Kadras iš filmo.

Bene labiausiai stulbinanti istorija, pristatyta mūsų rubrikoje „Filmai apie meną“, – pomirtinė gatvės fotografės Vivianos Maier šlovė. Jei kas ir gali jai prilygti, tai neįtikėtinas muzikanto Sixto Rodriguezo išgarsėjimas, apie kurį menininkas ilgą laiką nė neįtarė.

Rodriguezas – Detroite gimęs meksikiečių kilmės dainininkas, kuriam aštuntajame dešimtmetyje ne vienas prodiuseris žadėjo Bobo Dylano lygio sėkmę. Visgi nei viena iš dviejų pasirodžiusių autoriaus plokštelių Amerikoje taip ir nesulaukė pripažinimo. Netgi atvirkščiai – talentingas muzikantas liko absoliučiai nepastebėtas. Kaip filme teigia autorinių teisių gynėjas Clarencas Avantas, iš viso šalyje tebuvo parduotos šešios Rodriguezo garso plokštelės!

Neįtikėtina tai, kad savo gimtinėje tuomet taip ir neįvertintas atlikėjas pasiekė neregėtas populiarumo aukštumas kitame žemyne. Kol Amerikoje S. Rodriguezas bandė sudurti galą su galu, Pietų Afrikos Respublikoje jo plokštelės buvo masiškai platinamos ir nelegaliai plito iš rankų į rankas. Politinių, ekonominių, humanitarinių negandų krečiamoje valstybėje S. Rodriguezo muzika tapo įkvėpimo šaltiniu maištaujančiam ir už pokyčius kovojančiam Pietų Afrikos jaunimui, judėjimo prieš apartheidą garso takeliu, išsilaisvinimo ir protesto simboliu. Atlikėjas, kurio niekas nebuvo matęs gyvai iki pat 1998 metų, čia tapo legenda, jo gyvenimą gerbėjai apipynė mitais (ilgą laiką buvo tikima, kad muzikantas nusišovė ant scenos savo koncerto metu).

Oskarą pelniusiame dokumentiniame filme „Cukrinio žmogaus beieškant“ pasakojama, kaip keli prisiekę Rodriguezo muzikos aistruoliai ilgą laiką bandė išsiaiškinti tikrąjį autoriaus likimą ir, galop, užčiuopė menininko pėdsakus. Kur jie atvedė, patikėti išties nelengva…

IMDb: 8,2