos patirtys reikštos ir tebereiškiamos per eskapizmo, įgalinimo bei konspiritualumo – arba konspiracinio dvasingumo – prizmes.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 3 d.
Algimantas Jonas Kuras: „Himnas perskilusiai šypsenai“
Ši paroda – lyg poetinė retrospektyva, apžvelgianti žinomo tapytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrybą ir išryškinanti jos aktualumą šiandien klestinčiame ekologinių, kvazireliginių ideologijų kontekste. Žmogaus poveikio gamtai, taršos, gamtinių resursų išnaudojimo, žaliavų antrinio panaudojimo, gyvūno kūno preparavimo, žmogaus-daikto-mechanizmo problematika dažnai kultivuojama dabartiniame meno, gamtos ir socialinių idėjų lauke. Ekokatastrofinė nuotaika persmelkusi visą mūsų kasdienybę ir ateitį. Žvelgdami į A. Kuro tapybą, galime lengvai apsigauti, jei joje matysime tik ekologines temas, – autorius sau kėlė tikslus priešintis vyravusiam ideologiniam fonui ir optimistinės sovietmečio realybės propagandai.
Monumentalius mechanizmus, idealizuotus, suestetintus industrinius peizažus ėmė keisti kasdienių situacijų ir aplinkos vaizdavimas: mėsos malimo mašinėlės, žmonės viešajame transporte ar tualetuose, iš sraigtasparnio chemija tręšiami pasėliai… Autorių masino visa tai, kas progresą postuluojančioje sovietinėje kultūroje buvo laikoma paribiais: apleistos vietovės, sandėliukai, miške išverstos šiukšlės, kurias ne tik panaudodavo kaip tapybos motyvus, bet ir parsinešdavo į dirbtuves kaip įdomius skulptūrinius ready made’us, iš kurių konstruodavo asambliažus arba instaliuodavo savo aplinkoje.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 16 d.
Andrej Polukord: „Nežinomi grybai“
Antropoceno epochos vertybės gręžiasi į žmogaus sąžinę ir beda pirštu į žmoguje vis dar gyvą grobuonio instinktą. Ilgai klestėjęs gamtos išteklių pajungimas besaikiam vartojimui, žmogaus dominavimas gyvosios gamtos atžvilgiu ir jos kontrolė šiandien keičiami naujais pasakojimais apie žmogaus atsakomybę ir planetos ateitį. Jaunosios kartos tarpdisciplininio meno kūrėjo Andrejaus Polukordo (g. 1990) paroda „Nežinomi grybai” kviečia pasinerti į paradoksų ir pokštų kupiną distopinę pasaką, nukeliančią į mišką, kuriame auga grybai.
Įvairių šalių tautosakoje ir mitologijoje grybai pasižymi ypatingu statusu. Siejami su gamtos dvasiomis ir vaisingumu, taip pat su chtoniška mitine būtybe – velniu – ir jam priskiriamomis mirties bei pinigų sferomis. Dažnai grybai perteikiami kaip gyvos, net žmogiškos būtybės, pasirodančios ne visiems, o tik ypatingiesiems, apdovanotiems grybų laime arba sėkme.
Visgi grybų karalystėje gausu ir neįprastų, nežinomų rūšių. Būdamas ne tik sėkmingas grybautojas, bet ir grybų kolekcininkas, A. Polukordas šioje parodoje supažindina su naujomis, invazinėmis grybų rūšimis, kurias pramoniniu būdu išauginome ir miške pasėjome mes patys.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 9 d.
„Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“
Vytauto Kasiulio muziejų pasiekė Kumu muziejuje Taline eksponuota paroda, skirta trijų Baltijos šalių dailininkių – Malle Leis (1940–2017), Maijos Tabakos (1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) sovietinės eros pabaigos – 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio – kūrybai. Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūrinių, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos kiekvienos darbai sukuria kitų dviejų suvokimui. Visos trys menininkės yra sukūrusios darbų, kuriuose jų herojė išžengia iš paveikslo erdvės ir atsuka žiūrovui nugarą, atverdama išėjimo arba skverbimosi į naują teritoriją vizualines metaforas. Kituose paveiksluose menininkės žaidžia su daugybiniais rėmais, išjudinančiais stabilios ir vieningos realybės pojūtį.
Leis, Tabaka ir Rožanskaitė – visos buvo išskirtinės menininkės sovietų okupuotose Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Išsilavinimas, kurį jos gavo dailės institutuose Taline, Rygoje bei Vilniuje 6-ame ir 7-ame dešimtmečiais, ideologiniais bei estetiniais principais buvo panašus, bet jos labai greitai iš tų principų išsiveržė: nebūtinai tiesiogiai priešinosi tuometinei šių mokyklų meno vagai, bet nardė po tuos vandenis taip, kad išklibintų tarsi savaime suprantamus motyvus bei gestus, o prasmes panardintų neaiškumo pursluose.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki rugsėjo 8 d.
„Kontr-argumentas VI: Autsaideriai“
Kai kultūrinės hegemonijos keičia savo normines galios formas ir nebegalima identifikuoti tų pačių dominavimo matricų, kurios ilgą laiką buvo būdingos institucijoms, kyla klausimas, ar vis dar įmanoma subversyvi intervencija į organizmą, kurio stiprybe tapo atvirumas ir įtrauki įvairovė? Kur slypi alternatyvių idėjų skleidimo, pasipriešinimo, opozicijos potencialas? Ar įmanoma veikti išvengiant dalyvavimo sistemoje, ir ką reiškia šiandien būti autsaideriu?
Autsaideriai bando pasaulį atpažinti tokį, koks jis yra, būti realistais, būti dalimi, atrasti ir žemėlapiuoti neištirpstančių ledynų lytis, pirštu rodyti į heterogeniškas erdves homogenizuojančias vertybes, intelektines madas, savireferencinius socialinius ryšius ir vidinius antagonizmus. Bet jei norime ką nors pakeisti, mums nereikia atmesti to, kas jau yra sukurta, mums reikia rasti sąlygas infiltracijai, galimybes veikti sistemos viduje, būti diversine grupe, „penktąja kolona“, kuri eksploatuoja institucijų pažeidžiamumą – jų atvirumo pažadą, leidžiantį pramušti baltų plokštumų išores ir užskvotinti už jų esančias erdves, subversiškai pasinaudoti gravitacijos centrais ir jų infrastruktūra, atminties kūrimo ir ateities kontrolės galiomis, suvirpinti sustabarėjusią kaitą ir pasinaudoti, siekiant apgriauti konsensuso regimybę.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gegužės 19 d.
„Kosmosas. Lemas. Juvelyrika“
Parodoje šiuolaikinės juvelyrikos kūrėjai apmąsto kosmoso ir vieno ryškiausių XX a. rašytojų fantastų, futurologų, filosofų Stanisławo Lemo kūrybos sąsajas.
„Šiuo metu, kai žemiškoji egzistencija atrodo kaip niekada trapi, menininkai vėl kreipia žvilgsnį į kosmosą, literatūrą ir vidinį „aš“. Nors kosmosas ženklina tai, kas mums nepasiekiama, tačiau jis visuomet traukė žmonių žvilgsnius ir žadino vaizduotę. Kita vertus, juvelyriniuose darbuose, nors jie ir nedidelio formato, bet įdėmiau pažvelgus, galime rasti idėjų kosmosą“, – teigia parodos koordinatorė dr. Jurgita Ludavičienė.
Tarptautinėje šiuolaikinės juvelyrikos parodoje kosmosą tyrinėja ir savo kūrinius pristato 97 menininkai iš Lenkijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Suomijos, Australijos, Nyderlandų, Estijos, Ispanijos, Japonijos, Lietuvos, tarp jų ir tarptautiniu mastu pripažinti autoriai bei autorės.
Keliaujančią parodą organizuoja Vroclavo Eugeniuszo Gepperto meno ir dizaino akademija. Paroda jau buvo pristatyta Gdanske, Vroclave (Lenkija), Mariaheide (Nyderlandai), dabar ji atvyksta į Vilnių. Toliau numatoma ją eksponuoti Vienoje, Londone ir Hiustone.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki balandžio 7 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks balandžio mėn.
„Subtili mėlyna: ką matė stiklo akutės?“
Vieno eksponato parodoje „Subtili mėlyna: ką matė stiklo akutės?“ pristatomas Palangos kapinyno moters kape rastas unikalus masyvus smeigtas kryžine galvute su prikabintų sudėtinių kabučių juosta. Smeigtas ir kabučiai yra žalvariniai, padengti plonomis ornamentuotomis sidabro plokštelėmis, galvutė papuošta kūgeliais, o kabučio plokštelės inkrustuotos mėlyno stiklo akutėmis. Puošybinės detalės iš mėlynos spalvos stiklo – karoliai, papuošalų akutės – tuo metu buvo ir prabanga, ir geidžiama madinga detalė.
Mirusioji pomirtinei kelionei buvo išruošta prabangiai. Jos galvos dangalas galėjo būti susegtas žalvarine lankine žieduotąja sege su galvute, papuošta sidabro plokštele ir mėlyno stiklo akute. Ant mirusiosios krūtinės rastu dideliu smeigtu kryžine galvute su plokštelių kabučiais greičiausiai buvo susegta austinė skraistė ar skara. Smeigtas žalvarinis, padengtas plonomis sidabro plokštelėmis, galvutės kryžmos užbaigtos apskritomis plokštelėmis su kūgeliais. Prie smeigto prikabintas kabutis iš pusmėnulio ir skirtingo dydžio stačiakampio formų plokštelių, tarpusavyje sujungtų grandelėmis. Kabučiai, kaip ir smeigto galva, padengti sidabru ir iškalstyti ornamentu. Viršutinė ir apatinė kabučio plokštelės inkrustuotos mėlyno stiklo akutėmis. Prie apatinės plokštelės prikabintos penkios grandinėlės su klevo sėklos formos kabučiais galuose.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki gegužės 5 d.
Arūnas Baltėnas: „Žemaičių šeimos istorija"
Fotomenininko Arūno Baltėno kūryboje jau daugiau nei tris dešimtmečius fiksuojamas praeinantis laikas. Tai – šviesi ir pozityvi fotografija, kartais pasižyminti nostalgija bei sentimentaliu grožiu. Viena pagrindinių temų – laikas ir dėl jo išryškėjantys pakitimai, slinktis, sustojusio miesto akimirkos. A. Baltėno nuotraukos pasižymi motyvų įvairiapusiškumu – tai ne tik architektūra, bet ir žmonių fotografijos, portretai, nuolat besikeičianti aplinka ir su ja susijusi istorija.
Autoriaus dėmesys autentiškai lietuviškai sodžiaus esačiai išryškėjo dar kuriant seriją „Namų tyloje”. O naujajame darbų cikle „Žemaičių šeimos istorija” A. Baltėnas pateikia fotografijas, kurtas pastaruosius 15 metų, kuriose su didele atida ir jautrumu pasakoja apie vienos šeimos gyvenimą.
„Nuo 2009-tųjų metų iki šiol fotografuoju Kimčių šeimyną, gyvenančią atokiame vienkiemyje Mažeikių rajone. Tik pradėjus fotografuoti, šeimoje buvo: vyras, žmona, dvi dukros, sūnus ir vyro mama. Šiuo metu sodyboje gyvena vyras su žmona, mama mirė prieš kelis metus, vyriausia duktė ištekėjo ir turi tris vaikus, gyvena netoliese, jauniausia dukra ištekėjo šį pavasarį.
Per visus šiuos metus fotografavau šios šeimos kasdienius darbus visais metų laikais, šventes (vestuves, krikštynas, Velykas), laidotuves. Šeimos gyvenimas labai skiriasi nuo mums įprasto šių dienų ritmo: jie gyvena 19-o amžiaus troboje, turi daug naminių gyvulių, paukščių, dirba apie 50 hektarų žemės. Ypač artimi jų tarpusavio santykiai, nežiūrint sunkių darbų ir užklumpančių ligų bei kitų negandų, visi namiškiai puikiai sutaria ir pasitiki vienas kitu. ” – pasakoja Arūnas Baltėnas.
„Prospekto” galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Vietinis“
Jau 15 metų Rimaldas Vikšraitis yra vienas geriausiai pasaulyje žinomų Lietuvos fotografų. Po 2009 metais Arlio fotografijos festivalyje pelnyto prizo, kuriam Rimaldą nominavo britų fotografijos legenda Martinas Parras, autoriaus parodos rengiamos visame pasaulyje, knygos ir katalogai leidžiami novatoriškų leidyklų, beveik nė viena Lietuvos fotografijos reprezentacija neapsieina be R. Vikšraičio darbų.
Parodoje „Vietinis“ žiūrovai bus pakviesti susipažinti su mažiau rodytais ir eksploatuotais ankstyvaisiais Rimaldo Vikšraičio kūriniais. Skirtingai nei populiariausiuose cikluose „Pavargusio kaimo grimasos“ ar „Vienkiemio godos“, 1975–1985 kurtose fotografijose dar ne tiek daug destruktyvių ar groteskiškų elementų, bet jau labai ryškus autoriaus siekis parodyti gyvenimo ir būties paradoksus bei komiškumą. Fotografavimas būnant savo fotografuojamųjų artimu pažįstamu, personažų netraktuojamu prašaliečiu, sukuria tik R. Vikšraičiui būdingą fotografijų atmosferą. Skirtingai nei daugelis menininkų, R. Vikšraitis vuajeristiškai nestebi ir neegzotizuoja lietuviškos periferijos, jis tiesiog ten yra, jis yra tos aplinkos vietinis. Kaip pastebėjo ir jau minėtas M. Parras, Rimaldo fotografijos nepasakoja apie kažką nepažinaus ar retai sutinkamo, jos fotografuotos taip, it fotografas pats dalyvautų tame vakarėlyje. Dėl tokio artumo savo fotografijų herojams tos komiškos ir paradoksalios situacijos niekada netampa pašaipomis ar egzaltuotais pasakojimais. Todėl ir vienos Kauno fotografijos galerijos išleistos R. Vikšračio knygos pavadinimas „Tikras pasaulis“, atrodo, galėtų apibendrintai nusakyti visą autoriaus kūrybos esmę.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki gegužės 25 d.
Dominykas Andriuškevičius: „½ ir 6 Kamakuros”
Pristatoma fotografijų serija, juostinių filmų haiku, vitražo ir keramikos kūriniai, vinilinis eksperimentinės muzikos albumas, tekstai bei performatyvios akcijos tarsi nuolat kintanti įtrauki patirtis, sukurta iš to, kas buvo.
Iš to, kas buvo pirmiausia nusako praeitąjį laiką, kurio skirtingus atspindžius tarpdisciplininėje D. Andriuškevičiaus kūryboje galima nepailstamai rankioti. Tai ir koketavimas su tikrais ir išgalvotais (tik ne fantastiniais, bet gyvais popieriaus lapuose) bohemos personažais, brydės nutiesimas į 1960-ųjų estetiką, lydintis jausmas lyg vaikštinėtume po senus rūsius ir sendaikčių sąšlavynus, kuriuose slepiasi laiko patikrinti ir magiją fiksuojantys inkliuzai. Tad iš to, kas buvo nusako ir tam tikrą, laiko neapibrėžtą ir labai fizišką, erdvę, kurios resursais naudojantis kažkas buvo sukurta. Tarp šių dviejų prasmių dvi jėgos – bitės ir upė, virpančios detalės ir kaitoje išnykstančios ribos, du parodos aukštai, apjungti pasąmonės urvo – tilto – laiptų lifto.
Paroda prasideda kaip sparnų dūzgesys aplink įcentruotą tylą. Juostinė fotografija palieka grafinius ženklus nelygiose įsukto laiko atšlaitėse per 30 sekundžių. Būtent ½ išlaikymas – pagrindinė nuotraukų kūrimo taisyklė, kažką paslepianti akimirkos atkarpoje, bet išlaikanti jos gyvybę, žmonių, daiktų ir šviesos dūzgimą. Tai bitininkiška būtis, stebint švariai nuvalytus iliuzijų sluoksnius, traukant korių rėmus, apšviesta lengvo oranžo ir nuspėjamai nykstanti. Įsitraukus nesunku pajusti mirties, pasaulio ir plazdančios rūšies pabaigas, bet šviesa seka šviesą ir jos pabaigoje girdisi žodžiai – šiam pasauliui aš turiu specialų planą.
Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki balandžio 28 d.
Urtė Lagunavičiūtė: „Dedicated to Light“
Šioje parodoje pristatomos šviesos ir stiklo instaliacijos. Eksponuojami darbai yra sukurti per pastaruosius septynerius metus: keturi skirtingi darbai, jų idėjos ir motyvai. Darbus jungiantis dalykas – medžiagiškumas ir žiūrovo interpretacijos, kurios papildo darbus ir jiems sukuria naują, gilesnę prasmę. Stiklo ir šviesos instaliacijų parodos – nedažnas reiškinys Lietuvos meno lauke, todėl šia paroda menininkė nori plėsti šios šiuolaikinio vaizduojamojo meno rūšies žinomumą.
Urtė Lagunavičiūtė (g. 1999 m.) – vitražistė, stiklo ir šviesos instaliacijų kūrėja. 2022 m. baigusi įvietinto meno katedros, vitražo specialybės bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu studijuoja vitražo magistrą. Menininkė savo kūryboje tyrinėja, kaip žiūrovą veikia šviesa ir spalvos. Autorės darbuose perteikiamos šių dienų aktualijos ir problemos tampa esminiu kūrinių leitmotyvu. Interaktyviomis šviesos ir stiklo instaliacijomis menininkė skatina žiūrovą įsigilinti į darbą ir jį interpretuoti savaip, taip papildant darbo reikšmę.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 12 d.
Viktorija Kemeklė: „Limbo“
Tirštoje tamsoje mirksinčios dirbtinės švieselės sudaro pavojaus įspūdį. Akys susitinka su pora švytinčių taškų, išsiskiriančių iš vientisos tamsos. Dažo sluoksniai sulipdo šešėlius į vieną masę paversdami juos visai kita forma. Nebeatpažįstami pirminiai pavidalai iš naujo įkūnija trapias iliuzijas drobės paviršiuje.
Parodos pavadinimas sufleruoja tapybos darbų serijos siekį pristatyti tam tikrą tranzitinę nuojautą. Limbo būsena balansuoja tarp skirtingų plotmių, atsargiai judant plona linija, neperžengiant slenksčio, bet vis tam ruošiantis. Vis trinant ribas tarp tikrovės ir dirbtinumo, sukuriamas kitoks, naujas būvis. Kol kas nežinomas ir nerimastingas. Iš dalies, tapybos medija veikia panašiai, materializuodama vaizdinius tarp fiziško ir iliuzinio.
Kai įvyksta tapyba, ji tai padaro laike, per laiką. Niekada momentaliai, nors jos pamatymas įvyksta akimirksniu. Ji auga per judesį, bet vis dėl to pabaigoje lieka sustingusi. Taip tarpiška tapybos raiška savyje apjungia skirtingus būvio patyrimus ir leidžia kažkam naujam išnirti savo paviršiuje.
Viktorija Kemeklė (g. 1999) – tapytoja, 2021 m. Vilniaus Dailės Akademijoje įgijo tapybos Bakalaurą, šiuo metu tęsia tapybos studijas Magistrantūroje. 2022 metais mainų programos metu studijavo Prancūzijos meno mokykloje École Supérieure d’Art et de Design, Reimse.
Menininkė yra surengusi dvi personalines parodas (paroda „Play dead“ Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje ir „Tranzitas“ Pilaitės bibliotekoje), dalyvauja įvairiuose projektuose ir grupinėse parodose. Per tapybą menininkei svarbu atrasti erdvę ryšio kūrimui su kitais, o tapomus vaizdinius naudoja kaip komunikacijos priemonę.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 12 d.
Ugnė Upė Pilitauskaitė: „Raudona / Red“
,,…aš niekuomet nežinosiu, kaip jūs matote raudoną, o jūs niekada nežinosite, kaip ją matau aš. Tačiau ši sąmonių skirtis atpažįstama tik nepavykus susikalbėti, o pirminis mūsų instiktas yra tikėti, jog tarp mūsų esti nedaloma būtis“.
Raudonai mylėti, raudonai nekęsti, raudonai bijoti, raudonai ieškoti, raudonai išalkti.
RAUDONA – asmeninės neutralumo taško paieškos atgarsiai, persismelkę šių dienų aktualijų siaubo ir noro surasti saugų vidinės ramybės prieglobstį.
Parodoje eksponuojami tapybos kūriniai susilieja su skulptūromis, surinkti gamtos objektai persipina su miesto detalėmis, tai, kas turėtų raminti, virsta nerimą keliančiomis dėmėmis, formomis. Kūriniai, kurti siekiant atsikratyti jausmų, juos sugeria, tampa savotišku žemėlapiu/dienoraščiu.
Parodoje pristatomus kūrinius apjungia įvairūs artefaktai, kuriuos surinko numanomas veikėjas. Būtybė, kurios pėdsakai įsigeria į žemę raudonai.
Ugnė Upė Pilitauskaitė – iš Žemaitijos kilusi, Vilniuje gyvenanti, pasaulį tyrinėjanti būtybė. 2022 m. baigė grafikos specialybę (iliustracija) Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu tęsia studijas skulptūros magistro programoje. Menininkė kūryboje tyrinėja mitologijos pėdsakus XXI a., miesto ir gamtos santykį, susiliejusį su nerimu, baime ir kontrole.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 2 d.
Šarūnas Šlektavičius: „Procesai“
„Pusiausvyros, dermės tarp simetrijos ir asimetrijos, jungčių tarp labai skirtingų ir tapačių formų paieškos. Inicialai Š. Š. ir simetriškai padalinta gyvenimo linija: dvidešimt treji metai praėjusiame XX amžiuje ir dvidešimt treji – šiame šimtmetyje.
Parodoje siekiame bent glaustai pristatyti visų pagrindinių Šarūno Šlektavičiaus kūrybos sričių procesus: nuo ankstyvųjų darbų, studijų metais sukurtų baldų iki užsakomųjų darbų bei su įvairiomis komandomis įgyvendintų projektų, nuo „Symphony“ iki „Dizaino fondo“ ir pasakojimų jau apie patį Šarūną, nuo bene žinomiausio jo projekto „Uperio“ iki visiškos staigmenos – brandžių juvelyrikos kūrinių ir dar vieno, šiuo metu statomo, laivo. Brėžiniai, eskizai, modeliai ir įvairūs artefaktai veda dizainerio minties ir rankų keliais, padeda suprasti ryškėjančią visumą ir atrasti nežinomų Šlektavičiaus profilių. Parodos kūrybinei komandai šis procesas buvo pilnas netikėtumų: vieni žinojome apie vienas kūrybines jo veiklas, kiti – apie kitas, o kai kurie iškilę artefaktai buvo naujiena beveik visiems. Taigi kviečiame susipažinti su mūsų paieškų proceso, leidusio geriau pažinti brangų kolegą ir bičiulį, rezultatais.“ (Karolina Jakaitė ir Gintautė Žemaitytė)
VDA parodų salės „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki balandžio 27 d.
Remigijus Treigys: „Tribūna“
Remigijus Treigys savo parodose paprastai pristato pavienius fotografijų ciklus, dažniausiai – naujausią kūrybą. Retrospektyvaus pobūdžio parodą, apimančią ryškiausius kūrybos etapus, jis buvo surengęs tik Klaipėdoje, beveik prieš dešimtmetį. Platesnio šio autoriaus kūrybos pristatymo Vilniuje lig šiol nėra buvę. Paroda „Tribūna“ – pirmoji, suteikianti galimybę pamatyti R. Treigio kūrybą nuo jos pradžios – 1988 m. iki 2023 metų. Nors ekspoziciją sudaro apie pusšimtis autorinių atspaudų, retrospektyva ją pavadinti būtų netikslu. Pastarąjai reikėtų gerokai didesnių salių, kad būtų galima išsamiai pristatyti visą autoriaus kūrybos raidą. Todėl ši paroda buvo formuojama išryškinant ir akcentuojant svarbiausius, bet tikrai ne visus R. Treigio kūrybos momentus. Tai – autoriui būdingos, atpažįstamos raiškos fotografija ir eksperimentiniai kūriniai, kurie taip pat nenutraukia ryšio su šia medija. Net ir atsisakęs fotoaparato, R. Treigys naudoja tuos pačius principus – šviesos ir chemijos pagalba formuoja savo minčių išklotines. Ir nors pastarieji darbai netenka realaus pagrindo ir įgyja savotišką autonomiją tikrovės atžvilgiu, tai – ta pati R. Treigio tikrovė, jo laukai ir laikai, tie patys „treigiški“ horizontai.
Parodos idėja remiasi vienu pirmųjų R. Treigio darbų – „Tribūna“ (1989). Šis kūrinys buvo pasirinktas kaip dabartinė autoriaus pozicija, kaip momentas, nuo kurio prasidėjo visa jo kūrybinė veikla ir taškas į kurį jis sugrįžta, kad visa tai, ką sukūrė per trisdešimt metų galėtų apžvelgti. Pasirinkdamas gana kompaktišką temų ir raiškų rinkinį jau keli dešimtmečiai šis autorius kuria daugiasluoksnes ir daugiaprasmes fotografijas. R. Treigio fotografija išryškina svarbius Lietuvos meninės fotografijos momentus. Jis – vienas ryškiausių nuobodulio estetikai priskiriamų autorių, turintis unikalų, atpažįstamą ir vis dar koreguojamą braižą.
VDA parodų salės „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 5 d.
VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros bakalaurantų ir magistrantų tapybos paroda
Ši tapybos paroda pristato VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros bakalaurantų ir magistrantų darbus, sukurtus mokymosi proceso metu ir savarankiškai. Mokymo programa sudaryta taip, kad keičiantis vaizdo formavimo technologinėms galimybėms būtų apjungiama senoji tapybos tradicija su naujomis technologijomis, ieškomos modernios tapybos formos, galinčios išreikšti dabarties realybę. Mokymo metu, naudojant įvairias vizualaus meno technikas, nuosekliai pereinama nuo atskirų dalykų problemų analizės prie sintezės.
Ši jaunųjų tapytojų paroda įžvelgia šviežią ir inovatyvų požiūrį į meną, pristatydama kūrinius, kuriuose taikomos šiuolaikinės technikos. Menininkai pasitelkia įvairias eksperimentines priemones, kuriomis sukuria unikalų vizualinį pasaulį. Paroda kviečia lankytojus tyrinėti ir suvokti naujus menininkų žvilgsnius bei pasinerti į šiuolaikinio meno įvairovę. Tai yra ne tik galimybė susipažinti su jaunais talentais, bet ir atrasti šviežią meno kalbą, kurioje susipina tradicijos ir naujovės, sukurdamos įspūdingą meninį dialogą.
Kiekvienas menininkas atneša savo unikalų požiūrį į meno kūrimą, o paroda suteikia puikią galimybę susipažinti su skirtingomis meno kalbomis.
VDA galerijoje „Baltasis koridorius“ (Maironio g. 6, I ir II aukštas Vilnius) veiks iki balandžio 9 d.
Antonas Kosikov: „(„Hudo“) I Plytos“
„Dirbu su emocijomis. Man labai svarbios stiprios emocijos, net ir tos, kurios buvo patirtos vaikystėje, o vėliau persikėlė į suaugusiojo gyvenimą. Gilinuosi į (savi)gynybos ir vienybės temą. Apie tai, kaip mes, visas pasaulis, tapome besiginančiais, apie Baltijos šalių ir ypač Lietuvos vaidmenį, jos suvokimą ir refleksiją, empatiją. Projektas, be abejo, yra apie paprastus žmones ir apie mane, apie žmones, kurie buvo priversti palikti savo namus, ir apie tuos, kurie atsivėrė pagalbai. Pastaruosius metus praleidau Lietuvoje, esu migrantas, žmogus, kuris viduje dar aštriau reaguoja į visą tą skausmą, kurį tenka jausti mano gimtajai šaliai… ir visa tai apibendrinu vaizdine linija. Esu kaip viena plyta, bet plyta po plytos ir galima pastatyti namą, galima pastatyti sieną.“ (Antonas Kosikov)
Anton Kosikov (g. 1989 m., Rivnė, Ukraina) – tarpdisciplininis menininkas, grafikas, šiuolaikinių neo-freskų dailininkas, dar žinomas kūrybiniu pseudonimu Hudo. Piešti jis pradėjo dar mokykliniame amžiuje po patirto insulto, siekiant atkurti smulkiąją rankų motoriką. Jis turi nebaigtą aukštesnįjį išsilavinimą, kuris nėra susijęs su menine kūryba. Dirbo kalvėje ir šešis metus metalo gamykloje. Antonas savo kūryboje semiasi įkvėpimo iš viduramžių graviūrų ir, pasitelkęs keistų būtybių atvaizdus, dirba su šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės kritika.
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Naujieji rūmai, Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki balandžio 15 d.
Donata Minderytė: „Vaizdinis vertimas / Jump Cut“
Parodoje pristatomi Donatos Minderytės tapybos darbai atsispiria nuo tapytojos meno doktorantūros tyrimo, kuris tiek praktiškai, tiek teoriškai galynėjasi su „neišverčiamais“ vaizdais bei tiria, kas nutinka juos verčiant į šiuolaikinę tapybą. Kino terminas Jump Cut sufleruoja tam tikrą atotrūkį tarp teorijos ir praktikos, nurodo į tapybos darbuose šmėžuojančius kino skolinius, kurie vienur randasi kaip tiesioginės citatos, kitur kaip jau beveik neapčiuopiami kompoziciniai ar spalviniai signalai. Jump Cut – tai nuoroda į tapybos darbuose atsirandantį „neišverčiamumo plyšį“, tarsi šuolis laike, praleidžiant naratyvinį pasakojimą, atsitraukiant nuo intelektualinio turinio ir atsigręžiant į pačios tapybos siūlomus parametrus, raiškos ribotumą ir kartu atvirumą interpretacijai. Pamatinis tapybos aspektas – tyla. Tapyti – tai ištraukti iš konteksto, išversti patirtis į apčiuopiamą formą, bet vertimo procese susiduriant su motyvus apraizgiusiomis konotacijomis ir istoriniu bagažu toje tyloje ima skleistis mikrogarsai, o jų skleidžiamo šnabždesio diapazoną sąlygoja ne tik menininkas-vertėjas, bet ir suvokėjas. Tuo tarpu kalbėti vien apie tapybą vis tik neišeina.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki gegužės 17 d.
Gytis Arošius: „Dabarties nebūtis“
Parodoje eksponuojami kūriniai nutapyti ant veidrodinės plėvelės, suteikiančios galimybę žiūrovui per atspindį įsitraukti į siužetą, susilieti su paveikslu ir trumpam tapti jo dalimi. Atspindintis paviršius, dažnai naudojamas architektūroje (pastatų fasaduose ir apdailoje), taip pat aviacijoje, paskatino autorių atsigręžti į 1927-ųjų metų vokiečių režisieriaus Fritzo Lango filmą „Metropolis“. Jame per futuristinio miesto, įkvėpto Art Deco bei sparčios technologijų kaitos, vaizdą braižytos šių dienų vizijos (režisierius anuomet žvelgė kone šimtmetį į priekį). Filmo siužete galima įžvelgti dabarčiai aktualias problemas, pavyzdžiui, socialinę nelygybę, skurdo bei gero gyvenimo kontrastingumą, dirbtinio intelekto užuominas, robotizaciją, tačiau svarbu pastebėti ir tai, kad didingas ir monumentalus Metropolis, filme simbolizuojantis ateities miesto perspektyvas, nepadėjo įtvirtinti puošnumu, prabanga alsuojančio Art Deco architektūrinio stiliaus.
Parodoje „Dabarties nebūtis“ autorius, pasitelkdamas tiek konkrečius vaizdinius, tiek pačią vaizdavimo techniką kaip užuominą į kitus kultūrinius tekstus ir kontekstus, nagrinėja ryšį tarp dabarties, praeities nesėkmių ir ateities lūkesčių. Čia svarbia tampa nerimastingu laikmečiu gyvenanti visuomenė, atliepiamas jos nepasitikėjimas esamuoju laiku ir vylius pabėgti – blaškymasis tarp nostalgijos ir vilties. Regis, dabarties laikas yra neįtikimas, abstraktus, kuriantis iliuziškumo šydą, švelninantį vidinį sumišimą, gal dėl to, kad tai, kas dabartiška niveliuojasi su dirbtinumu. Juk pasaulyje, prisotintame vizualinio triukšmo, kur apčiuopiamumas dažnai kėsinasi užgožti tai, kas neapčiuopiama, vis išnyra efemeriški, ne visada atpažįstami siluetai, kurie vilioja dabartį apkabinti nežinomybe.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 27 d.
Geistė Marija Kinčinaitytė ir Lidija Kononenko: „Posaulės“
Parodos pavadinimas „Posaulės“ skleidžiasi įvairiomis kryptimis, kurios persipina menininkių instaliacijose bei video kūriniuose. Taip pat tai terminas, kuriuo siekiama apibūdinti optinį fenomeną – atmosferos sąlygų nulemtą saulės atspindį po horizontu. Tokią netikrą saulę – atspindį debesyse – kartais galima pamatyti iš lėktuvo. Netikros saulės reiškinys, pasak filosofo Michelio Serreso, gali būti siejamas ir su „ugnies“, „signalo“ ekonomikomis. Knygoje „The Parasite“(1982) jis tai apibūdina kaip troškimą sukurti saulės imitaciją Žemėje – ryškiausią kapitalizmo atspindį. Serresas aiškina netikrų saulių fenomeną kaip galimus rezervuarus – naftos, dujų, anglies resursus, užtvenktas upes, duomenų bazes ir į orbitą iškeltus, nenutrūkstamą informacijos bei kapitalo tėkmę užtikrinančius palydovus. Lietuvių kalba „Subsuns“ („Posaulės“) skamba ir kaip „daugybė pasaulių“ – taip parodos pavadinimas įgyja ir kitą paskirtį – tampa kvietimu įsivaizduoti alternatyvius sambūvio su pasauliu būdus.
Lidija Kononenko (gimusi Lietuvoje) – Londone gyvenanti vizualiųjų menų kūrėja. Savo kūryboje apjungdama skulptūrą, videomeną, tekstus ir garsą ji tyrinėja su žmogiškuoju būviu susijusių mokslinių tyrimų metodologijas. Kononenko darbuose asmeniškumas persipina su analitiniu požiūriu, nagrinėjami įvairūs kūno ir įkūnijimo supratimo būdai – nuo fizinių būsenų, pvz., fizinio krūvio ar užmigimo, vizualinės išraiškos – iki tokių emocijų kaip įsimylėjimas. Per mokslo prizmę žvelgdama į save kaip į vietą, kurią reikia kartografuoti ir prižiūrėti, ji apsvarsto biomedicinos plėtrą į privačias sferas.
Geistė Marija Kinčinaitytė (gimusi Lietuvoje)– menininkė ir tyrėja, fotografijos bei videomeno praktikoje tyrinėjanti susvetimėjimą ir nežinomybę. Apskritai jos praktiką apibrėžia susidūrimai su keistumu (angl. eerie), kuris suprantamas tiek kaip komforto zonos – savęs, žmogiškumo, gyvenamosios vietos ar aplinkos – netekimas, tiek kaip budrumas jaučiant dar neidentifikuotą esatį.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
Maja Babič Košir: „Ciao Amore“
Maja Babič Košir yra Slovėnijoje ir Portugalijoje kurianti menininkė, kurios tarpdisciplininio meno praktika apima skulptūrą, objektą, koliažą, asambliažą, fotografiją ir instaliaciją. Jos meninei prieigai būdingas intuityvumas ir psichologinė asmeninių patirčių analizė. Maja Babič Košir savo kūriniuose jautriai analizuoja temas, susijusias su būties laikinumu, atmintimi, žmonių tarpusavio santykiais. Pasitelkdama rastus ar paveldėtus objektus, per jų formalias ir estetines savybes menininkė kuria intymius darbus, įvertina ir analizuoja ryšius su jų pirminiais savininkais.
Personalinėje parodoje „Ciao Amore“ Maja Babič Košir pristato instaliacijas ir koliažus, sukurtus iš jos tėvams priklausiusių daiktų. Menininkė padalija galerijos erdves į du naratyvus, kuriuose per materialias būties formas atskleidžiami vidiniai išgyvenimai ir santykiai su aplinkiniais. Analizuodama savo tėvo kūrybos palikimą, autorė į koliažus sujungė išmestus lapus, juodraščius, vokus ir kitas medžiagas, kurie kūrybos proceso metu tapo susitaikymo su netektimi metafora. Nemateriali likusių artimojo daiktų vertė priešpriešinama besaikiam kaupimui, neretai susijusiam su neigiamomis patirtimis, nerimu ir baime stokoti. Motinos sukaupti nenaudojami daiktai neturi emocinės reikšmės šeimos nariams ir tampa sudėtingų žmogaus vidinių konfliktų atspindžiu. Per saitus su tėvų daiktais, menininkė atskleidžia ir iš naujo įvertina universaliai aktualius šeimos ryšius, artimo praradimą, meilę ir atlaidumą. Maja Babič Košir asmeninės istorijos ir dvasiniai išgyvenimai į paverčiami į vizualiai patrauklų pasakojimą, lengvai pasiduodantį žiūrovo interpretacijai.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki gegužės 2 d.
Tomas Daukša: “Banginis pradingsta“
„Senovinio vandenyno platybėmis milžiniškas banginis plukdė plokščią Žemės diską. Amžinybę jis virš bangų kėlė šią neįsivaizduojamą naštą. Vieną dieną paaiškėjo, kad Žemė yra apvali ir banginis dingo. Gali būti, kad naujai atrasta tiesa jį išlaisvino iš šios kosminės pareigos ir jis išplaukė už suvokimo ribų. Liko tik migloti prisiminimai apie kadaise po neaprėpiamus vandenis plaukiojusį didžiulį gyvį“, – rašoma parodos pristatyme.
„Džiaugsmo fontanai“ – tai Tomo Daukšos projektas, kuriuo apsvarstomas žvilgsnio ribotumas, žiūrėjimas į kitą, kažką neatpažįstamą ir svetimą (galimai pavojingą, bet galbūt žadantį amžiną palaimą). Jame į klampią visumą supinami mitai, spekuliacinės pseudo teorijos, mokslo žinių ir prietarų nuotrupos, su kuriomis susidūręs žiūrovas paliekamas surasti sau tinkamiausią amžino džiaugsmo šaltinį.
Tomas Daukša (g. 1988) – jaunosios kartos menininkas, 2019 m. įgijęs menų daktaro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2009 m. aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir svetur, surengė personalinių parodų. Kūryba pristatyta tarptautinėse šiuolaikinio meno mugėse ir pagrindinėse Lietuvos šiuolaikinio meno institucijose.
Kultūros komplekse SODAS 2123 (Vitebsko g. 23, Vilnius) veiks iki balandžio 23 d.
Rasa Jundulaitė: „Auklėjimas“
„Mano interesų lauką sudaro domėjimasis procesais, todėl autorinių pardų pavadinimus renkuosi su –ėjimas galūne. „ĖJIMAS” nurodo judėjimą kuria nors linkme. Auklėjimo procesas remiasi nurodyto pavyzdžio kartojimu, kitaip tariant „sekimo tėvų pėdomis” fenomenu, todėl avalynę pasirinkau kaip pėdsako simbolinės prasmės naratyvą. Patys parodos eksponatai man nėra tokie svarbūs kaip pavadinimai ir trumpos įžvalgos, kurių dėka bandau perteikti žiūrovams laisvai interpretuojamus reiškinius. Palieku daug laisvės parodos lankytojams patiems įsivaizdinti X kartos (angl. Gen X), kurioje užaugau, ugdymo subtilybes, kvestionuodama smurto, kaip edukacinės priemonės, reikšmę. Matau pokytį ir fiksuoju šiandieninę jo išraišką. Niekam neprimetu savo nuomonės ir nesmerkiu, nevertinu kategorijomis, kas buvo geriau ar geriau yra dabar. Šiandien jis yra toks. Mano nuomonė laikui bėgant (taip, laikas taip pat palieka PĖDSAKĄ ) keisis, todėl sąmoningai vengiu moralo, tačiau siūlau žiūrovui švelnią provokaciją.
Kartojimas, kaip mokymosi procesas, ankstyvame amžiuje diegiamas per pasakas, kuriose simboliais perteikiamos protėvių vertybės, apibrėžiamos aplinkybės, įvykiais apibūdinami sprendiniai ir pasekmės. Pasakos nusėda elgesio kodais, kurie veda į siekiamą rezultatą – į gėrio pergalę prieš blogi, į protagonisto kelionę dvasinės pilnatvės link. Keletą pastarųjų metų gilinuosi į archainių pasakų, mitų, patarlių, folkliorinių elementų pirminę reikšmę ir dabartinę jų interpretaciją. Svarstau, kas tebėra aktualu. Inspiracijos atitolino nuo pirminio sumanymo vadovautis tik avalynės simbolika, atsirado ir rankų, kaip aktyvaus naratyvinio elemento, idėjos. Objektai papildė vienas kitą, o pagrindine ašimi išliko smurtas. Galūnių atributai patys savaime nėra smurto įrankiai – greičiau jie yra veikėjai, žymintys tam tikrus reiškinius. Galima būtų teigti, kad objektai tampa nuasmenintomis universalijomis, kurias naudoju saviems tikslams.
Užupio meno inkubatoriuje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki balandžio 20 d.
Meda Norbutaitė: „Klounada“
Paroda „Klounada“ jungia du kūrybinius ciklus, kurie vaizdą permąsto kaip universalią kalbą. Pasitelkdama ironiškus, kiek groteskiškus kūrinių veikėjų pavidalus, menininkė kvestionuoja šiuolaikinės visuomenės socialines temas – baimes, lūkesčius, pavydą, savikritikos stoką ar jos perteklių, prisitaikymą ar puikybę. Parodoje pristatoma ne tik tapyba, tačiau ir instaliatyviais tūriais virstantys piešiniai, įkūnijantys ir iškūnijantys kūrybinį procesą, kuris skverbiasi į patyrimą ir kursto apnuogintos tikrovės formas.
Klouno sąvoka įgavusi kiek neigiamą konotaciją, dažnai reiškiančią ką nors pašiepiamo ar net baugiai juokingo. Tačiau Medos Norbutaitės kūriniuose šis personažas išsiskleidžia kaip kiekvieno mūsų atspindys, savotiškas mimas, kuris neturi tapatybės, bet gali suvaidinti begalę vaidmenų. Pasirinkdama humorą kaip kūrybinį išeities tašką, autorė svarsto įsitempusios, skirtingomis kaukėmis besidengiančios šių laikų asmenybės dilemas, kurios kartais primena beatodairišką klounadą.
Pristatomi kūriniai ne tik meta iššūkį socialinei tikrovei, bet ir provokuoja kanono, o tai yra, įsitvirtinusios tradicijos permąstymą. Greta „Klounados“ serijos eksponuojama jos tąsa – dekanonizacijos sampratai skirta naujausia tapybos darbų kolekcija, re-aktyvuojanti ir atpažįstamumą keičianti kažkuo asmenišku ir netikėtu.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 28 d.
Marius Jonutis: „Iš Rojaus“
Kalbėdamas apie savo parodą „Iš Rojaus“ M. Jonutis pasakojo, kad pernai iliustravo lietuviškų erotinių pasakų knygą „Adomas pasiilgo Ievos“. Tai jau šešta menininko iliustruota pasakų knyga, išleista Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. „Adomo ir Ievos nuotykiai visai linksmi ir smagūs, paišyti juos nebuvo nuobodu, visa tą keturiasdešimties paveikslų kolekciją ir rodysiu šioje parodoje, tikėdamasis, kad ir žiūrėtojams nebus nuobodu“, – apie būsimą parodą pasakojo menininkas.
Pasak Mariaus, pavadinimą parodai nebuvo sunku sugalvoti. „Nes ir kitų paveikslų, kuriuos nupaišiau ne knygai, o šiaip, veiksmas visiškai galėtų vykti tame pačiame Rojuje, ir pavadinimas „Iš Rojaus“ gal turėtų reikšti publicistinį reportažą, apsilankius tenai, o ne kokį išvarymą iš Rojaus. Visai nesijaučiu išvarytas“, – apie parodos idėją pasakojo M. Jonutis.
Parodoje „Iš Rojaus“ eksponuojama apie 40 ant drobės tapytų „Adomas pasiilgo Ievos“ iliustracijų, rodomas ir visas tikslus Rojaus žemėlapis, kad atėjusiems žiūrovams būtų lengviau orientuotis. Taip pat galima atsiversti knygą ir paskaityti autentišką tekstą apie bet kurį paveikslą arba paėmus spalvinimo knygelę ir pieštukų rasti geresnių spalvinių derinių nei menininko. Parodoje menininkas rodo ir medines iliustracijas knygai „Vilniaus legendos“, kuri pernai buvo išleista Vilniaus jubiliejui.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki balandžio 20 d.
„Ieškok Vienintelio“
„Viename garsiausių savo paveikslų Caravaggio tapo intymią sceną – tamsos apgaubtas vienišas Narcizas žvelgia į vienintelį savo atspindį vandenyje. Kaip stiklas tolygus vandens paviršius grąžina Narcizui jo tamsų atvaizdą, ir šis, pakerėtas savo paties žvilgsnio, užsisuka begalinio ilgesio kilpoje. Tas, kurio jis siekia, yra jis pats, bet savęs pasiekti jis negali.
Buvo manančių, jog Narcizą galima laikyti tapybos išradėju. Tarsi kiekvienas tapytojas pirmiausia irgi yra tas, kuris bando įsižiūrėti į raibuliuojančius paviršius ir pamatyti save, savo laiką, vietą ir aplinką. Tačiau sykiu jis ir atsidavęs tarnauja iliuzijai. Kiekvienas jo paveikslas siekia suvilioti ir tapti kerinčiu vandens paviršiumi, užburiančiu tą, kuris į jį žiūri.
Bet šių laikų Narcizas, kietai įmigęs nuo savo atspindžių pertekliaus, sapnuoja košmarą. Jis sapnuoja, kaip skaidrus vanduo, visuomet kerėjęs savo atspindžio jėga, nė kiek nedrumsčiamas pamažu ima gesti, virsdamas tiršta dumblina mase. Ir štai jis žiūri jau nebe į lygų vandenį paviršių, o į abejingą klampynę. Jis regi, kaip jo atvaizdas išsisklaido pabiruose blyksniuose, susigerdamas į nieko neberodantį paviršių. Dabar savęs jis jau nebesiilgi – jis ilgisi paties ilgėjimosi.“ (Brigita Gelžinytė)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
„Helsinki Litho“ (Suomija) narių grafikos paroda „Akmuo šneka“
Ekspozicijoje pristatomi penkių litografijos technika aktyviai kuriančių menininkų – Romos Auškalnytės, Kallės Bergo, Matti Hintikkos, Kuutti Lavoneno ir Kaisu Sirviö – darbai. Paroda drauge reprezentuoja Helsinkyje veikiančią litografijos studiją „Helsinki Litho“. Ši studija įkurta 2001 m. suomių menininkų Kuutti Lavoneno ir Matti Hintikkos iniciatyva, susirūpinus dėl vienos iš klasikinių grafikos technikų – litografijos – ateities. Ilgainiui prie iniciatorių prisijungė daugiau menininkų – Kalle Bergas, Kaisu Sirviö, Roma Auškalnytė ir kt. Jaunoji lietuvių grafikė kartu su menininku Kalle Bergu yra nuolatiniai „Helsinki Litho“ spaustuvininkai, jie bendradarbiauja su Suomijos ir kitų šalių menininkais, spausdinant jų estampus.
Parodos „Akmuo šneka“ kūrinius vienija litografija – čia eksponuojami tiek tradicinių formų ir technikos galimybių, tiek eksperimentiniai, litografijos procesą aktualizuojantys šios grafikos technikos pavyzdžiai. Darbai perteikia individualų autorių stilių, anot menininkų, bandymus prakalbinti litografinį akmenį, sukurti savitas istorijas, tekstūras bei formas.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
Dainius Trumpis: „2 / 1“
Paroda susideda iš dviejų dalių / tai dvi kolekcijos, kurios papildo viena kitą, tačiau yra skirtingos. Antrojo aukšto salėje – 2022-ais ir 2023-ais sukurtos asambliažų kompozicijos – Buitis, o trečiame aukšte – naujausi 2024 metų kūriniai.
Kolekcijos Buitis atspirties tašku tampa pilka cinkuoto metalo spalva, tai tartum nulinis taškas. Sustingimas. Pauzė prieš veiksmą. Pusiaukelė tarp kažko neaprėpiamai didelio ir neapčiuopiamai mažo.
Tai gyvenimiškos buities ir paprastumo inspiruoti meno kūriniai. Šiuo atveju, buitis yra trancendentiškai išaukštinta kaip įkvėpėja, sufleruotoja ir pozuotoja. Ji atsiskleidžia visu savo mistišku realumu – per medžiagiškumą, kvapą, atspindžius, garsus. Ir svarbiausia, kad tai vyksta nenutrūkstamai, reikia tik matyti, klausyti, užuosti ir ne visada būtina tai suvokti. Užtenka būti ir patirti.
Metalo kvapas, garsas, spalva ir atspindys fragmentiškai primena darbą ir dienas, praleistas metalo apdirbimo gamykloje, įvairiais būdais apdorojant metalą – frezuojant, tekinant, šlifuojant. Medžiagos matiškumas ar blizgumas sukeldavo įvairias asociacijas ir gnaibydavo vaizduotę – banalų staklininko darbą transformuodavo į kitokią buitį, pripildytą keistų vaizdų ir matymų. Taip Buitis virsta į Būtį. Net nejaukios situacijos, kurios versdavo jaustis mažyčiu padarėliu stovint ir dirbant prie gigantiškų metalo apdirbimo staklių, girdint tik garsiai ir greitai besisukantį griebtuvą, praplėsdavo vaizduotės ribas ir atskleisdavo magiškai realų pasaulį. Norėdavosi tik sustoti, stebėti ir būti tame.
Visa tai niekur nedingo, liko įsismelkę į mano sąmonę ir iki šiol vis pasirodo skirtingais pavidalais ir formomis vibruojančioje, paslaptingoje ir įkvepiančioje Buityje-Būtyje. Šios kūrybos apraiškos – tai bandymai ne šalintis buities, o visa savo esybe joje būti.
Trečiajame aukšte esanti eksperimentais paremta kolekcija estetiškai skiriasi, tačiau išlaiko teminį tęstinumą. Čia Trumpis tyrinėja neapdorotą materiją ir medžiagų irimą, kviesdamas apmąstyti egzistencijos nepastovumą pristatydamas naujausius – 2024 m. sukurtus kūrinius. Kiekvienas darbas tarnauja kaip meditacinė vieta, kurioje galima apmąstyti atsiradimo, virsmo ir išnykimo prigimtį.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 28 d.
Dalia Truskaitė: „Akimirka“
Menininkė Dalia Truskaitė personalinėje parodoje lankytojams pristato naujausią kūrinį, stiklo instaliaciją sukurtą specialiai galerijos erdvei, atspindinčią akimirkos laikinumą. „Šmėstelėjantis praeinančio pasaulio atspindys stikle trumpam atsispindintis praeinančiuose mumyse. Paliekantis tuščius stiklus laukti, kad vėl akimirksniui juose šmėsteltų kieno nors kito kita akimirka. Akimirka tarp dviejų nebūčių.“Dalia Truskaitė – viduriniosios kartos šiuolaikinio meno kūrėja, dažniausiai dirbanti su stiklu.
Vilniaus dailės akademijoje baigė vitražo studijas, sukūrė vitražų ir architektūrinio stiklo kompozicijų visuomeninėse bei privačiose erdvėse. Pastarąjį dešimtmetį daugiausiai dirba šiuolaikinio meno srityje. Kuria konceptualius, minimalistinės raiškos, įvietinto meno kūrinius. Menininkės darbai priskirtini postminimalizmo krypčiai. 2022 m. menininkė buvo apdovanota Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija už trapios estetikos raišką, filosofinę įtaigą ir stiklo meno konceptualumą. O 2021 m. jai skirtas apdovanojimas tarptautinėje mugėje „ArtVilnius’21“ už geriausią instaliaciją.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 28 d.
Naujas muziejuje: kariuomenės savanorio šaukštas ir šakutė
Į muziejų atkeliavę nauji eksponatai turi nueiti ilgą kelią, kol būna paruošiami eksponuoti lankytojams. Norėdami sutrumpinti šį kelią, Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje periodiškai pristatysime naujausius ir įdomiausius gautus eksponatus.
Šį kartą pristatome neseniai muziejaus įsigytus stalo įrankius – šaukštą bei šakutę, kurie yra nepaprasti. Įrankiai priklausė Lietuvos kariuomenės savanoriui, vyr. leitenantui Soterui Marcinkui. S. Marcinkus 1902 m. rugpjūčio 1 d. gimė Kaune. Čia jis mokėsi „Saulės“ gimnazijoje, o 1920 m. sausio 16 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Naujai iškeptam savanoriui teko dalyvauti nepriklausomybės kovose prieš lenkus. Prezidentas Aleksandras Stulginskis S. Marcinkui suteikė pėstininkų leitenanto laipsnį.
Eksponatai yra svarbūs ir įdomūs ne tik dėl asmenybės, kuriai jie priklausė, bet ir dėl ant jų matomo ženklo. Ant šaukšto bei šakutės išgraviruota Kunigaikštienės Birutės ulonų pulko monograma.
Kauno pilies (Pilies g. 17) 4-ame aukšte eksponuojama iki birželio 5 d.
„Galingi, nes vieningi!“
2024 m. sukanka 20 metų nuo Lietuvos įstojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Minint šią svarbią sukaktį, greta Kauno pilies atidaryta lauko paroda „Galingi, nes vieningi!“, kuria siekiama pristatyti NATO šalis, organizacijos svarbą ir Lietuvą jos sudėtyje. Šią parodą 2023 m. parengė ir NATO viršūnių susitikimo Vilniuje proga pristatė LR krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus.
Ši paroda – tai galimybė visuomenei plačiau susipažinti su organizacija, jos misija, šalimis narėmis. Lankydami parodą kauniečiai ir miesto svečiai turės galimybę daugiau sužinoti apie NATO šalių karines pajėgas, jų stojimo į aljansą priežastis, dalyvavimą bendrose karinėse misijose, galiausiai, žvilgtelėti ir į Lietuvoje tarnaujančių karių kasdienybę.
Paroda eksponuojama greta Kauno pilies – vieno svarbiausių LDK gynybinių objektų. XIV a. pastatyta pilis buvo strategiškai svarbiu Nemuno bei Jūros upių gynybinės sistemos elementu, todėl jos aplinkoje simboliškai atsiskleidžia ir paroda apie dabarties gynybos pajėgų susivienijimą, joje plėtojamos temos.
Kauno pilies lauke (Pilies g. 17) veiks iki rugsėjo 29 d.
„BIBLIJA VAKAR, DABAR IR PER AMŽIUS: džiaugsmas sielai, grožis akims“
Šioje parodoje lankytojai galės susipažinti su trumpa Biblijos atsiradimo ir vertimų istorija, senaisiais leidiniais iš Biblijos draugijos bei Trakų istorijos muziejaus archyvų, turės unikalią galimybę pavartyti ir paties pirmojo J. Bretkūno (1590 m.) Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą rankraščio faksimilę ir moderniausiąjį šiuo metu atliekamą Naujojo Testamento ekumeninį vertimą su komentarais. Taip pat galės pasigrožėti nuostabių autorinių įrišų kolekcija, jungiančia tiek knygos restauratorių istorines žinias bei praktinius įgūdžius, tiek dailininkų odininkų ir menotyrininkų kūrybinį polėkį.
Tarp įdomesnių eksponatų – 1824 m. Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos redaguotas leidinys ir vestuvinis dovanų egzempliorius – prabangus odinis įrišas, kuriam sukurti panaudota atsiradusi nauja medžiaga – plastikas (Trakų istorijos muziejaus rinkiniai).
Parodą papildys ir jos sakralinį turinį pagilins bei išryškins unikalūs liaudies meno skulptūros bei grafikos darbai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 9 d.
Grėtė Labanauskaitė: „Pasimatuok jausmą“
Parodoje pristatomas Grėtės Labanauskaitės meninis projektas mažina atskirtį tarp neregių ir reginčiųjų per nevizualius mados objektus. Čia rega neturi pranašumo – visi objektai gali būti (ir yra) suvokiami per kitus jutimus, pasitelkiant vaizduotę ir prisiminimus. Parodoje siekiama asmenims su regos negalia suteikti galimybę pažinti madą, o regintiesiems padėti iš naujo atrasti juslių teikiamą naudą bei jų turtingumą.
Dizainerė Grėtė Labanauskaitė drabužį savo kūryboje paverčia „socialiniu įrankiu“. Bakalauro studijų metais sukurta taktilinė drabužių kolekcija „TU“ laimėjo Jaunojo dizainerio papildomą prizą’21 ir Dizaino dienos’21 pagrindinį prizą, buvo pristatyta Lietuvos ir užsienio mados renginiuose. Magistro baigiamasis darbas „Pasimatuok jausmą“ tapo laureatu Gero dizaino’23 apdovanojimuose.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 9 d.
„Čiurlionis ir dizainas“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, siekdamas skatinti šiuolaikinius dizaino, meninių industrijų kūrėjus naudoti neišsemiamą Čiurlionio kūrybą, pritaikant jos idėjas mūsų kasdieniniame gyvenime, pradeda mini parodų ciklą „Čiurlionis ir dizainas“.
Politikas, meno ir kultūros istorikas, žymiausias M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas Vytautas Landsbergis šio menininko kūryboje atranda vis naujų įkvėpimų. Gausiai Čiurlionio kūriniuose randamus tradicinius lietuviško tautiško dizaino elementus profesorius kviečia aktualizuoti ir naudoti mūsų kasdienėje aplinkoje.
Profesoriaus Vytauto Landsbergio ir UAB „Audėjas“ bendrų pastangų dėka buvo sukurtas audinio pavyzdys, remiantis M. K. Čiurlionio kūrybos motyvais.
Parodoje pristatomas ir baldų meistro Arvydo Tijūšo sukurtas krėslas pagal Čiurlionio eskizą. Profesoriaus dukrai Birutei Landsbergytei bevartant daugybę menininko piešinių, kilo mintis M. K. Čiurlionio nupieštą kėdę su lietuviškais motyvais pagaminti ir padovanoti tėčiui.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 2 d.
Gražina Daunienė: „Linksma diena mums nušvito”
Nors parodos autorė yra baigusi tiksliuosius mokslus, tačiau viduje visada snūduriavo potraukis kūrybai. G. Daunienė savo kūrybinį kelią pradėjo nuo piešinių spalvotais pieštukais, vėliau, paraginta bičiulio, ėmėsi dažų ir teptukų. Taip spontaniškai gimė Gyvybės medžio įvaizdis. Suvokus gyvybės pradžią, Prisikėlimo momentą, gimė margučiai, gyvasties ciklas su jo trapumu. G. Daunienė tapo vaikiškai, perteikdama viduje išnyrančius vaizdinius, ir tik užbaigus kūrinį ateina suvokimas, kas buvo nutapyta.
Parodos autorės širdžiai mieli buvo dukters žodžiai: „Mama, ar gali man padovanoti savo darbų?“ Ją padrąsino ir apsilankęs svečiuose žinomas dailininkas Virginijus Kašinskas: „Tapyk, kaip jauti, tik didesnio formato, ir niekur neik mokytis.“
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki balandžio 20 d.
Gerardas Raitas Šatūno parodaas: „Einant M. K. Čiurlionio keliu „Viskas ir niekas“
M. K. Čiurlionio tapyba yra labai svarbus XX a. pradžios Lietuvos meno modernumo liudijimas. Dailininkui G. R. Šatūnui tai taip pat turi didelę reikšmę, todėl savo parodą jis skiria ateinančioms M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms paminėti. „O ypatingas žemiškas [kun.] pradas, visų daiktų pagrindas ir gimstančioji jėga, suderinantis savyje tai, kas ateina iš dangaus. Neaprėpiamas ir apimantis visus daiktus, jo galia begalinė. Jame glūdi didi šviesa, ir jis veda visus daiktus į jų paskirties išsipildymą.“
G. R. Šatūnas baigė mokyklą Druskininkuose. Vėliau studijavo Estijoje, Talino dailės akademijoje, vitražo ir dekoratyvinės taikomosios dailės discipliną ir įgijo taikomojo meno tapytojo kvalifikaciją. Jo sukurti vitražai papuošė kelis valstybinius pastatus ir keletą bažnyčių Lietuvoje (vitražas Mykolo Romerio universitete Vilniuje, vitražai Druskininkų, Kybartų ir Gelvonų bažnyčiose). G. R. Šatūnas kuria ne tik vitražo srityje, savo kūryboje menininkas naudoja mišrią techniką, jo tapymo objektais dažnai tampa architektūra, natiurmortai bei peizažai. G. R. Šatūnas nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys, nuo 2003 m. Roterdamo Centrum Bilden Kunst (CBK) narys. Menininkas yra surengęs tapybos, grafikos bei vitražo parodas Lietuvos, Estijos, Belgijos, Švedijos, Danijos ir Nyderlandų galerijose.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki gegužės 16 d.
Remigijus Ščerbauskas: „Bučiniai“
Velnių kolekcijos ekspozicijose pristatomi fotografo Remigijaus Ščerbausko darbai bučinių tema išryškina intymumo, pasitikėjimo ir meilės sąvokas. Tačiau eksponuojamos šiame muziejuje fotografijos įgauna ir kitokią prasmę, kai autorius ima ir šmaikštaudamas atvirai paklausia: „Ką manote, po velniais?..“ Ir tuomet lieka pereiti prie kalbinio naratyvo arba mūsų visų išmoktų frazių, įrašytų pasąmonėje kaip archetipiniai aidai, kurie tyliai pradeda šnibždėti velniškus meilės žodžius. Lieka tik nepaslysti – juk bučiuojamasi per stiklą.
R. Ščerbauskas – fotografas, užsiimantis gatvės fotografija, kuriantis portretus. Fotografo akis nuolat ieško savito požiūrio į gyvenimo situacijų įamžinimą. Jo meninis stilius formavosi kuriant nespalvotus studijinius portretus. Po šešerių metų darbo studijoje fotografas perėjo prie gatvės fotografijos žanro, ieškodamas dabartinės miesto aplinkos. Daugelyje jo kūrinių sustabdytos miesto gyvenimo akimirkos, kurios, jei nebūtų užfiksuotos, liktų tik kaip niekur neegzistuojančios miesto tekančio ritmo prabėgusios detalės.
R. Ščerbauskas 1996 m. WICE Leeuwarden (Nyderlandai) įgijo menų bakalaurą. Aktyviai fotografuoti gyvenimą Kauno ir užsienio šalių miestų gatvėse pradėjo nuo 2007 metų. Jo fotografijų galima surasti įvairiose internetinėse galerijose, svetainėse („Urban Street Photography“, „Streets In Color“), spaudoje (žurnaluose „Schwarzweiss 115“, „Vision libres URBAN POETRY“, „Inspired Eye Magazine“, fotografijų knygoje „WE STREETS Street photography from around the Globe“), nuolat vykstančiose parodose.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Inesa Antanauskienė: „Raudoni bateliai“
Aleksandras Macijauskas: „Gyventi“
A. Macijauskas gimė 1938 m. Kaune, jo kūryba giliai įsišaknijusi miesto istorijoje ir kultūroje. Jo ankstyvoji patirtis tiek konfliktiškoje miesto, tiek šiurkščioje kaimo aplinkoje padarė didelę įtaką jo įvairiapusiškai kūrybai. Aleksandras Macijauskas ilgus metus (iki 2009m.) vadovavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui ir įkūrė Kauno fotografijos mokyklą, formuodamas būsimas fotografų kartas. Jis vertinamas dėl savo didžiulės įtakos Lietuvos fotografijos raidai.
Unikalus Macijausko stilius, pasižymintis dinamiškomis kompozicijomis ir modernia estetika, pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Jo darbai buvo eksponuojami kartu su pasaulinėmis fotografijos legendomis Briuselyje, Venecijoje, San Francisko modernaus meno muziejuje ir kituose svarbiausiuose pasaulio muziejuose bei festivaliuose. Savo pripažinimą pelniusiose serijose „Kaimo turgūs“, „Veterinarijos klinikos“ Macijauskas perteikia Lietuvos kultūros esmę, modernumą derindamas su tradicijomis ir suteikdamas savo objektams dramatiškumo, macijauskiško teatrališkumo.
Pasak dr. Tomo Pabedinsko, A. Macijauskas Lietuvos humanistiniam pasaulėvaizdžiui suteikė šiurkštumo, įtampos, konflikto, atviros ironijos, apmąstytos prasmės. Iš Macijausko fotografijų dvilypumo gimsta dramatiškumas. Geriausiuose autoriaus darbuose fotografijų formos ypatumai tikrovę paverčia neįprastu reginiu, leidžia fotografui sukurti meninį vaizdą, kurio prasmė atsiveria anapus vizualaus tikrovės dokumento ir akivaizdaus turinio. Macijauskas ne tik perteikia užfiksuotos akimirkos įtampą, bet ir visą mūsų gyvenimą parodo kaip groteskišką, gyvenimo ratui besisukant nuolat pasikartojančią dramą.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks ik gegužės 5 d.
„Résumé“
Kodėl Résumé? Todėl, kad šioje parodoje apibendrinama dabartinė Šiaulių miesto fotomeno situacija. Vienoje vietoje bus galima pamatyti visą aktyvios Šiaulių miesto meninės fotografijos potencialą. Tai šiuo konkrečiu laikotarpiu mieste kuriančių menininkų ir fotografų kūrybos paroda, kurioje fotografinis vaizdas yra svarbiausia meninės raiškos priemonė. Taip šia paroda apžvelgiama miesto fotomeno situacija ir kryptingai skatinama tolimesnė fotomeno raiška mieste. Trečias ne mažesnis šio renginio tikslas – kad paroda taptų tęstiniu metiniu miesto kultūros įvykiu ir burtų fotografų bendruomenę bendriems sumanymams. Toks tęstinis renginys drąsins auditoriją ir kūrėjus matyti fotografijoje meninės saviraiškos galimybę, individualaus pasaulio kūrimo priemonę, originalaus matymo raišką.
Didelis tokios parodos privalumas – netikėti atradimai. Rengiant šią parodą paaiškėjo, kad Šiauliuose šiuo metu yra gausu labai įvairaus fotomeno kūrėjų. Tai minimalizmas ir natūralizmas, dizaineriška estetika ir kasdienybės brutalumas, senoji analoginė technika ir skaitmeniniai kaleidoskopai. Visa tai kalba apie ypatingai dinamišką miesto fotografijos situaciją. Labai gerai žinomos miesto fotomenininkų pavardės grupuojasi su negirdėtais vardais, kuriuos žino tik instagram‘o karta. Todėl ši paroda įdomi netikėtomis muziejinės, meno galerijų, virtualių platformų vaizdų estetikos samplaikomis. Tokie skambūs deriniai skatina ieškoti potencialių fotografinio vaizdo galimybių ir toliau, išnaudoti vaizduojamojo meno ir fotografijos sąveikas, objektyvu pasitikti kintančios tikrovės iššūkius, vaizdu byloti slapčiausius individo pojūčius.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki birželio 2 d.
Virginijus Šimoliūnas: „Mistika“
Virginijus Šimoliūnas (g. 1951 m. liepos 25 d. Kelmėje) – Lietuvos dailininkas, tapytojas, pedagogas. 1974 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1974 m. Vilniaus gamyklos „Elfa“ dizaineris, projektavo magnetofonus „Tonika 10“, „Inkaras“. Vėliau Šiaulių televizorių gamyklos dizaineris. Nuo 1980 m. Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) Menų fakulteto Dizaino katedros dėstytojas, docentas. „Gražinos dizaino studija“, „SSP grupės“ dizaineris. Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Nuo 1979 m. dalyvauja miesto, respublikinėse bei tarptautinėse parodose. Surengė apie keturiolika personalinių parodų. Dailininko darbų yra prestižiniuose interjeruose Lietuvoje ir užsienyje. Paskutiniu metu dirba grafinio dizaino srityje. Svarbesni darbai: sukūrė firmų „Venta“, „Arkada“, „Liumenas“ firminį stilių, parduotuvių „Elva“, „Moteriški drabužiai“ vizualinę reklamą, nutapė paveikslus „Jūra“ (1983 m.), „Poza atostogoms“ (1992 m.), „Kryžius“ (1992 m.) ir kt. Virginijus Šimoliūnas yra pastovus metinės Šiaulių dailininkų parodos dalyvis, todėl šiauliečiai gerai žino jo grafišką, subtilių niuansų siurealistinę tapybą.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 4 d.
Raimundas Urbonas: „Gyvenimas po stalu“
„Raimundo Urbono (1963–1999) fotografinis pasaulis – taupus objektų rinkinys, tylus tonas ir žvilgsnį ribojantis langelis, įrėminantis autoriaus minčių piešinį. Autoriui ši medija – stebėjimo įrankis, kažkuria prasme – padidinamasis stiklas, net ir pačius banaliausius daiktus išdidinantis iki tiesos įrodymo. Pasaulį aplink save jis matė ir suvokė būtent taip. Todėl taip rodė jį ir kitiems. Mažuose formatuose saikingai naudodamas raiškos priemones, jis gebėjo sutalpinti stebėtinai daug: mąslų kolegos žvilgsnį, mylimos moters prisilietimą, jaukią namų netvarką ir vietoje nenustygstančią vaikystę. Čia tilpo ir hipavimo kelionės po buvusią Sovietų Sąjungą: naujai pažinti kraštai, seni bičiuliai ir ten pat pastebėtos neįpareigojančios buities detalės. Fragmentuodamas savus ir svetimus gyvenimus, kartais kadrus suporuodamas ir tokiu būdu dar labiau išplėtodamas mintį, R. Urbonas konstravo vientisą istoriją, visada pasakojančią tą patį – apie būties trapumą. Nesvarbu, su kuo ir kur bebūtum.
Šis menininkas nebėgo nei nuo laiko, nei nuo vietų, nei nuo žmonių. Veikiausiai priešingai, jis noriai sugrįždavo prie tų pačių veidų, pokalbių, į tas pačias vietoves. Taip lyg dar kartą pasitikrindamas jau užfiksuotų vizualinių pranešimų tvarumą. Kita vertus, jo nesibaigiantis erdvės ir materijos dialogas niekada neperaugdavo į triukšmingą ginčą. Autoriaus fotografijoje – vien tylus šnabždėjimas, dalijimasis, ramus išsipasakojimas ne tik apie dabartį, bet ir apie tai, kas galėtų vykti ateityje. Sąmoningai išblukintas vaizdas dėvi laiką, prigesina žinojimą ir maskuoja prisiminimus. Jokios režisūros, vien atviras žvilgsnis pa(si)liekant spėlioti – buvo tai, ar dar tik bus?..“ (Danguolė Ruškienė)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki birželio 23 d.
Tomas Donauskas: „Lietuvos Karinės jūrų pajėgos – NATO – 20 metų kartu!“
Minint svarbią sukaktį, pažymėtina, kad Lietuvos Karinių jūrų pajėgų laivai ir kariai jau 20 metų su sąjungininkais iš kitų NATO šalių karinių laivynų intensyviai dalyvauja tarptautinėse jūrų pratybose ir operacijose įvairiose Europos vandenyse – Baltijos, Šiaurės, Norvegijos, Viduržemio jūrose, Lamanšo sąsiauryje, Atlanto pakrantėje prie Prancūzijos, Norvegijos šiaurėje – Arkties vandenyno prieigose.
Įdomu, jog 2006 m. priešmininis laivas M51 „Kuršis“ buvo pirmasis Lietuvos karo laivas priskirtas budėjimui NATO Nuolatinės parengties pajėgose. 2014 m. ir 2020 m. Lietuvos karinių jūrų pajėgų karininkams buvo pavesta vadovauti NATO Nuolatinės parengties priešmininių laivų I-ąjai grupei, sudarytai iš įvairių NATO šalių karinių laivų. Visa tai ir dar daugiau yra reflektuojama atidaromoje fotografijų ir instaliacijų parodoje.
Lietuvos karinės jūrų pajėgos sąveikaudamos su NATO partneriais ypatingai specializavosi jūrinių minų paieškos ir naikinimo operacijose. Reikšminga ir aktualu, kad Lietuvos ir sąjungininkų kariniai laivai bei narai išminuotojai per šalies atkurtos nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos teritorinėje jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje surado ir nukenksmino daugiau kaip 200 jūrinių minų ir kitų sprogmenų, užsilikusių ir kėlusių pavojų laivybai nuo I ir II pasaulinių karų.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 28 d.
Regina Šulskytė: „Dvidešimt septyni sugrįžimai“
Fotografijų seriją autorė skiria mamos atminimui. Skaičius 27 siejamas su tam tikrais R. Šulskytės mamos gyvenimo etapais. Fotografijų seriją R. Šulskytė kūrė beveik penkis metus.
Menotyrininkės Danguolės Ruškienės nuomone, „Reginos Šulskytės fotografijoje visą laiką vyko balansavimas tarp asmeninių ir bendrų patirčių, išryškinančių esminius žmogaus egzistavimo momentus. Jos fotografijų ciklai tarsi vieno filmo dalys – keliaujant iš vienos istorijos į kitą keičiasi laikas, kontekstai, detalės, atsiranda bei pranyksta tam tikros emocijos. Tačiau pagrindiniai herojai beveik visuomet išlieka tie patys. Antra vertus, kiekviename savo fotografijų cikle ji akcentuoja vis kitą gyvenimo kampą, atidengia dar neaptartą jo sluoksnį. Autorė turi aiškią žinutę. Viskas – praeitis ir dabartis, nerimas dėl retėjančio artimųjų rato, kai prarandami brangiausi žmonės – taip pat yra savęs formavimas, gal net esminiai jo momentai. Žmogus, kaip ir jo gyvenimas – iš daugybės sluoksnių, gulančių metai po metų ant jo bręstančio kūno.
Naujausias R. Šulskytės ciklas „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ (2018–2023) – natūrali jos kūrybos tąsa. Akivaizdu, kad dabar jai nereikia stimuliuoti nei jausmų, nei minčių, nes papildomos pastangos atrodytų pernelyg demonstratyviai. Užtenka remtis tikrais išgyvenimais, patirtimi ir netrukdyti jiems sugulti į fotografijų plokštumas. Galbūt todėl nekyla abejonių, kad viskas jos fotografijoje turi būti taip, o ne kitaip. Niekas čia negali nei keistis, nei koreguotis. Ar ne taip atrodo suvokimas, kad ne laikas yra mūsų rankose, bet mes jo galioje?“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 28 d.
Kristina Ališauskaitė-Volungevičė: „Vandens veidas“
Kristinos Ališauskaitės-Volungevičė kūryba tikslingai stoja į priešingą – graiko Talio – pusę. Tikrovę ji regi ir mums parodo pirmiausia kaip vandenį. Jos vaizduojamas vanduo nėra tas kasdienis vamzdžiais tiekiamas į mūsų butus, naudojamas gaminti maistui, plauti indams ar skalbti drabužiams. Tai nėra ir „natūralus“ bangelių vos sujudinamas ežero paviršius ar net neužmatoma okeano platybė, kurioje galingos bangos pakyla ir vėl ištykšta, nepalikdamos pėdsako.
Šių paveikslų vanduo – pati tikrovės dinamika, akimirka kaip amžinybė, pati Būtis, kaip Įvykis. Paveiksluose vaizduojami fontanai nėra technologijos padaras. Pasitaikančios užuominos į žmogaus ranką – daugiakampio baseino kontūras tėra iliuzija – priekiniame plane jis dingsta ir atsiveria po paviršiumi glūdinti bedugnė.
Visa, kas atrodo kieta, tvirta, kas – kaip veidai ar rankos – turėtų būti atpažinimo, tikrumo garantas, pasirodo esą akyta, korėta, trapu ir gali atsigauti tik pasinėrę į vandens pirmapradiškumą. Vandens, kurio purslai kuria žėrinčią mūsų pasaulio įvairovę“
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 28 d.
Goyos raižiniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus
Nacionalinis Bohdano ir Varvaros Chanenkų meno muziejus pristato garsiuosius Francisco Goyos ofortų ciklus „Kapričai“ ir „Karo baisumai“. Šiandien šie pernelyg atviri darbai suvokiami kaip ypač aktualūs. Menininkas parodė, kad blogis turi būti sustabdytas, net jei jis atrodo nekaltas, ir kaip baisiausią blogį vaizdavo karą.
Pagrindinė ciklo „Kapričai“ tema – blogis, kuris, nuolat keisdamas išvaizdą, valdo žmoniją. Žiaurumas skatina dar didesnį žiaurumą, ištvirkimas sunaikina visus, kurie prie jo priartėja, o teisėjai tampa ne ką geresni už teisiamuosius. Pirmuosiuose lakštuose Goya pavaizdavo kaukę – XVIII a. meno atributą, turėjusį sukurti lengvo žaismo, smagios paslapties pojūtį. Tačiau „Kapričuose“ maskaradas – ne šventė, o visiškas melas, triumfuojanti yda, vos pridengtas blogis.
Antroje ciklo dalyje veikia šlykštūs velniško pasaulio atstovai. Kai kurie iš jų įkūnija tikras žmogaus ydas, o kiti neturi gyvenimiškų prototipų, perteikiančių visuotinio blogio idėją. Ciklo pabaiga dviprasmiška. Auštant demonai virsta žmonėmis, bet baimės dėl kitos nakties niekur nedingsta. Sunku įsivaizduoti, kad jų pasaulis bus malonus ir teisingas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki birželio 23 d.
„Nuo Dürerio iki Rembrandto“
Parodoje pristatomi Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus Vakarų Europos graviūrų rinkinio kūriniai. Muziejus pavadintas vardu garsių sutuoktinių, mecenatų, puikiai supratusių, kad pasaulio meno kūriniai turi būti prieinami visuomenei. Privati Chanenkų kolekcija tapo dabartinio muziejaus rinkinio, vieno įžymiausių pasaulio meno rinkinių Ukrainoje, branduoliu.
XX a. muziejaus rinkinio sudėtis keitėsi iš esmės. 3–4 deš. muziejus dažnai atiduodavo ir priimdavo iš kitur pavienius kūrinius ir dideles kolekcijas. Darbuotojai, kurių tuo metų buvo nedaug, nespėdavo dokumentuoti šio proceso. Tokios aplinkybės iki šiol sunkina rinkinio istorijos, ypač spausdintos grafikos kolekcijos, nagrinėjimą. Muziejaus kūrėjai informaciją apie grafikos kolekciją paminėjo tik kartą – 1919 m. pirmajame bibliotekiniame muziejaus inventoriuje ją pavadino „aplankasi su graviūromis iš Chanenkų rinkinio“.
1931 m. muziejus gavo per tūkstantį graviūrų iš Vasylio Ščavynskio (1868–1924), žinomo chemiko, meno žinovo, tyrinėtojo ir rinkėjo, kolekcijos. Dėl politinių aplinkybių priverstas palikti tėvynę, Ukrainos patriotas Ščavynskis įsakė vertingą tapybos ir grafikos rinkinį, fototeką ir biblioteką perduoti Kyjivo nacionaliniam muziejui arba Bohdano Chanenkos muziejui. Ščavynskis buvo nužudytas 1924 m. tuomečiame Leningrade. Jo našlė kartu su muziejininkais ir kitais ukrainiečių inteligentais kaip įmanydama stengėsi testamentą įvykdyti, nors to meto komunistai ir nepripažino privačios nuosavybės. Taip į muziejų pateko Luco van Leydeno graviūros, didelė olandiškų ofortų dalis ir neprilygstama Albrechto Dürerio „Madona su beždžione“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki birželio 23 d.
Justinas Krasuckas: „GAMTA“
Diana Masiulienė: „SUSTOJĘS LAIKAS“
Dianos Masiulienės autorinių lėlių paroda
Utenos rajono tautodailininkų klubo „Svirnas“ sodų rišėjų darbų paroda
Utenos rajono tautodailininkų darbų paroda
Lietuvos mokinių liaudies dailės konkurso „Sidrabro vainikėlis X“ Rytų Aukštaitijos regioninė paroda
Giedrius Mazūras:„Taikomoji–dekoratyvinė“
„kovotoJOS XIX–XX“
Ši paroda apie tai, kad pokariu moterys kartu su vyrais partizanais ėjo sunkiu, garbingu, vedančiu į Laisvę keliu, kovojo už gyvybę, už šeimą, už gyvą gyvenimą.
Buvo moterų partizanių, kurios kovojo ginklu, gyveno šaltuose, drėgnuose, mažuose bunkeriuose, dalyvavo ginkluotuose susidūrimuose, žuvo kartu su vyrais.
Dažniau moterys pasižymėjo ne tiek kovinėse akcijose, kiek kituose svarbiuose darbuose, būtent medicinos ir spaudos leidybos srityse. Moterims partizanėms taip pat tekdavo ūkiniai darbai, bet kurių partizanai nebūtų apsiėję.
Daugiausia buvo ryšininkių. Kai kurios apkeliavo visą Lietuvą traukiniais ar dviračiais, kurių rėmo ertmėje buvo slepiami vadų įsakymai ir laiškai. Moterų ryšininkių dėka buvo palaikomi ryšiai tarp atskirų partizanų junginių (pernešamos žinios žodžiu ir raštu, įspėjama apie gresiančius pavojus), platinami pogrindžio leidiniai, suteikiama įvairiapusė materialinė parama kovojantiesiems ir t. t.
„Įkūnytos emocijos“
Patyriminėje instaliacijoje „Įkūnytos emocijos“ išplečiamos regimo kūno ribos ir pasitelkus garsą gilinamasi į fizinių pojūčių ryšį su emocijomis. MO lankytojus kviečiame į kūno suvokimo kelionę: pasinerti į intymias, paprastai nepastebimas žmogaus pojūčių subtilybes, atrasti kiekvieno individualius pojūčius ir emocijas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
„Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“
Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ naujai pristatys tiek žinomų, tiek vis dar mažiau įvertintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos modernaus bei šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, apmąstančius seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių roles bei šių reiškinių transformacijas Baltijos šalių vizualiame mene nuo XX a. 7 dešimtmečio iki šių dienų.
Sovietinės okupacijos metu seksualumas buvo nuožmiai trinamas iš viešosios erdvės – pasak savotišku folkloru tapusios sparnuotos frazės, sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo. Kodėl sovietmečiu seksą reikėjo užgniaužti ir kokia meilės forma buvo leidžiama? Kuo šiandien Baltijos regione vyraujančios viešos intymumo, lyties, meilės ir seksualumo sampratos skiriasi nuo ankstesniųjų? Parodoje „Šito pas mus nėra“ leisimės ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos bei seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo 8 d.
„Vilniaus pokeris“
„Vilnius yra visur. Kiekviename tikrame mieste gali aptikti Vilniaus namus, gatves, žmones“, – romane „Vilniaus pokeris“ rašo Ričardas Gavelis. Ši paroda, kaip ir vienas svarbiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinių, nėra pasakojimas vien apie Vilnių: jo centre – universali kovos už proto, kūrybos, žmogaus ir visuomenės laisvę tema.
„Vilniaus pokeryje“ savo miestą ir jo transformacijas permąstyti gali bet kurio pasaulio kampelio gyventojas. Mes kviečiame sužaisti Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės pokerius ir klausiame – kas juose bendro, kas – savito?
Nuo 2024 m. kovo 20 d. šiauliečiai ir miesto svečiai galės nemokamai pamatyti MO muziejaus parodos „Vilniaus pokeris“ fragmentus. Kultinio Ričardo Gavelio romano įkvėpta paroda – universalus pasakojimas, kuris leidžia apmąstyti bet kurį pasaulio miestą ir atmosferiškame susitikime su moderniu menu gvildenti valios, kūrybos bei visuomenės laisvės temas. Šiaulietišką pokerio kortą išmes Živilė Žvėrūna, sukūrusi parodai skirtą naują kūrinį!
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki 2024 m. gegužės 4 d.
„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2024 m. gegužės 5 d.
„Svetimas, tapęs savu: daugialypis meninio Vilniaus veidas“
Paroda ir konferencija kviečia į žymiuosius Gedimino laiškus pažvelgti kaip kultūrinį raktą, atvėrusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes kitų šalių amatininkams ir kūrėjams. Atvykėliai iš Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų ir kitų šalių įvairiais laikotarpiais prisidėjo prie Lietuvos vizualinės kultūros formavimosi, o Vilniuje vietos ir užsienio idėjų bei patirčių jungtys tapo ypač ryškios ir savitos.
Vilnius visuomet traukė užsienio pirklius, amatininkus ir menininkus. Valdovo dvaro auksakaliai ir Vilniaus monetų kalyklos meistrai, didikų rūmuose ir jų funduotose bažnyčiose dirbę tapytojai, architektai bei skulptoriai, į draugijas susibūrę kūrėjai ir Vilniaus universiteto profesoriai kartu su vietiniais vilniečiais kūrė Lietuvos sostinę. Su jų vardais ir nuopelnais miesto kultūrai parodoje supažindins daugiau nei 130 XVI a. – XIX a. pirmos pusės eksponatų.
Dar XV a. pabaigoje iš Lenkijos bei Vokietijos į miestą atvykusi talentingų auksakalių grupė įkūrė pirmąjį mieste Vilniaus auksakalių cechą. Ne vienas patyręs meistras į sostinę atvyko ir asmeniškai pakviestas Lietuvos didžiojo kunigaikščio. Paskutiniųjų Jogailaičių laikais Vilniuje dažnai skambėjo itališki vardai, tokie kaip Džovanis Marija Padovanas (Giovanni Maria Padovano), Petras Platina (Pietro Platina), Rokas Markonis (Rocco Marconi) ir kiti.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki balandžio 21 d.
„Šedevro kambarys. Franso Halso evangelistai iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus kolekcijos“
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus siūlo unikalią galimybę susitikti su meno kūriniu ypatingomis sąlygomis – tam tikslui ilgai ir kruopščiai didelės kūrybinės komandos kurtame Šedevro kambaryje (jį iš pradžių net vadinome „Vieno meno kūrinio teatru“), kuriame meno kūrinys turės galimybę asmeniškai vienam lankytojui ar lankytojai tarsi aktorius surengti savo prisistatymą ir pasirodymą. Švelniai paimti mielą lankytoją už rankos ir pasivadinti iš dūzgiančios rūpesčių ir niekad nesibaigiančių kasdienių užduočių gatvės, iš blogų ir bauginančių naujienų erdvės į lėto ir ramaus tempo, bet turiningą, intelektualią ir šiek tiek magišką meno patyrimo erdvę. Tokios muziejų erdvės nėra niekur pasaulyje, tai visiškai lietuviškos kūrybos vaisius. Kad išlaikytume paslaptį ir netikėtumo aspektą, nepasakosime, kas jūsų laukia Šedevro kambaryje, bet neabejojame – patirtis bus nepamirštama.
Pirmajam šedevro pristatymui kandidatūrą pateikė tarsi pats likimas – tai vienas garsiausių visų laikų tapytojų, Nyderlandų „aukso amžiaus“ genijų Fransas Halsas ir jo evangelistai. Šiuos kūrinius jau seniai ketinome pasiskolinti iš mielų Odesos Vakarų ir Rytų meno muziejaus kolegų, tačiau prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą viską pakeitė – kūrinius jau ne skolinomės, o tiesiog evakavome iš karo teritorijos. Esame be galo dėkingi, kad muziejaus direktorius Ihoris Poronykas ir jo kolegos pasitikėjo mumis ir patikėjo neįkainojamus šedevrus mūsų muziejaus laikinai globai. Sykiu tai tapo unikalia proga Lietuvos visuomenei ir Lietuvą aplankantiems svečiams iš visiškai arti ir vienumoje susitikti su Franso Halso, vieno geriausių visų laikų portretistų, kūriniais.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks balandžio mėn.
Čekijos ir Lietuvos gražiausių knygų paroda
Kasmetinį gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Čekijos Respublikos Kultūros ministerija ir Čekų literatūros muziejus. 58-ąjį kartą vykusiame konkurse varžėsi net 367 čekų leidėjų, grafinio dizaino ir leidybos mokyklų studentų, grafikos dizainerių bei meno institucijų knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje 2022 metais. Knygos vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę, įrišimą, iliustracijas, idėjas, originalumą. Konkursas suskirstytas į septynias kategorijas: mokslinė literatūra, grožinė literatūra, vaikų ir paauglių literatūra, vadovėliai, knygos apie meną, bibliofilinės ir autorinės knygos, studentų darbai. Skelbiamos trys geriausiai įvertintos kiekvienos kategorijos knygos, o pirmąją vietą laimėjusiajai skiriama piniginė premija. Taip pat apdovanojimas teikiamas jaunajam kūrėjui (iki 30-ties metų). Gražiausių Čekijos knygų parodoje Kazio Varnelio namuose-muziejuje bus eksponuojamos 23 knygos laureatės.
Šiais metais varžėsi per 120 leidinių, išleistų 2023 metais, juos pateikė daugiau kaip 60 leidėjų. Premijomis ir diplomais pagerbta 21 knyga: skirta Pagrindinė metų premija, 6 įvertinimai piniginėmis premijomis ir 12 įvertinimų diplomais šešiose teminėse kategorijose; Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija taip pat skiria po apdovanojimą. Konkurso apdovanojimų šventė ir kasmetinis leidžiamas katalogas „Gražiausios metų knygos / The Most Beautiful Lithuanian Books“ – tradicija tapusi tarptautinės Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos dalis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.
„Tapatybė ir forma: Kazio Varnelio kūryba“
Po kapitalinio atsinaujinimo Jono Šliūpo muziejus duris atveria su ypatingais eksponatais – garsiaisiais Kazio Varnelio opartiniais kūriniais. Ta proga iš Vilniuje esančio Kazio Varnelio namų-muziejaus atkeliauja rinktiniai menininko darbai, o greta bus eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomi įvairių Lietuvos regionų tekstilės dirbiniai. Kazio Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks balandžio mėn.
„Baltijos valstybių laisvės simboliai 1918–1940 m. Lietuva, Latvija, Estija“
Parodoje eksponuojami Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo simboliai – valstybiniai apdovanojimai: ordinai, medaliai, ordinų Grandinės. Šia paroda siekiama ne tik pristatyti istoriškai ir estetiškai vertingus apdovanojimus – joje apimamas platesnis istorinis kontekstas ir pasitelkiant valstybinę simboliką audžiamos gijos su dabartimi.
Eksponuojant kiekvienai iš Baltijos šalių reikšmingus simbolius, pristatomos ir jais apdovanotos iškilios istorinės asmenybės – Baltijos valstybių kūrėjai bei laisvės gynėjai, jų biografijos. Taip atskleidžiama Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo istorijos raida, diplomatijos tarpukariu ypatumai, tarptautinės padėties Europoje kaita. Lankytojai vienoje vietoje išvys originalias Latvijos ir Estijos Prezidentų Grandines, Vytauto Didžiojo ordiną su Aukso grandine, kitų to meto žymių Europos šalių politikų pagerbimo bei įvertinimo ženklus.
Parodoje eksponuojamą vertingą bei didžiausią regione faleristikos kolekciją nuo 1965 m. sukaupė kolekcininkas Vilius Kavaliauskas, Valdovų rūmų muziejaus tarybos garbės narys, talkinęs turtinant Valdovų rūmų muziejaus rinkinius, suteikęs vertingų konsultacijų. V. Kavaliauskas aktualizavo apdovanojimų kaip simbolių reikšmę, sukaupė vertingos ikonografinės medžiagos – fotografijų, dokumentų.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.
Džovanis Belinis: „Dievo Motina su Kūdikiu“
Dž. Belinis laikomas Venecijos dailės mokyklos pradininku, vienu garsiausių ir populiariausių italų Renesanso tapytojų, kuris aktyviai dirbo net šešis dešimtmečius ir savo kūryboje pritaikė daugelį ano meto inovacijų (vienas pirmųjų ėmė eksperimentuoti su aliejiniais dažais). Prieš suformuodamas savitą stilių ir individualią koloristiką dailininkas mokėsi iš Vidurinių amžių ir Bizantijos meistrų kūrinių, patirties sėmėsi iš tėvo Jakopo Belinio (Jacopo Bellini, apie 1400 – apie 1470), svainio Andrėjos Mantenjos (Andrea Mantegna, 1431–1506), taip pat tapytojo Antonelo Mesiniečio (Antonello da Messina, apie 1430 – apie 1479), skulptoriaus Donatelo (Donatello, apie 1386–1466), Šiaurės Europos dailininkų kūrybos.
Anot ilgamečio Vatikano muziejų vadovo, garsaus italų dailės istoriko Antonijaus Paolučio (Antonio Paolucci), „Belinis jaučia regimąjį pasaulį taip, lyg skaistų pavasario rytą jį glostytų Dievo akis“. Dž. Belinio kūriniai pasižymi savita šviesa, estetika, poetine nuotaika ir emociniu paveikumu. Jie skleidžia ramybę ir harmoniją, liudija dailininko sugebėjimą įžvelgti jį supančio pasaulio grožį. Kaip oficialus ir privilegijuotas Venecijos Respublikos dailininkas, jis turėjo dideles dirbtuves ir daug mokinių. Dž. Belinio kūryba darė didelę įtaką vėlesniems Venecijos dailininkams, ypač jo mokiniams Džordžonei (Giorgione, apie 1477/1478–1510) ir Ticianui (Tiziano, 1488/1490–1576).
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 19 d.
Almyra Weigel (Bartkevičiūtė): „Ar esu, kas esu?“
Almyros Weigel kūryba apima platų temų spektrą: nuo informacijos, atminties, ekologijos klausimų iki atskiro žmogaus vidinio nerimo, kai tyloje savęs paklausiama: „ar esu, kas esu“? Ir pačiai kūrėjai tai nėra tuščia frazė. „Privalome šito savęs klausti, atrasti laiko mąstyti, kad informacijos gausa ir įvairovė nenublokštų į vidinę sumaištį. Esu menininkė, stebinti ir reflektuojanti aplinką, priimanti visas gyvenimo puses ir tikinti, kad šviesioji pusė yra stipresnė už tamsiąją“, – sako menininkė.
Svarbus Almyros Weigel kūrinių bruožas – išsaugota jų tekstiliška prigimtis. Ji dirba su pačios sukurtomis medžiagomis, eksperimentuoja su būvį lengvai keičiančia materija – popieriumi, plastiku, silikonu, kava, prieskoniais, klijais. Menininkė yra atradusi novatoriškų paviršiaus formavimo būdų. Tai unikali „karštų klijų“ technika, „laikraštiniai siūlai“, iš spaudos popieriaus formuojamos didžiulės skulptūriškos formos. Rankų darbas, nuolatinis ieškojimų procesas ir netikėti formų dariniai, išgauti jungiant ir perdirbant, Almyros Weigel kūryboje yra įgavę konceptualios meninės veiklos prasmę.
Suvokdama visa ko trapumą, menininkė nesiekia savo kūrinių amžinumo. Kai kurie šios parodos kūriniai, jai pasibaigus, bus sunaikinti. Veiksmas nebus viešas. Jau įvykusias parodas šioje ekspozicijoje primena kolona su buvusių instaliacijų pelenais. Iš tiesų autorė tarsi klausia, „ar esame, kas esame, ir kuo gi dar būsime?“ Almyros Weigel kūryba – intriguojantis švelnumo ir radikalumo junginys. Tai ir taiklus paveikslas šiuolaikinio pasaulio, kuris trokšta gėrio ir grožio, bet nuolat kažką naikina.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. balandžio 28 d.
Rimas Čiurlionis: „Žaidimas“
Rimas Čiurlionis – dailininkas, tapytojas, šiuo metu vienas garsiausių ir žinomiausių lietuvių menininkų Amerikoje. Šioje parodoje jis pristato 2017–2023 m. sukurtas abstrakčias kompozicijas ant popieriaus, drobės, medžio plokštės bei skulptūras.
Dirbdamas prie abstrakčių kompozicijų menininkas atranda kažkokį principą, tarsi sprendimo lygtį, kaip muzikoje garsų santykis. Čia toks santykis kuriamas pasitelkiant formas, spalvas ir linijas. Parodos autorius sako vengiantis savo darbams suteikti pavadinimus, nes tai jam atrodo dirbtina ir netikra. Pasak jo, turbūt teisingiausia abstraktų darbą vadinti „kompozicija“, nes tuomet palieki žiūrovui laisvę jį interpretuoti ir pajusti jo poveikį.
„Kūryba tampa man aiškesnė, kai nekalbu apie asmeninius kompleksus, kai formų ir spalvų aiškumas atranda savo vietą popieriaus lape ar drobėje, skulptūroje – kai kiekviena forma ar spalva yra individuali ir sudaro bendrumą, vientisumą ar tampa kaip ženklas pilnatvės, kuris man duotam laike primena, kad kūryba, kaip ir žmogus, turi du pradus: laikinumo liūdesį ir amžinumo spindesį. Tai išgyvenimas, kuris primena metafizinį mūsų buvimą“, – sako parodos autorius.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. gegužės 12 d.
„Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“
Tokia išsami paroda, skirta vieno žymiausių Lietuvos XX a. pradžios menininkui Antanui Samuoliui, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rengiama po 25 metų pertraukos. Savo apimtimi ir kūrinių skaičiumi ji, ko gero, neprilygsta iki tol buvusioms apžvalginėms Samuolio parodoms. Joje eksponuojami 45 Samuolio kūriniai, surinkti iš įvairių muziejų bei privačių kolekcijų. Parodos artefaktus skolino net devynios atminties institucijos, privatūs muziejai „Mo“, „Tartle“, galerija „The Room“, privatūs kolekcininkai, per tris dešimtis menininkų ar jų šeimų. Nacionalinė dailės galerija Vilniuje netgi sutiko paskolinti savo nuolatinės ekspozicijos pažibą – „Baltąją obelį“.
Samuolis aktyviai kūrė apie septynerius metus, jis mirė jaunas, darbų yra išlikę nedaug. Tačiau jo kūryba padarė neįtikėtinai didelę įtaką kelioms menininkų kartoms ir vis tebėra menininkų inspiracijos šaltinis. „Todėl, – sako generalinė direktorė Daina Kamarauskienė, – itin džiaugiamės galėdami pristatyti ryškiausius Samuolio kūrinius vienoje parodoje ir parodyti šiuolaikinių menininkų kūrybą, kurią įkvėpė ikoninis Samuolio paveikslas „Geltona moteris“. Šiai egzotiško grožio moteriai, kuri tapo visiems gerai pažįstamo portreto modeliu, skirta parodos dalis, kurioje bus atsakyta į klausimus: kas ji, kaip susiklostė jos gyvenimas, kokia neįtikėtinai įdomia veikla ji užsiėmė. Į klausimus padės atsakyti ne tik fotodokumentika, bet ir jos asmeniniai daiktai bei kūriniai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2024 m. rugsėjo 8 d.
Monika Radžiūnaitė: „Ir aš tik žmogus“
Parodos „Ir aš tik žmogus“ koncepcija remiasi Radžiūnaitės plėtojama kūrybine klaidos strategija. „Klaidingas“ skaitymas atsiskleidžia menininkės perkuriamoje ikonografijoje, su „Google“ vertėju į lotynų kalbą verčiamuose paveikslų pavadinimuose, glitch*-gotikinėje parodos architektūroje. Žiūrovas provokuojamas kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką. Koks vaizdas, visuomet buvęs ištikimu religijų tarnu, šiandien galėtų papildyti šventuosius tekstus? O kokia nauja religija gimtų iš šiandienos vaizdų kultūros?
Galerija tampa bažnyčios nava, kurioje gimsta nauja ir mums dar nepažini religija. Tai žaidimas žiūrovo sąmonėje kylančiais vaizdiniais, kviečiantis tyrinėti subjektyvias vizualines patirtis. Pagrindinėje parodos ašyje atsiranda muziejinis eksponatas – monstrancijos dėklas. Fizine ir muziejine prasme tuščias objektas tampa Radžiūnaitės kūrybinės strategijos metafora – primiršti ikonografiniai motyvai paveiksluose užpildomi naujomis reikšmėmis ir kuria savą semantinę sistemą.
Monika Radžiūnaitė (g. 1992) atstovauja jaunajai Vilniuje kuriančių tapytojų kartai. Menininkės braižui būdinga ironija, istorinių ir kultūrinių siužetų transformacija – ne apeliuojanti į faktinę, chronologinę ar tematinę praėjusių laikų tikrovę, o šėliojanti naujomis simbolių, aliuzijų ir įvaizdžių sąsajomis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2024 m. spalio 2 d.
„Jų akys žvelgia į sąžinę“
Parodoje eksponuojami Ukrainos sakralinio meno pavyzdžiai – keturios dešimtys ikonų, išvengusių sunaikinimo ir radusių laikiną saugų prieglobstį Lietuvoje.
Į Lietuvą atkeliavę kūriniai tėra labai maža milžiniško ukrainiečių kultūros paveldo lobyno dalis. Kai kurios ikonos pirmiausia prašytųsi restauratorių rankos, o ne ekspozicijos, tačiau jų eksponavimo prasmė yra didžiulė: šiuo sunkiu Ukrainos valstybei metu jos tampa kūrybinių galių ambasadoriais bei atlieka savitą misiją – tampa dvasinio atokvėpio erdve pirmiausia ukrainiečiams, laikinai gyvenantiems Lietuvoje.
Lietuvos dailės istorikų draugijos pirmininkė ir ikonų tapybos studijos „Ut unum sint“ prie Vilniaus dominikonų vienuolyno vadovė, menotyros mokslų daktarė Jurgita Kristina Pačkauskienė, susipažinusi su parodoje eksponuojamais darbais, sakė, kad meno kūriniuose itin jaučiama stačiatikių ir katalikiškosios tradicijos paribio dvasia. Tiek vaizdavimo būdu, tiek ir siužeto turiniu namų bei cerkvių ikonos tarsi pasakoja universaliąją krikščionybės istoriją.
Karo metu gimusią idėją nors dalį Ukrainos meno vertybių perkelti į Lietuvą įgyvendino kolekcijos savininkė – Ukrainos namų ikonų ir senienų muziejaus „Ukrainos dvasia“ įkūrėja Olga Bogomolec ir muziejaus direktorius Jurijus Rudnickis kartu su Anykščių krašto Garbės ambasadoriumi Ukrainoje Virginijumi Strolia. Ši paroda – tai dar 2019 metais pradėtos Anykščių ir Radomyšlio muziejų keitimosi parodomis tradicijos tąsa. Tačiau dabar tai vyksta nepaprastomis sąlygomis, kai Ukraina kovoja už savo nepriklausomybę, todėl paroda „Jų akys žvelgia į sąžinę“ yra Ukrainos ir Lietuvos solidarumo santykių išraiška.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2024 m. balandžio 30 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
„M. K. Čiurlionio takais“
Artėjant 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms ir aktualizuojant Nacionalinio M. K. Čiurlionio kelio objektus, pristatoma Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyriaus vyresniųjų klasių mokinių paroda „M. K. Čiurlionio takais“.
Kiekvienais metais jungtinė jaunųjų dailininkų 9–11 klasių mokinių grupė dalyvauja vienos dienos išvykoje – plenere. Taip siekiama pažvelgti į M. K. Čiurlionio kūrybos palikimą šių dienų menininko akimis. Išvykos metu mokiniai piešia, tapo, eskizuoja, renkasi kompozicijų motyvus apžiūrėdami memorialines ekspozicijas M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose, fiksuodami vietos architektūros pavyzdžius ir Dzūkijos kraštovaizdį.
Šią išvyką-plenerą vaizdžiai apibendrina kilnojamoji mokinių darbų paroda „M. K. Čiurlionio takais“, kuri M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje yra eksponuojama pirmą kartą. Mokiniai pristato įvairiose ekspozicinėse erdvėse užfiksuotus vaizdus prisimenant M. K. Čiurlionio kūrybinę biografiją. Eksponuojama keliolikos mokinių kūrinių kolekcija, kurioje matyti temų ir technikų įvairovė. Dominuoja peizažai, M. K. Čiurlionio namų-muziejaus aplinka, kiti svarbūs objektai – takai, kuriais prieš daugiau nei šimtą metų vaikščiojo iškiliausias visų laikų Lietuvos kūrėjas M. K. Čiurlionis.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki 2024 m. gegužės 17 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Litvakų dailininkai Paryžiuje“
XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretas papildė daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos štetlų – miestelių, kuriuose didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai. Liberaliame meno vertybių ir naujų tendencijų kupiname Paryžiuje jauni menininkai drąsiai žengė meno keliu, čia išgarsėjo ir suformavo unikalų modernaus meno reiškinį – École de Paris – Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį, kartais dar vadinamą prancūzų-žydų ekspresionizmu.
Dailininkai stebėjo ir įamžino juos supantį gyvenimą čia ir dabar: apylinkių peizažus ir miestų skverus, linksmybes kavinėse, turgaus šurmulį, karuselių ir cirko spindesį, kasdienes buitines detales, gėles ir kt. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio.
Parodoje pristatomi menininkų Marko Antokolskio, Arbit Blato, Makso Bando, brolių Mišelio ir Viktoro Brenerių, Iljos Gincburgo, Mišelio Kikoino, Pinchaus Kremenio, Žako Lipšico, Manė-Kaco, Jokūbo Mesenbliumo, Lazario Segalo, Boriso Šaco Viljamo Zoracho kūriniai.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje lankytojai išvys, ko gero, patį žinomiausią Viktoro Brenerio (1871–1924) kūrinį – JAV vieno cento nominalo monetą, skirtą A. Linkolno gimimo 100-osioms metinėms. Tai seniausiai naudojamas dizainas JAV monetų kalyklos istorijoje.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki 2024 m. birželio 3 d.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 26 d.
„Kaupti. Saugoti. Atskleisti. Muziejaus detektyvas“
Parodos pavadinimas „Kaupti. Saugoti. Atskleisti“ ne atsitiktinai primena policijos šūkį. Šįkart pristatome Vilniaus muziejaus rinkinį, kuriame eksponatai dažnai yra tarsi įkalčiai, padedantys rekonstruoti vilniečių ir paties miesto istoriją. Portsigaras pasakoja apie lenkų tautybės vilniečių per(si)kėlimą į Lenkiją pokariu, o acto butelis – apie vieną seniausių iki šiol veikiančių miesto įmonių „Vilniaus degtinė“.
Tuo tarpu muziejaus tyrėjams dažnai tenka detektyvų vaidmuo. Jie ieško užuominų detalėse, kvočia liudininkus, nustato ryšius tarp daiktų, įvykių, žmonių ir atkuria pamirštas istorijas. Parodoje rasite 36 „bylas“, išnarpliotas ir dar ne.
Šia paroda atveriame užkulisius ir pasakojame, kaip veikia muziejus. Kaip jame atsiranda eksponatai? Kuo užsiima muziejaus darbuotojai? Kas slepiasi už durų, pažymėtų ženklu „Stop“? Kaip tikrovėje atrodo įstatyme numatyta svarbiausia muziejų veikla – „kaupti, saugoti, konservuoti, restauruoti, tirti ir populiarinti“?
Muziejaus rinkinyje – su Vilniumi susiję objektai ir istorijos: daiktai, vaizdai, dokumentai ir pasakojimai. Pradėję tuščiomis rankomis per trejus metus surinkome daugiau nei du tūkstančius mažų ir didelių Vilniaus gyvenimo „įkalčių“. Didžiąją dalį eksponatų gavome dovanų.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.
„Nuo vienaragio iki trijų karalių: gotikiniai kokliai iš Valdovų rūmų muziejaus rinkinių“
Parodoje pristatomi vieni iš įdomiausių gausios Gotikos epochą reprezentuojančios kolekcijos radinių – gotikiniai plokštiniai kokliai. XV a. viduriu datuojamą koklių kolekciją sudaro apie 650 koklių ir jų fragmentų, puoštų mažiausiai 60-ia skirtingų siužetų. Gotikos epochai priskiriama ir dalis XV–XVI a. sandūros koklių. Visi šie kokliai dekoruoti heraldiniais ženklais, biblinėmis bei šventųjų gyvenimo scenomis, mitologiniais ir kasdienio gyvenimo siužetais. Tyrimų metu atrastų koklių pagrindu, rekonstruojant Valdovų rūmų Gotikos laikotarpio salę, buvo atkurta ir XV a. vidurio krosnis. Iš koklių suręstos krosnys buvo ne tik šildymo įrenginiai, bet ir vienas svarbiausių interjero akcentų, atspindintis to meto Lietuvos valdovų ir diduomenės pasaulėžiūrą, besiformuojančias heraldikos tradicijas, estetines nuostatas. Gotikos epochai priskiriamų radinių stilius rodo, kad šiuo laikotarpiu Lietuva galutinai įsitvirtino Europoje kaip lotyniškosios civilizacijos dalis, o kokliuose užfiksuoti ženklai leidžia pažinti to meto valdovų, diduomenės, dvasininkų valdžios simbolius, tikėjimo ženklus, mitologinius ir kasdienybės siužetus.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 28 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Svetimas tapęs savu: daugialypis meninio Vilniaus veidas“
Paroda ir konferencija kviečia į žymiuosius Gedimino laiškus pažvelgti kaip kultūrinį raktą, atvėrusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes kitų šalių amatininkams ir kūrėjams. Atvykėliai iš Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų ir kitų šalių įvairiais laikotarpiais prisidėjo prie Lietuvos vizualinės kultūros formavimosi, o Vilniuje vietos ir užsienio idėjų bei patirčių jungtys tapo ypač ryškios ir savitos.
Vilnius visuomet traukė užsienio pirklius, amatininkus ir menininkus. Valdovo dvaro auksakaliai ir Vilniaus monetų kalyklos meistrai, didikų rūmuose ir jų funduotose bažnyčiose dirbę tapytojai, architektai bei skulptoriai, į draugijas susibūrę kūrėjai ir Vilniaus universiteto profesoriai kartu su vietiniais vilniečiais kūrė Lietuvos sostinę. Su jų vardais ir nuopelnais miesto kultūrai parodoje supažindins daugiau nei 130 XVI a. – XIX a. pirmos pusės eksponatų.
Dar XV a. pabaigoje iš Lenkijos bei Vokietijos į miestą atvykusi talentingų auksakalių grupė įkūrė pirmąjį mieste Vilniaus auksakalių cechą. Ne vienas patyręs meistras į sostinę atvyko ir asmeniškai pakviestas Lietuvos didžiojo kunigaikščio. Paskutiniųjų Jogailaičių laikais Vilniuje dažnai skambėjo itališki vardai, tokie kaip Džovanis Marija Padovanas (Giovanni Maria Padovano), Petras Platina (Pietro Platina), Rokas Markonis (Rocco Marconi) ir kiti.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. balandžio 21 d.
„Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo mėn.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
„Modris Tenisonas: judesys ir ženklas“
Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pantomimos pradininkas, avangardistas, 7-ojo dešimtmečio legenda. 21-erių metų likimo atblokštas į Lietuvą padarė didžiulę įtaką mūsų šalies teatralams, šokėjams bei baltiškos kultūros tyrinėtojams. Šios parodos idėjos autorius, architektas ir dizaineris yra Modrio Tenisono sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs jo veiklos tęsėju. Ekspozicijoje atsiskleidžia pantomimos judesio ir baltiškų ženklų ryšys: judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Tai atsispindi M. Tenisono piešiniuose, baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklas) brėžiniuose, sistemos prototipuose bei Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ vaizdo įrašuose ir nuotraukose. Parodą papildo ir paties M. Tenisono vedami edukaciniai užsiėmimai: vaizdo įrašuose jis pasakoja ir rodo, kaip galima susikurti individualias baltiškas juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. gegužės 19 d.
„Tegul sklinda tautoje Vlado Pūtvio idėjos“
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas didžiulis Putvinskių šeimos archyvas, kuris yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tad paroda – neeilinė galimybė susipažinti su šiuo išskirtiniu archyvu. Beveik penkiasdešimt metų slėptas po žeme, išlikęs, atrodytų, neįmanomomis aplinkybėmis, archyvas šiandien tarsi simbolizuoja atminties galią. 1940–1944 m. šį archyvą Putvinskių šeimos nariai paslėpė su viltimi, kad jis bus išsaugotas vėl atgimsiančiai nepriklausomai Lietuvai. Archyve rasta knyga su V. Putvinskio-Pūtvio dukros Sofijos įrašu: „Kai vėl atgys Nepriklausoma, brangus broli lietuvi, kurs surasi šiuos suslėptus dokumentus, panaudok juos, kad išpopuliarinti Tautoje Vlado Pūtvio idėjas“. Viltys išsipildė – Lietuva atgimė, archyvas buvo surastas, o jame slėpti V. Putvinskio-Pūtvio rankraščiai šiandien skleidžia jo idėjas, kalba apie jo siekius ir įvairiapusę veiklą, perteikia jo epochos vertybes, kalba apie nepriklausomą Lietuvą ir ją kūrusius žmones. Laiko, drėgmės, aplinkos sąlygų išblukintos, pažeistos, tačiau išlikusios vertybės tik sustiprina įspūdį apie trapią, o kartu ir nesunaikinamą atmintį. Sofijos Pūtvytės įrašas tapo parodos koncepcijos pagrindu ir buvo panaudotas parodos pavadinime.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) 2024 m. balandžio 21 d.
„Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“
Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma tarptautinė paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“. Šia paroda minime šventojo kankinystės metines.
Paroda ne tik atskleidžia šv. Juozapato asmenybę bei veiklą, bet ir pasakoja istorinį jo gyvenimo kontekstą, primena Brastos unijos, padėjusios Graikų apeigų Katalikų (Unitų) Bažnyčios pagrindus, aplinkybes, Bazilijonų ordino įkūrimą ir veiklą. Šventojo jubiliejus suteikė progą parodoje sutelkti Lietuvoje išlikusį mažai tyrinėtą Unitų Bažnyčios paveldą. Parodoje pristatoma unikali XVII a. rytų apeigų liturginių drabužių kolekcija ir unitų vyskupų portretų galerija iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, šv. Juozapato relikvijas saugantys relikvijoriai, pirmieji šventojo atvaizdai senuosiuose leidiniuose, ankstyvieji jo biografijų leidimai bei paskelbimo šventuoju etapus iliustruojantys dokumentai. Iš Lvivo atgabentos 26 vertybės, dauguma – unikalūs šv. Juozapato atvaizdai, atskleidžiantys jo gerbimo raidą nuo beatifikacijos XVII a. iki XX a. atvaizdų.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 27 d.
„Dvylika. Iliustracijos ir komiksai“
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo 4 d.
„Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos. Parodoje apimami visi svarbiausi istoriniai etapai. Jau minėti viduramžiai, Apšvietos epocha, kai masonai ir iliuminatai buvo apkaltinti Prancūzijos revoliucijos inicijavimu, pateikiami pirminiai šaltiniai, kurių „dėka“ sąmokslas išplisdavo lyg virusas. Vėliau – nuožmiausių XX amžiaus diktatūrų tarpsnis, parodantis, kaip kadaise gimusios sąmokslo teorijos tampa visuomenės manipuliacijos įrankiu, privedusiu prie vienos didžiausių žmonijos tragedijų – totalitarinių sistemų „valstybės priešų“ masinio naikinimo. Šaltojo karo tarpsnis turbūt kaip niekad išmokė visuomenes nepasitikėti niekuo ir bijoti visko. Nuo atominės bombos grėsmės iki kolorado vabalų. Neramūs laikai – karai, istoriniai sukrėtimai, revoliucijos – visuomet buvo palankūs sąmokslo teorijų sklaidai. Tad ir XXI amžiaus žmogus, paveiktas vis daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais, vis neramiau kalbančiais apie klimato kaitą, nei technologijomis, kurių progresu naudojasi.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Vardan jos, laisvos“
Jau ketvirtą dešimtmetį gyvename nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje. Ilgam atskirti nuo Vakarų pasaulio tapome neatsiejama jo dalimi: esame Europos Sąjungoje, esame NATO. Kokį kelią įveikė Lietuva nuo nepriklausomybės paskelbimo 1918-ųjų vasario 16-ąją iki tol, kol paskutinis buvusios Sovietų Sąjungos kareivis paliko mūsų kraštą? Ką teko išgyventi, patirti ir paaukoti praeities kartoms vardan jos, laisvos Lietuvos?
Šioje parodoje primename svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos lūžius: pirmųjų savanorių kovas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą; brutalų sovietinės ir nacistinės okupacijos penkmetį (1940–1944); įkvepiantį, dešimtmetį trukusį partizaninį karą (1944–1953) ir galiausiai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį neįtikėtinai vieningą laisvės sąjūdį, atvedusį į ilgai siektą tikslą – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Ši paroda pasakoja ne vien Lietuvos istoriją, bet atspindi ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų (ir tebeokupuojamų) šalių istorines patirtis bei siekius – būti laisvomis, gebančiomis apsiginti, bet nebijančiomis prireikus stoti su jomis į kovą vardan jos – tėvynės.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu ir pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 10 d.
„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Politiniai sprendimai lėmė A. Smetonos karjerą ir valstybės ateities kelią. Abu kartus, 1919-aisiais iš Lietuvos Tarybos, o 1926-aisiais iš perversmo organizatorių, gavęs siūlymą tapti Valstybės Prezidentu, A. Smetona svarstė ir šeimos situaciją, ir savo asmenines politines ambicijas, ir susidariusią padėtį valstybėje. Jei šie politiniai pasirinkimai priklausė daugiau nuo asmens valios, tai kiti sprendimai priimti kolegialiai. Pavyzdžiui, visi trys ultimatumai (Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) svarstyti kartu su bendražygiais, Vyriausybės nariais ir kariuomenės vadovybe. Ar galėjo Prezidento valia lemti kitokius sprendimus – klausimas atviras ir kviečiantis diskutuoti.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2024 m. birželio 14 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Kas atsitinka bandant muziejuje išeksponuoti patį muziejų? Bandant atverti fizines, kultūrines ir teisines struktūras, skirtas išryškinti vis besikeičiantiems istorijos pasakojimams? Panašu, kad Dainiaus Liškevičiaus personalinėje parodoje tai įsuka daugybę Obsesijų – viena kitą perpinančių kelionių į daiktų ir išteklių pasaulį. Leisdamiesi į jas, rizikuojame sutikti kažką dar keistesnio nei menas – gal net savo pačių prisirpusius lūkesčius tuščio rėmo ertmėje.
