Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 9 sausio d. 23:27
Savaitės parodų kalendorius
Sausis 10 - 16
„90 eksponatų“

Prabėgę 90 amatų/menų mokyklos veiklos metų buvo kupini pasiekimų, apdovanojimų, įvertinimų, įgyvendintų aukšto lygio projektų ir kt. Visa tai parodoje tikrai neatsispindės vien 90-yje skirtingų eksponatų, kurie taip pat nepažymės Telšių amatų mokyklos gyvavimo lūžių, įvykusių pokyčių, tačiau vizualia kultūra primins apie kūrybinį laiką, susidedantį iš kasdienio meninio pulsavimo, kuris nebeskaičiuojamas akademinėmis valandomis, minutėmis, giliai įstrigusiomis atminties audinyje. Ši paroda – ne apie geriausius kūrinius, ji – apie dialogą: pokalbius, tarpusavio ryšį ir potencialą. Paroda – apie įvairovę ir prigimtinius mūsų skirtumus. Ekspozicijoje demonstruojamuose kūriniuose atsispindi sąsajos su amatų/menų mokyklos gyvavimo atminties įprasminimu ir jos propagavimu įvairiomis medžiagomis, technologijomis, žanrais ir toliau nejučia klostant metų metus, tobulėjant ir tobulinantis.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3, Telšiai) veiks iki sausio 15 d.

„Perspektyvos“

VDA magistrantų grupinė paroda „Perspektyvos“, kurioje kūrinius vienija skirtingi žiūros taškai į knygą. Tyrinėjamos knygos patirtys, skaitymo procesas, (ne)suvokimai, objektiškumas, citavimas, atmosferiškumas, istorinis kontekstas bei kultūrinės nuostatos.
„Perspektyva – (pranc. perspective < lot. perspicio – aiškiai matau): 1. panorama; tolumoje esančių daiktų vaizdas; 2. tai, ką galima numatyti ateityje; 3. laiko atstumas, leidžiantis ką nors geriau įvertinti; 4. kokio nors daikto vaizdavimas plokštumoje taip, kad žiūrintis į piešinį susidarytų trijų matmenų įspūdį; 5. geom. trimačių figūrų vaizdavimas plokštumoje, taikant centrinę projekciją; 6. prk. ateitis, ateities planai.“ (Lietuvių kalbos žodynas)
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki sausio 20 d.  

Gabija Pritkovaitė: „Dabartis ateina“

Kūrybinėje praktikoje tapybos studijas bebaigianti menininkė nagrinėja tiek asmeninę, tiek kolektyvinę atmintį kaip priemonę išreikšti daiktų savybėms, šviesos ir nuotaikos santykiams, ar pasitelkia kaip naratyvo pamatą, kuris ilgainiui tampa neaišku – yra autobiografinis ar fiktyvus. Reflektuodama konkretiems laikmečiams būdingus daiktus ar nuotraukas, autorė tarsi keliauja laiku, kažkieno praeitį paversdama sava dabartimi. Tokiu būdu ji ieško, kaip pati teigia, „būdo prieiti prie pamatinio žmogaus poreikio ir atkurti laiką, kaip patirtį, įgalinančią ne tik prisiminti, bet ir susitaikyti“.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki sausio 29 d.

„12:16“

„Ši paroda apie laiką, virsmą, kismą, vaikščiojimą ratais ir … tylą. Šešiolika autorių – šįmet Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigiančių čiurlioniukų grafikai ir skulptoriai. Prisimenu juos dar devintokus, talentingus, ambicingus, smalsius jaunus žmones. Išskirtinė klasė. Mąstau apie bendrystę, kuri suteikia drąsos būti savimi. Visų pirma, džiugina Dailės skyriaus mokytojų, puikių menininkių Ugnės Žilytės ir Marijos Šnipaitės kūrybinės iniciatyvos. Kita vertus, labai svarbus bežodis vienas kito palaikymas, įkvepianti savitarpio energija. Manau, „12:16“ ekspozicijoje išryškėja ne tik meninių sumanymų įvairovė, dėmesys profesiniams dalykams, bet ir atsiveria didžiulis parodos dalyvių kūrybos potencialas.“ (Rita Mikučionytė)
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki sausio 29 d.

Vaiva Kovieraitė-Trumpė: „Kitos vietos / The Other Places“

Šiame cikle autorė gvildena atminties procesų įtaką erdvės daugiasluoksniškumui.
Vaiva atsispiria nuo fotografijose įamžintų vietų ir darbuose kuria fiktyvias aplinkas. Identifikuojant jų ženklinamą laikmetį urbanistiniuose peizažuose ar kraštovaizdžiuose formuojama atpažįstamų vietovių nuojauta. Tačiau aplinkos švarinimas, ištrinant konkretų vaizdą fone arba pastarąjį pridengiant lyg ranka braukiamomis grafito dulkėmis, sulieja tikrovę su autorės asmeninės patirties ir atminties archyvu. Kitaip tariant, erdvės suvokimas kinta priklausomai nuo jos kontekstą įsivaizduojančiojo žiūrovo. Vaiva pateikia savo atminties ar vaizduotės siūlomą vietos variaciją, nors tą pačią ar asociatyvią erdvę žiūrovas gali kurti pats, siedamas su asmeninėmis patirtimis, kurios įterpia kitų turinių ar atskleidžia kitų interpretacijų. Taip tveriama mitinė vieta, kuri sykiu ir yra, nes atpažįstama kaip konkreti, tačiau ir nėra, nes veriasi per tikrovėje neegzistuojančius dėmenis. Manipuliuodama erdvės atsiminimo įspūdžiu menininkė siekia pabrėžti, kad tarp utopijos ir heterotopijos esti blyški riba.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki sausio 7 d.

„Vladislovas Starevičius – animacijos pasaulio pionierius“

Projektu siekiama supažindinti visuomenę su kino istorijai ir lėlinei animacijai itin reikšminga Vladislovo Starevičiaus asmenybe bei tarptautinėje scenoje reprezentuoti kūrėjo nuopelnus animacijos raidai. Skirtingų šalių siekį „nusisavinti” autorių kaip savo nacionalinę vertybę pagrindžia tai, kad Rusijoje kūrėjas vadinamas Rusijos animacinio kino pradininku, Lenkijoje – lenkų kinematografininku, pirmojo pasaulyje lėlinio filmo autoriumi, o prancūzai nemažą Starevičiaus meninio paveldo dalį įvardija kaip prancūzų animacinio kino klasiką.
Vykdant šį projektą Torunės šiuolaikinio meno centras kolekcijas formuoja remdamasis Lenkijos ir Prancūzijos kolekcijomis, nuotraukomis iš lenkiškų žurnalų, spaudos apžvalgų, naudoja originalias scenografines detales ir lėlių dizainą bei pristato filmus. Projekto parodoms pasirinkti du miestai – Vilnius ir Kaunas – yra glaudžiai susiję su menininko gyvenimu ir kūryba. Kaunas – menininko vaikystės ir jaunystės miestas. Čia pradėta menininko karjera (pirmiausia kaip tapytojo, satyriko, fotografo, vėliau filmų kūrėjo). Vilniuje prabėgo studijų laikai. Netrukus įvyksianti paroda galerijoje „Arka“ akcentuoja menininko kūrybos tarptautinį mastą ir svarbą.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki sausio 15 d.

Ieva Liaugaudaitė: „Smilgos aplankė peizažą“

Kaligrafijos istorikė Inga Laužonytė pasakoja, kad parodos autorė Ieva Liaugaudaitė, šioje ekspozicijoje išskleisdama savo individualų kaligrafijos stilių, išryškina ne tik jo muzikalumą, poetiškumą, bet ir šokio judesius, persipinančius lanksčiomis ir gracingomis linijomis: „Čia plastiški rankos judesiai jungiasi į vieningą visumą ir sąlygoja tolesnį improvizacijos elementų kupiną kūrybinį vyksmą, dvelkiantį švelnumu, minkštumu, charakteringumu. Menininkė ypatingą reikšmę teikia protrūkio, tarpsnio, pauzės, tylos kategorijoms, kurios savitai susipina besiformuojančioje japoniškoje zenga kaligrafijos tradicijoje.“
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11) veiks iki vasario 3 d.

Dovilė Bilkštienė: „Kasdienybė, tiesiog.“

Savitas D. Bilkštienės braižas susiformavo dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Menininkės paveiksluose kuriamos netikėtos, paslaptingos, švelnaus humoro kupinos siurrealistinės scenos. Tapybos stilius primena fotorealistinę ar plakatinę poparto tapybą.
„Pastaruosius keletą metų buvau labai susitelkusi į kūrybą, todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau po ilgos pertraukos galėsiu pristatyti rezultatus plačiajai publikai“, – teigė D. Bilkštienė, pridurdama, kad beveik visi parodos „Kasdienybė, tiesiog.“ darbai dar nebuvo niekur rodyti gyvai.
Pasak menotyrininko dr. Vido Poškaus, D. Bilkštienė yra tapytoja, tiesiogiai inspiruojama vaizdų. Dovilės akys, smegenys ir ranka fiksuoja beveik viską, kas ją supa. Tai gali būti žvilgsnis iš nuosavų namų balkono, vonios kambario fragmentas, gatvės perspektyva, žvilgsnis pro lėktuvo iliuminatorių. Menininkė gerte sugeria regimus dalykus.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki sausio 28 d.

Eglė Kuckaitė: „Saturnės pienas: spiečiai akyje, o būgneliai ausyje“

„Šiuos darbus kūriau po kelionės Filipinuose. Mane paveikė gamtos ir žmogaus buvimo ženklai. Vandens, augalo, ugnies, gyvūno, vabzdžio, žmogaus kūno įvaizdžius jungiu su meno istorijos, literatūros, religijos kontekstais. Vizualiai dėlioju į realius, tačiau jutiminius pavidalus, artimus simboliams. Pagrindinių ciklo spalvų – dangiškos, rožių, žolės – niuansuata paletė laiko vaizdą įsivaizduojamo simbolio erdvėje.
Kūriniuose balansavau tarp sentimentalumo ir ironijos. Ironijai leidau būti pasakos siužetu. Jausmo mentalumas elgėsi panašiai, leisdamas būti dangiškiems ir rūžaviems vaizdams. Kadaise VDA dėstytojas, dailininkas Raimondas Miknevičius rodė esto Eduardo Wiiralto darbus klausdamas: „manote, tai sentimentalu?“ Tai – laisvė tam, kas minties paprastai iškarpoma.
„Saturnės pieno“ darbai – tai piešiniai aliejumi ant drobės, sujungti su monotipija nuo akmens. Piešiu gamtos ir žmogaus kūniškus susilietimus. Sukuriu nebūtas erdves, iškontekstinimus, kad tęstųsi nežinojimas ir prasmių spėlionės. Vesdama linijas atseku biologinį kartojimąsi. Linijos ištraukia mintis iš daikto formos. Gal forma yra kažkada ilgai formavęsis judėjimas? Lyg gamtos tekstas.“  (Eglė Kuckaitė)
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki  vasario 5 d.

Medeinė Revuckaitė ir Aira Urbonavičiūtė: „No Thoughts / Head Empty“

Dviejų jaunųjų menininkių kūryboje vyrauja dvejonės, nerimo, namų / artimos aplinkos (kaip metaforos ar simbolio), tikrumo ieškojimo temos. Aira URBONAVIČIUTĖ savo kūryboje nemalonias abejojimo jausenas lyg pasąmoningai slepia tapydama ryškias kompozicijas, naudodama artimus sau motyvus. Ji ieško „namų“ jausmo ir vis svarsto kas iš tiesų yra tikra. Medeinės REVUCKAITĖS darbuose abejojama asmenine realybe bei interpretuojama internetinėje erdvėje nujaučiama dvejonė. Parodos pavadinimas „No Thoughts / Head Empty“ yra nuoroda į memą – internetinę frazę, atsiradusią 2018 m., tačiau išpopuliarėjusią 2020 m. pandemijos metu. 2020 metų pradžioje sukrečiančių įvykių ir gausaus neigiamų žinių kiekio fone, kai tapo sunku apdoroti tiek informacijos, internetinėje erdvėje ėmė plisti aspiracinė „tuščios galvos” idėja – veikianti kaip įveikos mechanizmas.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki sausio 29 d.

„Gyvenimas Vokiečių gatvėje“

Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti.
Žinome, kada gatvė kilo, degė, atgimė, buvo sugriauta ir užstatyta. Senosiose Vokiečių gatvės fotografijose gausu žmonių, tačiau apie juos žinome gerokai mažiau. Kas jie? Kuo jie užsiėmė? Kaip gyveno? Iš kur atvyko? Kodėl atsidūrė šioje gatvėje ir ką joje veikė?
Šio projekto metu tirsime Vokiečių gatvės žmonių kasdienybę: rekonstruosime jų maršrutus, gyvenimo ritmą, konfliktus, priminsime apie pasilinksminimo ir apsipirkimo vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos mėn.

„Štai žvaigždė! Gimimo scena: nuo Alpių kalnų iki Baltijos jūros“

Bažnytinio paveldo muziejaus ir Freisingo Diecezinio muziejaus (Bavarija, Vokietija) parodoje eksponuojami 29 objektai, atkeliavę iš muziejų saugyklų, bažnyčių, privačių kolekcijų (20 iš Vokietijos, 9 – iš Lietuvos). Paroda pristato Jėzaus Gimimo scenos vaizdavimo tradicijas Alpių regione ir Lietuvoje. Seniausi XIV a. siekiantys meistrų dirbtuvėse kurti reljefai, paveikslai, prakartėlės ir skulptūros pasižymi simboliniais ikonografiniais akcentais, profesionalių menininkų ir šiuolaikiniai darbai atskleidžia temos interpretacijų įvairovę. Parodos ašis – įspūdingo dydžio, šimtus figūrėlių turinčios, dešimtmečiais pildytos ir plėstos bavariškos ir tirolietiškos prakartėlės, skirtos įvietinti Išganytojo gimimo įvykį, jį perkeliant į žiūrovų tėvynę.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki sausio 29 d.

„Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“

Parodos eksponatai atspindi aštuonis šimtmečius besitęsiančią atminties tradiciją. Jos ištakos – šventųjų gyvenimo aprašymai, kuriuos papildė vėlesni pasakojimai apie vizijas ir stebuklus. Stenduose pateikiamos šaltinių ištraukos, įkvėpusios šventųjų vaizdavimą, ir pristatomos freskos, lipdiniai, paveikslai, kurių pasiskolinti nėra galimybės. Pavyzdžiui, seniausias šv. Dominyko atvaizdas Lietuvoje, išlikęs XVI a. pr. sukurtoje Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskoje, įspūdingi rokokiniai Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios ir vienuolyno lipdiniai, sienų tapyba.
Parodos eksponatai atkeliavo iš devyniolikos parapijų, dešimties muziejų, keturių bibliotekų ir trijų privačių kolekcijų. Juos papildo ekspozicijoje pristatomos šv. Dominyko ir šv. Hiacinto vaizdavimą įkvėpusios šaltinių ištraukos ir kūrinių, kurių pasiskolinti nėra galimybės, nuotraukos. Visa tai liudija, kaip nuo pamaldumo ištakų pirmuosiuose gyvenimo aprašymuose keitėsi pasakojimai apie šventuosius, kaip šv. Dominyką ir šv. Hiacintą įsivaizdavo dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenę žmonės. Aštuonis šimtmečius saugomas šv. Dominyko ir šv. Hiacinto atminimas sukūrė turtingą vietinį paveldą, atskleidžiantį sąsajas su Europos krikščioniškomis šalimis. Paroda padeda jį iš naujo atrasti ir įvertinti.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki sausio 22 d.

„Atgimusios ikonos“

Parodoje išvysite unikalių autentiškų XIX–XX a. pr. šeivutės nėrinių eksponatų iš „Filigrania“ asmeninės kolekcijos, o šalia – dabartinių šeivutės nėrinių meistrių Lilijos Simonavičiūtės, Virginijos Pusvaškienės ir Linos Krasnovaitės-Siparienės sukurtų darbų – nuo tradicinių staltiesių, apykaklių iki papuošalų.
Taip pat bus pristatytos „atgimusios“ senovinės ikonos. Jos šiam projektui pasirinktos ne bet kokios – be aptaisų, „nurengtos“, jau praradusios savo vientisumą ir dalį meninės vertės. Naujam gyvenimui jos prikeltos būtent kilpinėlių nėrinių aptaisais. Beje, ikonos įvaizdis čia nėra vienaplanis. Tai ne tik tikrosios ikonos, bet ir patys kilpinėliai – kaip iš užmaršties žadinamas mūsų beprarandamas paveldas. Šį sumanymą planuojama toliau plėtoti – sukurti didelę tokių ikonų kolekciją, siekiant atskleisti kilpinėlių nėrinių grožį, įvairovę bei pritaikymo galimybes.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius)  veiks iki sausio 23 d.

Ernesta Skeberė: „Kaip viduje, taip ir išorėje?“

Gyvenimas galvoje. Šia tema girdime daug diskusijų, ji ataidi mūsų kasdienybėje. Vis dažniau kyla klausimas – kaip gyventi visame savo kūne, ne tik galvoje. Kaip pajusti, išgirsti kūno siunčiamus signalus anksčiau, nei jis nebeatlaiko, suglemba ar pradeda rėkti ne itin malonia liga. Kaip jį pažinti, patirti? Kaip susidraugauti su kūnu ir gyventi visose kūno sistemose? Ne tik būti vedinam Galvos, kuri manosi apimanti visas kūno sistemas.
Studijuodama integruojančią darbo su kūnu ir judesio terapiją „ibmt.co.uk“ institute, parodos autorė Ernesta Skeberė ne tik atrado atsakymą į šį klausimą, bet ir patyrė jį visu kūnu.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks iki sausio 22 d.

Jonas Daniliauskas „Arklio pabučiavimas“

„Sukūręs savo asociatyvų, metaforišką meninės kūrybos stilių, J. Daniliauskas pastaraisiais dešimtmečiais tapo reikšminga lietuvių tapybos mokyklos figūra, gaivinančia technogeninės informacinės civilizacijos į nebūtį stumiamos patriarchalinės Lietuvos viziją. Atsisukimas į gyvybingas liaudies kultūros ir meno tradicijos versmes netrukdė jam tapti šiuolaikišku įvairius klasikinio modernizmo laimėjimus perėmusiu tapytoju – tai regime jo drobių kompoziciniuose, spalviniuose ir plastiniuose sprendimuose. J. Daniliausko kūryba yra viena ryškiausių lietuviškumo manifestacijų mūsų dailėje, kadangi drobės yra persmelktos kūrėjo vaizduotę užvaldančių tautiškumo idėjų; čia nuolatos primenama apie tėvų ir protėvių žemę, gimtinės  kraštovaizdžius, juose gyvenančius padarus, gyvenimo būdo dvasią, papročius…“ (Antanas Andrijauskas)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki sausio 29 d.

Peeter Krosmann: ,,Druska ir pipirai“

Parodoje ,,Druska ir pipirai“ eksponuojami dailininko pastarųjų metų darbai iš serijų̨ „Miestas“ ir „Alyvmedžiai“. Autorius renkasi iš pirmo žvilgsnio labai kasdieniškus motyvus, vos keliais prieskoniais suteikdamas jiems naujas spalvas. Druska ir pipirai šiame kontekste gali būti apšvietimas, kitas rakursas, užaštrinta arba, priešingai, „nugesinta“ spalva, padedanti tapybai suskambėti naujai.
Dailininko kūriniuose atsiskleidžiantys laiko ženklai pasakoja apie praeitį. Alyvmedžių „kūnus“ – daug metų mačiusius, daugybę derlių subrandinusius, dar bujojančius, o kartais jau pavargusius medžius, išsiraičiusiais sąnariais ir vis dar į saulę ištiestomis šakomis – P. Krosmann studijavo Graikijos saloje Samos.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki sausio 29 d.

„Dubito“

„…norime pristatyti opią meno rinkos problemą, kuri jau demonstruoja savo apraiškas ir Lietuvos meno rinkoje: falsifikuotus meno kūrinius (tiksliau, jų nuotraukas).
Čia reikia diferencijuoti galimas šio reiškinio apraiškas: gali būti sąmoninga kito autoriaus kūrinio ar stilistikos klastotė; gali būti falsifikatas, kuomet ant jau egzistuojančio meno kūrinio uždedamas svetimas parašas; gali būti neteisinga atributacija (misatribucija, kuri nebūtinai yra nusikalstama veika; tokia ji tampa tik tuomet, kai yra intencionali).
Per Vilniaus aukciono namų, kurie veikia nuo 2007 m. ir yra surengę 70 aukcionų, akis ir rankas praeina labai daug kūrinių. Kai kurie sukelia abejonių dėl savo autentiškumo. Pasiklausinėjome kolegų, veikiančių meno rinkos lauke: nemažai jų yra susidūrę su tokiais darbais. Taigi, šioje parodoje surinkome fotografijas tų darbų, kurie meno rinkos lauke veikiantiems meno žinovams (aukcionieriams, galerininkams, antikvarams, Kultūros paveldo departamento specialistams) yra sukėlę abejonių dėl savo autentiškumo ar atribucijos. Tie pavyzdžiai cirkuliuoja tarp meno rinkos dalyvių, kartais tiesiog teiraujantis kolegiškos nuomonės apie vertę ir autentiškumą, tad nuotraukos yra, na, o pačių darbų – ne, nes mes nežinome tų darbų tolimesnio likimo. Neteigiame šimtu procentu, kad visi parodoje pristatomi kūrinių atvaizdai yra falsifikatai, bet tokių abejonių turime…“ (Simona Skaisgirytė-Makselienė)
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki sausio 31 d.

Ieva Skauronė: „Nežinau kodėl“

Prof. Ieva Skauronė 2003 m. baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios dailės katedroje ir vėliau joje dėstė. Nuo 2013 m. vadovavo Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrai, 2019 m. tapo VDA rektore.
Menotyrininkė Kristina Stančienė dailininkę apibūdina kaip stiprią meno lauko asmenybę, su būdingu įgimtu jautrumu, energija ir skvarbiu analitiniu mąstymu. Parodoje Šiauliuose dailininkė gyvena skaudžiais Holokausto prisiminimais: „Nežinau kodėl taip greitai bėga laikas, griuvėsiuose švilpauja vėjas, kodėl vienatvė saugo, o žmonės  puola į neviltį, kodėl jiems liepė iš eilės greta vienas kito sugulti duobėse Pivonijos miške…“
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki  vasario 1 d.

„Aistra tapyti“

Prof. Ievos Skauronės vadovaujama Vilniaus žydų bendruomenės dailės studija „Art Vilna“ įsikūrė 2015 metais, suburdama bendruomenės narius, kurie domėjosi turiningu laisvalaikiu bei įkvėpė vieni kitus išbandyti dažnam naują veiklą: tapybą, piešimą, lipdymą. Kai kurie studijos nariai pirmą kartą tapyti pradėjo perkopę 50 ir vyresni.
Studijos gyvavimo pradžia buvo panaši į suaugusių žmonių vasaros stovyklą prie Lietuvos ežero, į kurią keletui dienų susirinko tapybos priemonių nešini linksmai nusiteikę meno megėjai, jų draugai ir dėstytojai. Dailės užsiėmimai, filmų apie dailininkus peržiūros, pokalbiai prie žvakių šviesos – visa tai sukūrė užburiančią, įtraukiančią kūrybinę atmosferą. Po pirmų plenerų buvo nutarta organizuoti dailės užsiėmimus kartą per savaitę ir taip gimė meno studija „Art Vilna“, kurios narių kūrybos darbus matysime parodoje „Laiptų galerijoje“.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki  vasario 1 d.

Liepa Gaidauskaitė: „Žaidimas“

„Ši paroda apie mus – žaidžiančius. Ar kada buvome kitokie? Ar kada liovėmės kurę mitus, simuliavę erdve ir laiku? Užeikite į parodą ir pabūkite atspindžių oloje stebėtojais ir išsilaisvinusiais filosofais, atskalūnais, dykinėtojais ir keistų genčių apeigų dalyviais; slaptų kodų šifruotojais ir paslėpties sergėtojais, mitinių būtybių piemenimis ir anatominio teatro žiūrovais…
Paroda susideda iš skirtingomis technikomis atliktų kūrinių, ofsetinių koliažų, pastelinių piešinių, video, garso ir šviesų instaliacijų. Parodoje aptinkami trumpi šifruoti tekstai kviečia žiūrovą labiau įsitraukti į žaidimą ir įminti parodos mįslę.“ (Liepa Gaidauskaitė)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki sausio 14 d.

Vilija Balčiūnienė: „Laikas + Jausmas = Būsena“

Keramikė Vilija Balčiūnienė į antrus metus besitesiančią pandeminę situaciją žvelgia per jausmų prizmę, suteikdama jiems išskirtines formas. Kūrybiniai ieškojimai perėjo į giluminį savos būsenos pajautimą, aštresnius būties suvokimo pojūčius, autorė nuo pradinio išorinio taško nuėjo į vidinį gylį. Jos skulptūras lydi tekstai, tarsi nuorodos į jausmų žemėlapius. Būsenos įgavo formas. Autorė džiaugiasi kiekviena proga, kai sudaro galimybę žiūrovui apžiūrinėti kiekvieną skulptūrą ir stebėti, kaip jos kinta nuo žiūrėjimo kampo, kokius šešėlius meta ir kaip jie žaidžia galerijos erdvėse.
LDS Šiaulių skyriaus galerijoje (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki sausio 14 d.

„Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“

Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.

Agnė Kuzmickaitė: „Drugelio efektas“

Tai paroda apie kasdienybę, tampančią mada, apie daiktus ir simbolius, menininkės savirealizaciją ir motinišką atsidavimą. „Drugelio efektas“ ‒ vizualus, taktilinis pasakojimas apie materijos galią ir jos sukeliamą daiktišką ekstazę.
Agnė Kuzmickaitė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos mados kūrėjų, į šią sritį atėjusi XXI a. pradžioje. Ji drąsi ir drauge subtili, atpažįstama ir kaskart nustebinanti, teatrališka ir kasdieniška. Kūrėjos darbuose menas į madą įsilieja įvairiais būdais: per ready-made’o strategijas, konceptualumą, meno istoriją ir literatūrą. 15 kūrybos metų apimanti ekspozicija „Drugelio efektas“ kalba apie meno ir mados savitarpio ryšius, svarbiausius menininkės kūrybos aspektus, parodo jos genezę ir trapų mados pasaulio dvilypumą – nuo retai kam matomų užkulisių iki trikdančiai užburiančio reginio.
Meninė autorės individualybė remiasi kasdienybe. Kasdieniai daiktai, patekę į A. Kuzmickaitės akiratį, iš įprastinių elementų virsta meno kūriniais. Pasikeičia proporcijos ir kontekstas, daiktai įgyja kitas dimensijas ir medžiagas, jie apgaubia kūnus, betarpiškai priartėdami prie jų ir paversdami žmogų siurrealistine ar popartine skulptūra.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki vasario 14 d.

Andrius Miežis: „Tu ne tokia kaip visos“

Andriaus Miežio paveikslus nedažnai tenka pamatyti Vilniuje. Parodų surengta nemažai, tapoma intensyviai, bet vilnietiškame parodiniame lauke menininko jau kuris laikas neviešėta, tad ši paroda – tarsi prieššventinė, šventinė galerijos dovana originalaus mąstymo ir braižo tapytojo gerbėjams, o ir žmonėms besiilgintiems pop art’o stilistinių refleksijų lietuviškos tapybos kontekste.
Andriaus Miežio tapybos stilių gan keblu įvardinti, o gal ir nebūtina, bet aš įžvelgiu jame optimistinio siurrealumo ir „popartinio” žaismingumo sintezę, aišku, tai tik vizualinių inspiracijų pagrindas, visa kita jau Andriaus pasaulio matymo, ironijos, humoro o kartais ir grotesko sanklodos.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki sausio 14 d.

Eugenijus Varkulevičius-Varkalis: „Kaunas–Berlynas–Niujorkas–Kaunas“

„E. Varkalis tapo savo paties tam tikros dienos ar tam tikros akimirkos nuotaikas, jausmus bei mintis, arba tai, kas kyla iš bendravimo su draugais bei aplinka, su kuria jam tenka vienaip ar kitaip susidurti. <…> Paprastai jo darbų ciklus sudaro keturios, aštuonios ar daugiau drobių ar jų dalys. Jos prasideda nuo staigių spontaniškų improvizacijų, auga, vystosi ir kinta kol pasiekia viršūnę, ir tuomet ciklas užsidaro, o Varkalis laukia naujos savo jausmų ir nuotaikų bangos, kuri įkvėptų jį pradėti naują ciklą.
Aš Varkalyje įžvelgiu Tao/Zen filosofijos atspindžius tiek jo asmeniniame gyvenime, tiek jo mene. Jis sumažino savo kasdienius poreikius iki minimumo. Jis priėmė skurdą kaip savo gyvenimo būdą. Jo visiškai nedomina šlovė, sėkmė ar pinigai. <…> Kaip menininkas, jis ištobulino savo gyvenimą bei meistriškumą iki tokio lygmens, kuriame jis gali sukurti tobulą darbą bet kurioje vietoje ir bet kokioje medžiagoje.“ (Jonas Mekas).
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki sausio 14 d.

Eugenijus Nalevaika ir Artūras Rimkevičius: „Skaidriai“

Kai už lango – gruodis, gruodas ir šerkšnas, tarsi savaime norisi spalvų ir jaukumo, subtilaus potėpio ir trapaus stiklo skambesio. Neapsigaukite. Stiklas gali būti ne tik trapus, bet ir stiprus, atkaklus ir skaudžiai aktualus, o tapyboje saikingai ir jautriai subalansuota spalvų gama gebės sukurti gerą draugiją iškalbingai baltai.
Tapybos ir stiklo galiomis ir išraiškomis galima įsitikinti Eugenijus Nalevaikos ir Artūro Rimkevičiaus parodoje „Skaidriai“, metų sandūroje eksponuojamoje Utenos kraštotyros muziejuje.
Skaidrumas, peršviečiamumas turbūt daugeliui pirmiausia asocijuojasi su lengvumu, švara, šviesa. Tyras ir skaidrus kūrybinis dailininkų dialogas, pasitelkus menines tapybos ir stiklo plastikos priemones primena snaigių šokį pusnyse, varveklių skambesį, ledo formas ir spalvas. Tačiau tai – ne „šalčio pramonės“ darbai, o įspūdingas tapybos ir stiklo meno meistrų pokalbis parodų salėje. Belieka įsiklausyti ir išgirsti…
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki sausio 15 d.

„Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“

Parodos lankytojai susipažins su pirmųjų profesionalaus dizaino kartų baldininkių, kurios itin daug dėmesio skyrė gyvenamajai aplinkai formuoti, kūryba. Baldų kūrėjos moterys, gana gausiai startavusios 6–7 deš., davė ryškų postūmį lietuviškų baldų modernizmo tradicijai, kurią vėliau sujungė su naujomis, laiko padiktuotomis dizaino tendencijomis. Dizainerės dirbo sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis, kuomet buvo stabdoma kūrybinė iniciatyva, trūko profesinės informacijos, gamybos medžiagų. Nepaisant to, jų darbai padarė reikšmingą įtaką Lietuvos baldų dizaino raidai ir įsirašė į Europinės modernizmo tradicijos kontekstą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.

Tadas Kazakevičius: „Pernykštis sniegas“

Parodoje T. Kazakevičius atsispiria nuo skaudžių ir tragiškų lietuvių tautos išgyvenimų – tremties. „Kai kam ši istorija – tik belikęs liūdnas prisiminimas, tačiau neretai – sunkiai ir ilgai gyjanti kruvina žaizda. Net ir dabar ši tema kiekvieną mūsų žeidžia savaip. Nėra paprasto būdo apie ją kalbėti.“ – sako autorius. Apie tremtį T. Kazakevičius kalba per 1946 m. vykdytas našlaičių pargabenimo ekspedicijas, kurių metu į tėvynę buvo grąžinta per 250 našlaičių, kurių tėvai mirė tremtyje arba dėl fizinio nusilpimo nebegalėjo pasirūpinti savo atžalomis. „Pernykštis sniegas“ – pasakojimas apie vaiko dalią. Apie jų gyvenimo žiemą, praleistą stingdančiame Sibiro šaltyje kertant miškus kartu su tėvais, broliais ir seserimis. Apie šių našlaičių gyvenimo pavasarį – jų kelionę į tėvynę pas savo artimuosius, tik per atsitiktinumą dar likusius Lietuvoje. Apie jų gyvenimo vasarą – tų, kurie vis dar švenčia gražiausią savo gyvenimo šventę – gyvybę.“ – rašoma fotografijų serijos pristatyme.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki sausio 22 d.

„Mados dizaino pasakojimai“

2021 m. švenčiamos simbolinės VDA Mados dizaino katedros (buvęs pavadinimas Kostiumo dizaino) 30 metų sukaktuvės. Tarptautinė paroda „Mados dizaino pasakojimai” praskleidžia katedros absolventų ir dėstytojų kūrybinio kelio bei karjeros užkulisius nuo 1991 m. iki dabar.
Pristatomi kūriniai ir pasakojimai supažindina su plačiu mados dizaino veiklos ir galimybių spektru. Ekspozicija – tai savotiškas mados pasakojimas, kuriame telpa įvairių skonių, žanrų ir kartų mados dizaino darbai, reflektuojantys skirtingų metų aktualijas ir tendencijas. Paroda sumanyta siekiant parodyti plačią mados dizaino raiškos įvairovę, požiūrio į mados dizainą galimus skirtumus, kuriuos jungia dar skambantis akademinio kūrybiškumo impulsas.
VDA parodų salių „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki sausio 15 d.

Jolanta Sendaitė-Paulauskienė: „Kismas/Flux Mindset“
J. Sendaitė-Paulauskienė: „Kismas – tai kelionė per gyvybinį ciklą nuo rasties ir augimo iki tapsmo, kad būtum kitoks, brandesnis.
Projekto idėjos kerojasi iš subtilaus ryšio su gamta, joje vykstančiais natūraliais rasties, nokimo, kismo, tapsmo ir galiausiai – nykimo procesais. Eksperimentinė laboratorija yra kvietimas žengti į mistinį kismo vyksmą ir išgyventi ją savo pojūčiais. Kismo laboratorijoje kuriama ypatinga terpė gyvybei rastis ir augti, čia gimsta naujos pažinimo ir patirties formos per intuityvias juslines patirtis ir kūno pojūčius: regėjimą, uoslę, klausą, skonį, lytėjimą, taktiliškumą, medžiagiškumą. Taip kviečiama permąstyti santykį su gamtiniais elementais, o per juos – ir su gamta bei materialiuoju pasauliu, žmogaus kuriamais daiktais.
Šv. Jono gatvės galerijoje esančiuose požemiuose (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks veiks iki sausio 13 d.
Algimantas Barzdžius: „IšŠok“

Visi mes kažkada buvome vaikai – turėjome beribį norą šėlioti, atlikti nenuspėjamus judesius, kurie neretai glumindavo ne tik tėvus, bet ir aplinkinius. Tačiau visuomet tai buvo pripažįstama kaip nenuoramos vaikystės išdaigos. Ar mes, suaugusieji, galime vėl tapti vaikais, kurie elgiasi nevaržomai, – stebinti, džiuginti, išsilaisvinti iš griežtų ribų?
Fotografo Algimanto Barzdžiaus darbai geba gundyti, žavėti, kerėti… Jo fotografijos – sustabdytų akimirkų atvaizdai, vedantys naujų minčių ir pasąmonės keliu.
Fotografijų paroda „IšŠok“ – bendras Kauno choreografijos mokyklos pedagogų ir A. Barzdžiaus kūrybinis darbas, kuriuo siekiama paminėti mokyklos 20 metų veiklos sukaktį. Kiekviena fotografija – užfiksuota žavi akimirka, verčianti suvokti, kad viskas gali teikti džiaugsmą, net jei ir užpuola negandos.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki sausio 15 d.

„Rūmų istorijos“

Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje  LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.

Paulius Makauskas: „Naujos Jūros“

Parodoje menininkas pristatys fotografijų seriją, kuri praėjusiais metais jam pelnė vieno prestižiškiausių pasaulyje fotografijos konkursų nugalėtojo vardą analoginės fotografijos kategorijoje.
„Pamačius Pauliaus abstrakčiosios fotografijos seriją „Naujos jūros“, ji labai sudomino, nes atspindi galerijos profilį – šalia figuratyvosios, turime nemažai abstrakčios tapybos atstovų, tokių kaip Rūta Katiliūtė, Gustas Jagminas, Paulius Šliaupa. Tad Paulius Makauskas labai tiko įsilieti  į galerijos atstovaujamų menininkų būrį“, – teigė Sonata Baliuckaitė, pridurdama, kad galerija atstovauja įvairių medijų menininkus: tapytojus, skulptorius, instaliacijų ir  video kūrėjus,  tačiau fotografų šiame rate – mažai.
Apmąstant komplikuotas ir daugiasluoksnes klimato krizės problemas, visas „Naujos jūros“ serijos atlikimo kelias yra analoginis. Procesas atliekamas ilgai, lėtai ir meditatyviai. Darbai fotografuoti ant skaidrių, didelio 4×5 formato kamera. Atspaudai daryti rankomis, sudėtingu ir retu reversiniu chromogeniniu būdu.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki sausio 15 d.

Birutė Zokaitytė: „Aštrūs objektai“

Panaudodama seną sudėtingą skersinio medžio technologiją, autorė sukūrė naują medžio graviūrų ir erdvinių objektų ciklą. Medžio pjūviai ir ant jų išraižyti atspaudai kaip minčių ir laiko įspaudai susilieja į vieną pasakojimą apie praeities ir dabarties ryšį, gamtos ir žmogaus santykį.
Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė: „Iki šiol mums vis dar švietė Birutės Zokaitytės „atkurtų“ Mėnulio kraterių šviesa, pasąmonines įtampas keldami intrigavo „Mėlynbarzdžio“ ciklo kūriniai, miestietiškos reminiscencijos ir nuotaikos pernykštėje parodoje. O parodoje „Aštrūs objektai“ štai pasitaikė neeilinė galimybė išvysti penkerius metus kurtus naujausius grafikės darbus, kurie „išnešioti“ ir išraižyti, graviruoti ir atspausdinti sutelkiant visas patirtas emocijas, nuojautas, nuoskaudas, fantazijas bei moterišką išmintį.“
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki sausio 15 d.

Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibiro archyvą“

Juozo Lukio (1927–2001) fotografinio palikimo remediacija. Panaudoti fotonegatyvai iš tremties Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelių metų laikotarpio grįžus į Lietuvą.
„Žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių, kadangi jų turtas buvo nusavintas ir į tėviškę grįžti uždrausta.
Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai man buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla, jo dėka susipažinau ir su šio amato technine puse – ryškalų gamyba (tėvas naudojo terminą: „sutaisyti vaistus“), nuotraukų spausdinimu, atspaudo kokybės išgavimu.“ (Alvydas Lukys)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki vasario 27 d.

„Raudonoji linija“

Jau tapo tradicija, kad KKKC Parodų rūmuose paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos menui. Šeštoji Fotografijos šventė tęsiama pristatant dar dvi išskirtines parodas: fotografija pagrįsto Baltarusijos šiuolaikinio meno parodą „Raudonoji linija“ ir Valentyn Odnoviun parodą „Nuosekli fiksacija“.
Baltarusijos protestuose, prasidėjusiuose dėl prezidento rinkimų, surengtų su šiurkščiais pažeidimais ir suklastotais rezultatais, ryškiausi du dalykai: viena vertus, valstybės struktūrų agresijos ir smurto lygis, ir, kita vertus, paprastų piliečių nesmurtinio pasipriešinimo galingumas. Būtent smurto ir pasipriešinimo šiam smurtui temos dominuoja fotografija pagrįsto Baltarusijos šiuolaikinio meno parodoje „Raudonoji linija“. Joje pristatomi baltarusių menininkų darbai, reflektuojantys apie naujausius įvykius šioje šalyje.
Parodoje pristatomi Baltarusijos menininkų pastarųjų metų kūriniai, sukurti fotografijos ar jai artimomis medijomis – video-, piešiniai, koliažai.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)  veiks iki sausio 16 d.

Valentyn Odnoviun: „Nuosekli fiksacija“

Fotomenininkas Valentyn Odnoviun pristato seriją projektų, paremtų skirtingais XX a. Baltijos šalyse, Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje egzistavusiais režimais, kaip valdymo priemonę naudojusiais stebėjimo, tardymų bei kontrolės metodus.
Šie projektai atspindi istorinius ir socialinius įvykius bei problemas, perteiktus abstrakčiais vaizdais, žadinančiais publikos vaizduotę siekiant išprovokuoti komunikaciją per interpretacijas bei konceptualų mąstymą. Autoriaus atliekamame tyrime pateikiamas aiškus pranešimas – nepaisant to, kad stebėjimo, kontrolės bei informacijos rinkimo priemonės persikėlė iš fizinio į skaitmeninį formatą, esmė iš principo nepasikeitė. Pagrindinis tikslas liko tas pats – absoliuti visuomenės fizinė bei proto kontrolė.
Savo projektuose autorius nagrinėja santykį tarp vaizdo ir jo suvokimo, kuris yra svarbesnis už vaizdo atpažinimą. Meno kūriniuose atskleidžiamos ne tik žmogaus suvokimo ribos, bet ir riba, už kurios žmogaus veiksmų pasekmės susiduria su jos priežastingumu.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)  veiks iki sausio 16 d.

„Maldos, burtai ir šafranas: Lietuvos totorių rankraščiai iš Vilniaus muftiato rinkinio“

Lietuvos nacionalinis muziejus Totorių metus užbaigs visuomenei atverdamas istorinį šios bendruomenės religinių tekstų lobyną: Istorijų namai lankytojus pakvies susipažinti su autentiškais kelių šimtų metų senumo rankraščiais, kurie saugo tikėjimo paslaptis, atskleidžia tautos asimiliacijos istoriją, o paraštėse slepia ir trumpus ekskursus į tuometį gyvenimą.
Lankytojai išvys ir dėtą į mirusiojo kapą popieriaus su maldomis ritinį – dalavarą, taip pat namų sąlygomis iš šafrano pagamintu rašalu rašytus tekstus.
Parodą papildys ir kiti rankraščių turinį atliepiantys eksponatai: kardas su geležtėje užrašyta apsaugine formule, taip pat amuletas hramotka. Gaminant jį maldos būdavo surašomos į ilgą popieriaus juostą ir susukamos, tuomet įsiuvamos į medžiaginį dėklą. Hramotka Lietuvos totorių vaikams pasitarnaudavo kaip amuletas: tikėta, kad nešiojama pasikabinta ant kaklo hramotka nešė laimę ir saugojo nuo blogybių.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki sausio 30 d.

Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“

Paroda „Tai, ko nebebus“ – tai fotografijų ciklas, pristatantis penkerius metus fiksuotą nykstantį Lietuvos kaimą. Ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų.
Parodos lankytojams pristatoma pusė šimto nuotraukų, čia pat – žemėlapis su pažymėtu T. Kazakevičiaus nukeliautu maršrutu, o užfiksuotą įsimintinų kadrų atmosferą sustiprina kompozicijos, sukurtos iš kelionių metu autoriaus rinktų jau niekam nereikalingų praėjusio gyvenimo reliktų. Paroda lankytoją nustebina ne tik vizualiniu pateikimu, bet ir specialiai parfumerės Laimos Kiškūnės sukurtu kvapu, dvelkiančiu reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki vasario 13 d.

Evaldas Pauza: „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“

Šiandien skulptūra priartėjo prie kitų dailės sričių, objekto meno, todėl dažnai sunku ją atskirti. Evaldo Pauzos kuriama skulptūra – figūrinė, primenanti visiškai tradicinę skulptūrą, tačiau naujai permąstyta ir pateikta pasitelkiant šiandienines mąstymo ir matymo kategorijas. Tradicinis lieka tik atlikimo būdas ir technologija: lipdyba, formos, liejimas iš bronzos ar aliuminio.
Skulptūra, įsiterpianti į tam tikrą erdvę, dažnai veikia kaip svetimkūnis, tačiau E. Pauza stengiasi tą „svetimkūnį“ prijaukinti, erdvei suteikdamas naujų, kartais neįprastų ar net kvestionuojamų prasmių ir reikšmių pačiam siužetui bei naratyvui. Skulptūra „Punk go home“. Tai – tam tikri šiandienos „kareivėliai“, kviečiantys reflektuoti mūsų kartos praeitį, sovietinių laikų maištą, gyvenimo būdą bei peržiūrėti šiandienos akivaizdoje dabarties aktualijas – tam tikras socialinis bei moralinis kasdienybes klausimas, žiūrint iš šios dienos perspektyvų. Kita kūrinių serija sudaryta iš atskirų, nesusijusių kūrinių, kuriuos vienija tik forma – dviejų dimensijų objektai-plokštės. Tam tikra „socialinė plastika“ su ironija ir sarkazmu, atspindinti kasdienybės (ne)realybę: „Peizažas su gyvatėmis“, „Pienių vynas“, „Eina“, „maxitaxi“. Trečioji dalis – istorinė-patriotinė. Tai – iškilių istorinių asmenybių įamžinimas šiuolaikiškomis patraukliomis formomis bei netikėtais sprendimais, kurie kelia diskusijas ir ragina kvestionuoti patriotizmo sąvokas bei asmenybių bruožus. Eksponuojamos tokios figūros, kaip J. Basanavičius A. Žmuidzinavičius ir Anglijos karalienė, kurie vaizduojami kaip išdidinta alavinių kareivėlių versija.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki vasario 16 d.

Antanas Mončys: „Veidai ir dvasios“

Parodos pavadinimą padiktavo Antano Mončio (1921‒1993) kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai, jo kūriniuose ataidinti senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia.
Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys Moncevicius rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Caroline ir Arvydo Paliulių kolekcijos. Ekspozicijoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis. Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui. Apie Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje, palikus Osipo Zadkine’o studiją, lankytojai gali pasiskaityti parodos leidinyje išspausdintame prancūzų dailės istorikės Mathilde’os Desvages straipsnyje „Antanas Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ („Antanas Moncys, sculpteur lituanien dans le Paris d’après-guerre“).
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.

Viltė Bražiūnaitė, Tomas Sinkevičius ir Vika Prokopavičiūtė: „Odd Attractor“

„Žinai, vakar iš tikrųjų nuvariau į saulėgrąžų lauką. Tavęs ten nemačiau – man pasakė, kad tu išėjai pradėt vlogint. Girdėjau, verslas rizikingas – bet kas tada nėra? Pastaruoju metu gan persitempiau – tiesiogine to žodžio prasme. Jau kurį laiką jaučiuos nekažką. Laikas lyg ištirpo mano kasdienybėj ir jau nebežinau, kuri šiandien diena. Jos visos atrodo vienodos, tik su mažutėm variacijom. Persekioja mane kaip karoliukai ant nesibaigiančios perlų virvelės – visi daugiau mažiau vienodi, bet tuo pačiu ir gan skirtingi. Žinai, ką turiu omeny, Saulėgrąža? Čia kaip „Edge of Tomorrow“ (liet. „Ties riba į rytojų“), tik kad man taip niekad ir nepradeda geriau sektis šitam žaidime.“ (Olivia Berkowicz)
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki sausio 14 d.

Krzysztof Franaszek: „Pagautieji paviršiai“

Parodoje K. Franaszek pristato naujai sukurtus kūrinius ieškodamas paralelių tarp miesto erdvės ir kosmoso. Parodos pavadinimas „Pagautieji paviršiai“ – tai kosmologijos terminas, apibūdinantis juodosios skylės paviršių, kuris dėl savo fizikinių savybių neatspindi šviesos. Kurdamas menininkas svarsto, ar kosminė erdvė, dėl ją sudarančių elementų ir medžiagų, turi panašumų su dirbtinėmis, žmogaus sukurtomis struktūromis, tokiomis kaip miestai. „Viena vertus, šie statiniai yra tarsi nuolat pulsuojantis, gyvas organizmas, kurio kraujotaką sudaro šviečiančių ekranų virtinės ir paviršių apraizgę keliai. Tačiau žvelgiant iš gamtos perspektyvos, uždaros miesto erdvės ir tą erdvę kuriančios konstrukcijos tarsi suspaudžia, įkalina medžiagas skirtingose formose, taip tapdamos paralele kosminei erdvei ir joje esantiems dariniams“, – teigia K. Franaszek, nagrinėdamas iš pažiūros dvi kontrastingas erdves.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki sausio 13 d.

„...1943 - 2020 ...“

Pylimo galerija pirmą kartą visuomenei išsamiai pristato savo solidžią Lietuvos XX a. II pusės tapybos kolekciją. Ją sudaro arti dviejų šimtų drobių, sukurtų nuo 1943 iki 2020 m. Rinkinio branduolys susiformavo 2010 m., kuomet galerijos atidarymo proga buvo surengta jos pirmoji paroda. Tuo metu lankytojai išvydo Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno ir kitų XX a. 7-o dešimtmečio modernizmo klasikų darbus. Bėgant laikui, galerijos kūrinių fondas pasipildė naujais autoriais ir jų sukurtais paveikslais. Išskirtinės reikšmės kolekcijai suteikė tokie vardai kaip Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.

„Lietuviški naujametiniai ir kalėdiniai atvirukai, leisti sovietiniu laikotarpiu“

Šioje parodoje pristatoma menotyrininko ir filokartininko Pauliaus Andriuškevičiaus 442 naujametinių ir kalėdinių atvirukų kolekcija. Tikslas – ne tik parodyti visuomenei eksponuojamus atvirukus, bet ir supažindinti, kaip tuo laikotarpiu atvirukų kūrimą veikė sovietinė ideologija, kokios buvo pasitelktos meninės priemonės.
Parodoje eksponuojami naujametiniai atvirukai, kurie buvo atrinkti pagal šiuos kriterijus: 1953–1990 m. (nuo Stalino mirties iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo); atvirukai, išleisti LSSR leidyklose; atvirukų autoriai (dailininkai, fotomenininkai) – lietuviai; tekstai ant atvirukų (jei jie yra) – lietuvių kalba.
Kolekciją taip pat papildo 12 Maskvoje išleistų naujametinių atvirukų su lietuviškais tekstais, 7 – ideologiniai ir įvairių sovietinių organizacijų bei 23 kalėdiniai atvirukai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki vasario 7 d.

„Moder… kas? Kauno modernizmas! Ir architekto profesija“

Ši paroda – tai kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais ir architekto profesija.
Parodą sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Pirmame kambaryje galima susipažinti su modernizmo architektūra ir tarpukariu, Vyr. architekto kambaryje visi norintys kviečiani sukurti savus projektus, o Maketų kambaryje – statyti miestus, namus ir kurti jų maketus.
Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai ragina vaikus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki vasario 7 d.

Evgeny Merman: „Atlasas paveiklsuose / Bilder Atlas“

Evgeny Merman parodoje vyrauja didelės apimties paveikslai, įkvėpti iliustruoto geografinio atlaso, kuris buvo išleistas keliais leidimais XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Leipcige bei Vokietijoje. Kartu su peizažais ir pastatais, vietomis? Iliustracijose vaizduojami šalių, salų, dykumų ir kalnų gyventojai įvairiose pasaulio dalyse, išsamiai aprašant skirtingų rasių ir tautybių kūno sandarą, kaukolę ir veido bruožus iš Europos tyrinėtojų ir iliustratorių, o ypač vokiečių, perspektyvos. Merman darbai seka iliustracijas, lydinčias ne Europos šalims skirtą atlaso antrąjį tomą, daugiausia dėmesio skiriant tam tikriems menininko smalsumą sužadinusiems vaizdiniams: skirtingų kultūrų ir tautybių žmonės, fauna ir flora.
Galerijoje TSEKH (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki sausio 19 d.

„Gobelenas vakar ir rytoj“

Projektas „Gobelenas vakar ir rytoj“ yra skirtas sukurti platformą ir parodyti, kad dailininkai vis dar kuria šia tekstilės technika, nepaisant to, kad tai labai ilgas ir daug darbo reikalaujantis procesas. Tokia ir yra pagrindinė parodos idėja bei misija – atgaivinti, palaikyti ir puoselėti gilias tradicijas turinčias tekstilės technikas.
Šalies kūrėjai pateikė kūrinius, kurie atlikti gobeleno technika, atspindi Lietuvos tautos identitetą, o šią kolekciją numatyta eksponuoti ir už Lietuvos ribų. Parodoje profesionalūs dailininkai, studentai, gebantys austi kūrinius gobeleno technika, eksponuoja savo darbus, atspindinčius parodos pavadinimą – „Gobelenas vakar ir rytoj“.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) ir V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki sausio 30 d.

„Jaunojo tapytojo prizas, 2021“

Jau tryliktą kartą organizuojamas „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas – vienas svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse. Nuo 2009 metų vykdomo projekto tikslas yra ne tik pristatyti visuomenei kylančius menininkus, bet ir padėti meno kolekcininkams bei kuratoriams atrasti naujų talentų Baltijos šalyse.
Konkursas orientuotas į meninį išsilavinimą turinčius ar jo siekiančius kūrėjus iki trisdešimties metų. Pasak projekto organizatorių Julijos Dailidėnaitės ir Vilmanto Marcinkevičiaus, „tai didžiausio palaikymo reikalaujanti, pažeidžiamiausia kūrėjų grupė, o šis konkursas jiems yra išskirtinė galimybė tapti matomiems ir atrastiems“.
Džiaugiamės, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos perspektyviausi ir ryškiausi jaunosios kartos tapytojai šiemet pirmą kartą pristatomi MO muziejuje.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki sausio 30 d.

„Pro V. B. prizmę: Laisvydės Šalčiūtės kūryba“
Šioje parodoje eksponuojamuose Šalčiūtės kūriniuose susipina įvairios vizualinės klišės, perkuriami filmų kadrai, senos fotografijos. Menininkė naudoja jau esamus vaizdus ir, kaip pati teigia, atlieka ekologišką veiksmą – sąmoningai pažaboja nesuvaldomą jų gausinimą pasaulyje.
Kūriniuose menininkė nagrinėja moters vaizdavimo dailėje tradicijas: jos paveiksluose vaizduojamos ir šventosios, ir nusidėjėlės. Menininkės darbuose yra ir kitų feministiniam žvilgsniui būdingų elementų: čia moterys nesidrovi moteriškumo, gyvena savo autentišką gyvenimą.
Unikali autorinė technika. Atkreipkite dėmesį į videosiužete užfiksuotą sudėtingą menininkės naudojamą autorinę techniką. Pirmiausiai Šalčiūtė išskaptuoja ir ant drobės šaukštu atspaudžia medžio raižinį, paskui gautą atspaudą ištapo. Šitaip sukuriamas grafikos ir tapybos bruožų turintis kūrinys.
Nors baigė grafikos studijas, savo kūryboje Šalčiūtė dažnai pasitelkia ir kitas dailės šakas: ne tik tapybą, bet ir fotografiją, videomeną, objektus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki vasario 7 d.
„Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“

Parodoje-ekspedicijoje tyrinėjami keturiolikos Austrijoje gyvenančių ir kuriančių šiuolaikinių menininkų darbai. Meno kūriniai savo žiūrovams suteiks galimybę leistis į įsivaizduojamą ekspediciją po nebūtį, laiką, vaizduotę, fiktyvų kraštovaizdį, vidines erdves, galaktiką, sklidiną įtartinų ir keistų garsų. Lankytojai stebės tiek mitologines, tiek į raketas panašias būtybes, priešistorinius gyvūnus ir dirbtinius paukščius, o performanso metu menininkė įsijaus į vaidmenį vienintelio išlikusio žmogaus, alsuojančio tarp artefaktų, triukšmingų hibridų, vulkaniškų substancijų, antikinių trofėjų ir magnetinių laukų.
Lankytojams atsidūrus dvejose skirtingose – fizinėje ir vizijų – plotmėse, žanrų įvairovė ((garso) instaliacijos, videomenas, fotografija, paveikslai, piešiniai, objektai, performansas) leis atrasti kiekvieno mūsų turimos vidinės erdvės stebuklus ir didybę.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki sausio 30 d.

Laima Mačiulaitytė: „Iš žemės ir dangaus“

Parodoje eksponuojamuose kūriniuose „Sparnai“, „Angelas“, „Dievo avinėlis“ pasitelkiami minimalistiniai, su dvasine apsauga siejami simboliai. Ypač kūrėjai artimas Angelo simbolis, nuo seno įvairių žanrų meninėje kūryboje perteikiantis teigiamą dvasinio turinio galios ženklą. Šio simbolio svarbą menininkė pabrėžia pasirinkusi nuosaikią plastikos kalbą, sutelkdama dėmesį į itin apibendrintą skulptūrinę formą, išryškindama rankų prisilietimo medžiagoje pėdsakus. Saikingai panaudotos glazūros tarsi pabrėžia žemiškojo ir dangiškojo pasaulio nedalomumą bei suaktyvina kūrinių estetinę raišką.
Raiškių siluetų keramika liudija kūrėjos meninės kalbos individualumą, polinkį minimalistinei formai, saikingai simbolių kalbai. Kūrinius vienija metaforiškas mąstymas, siluetinės linijos įtaigumas, kuklios, bet iškalbingos faktūros bei slopių spalvų glazūros.  Šioje parodoje  menininkė  kviečia  lankytojus  pažvelgti į keramiką atidesniu žvilgsniu  ir atsekti  joje glūdintį  paslaptingumą.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki vasario 1 d.

„Gyvi namai“

Gandai ir gyvi liudijimai mena po Kauno menininkų namų (KMN) vilos stogu vykusį audringą gyvenimą, kurio fragmentai liko išsibarstę to meto žiniasklaidoje, menininkų ir KMN buvusių bendradarbių atmintyje. Parodoje skleisis pasakojimai tiesiogiai susiję su KMN erdvėmis ir jų praeities funkcijomis.
„Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom“, – pasakoja Robertas Černiauskas, KMN veikusio baro šeimininkas.
Parodoje išgirsite Virginijos Kochanskytės, Arūno Kulikausko, Aldonos Keturakienės, Justino Kalinausko, Roberto Černiausko, Petro Venclovo pasakojimus.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki kovo 1 d.

„O kur žmonės?“

Nacionalinėje dailės galerijoje – unikalus Baltijos šalyse edukacinis projektas – paauglių rengta paroda, kurioje jaunuoliai viską atliko patys: sukūrė parodos idėją, atrinko kūrinius ir bendravo su menininkais, kūrė parodos architektūrą ir dizainą, tyrė auditoriją bei vykdė parodos reklamą.
„Mūsų paroda yra apie žmonių vidinį ir išorinį pasaulį. Tai dalykai, apie kuriuos kasdien turbūt pagalvoja kiekvienas, tačiau retai apie tai kalba. Norime, kad lankytojai parodoje neskubėtų, užsibūtų ilgiau ir susimąstytų apie tai, ką dažnai yra baisu apmąstyti. Ypač kviečiame jaunimą, nes manome, kad jie čia pasijus suprasti“, – aiškina parodos kuratorė Ona.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki vasario 6 d.

„Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“

Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki vasario 22 d.

„Jaunieji technikai Šiauliuose“

Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki liepos 16 d.

„MagiC Carpets Landed“

Ši paroda taps vienu pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą.
„MagiC Carpets Landed“ paroda, pristatanti atrinktus tarptautinių menininkų, kartu su vietos bendruomenėmis sukurtus darbus, įsikurs Kauno paveikslų galerijoje, Kauno geležinkelio stotyje ir įvairiose viešosiose miesto erdvėse. „Stebuklingų kilimų“ platformos rezultatus pristatančią parodą kuruos profesorė, menotyrininkė, kuratorė ir Romoje įsikūrusio „Latitudo Art Projects“ meno vadovė Benedetta Carpi de Resmini. Ypatingą dėmesį kylančių menininkų skatinimui skirianti kuratorė yra puikiai susipažinusi ir su Lietuvos šiuolaikinio meno lauku – jau kurį laiką B. Carpi de Resmini bendradarbiauja su Lietuvos menininkais, ypač daug dėmesio skiria moterų menininkių darbams.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki sausio 23 d.

„Vaclovas Ratas. Anapus pusiaujo“

Parodą sudaro trys stambios teminės dalys, skirstomos į smulkesnius segmentus. Pirmoje dalyje – „Rūsti pasaka“ lietuviškojo ir vokiškojo (emigracijos) laikotarpių V. Rato kūryba atskleidžiama per du svarbiausius, didžiausią tarptautinį pripažinimą pelniusius literatūros kūrinius apipavidalinusius ciklus: „Jūratė ir Kastytis“ ir „Dvylika brolių“. Antra dalis „Mito nuojauta“ aprėpia skirtingos technikos ir stilistinės raiškos atspaudus, dailininko sukurtus gyvenant anapus pusiaujo, daugiausia Perte ir Sidnėjuje. Parodoje jie sugrupuoti akcentuojant dažniausiai aptinkamus ar įstabiausius, įsimintiniausius motyvus egzotiška Australijos gamta ir aborigenų kultūra susižavėjusio dailininko kūryboje. „Mito nuojauta“ jungia keturias potemes: „Kelionė laivu“, „Mimi dvasios ir jų palydovai“, „Paukščiai ir jų horizontai“, „Apie jautį ir kitus gyvūnus“. Trečią parodos dalį „Taškas, linija, dėmė“ sudaro du segmentai, vienas jų metaforiškai įvardytas „Augalų laikas“, o kitam suteiktas vieno paskutinių V. Rato kurtų ciklų pavadinimas „Visatos fragmentai“. Ši parodos dalis kviečia įsižiūrėti į dailininko gebėjimą dirbti su skirtingomis grafikos technikomis, ieškoti naujų temų ir motyvų, o pristatomi kūriniai patvirtina V. Rato vėlyvosios kūrybos polinkį tolti nuo pažinių tikrovės vaizdų prie abstrakcijomis virstančių jų fragmentų, siekiant perteikti ne tik sunkiai nusakomas būsenas, bet ir ore tvyrančias atmosferas, pulsuojančias begalybės formas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veks iki sausio 23 d.

„XI Baltijos medalių trienalė: medalio menui Lietuvoje ir Lenkijoje – 500“

Šiemet trienalėje pristatomi septyniasdešimties menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Švedijos darbai. Tai ne tik lengvai atpažįstami, klasikine forma ir stilistika pasižymintys medaliai, sukurti kaip būdinga iš bronzos, žalvario ar sidabro, bet ir kiek neįprasti, konceptualūs medalio objektai, pagaminti iš plastiko, stiklo, komponuojant plieninę vielą ar panaudojant kelias skirtingas medžiagas.
„XI Baltijos medalių trienalė“ yra skirta pažymėti penkis šimtus metų gyvuojančiai medalio meno tradicijai Lietuvoje ir Lenkijoje, užgimusiai valdovo dvare Krokuvoje, kuomet Žygimantas Senasis 1520 m. užsakė sukurti medalį savo ką tik gimusiam sūnui, būsimam Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdiniui Žygimantui Augustui.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki vasario 27 d. 

„KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“

Paroda, skirta Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir Tarpusavio įžado 230-osioms metinėms.
Tarptautinės parodos tikslas – žvelgiant iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės perspektyvos atskleisti 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos priėmimo genezę, jos turinį ir likimą, pristatant Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (1764–1795) įgyvendintų reformų iniciatorius, įdiegtų pertvarkų mastą, parodant Lietuvos visuomenės laikyseną jungtinės valstybės centralizavimo atžvilgiu bei akcentuojant Liublino unijos idėjos tvarumą, įtvirtintą 1791 m. spalio 20 d. priimtame Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatyme (Tarpusavio įžade).
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veis iki sausio 16 d.

„Oda ir mada“

Paroda sieja odininkystę ir odinių gaminių madą. Kiekviena jų turi ilgą ir turiningą istoriją. Odinė apranga ir apavas nuo tiesioginės funkcijos – apsaugoti ir sušildyti – nuėjo labai ilgą kelią ir tapo ne tik svarbia kostiumo dalimi, bet ir kai kurių subkultūrų (kaubojai, rokeriai, baikeriai, pankai) simboliu ir neatsiejama įvaizdžio dalimi, o praktiškumas ir patvarumas lėmė platų odos pritaikymą buityje.
„Oda ir mada“ – penktoji Alexandre Vassiliev fondo paroda Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje – Chaimo Frenkelio viloje. Ši paroda nuo buvusių skiriasi tuo, kad yra sukomplektuota bendrai sukūrus parodos koncepciją. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Alexandre Vassiliev fondo kolekcijos artefaktai, ekspoziciją papildo eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kitų Lietuvos muziejų rinkinių: archeologiniai ir istoriniai eksponatai iš Lietuvos nacionalinio, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės ir Ukmergės kraštotyros muziejų.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veis iki sausio 16 d.

„Deivės ir kariai“

Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama. Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, šie unikalūs eksponatai atvyko iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3,Vilnius) veiks iki kovo 13 d.

„Permainų šventė”

Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki vasario 27 d.

„BANGA“: žmonių balsų kanalas“

Parodos fokuse – Kauno radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Žmonės, kurių prisiminimai ir patirtys nenustoja stebinti. Gamykla, Stalino nurodymu įkurta Prisikėlimo bažnyčioje, gamino kanalų perjungiklius – „širdis“ visiems tarybiniams televizoriams. Planas paversti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „tv širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas. Viena iš jų – 1968 m. „Minija 4“ – atidarys parodą, švelniai ir melodingai sukdama lietuviškos estrados juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki sausio 30 d.

„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)”

Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.

„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį

Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki sausio 30 d.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) reprezentacinis portretas

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (1755–1764), 1764 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1764–1795), tapo paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos monarchu, vos keliais metais pergyvenusiu savo valstybės sunaikinimą. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo valstybės reformų, jos sustiprinimo ir centralizacijos iniciatorius, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vienas iš autorių ir karštų rėmėjų.
Šis reprezentacinis Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas sukurtas 1783 m. kunigaikščiams Radviloms dirbusio dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Heski) ir ilgą laiką puošė Nesvyžiaus rezidenciją. Matyt kunigaikščių Radvilų patartas, dailininkas ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizdavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę. Taip pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dualizamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.
Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje veiks iki sausio 16 d.

Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“

Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 13 d.

„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“

Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki kovo mėn.

„Aukso žiedą dovanojo...“

Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki sausio 30 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!