Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius: kovo 18 – 24

Reklama

Publikuota: 2019 m. 18 kovo d. 12:10

Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius

Kovas 18 - 24

Arūnas Baltėnas: „Josifo Brodskio miestai“

„Vilniaus galerijos“ renginys, Fotografija

„Vilniaus galerija“ Šiauliuose pristato didžiulio populiarumo sostinėje
sulaukusią Lietuvos fotografo Arūno Baltėno (g. 1956) parodą „Josifo Brodskio miestai“, kurioje eksponuojami darbai iš ciklų „Venecija visada“ ir „Sankt Peterburgas. Be pasirinkimo“. A. Baltėno kūriniai kovo 18 – balandžio 22 dienomis rodomi „Namų idėjų centre (NIC)“ (Pramonės g. 17B, Šiauliai).

Fotomenininko kūryboje jau daugiau nei tris dešimtmečius fiksuojamas praeinantis laikas. Tai – šviesi, negatyvaus atspalvio neturinti fotografija, kartais pasižyminti nostalgija ir sentimentaliu grožiu. Viena pagrindinių temų – laikas ir dėl jo išryškėjantys pasikeitimai, slinktis, sustojusio miesto akimirkos.
„Namų idėjų centre (NIC)“ veikia iki balandžio 22 d.

Aleksandro Bielianskio grafikos darbų paroda

Grafika

Ukrainos meno dienos Užupyje – tai renginių ciklas, kviečiantis susipažinti su šios šalies menininkų kūryba. Užupio meno inkubatoriaus erdvėse šia proga atidaromos net dvi parodos. 18 val. „Galeroje“ atidarysime Aleksandro Belianskio grafikos parodą, o tiesiai iš jos persikelsime į „Kalną“, kur vyks Fedoro Aleksandrovičiaus darbų parodos „Laukiantys angelo“ atidarymas, kartu su perfomansu ir meniškais pašnekesiais.

„Juodoje žemėje glaudžiasi žuvusieji gintaro širdimis. Žuvusieji, iš kurių atgimsta gyvieji, angelo trimito pažadinti. Fedoro Aleksandrovičiaus paveiksluose – šie mirusieji. Suguldyti juodoje karo – Ukrainos – žemėje. Aleksandro Belianskio grafikos darbuose – moterys, laukiančios angelo. Kas jis – Užupio angelas, galbūt Europos? O gal Išminties? Gebėjimas susikalbėti ir suprasti vieniems kitus? Tačiau kaip susikalbėti gyviesiems su mirusiaisiais? Čia angelas sutrimituoja ir paveikslai atgyja.“
Užupio „Galeroje“ veikia iki kovo 28 d.

Meninės knygrišystės paroda „Dezideratai“ arba „Jei menotyrininkas būtų kolekcionieriumi“

Kita

Parodoje surinkti geriausi lietuvių atlikti prancūziško įrišimo pavyzdžiai (sudėtinga,
tvari ir ilgaamžė konstrukcija), kurių Lietuvoje apskritai daroma itin nedaug. Pažvelgus
atidžiau matyti, kad parodoje visi prancūziško įrišimo autoriai šių amato žinių įgijo
užsienyje (Čekijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Estijoje). Prancūziško įrišimo kokybė labiausiai akivaizdi Tado Lomsargio (1905–1942) darbuose – po daugybės dešimtmečių
knygos ne tik neplyšo, bet net nesideformavo, jų amžių išduoda tik išblukusios nugarėlės.
Kiti parodoje surinkti meniniai įrišimai, reikšmingi lietuvių knygrišystės raidai, vienokiam
ar kitokiam kontekste geriausi ar tipiniai pavyzdžiai.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki kovo 30 d.

Artūras Morozovas: „Kauno veidai: Šančiai“

Fotografija

Parodoje pristatomos penkiolika fotografo Artūro Morozovo fotografijų, meistriškai atskleidžiančių savitą Kauno rajonų charakterį, ten esančias bendruomenei svarbias vietas, objektus, simbolius, bei, žinoma, žmones. Pradėjusi kelią senamiestyje, paroda jau buvo rodyta Vilijampolės ir Šilainių gyventojams. Šįkart žiūrovai kviečiami jas atrasti Šančiuose.
Kauno miesto poliklinikos Šančių padalinyje veikia iki gegužės 20 d.

Japonijos pluošto meno paroda „Pynimas“.

Kita

Lankytojams siūloma pažintis su visame pasaulyje garsiu Japonijos pynimo menu (angl. basketry). Keliasdešimties nedidelio formato pynimo darbų kolekcija (kuratorė – Kakuko Ishii) sudaryta iš neseniai 30-metį atšventusios Pynimo parodų grupės (angl. Basketry Exhibitions Group) narių kūrinių.
„M. Žilinsko dailės galerijoje“ veikia iki balandžio 28 d.

Kinų „šeji“

Tapyba, Grafika, Skulptūra ir instaliacija

Nacionalinėje dailės galerijoje Lietuvos žiūrovams pristatoma Kinijos nacionalinio dailės muziejaus kuratorių parengta paroda Kinų šeji: rinktiniai kūriniai iš Kinijos nacionalinio dailės muziejaus. Šeji, kitaip laisvo potėpio menas, yra viena iš kinų meno tendencijų. Skirtingai nei nuo Renesanso laikų tikroviškumo siekusi Europos šalių dailė, kinų dailė netobulino daiktų vaizdavimo, o labiau pabrėžė menininko vidinio pasaulio ir jo emocijų raišką. Šeji mene siekiama ne panašumo, o harmonijos tarp išorinio pasaulio ir savęs. Tai intuityvi menininko vidinio žinojimo ir intelektinės patirties reprezentacija. Parodoje pristatomi 73 kūriniai, kuriuos sukūrė 28, įvairiomis tradicinėmis technikomis dirbantys, dailininkai. Parodos lankytojai Vilniuje turės galimybę išvysti šiuolaikinę kinų tapybą tušu, aliejinę tapybą, akvarelę, grafiką ir skulptūrą. Tai dailės kūriniai, išsiskiriantys šeji dvasia ir modernumu. Parodą lydės speciali NDG organizuojama edukacinė programa – paskaita ir kūrybinės dirbtuvės, pristatančios šeji dailės techniką ir sampratą.
„Nacionalinėje dailės galerijoje“ veikia iki gegužės 4 d.

Danutė Gražienė: „Žvilgsnis“

Grafika

Pastaraisiais metais Gražienė daugiau tapė, tačiau pamažu vėl grįžta prie estampo,
šįkart – linoraižinio. Šioje parodoje pristatomi naujausi, 2015–2019 m. laikotarpiu sukurti
menininkės atspaudai. Kokią formą bepasirinktų, dailininkė geba sukurti jautriai
autobiografišką istoriją, subtiliais pustoniais, šešėliais ar optiniu paviršiaus virpėjimu
pavaizduoti jausmus. Autorė teigia stebinti žmonių veiksmus, judesius, užmezganti
pokalbį, po to apie tai galvoja, piešia, karpo, dėlioja ir klijuoja figūras, raižo, voluoja dažus,
kelis kartus atspaudžia, kol erdvė popieriaus paviršiuje pradeda virpėti, kol figūrų buvimas
joje virsta būsenomis.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki kovo 30 d.

Henrikas Čerapas: „Aftermath“

Tapyba

Henriko Čerapo tapybos darbų serija „Aftermath“ yra serijos „Les Exercices“ tąsa, pradėta po parodos, vykusios 2017 metų spalį-lapkritį Krokuvoje. Parodoje „Aftermath“ rodoma 2017.11-2019.01 laikotarpiu nutapytų darbų rinktinė kolekcija, žyminti tapybinio proceso transformacijas ir išskleidžianti desperatiško egzistencinės tuštumos išgyvenimo amplitudę. „Serijiškumas“ čia turi giluminę autobiografinę prasmę, parodoje jis išryškėja ir kaip esminis dabartinės tapybos mutacijas liečiantis klausimas.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki balandžio 13 d.

Baltijos šalių tekstilė

Kita

Trienalė pavadinimu „Tapatybė“, skirta Latvijos valstybės šimtmečio minėjimui, tad parodos tema buvo pasirinkta neatsitiktinai. Pastaraisiais metais, globaliame įvairių politinių ir socialinių įvykių kontekste (įskaitant ir migracijos problemą), ji tapo itin aktuali. Ši sąvoka nebeturi siauro nacionalinio požiūrio, ji – kur kas platesnė ir filosofiškai talpesnė, todėl ir menininkai buvo kviečiami apmąstyti tapatybės temą įvairiais aspektais: istoriniu, socialiniu, politiniu ir nacionaliniu, o taip pat – asmeniniu, meniniu bei filosofiniu.
„M. Žilinsko dailės galerijoje“ veikia iki gegužės 5 d.

Edvardas Tamošiūnas: „buvo ir yra“

Fotografija

Ne vienerius metus E. Tamošiūnas dirba Fotografijos muziejuje, skaitmenina muziejines vertybes, dokumentuoja muziejaus gyvenimo akimirkas. Autorius konsultuoja ir prisideda rengiant populiarias, senąsias fotografijos technologijas pristatančias edukacines programas, bendradarbiauja su senųjų fotografijos technikų meistrais ir kartu organizuoja kūrybines dirbtuves, veda fotografijos būrelį vaikams. Šiaulių fotografijos bendruomenėje E. Tamošiūnas išsiskiria puikiomis technologinėmis žiniomis, savitu šviesos užrašymo stiliumi, gebėjimu įsigilinti į pasirinktą temą. „buvo ir yra“ – pirmoji asmeninė E. Tamošiūno paroda.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki balandžio 21 d.

Dalia Truskaitė: „Ne apie“

Kita

„Vertinant D. Truskaitės parodą platesniame stiklo meno kontekste, ją neabejotinai galima priskirti šiuolaikiniam stiklo menui, nes stiklą, kaip medžiagą, menininkė konceptualizuoja. O vertinant viso šiuolaikinio meno kontekste, ją galima būtų susieti su minimalizmu, nes D. Truskaitės kūriniams būdinga minimalistinė estetika. Iš minimalizmo menininkė perima formos paprastumą, vizualinės kalbos lakoniškumą, polinkį į abstrakciją. Tačiau kitaip nei tradiciniai minimalistai, D. Truskaitė nevengia operuoti ir tokiomis formomis, kurios turi aiškias kultūrines konotacijas, todėl menininkės kūrybą galima vadinti originalia minimalizmo ir postminimalizmo sinteze“, – apie D. Truskaitės kūrybą rašė V. Paplauskas.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC)“ veikia iki balandžio 14 d.

Povilas Ramanauskas: „Keliaujantis potėpis“

Tapyba

Povilo Ramanausko „Keliaujantis potėpis“ – tai ekspozicija apie nuoseklias šiuolaikinės tapybos galimybių (pra)plėtimo paieškas, ėjimus iš dvimatės tapybos į erdvę, pasivaikščiojimus tapybos paribiais. Parodoje eksponuojami naujausi tapybos kūriniai, objektai, tapybos hibridai. Tapybos raiškos ekspansija skleidžiasi įtraukiant ir keičiant, modifikuojant atpažįstamą galerijos erdvę, kurioje šie tapybos hibridai įsitraukia į vizualią kelionę – potėpis keliauja paviršiais ir galerijos erdvėmis.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC)“ veikia iki balandžio 14 d.

Rosanda Sorakaitė: „Atminties spalva“

Tapyba

Rosandos Sorakaitės kūrybos motyvai – tai tylios, besikartojančios kasdienybės detalės, kurias tapybos pagalba fiksuojant, perkuriant ir interpretuojant įprasminama laiko tėkmė. Medžiaga paveikslui tampa ir į prieblandą grimztantis kambarys, ir šviesos ruože žybsinčios dulkės. Nors menininkė intuityviai renkasi permąstyti vietą ir laiką, kuriame ji yra, atrasti motyvus artimiausioje aplinkoje, tačiau tai, kas nugula paveiksle, neišvengiamai neatsiejama nuo praeities, nuo (ne)pamirštų potyrių ir jausmų. Parodoje pristatomos kelerių metų laikotarpiu plėtotos potemės, besiskleidžiančios atskirose paveikslų serijose, tačiau jas visas jungia sulėtėjusio, išsitęsusio laiko pojūtis.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC)“ veikia iki balandžio 14 d.

„Salve, Vilnius“

Tapyba

Parodos „Salve, Vilnius“ autoriams iškelta kiek neįprasta sąlyga – paveikslo formatas turi būti ne stačiakampis, o apskritimas (tondas, ovalas arba arkinis), kad bent viena paveikslo kraštinė būtų lenkta. Šis formatas pasirinktas neatsitiktinai. Tai užuomina į lenktas senamiesčio gatveles, į apvalias Vilniaus senosios architektūros detales. Bažnyčių bokštai ir kupolai, arkiniai paveikslai interjere, didikų rūmų gotikiniai, barokiniai ar klasicistiniai gaubti dekoro elementai susišaukia su Vilniaus kalvų peizažu. Svarbūs Vilniaus artefaktai, šiandienos menininkų sutalpinti į netradicinį formatą, virsta nauja istorija. Sakytum, praeitis ir dabartis susilieja – mūsų dienų personažai atsiduria senoviško paveikslo aplinkoje arba atvirkščiai. Kartais paveikslo siužetas tampa kuriozišku, kone groteskišku. Šis žvilgsnis į praeitį per XXI amžiaus prizmę – Vilniaus miesto 700-mečio paminėjimo preliudija.
„DOMUS galerijoje“ veikia iki kovo 23 d.

„Atspirties taškas“

Kita

Nuo ko prasideda meno kūrinys? Kas yra menininko atspirties taškas? Šešių šiuolaikinių menininkų kūriniai Mažosios MO muziejaus salės parodoje pasakos individualias istorijas: A. Polukordo „Šlagbaumas“ trukdys praeiti keleiviui, L. Parulskio Vilniaus miesto vizija prabėgs sėdint greito maisto kavinėje ar G. M. Kinčinaitytės fotografijos kvies paklaidžioti tarp Marso ir Žemės peizažų. Kiekvienam kūriniui sukurti specialūs interaktyvaus dizaino objektai, kuriuos palietus, pakėlus ar atlikus kitą veiksmą sužinosite kas buvo atspirties taškas menininkui kūrybiniame procese.
„MO muziejuje“ veikia iki balandžio 14 d.

Jyndrych Štreit: „Kur namai mano?“

Fotografija

Savo ilgalaikiame projekte „Kur mano namai?“ J. Štreitas paniro į benamių pasaulį be jokių išankstinių nusistatymų ir su nuolankumu, kurio išmoko dalyvaudamas ankstesniuose socialiniuose projektuose su narkomanais, neįgaliaisiais, neregiais ar vyresnio amžiaus žmonėmis. Anot teksto autoriaus Jiři Siostrzonek, J. Štreitas savo naujajame fotografijų cikle nesiekia analizuoti benamystės priežasčių, o pateikia tik vizualiai stiprią žinutę iš pasaulio, į kurį net mintimis nukeliauti mums nepakanka drąsos.
„Lietuvos fotomenininkų sąjungos galerijoje“ veikia iki kovo 30 d.

„Mortality check“

Kinas, Kita

Netolimoje ateityje vykstančio karo metu nugalėtoji milijonų populiacija lieka su vieninteliu pasirinkimu – išvalyti savo atmintį ir jungtis į eksperimentinę bendruomenę. 30 dienų dalyviai varžosi tarpusavyje, kad laimėtų vietą naujajame pasaulyje. Šioje išgyvenimo kovoje niekas nėra draudžiama, tačiau viskas yra stebima. Kas tu esi, kai neturi savo tapatybės?

Mortality check yra išgalvotas krizę išgyvenantis pasaulis, kuriame dėl visko diskutuojama. Šiame pasaulyje matome save kaip įsivaizduojamus Kitus, peržengiame gėrio ir blogio sąvokas bei kvestionuojame tiesos egzistavimą tam, kad pasiektumėme, tai kas neįsivaizduojama – perkurtumėme save.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki balandžio 4 d.

Rimas Bičiūnas: „Jaunas“

Tapyba

„Didžiausias parodos siurprizas – ankstyviausi Bičiūno darbai, sukurti dar studijų metais (1967-1972), nuo antro kurso. Jie sudaro pusę ekspozicijos. Neįtikėtinai įspūdinga kūrybinio kelio pradžia. Bičiūno tapyba sklidina itin šiltų jausmų ir nuoširdumo. Žavi „minkštais“ spalvų persiliejimais, koloritu, tapybos kultūros supratimu ir meninės kalbos prasmingumu. Tuo metu autoriaus subrandinti estetiniai kriterijai bei meniniai interesai, tikslingai siekiant prancūzų moderniosios dailės ir lietuvių vaizduojamosios tautodailės bei folkloro ne vien santarvės, bet ir naujos kokybės. Šie du pradai sudarė R. Bičiūno improvizacijos pagrindą nuo pat kūrybinio kelio pradžios. Jauno dailininko tapyba vaizdingai įrodo, kad galima būti ir moderniu, ir tautišku tuo pačiu metu. Jo kūryboje ryškus tautinis pradas, kuris tuo metu buvo tyliai ignoruojamas, netrukdė jam atstovauti sovietų šalies tarptautinėse parodose. Gal ir parodoksalu, tačiau šiandien tai puikiausias įrodymas, kad jo kūriniai buvo modernūs, originalūs, profesionalūs, meniški“, –sako menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki kovo 23 d.

Kazys Daugėla: kūrybos retrospektyva

Fotografija

K. Daugėla fotografuoti pradėjo studijų metais. Nuo 1937 m. dalyvavo parodose ir konkursuose. Kaune vykusiuose Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos fotosekcijos rengiamose konkursinėse parodose jaunam inžinieriui už nuotraukas buvo skiriamos premijos. 1939 m. Vokietijoje vyko tarptautinis „Roleiflekso“ firmos konkursas, pavadintas fotografų olimpiada. Iš viso pasaulio buvo pristatyta 35 000 nuotraukų, o atrinkta tik 195. Tarp jų -Daugėlos daryta nuotaikinga Molėtų paežerės nuotrauka. Karo metais Kempteno stovykloje fiksavo tremtinių gyvenimo akimirkas: buitį, darbą ir poilsį, šventes, mokslą ir sportą. Nuo 1952 m. – JAV fotografijos draugijos narys, dalyvavo kasmetinėse išeivijos fotografų parodose Čikagoje. 1988 m. savo fotografijų parodą eksponavo Kauno fotografijos galerijoje, vėliau ji buvo perkelta į Fotografijos muziejų Šiauliuose. 1992 m. surengė parodą „Statybos Lietuvoje ir Amerikoje“. Išleido knygas „Veidai ir vardai” (drauge su fotografais A.Keziu ir V. Maželiu) bei „Išeiviai iš Lietuvos“, kuri 1993 m. Baltijos šalių knygos meno konkurse Rygoje pelnė net du diplomus – už albumo dizainą ir fotografijų meniškumą.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki balandžio 6 d.

Bahadir Aksan ir Lidijos Kaleinikovaitės fotografijų paroda

Fotografija

Parodoje sukuriama erdvė apmąstyti gyvenimo laikotarpį, kai patirtis ir džiaugsmas susikerta su neišvengiamybe bei su senatve susijusius vyraujančius stereotipus. Eksponuojamuose kūriniuose senatvė suvokiama kaip sukauptos patirties, atminties, apmąstymų, orumo ir drąsos etapas. Visuomenė neatskiriama nuo socialinių tinklų ir jaunystės kulto, tačiau šį kultą lygiagrečiai lydi senėjančios visuomenės problema. Šis bendražmogiškas procesas dažnai reprezentuojamas kaip tai, kas turi būti sustabdyta ar atsukta atgal. Trapumas, nykimas ir mirtingumas tampa senatvės sinonimais, tačiau tai itin ribotai reprezentuoja tik mažą šio gyvenimo laikotarpio dalį.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia nuo kovo 7 d.

Mykolė: „Gamtovaizdis“

Tapyba

„Asmeninį santykį su vaizduojama vieta, ryškų ankstyvuosiuose kūriniuose, vis dažniau nustelbia analitiškas dailininko žvilgsnis, preparuojantis gamtovaizdžio erdvinę ir spalvinę sąrangą. Mykolė atranda gamtovaizdžių poetiką kontrastuose – tuštumos ir gausos (spalvų, linijų, formų), statikos ir dinamikos, griežtų ir laisvų formų, atvirų ir uždarų erdvių. Drobėse mėgaujamasi spalvų, struktūrų įvairove, pabrėžiamas natūralių elementų ritmas. Itin svarbus čia santykis tarp horizontalių ir vertikalių paveikslo elementų. Ypač akcentuojamos visa ko augimą, stiebimąsi viršun pabrėžiančios vertikalės, jas dažnai dar pratęsia charakteringi dažų nuvarvėjimai. Reikšmingas paveikslų leitmotyvas yra vanduo – upės, upelio, ežero, jūros, pelkės akivaro. Jame atsispindintys dangaus, augmenijos fragmentai pratęsia linijų ritmą ir įsiaudžia į bendrą dekoratyvią paveikslo schemą. Mykolės kūrybai būdingi skambūs, išraiškingi skaidrių spalvų deriniai, lemiantys kompozicijų emocinį krūvį. Per ploną dažų sluoksnį persišviečianti drobė suteikia paveikslams atmosferiško švytėjimo“, – pasakoja menotyrininkė Justina Augustytė.
„Šiaulių galerijoje“ veikia nuo kovo 8 d.

Rolandas Stankūnas: „Hibridai“

Tapyba

Parodoje pristatoma Rolano Stankūno tapybos darbų serija pradėta kurti tapybos magistro studijų metu ir toliau plėtota po jų baigimo. Tapybos darbuose vaizduojami modifikuoti, pusiau abstraktūs žmonių portretai. Šiems darbams sukurti pasitelkiamos fotografijos, kuriose fiksuojami abstrakčiomis vaizdo projekcijomis modifikuoti žmonių veidai ir kūnai. Skirtingos prigimties figuratyviniai ir abstraktūs vizualiniai elementai suliejami į naujus hibridiškus pavidalus, įkūnijamus tapybos drobėse.
„Šiaulių galerijoje“ veikia nuo kovo 8 d.

Juozas Pranckevičius: „Peizažo refleksijos“

Tapyba

Juozo Pranckevičiaus kūryboje vyrauja peizažas, gamtovaizdžių, marinistikos ir urbanistikos motyvai. Didžioji peizažų dalis nutapyta pleneruose, dėl to paveiksluose akivaizdi spalvinė darna, derinių įvairovė, ryžtinga ir emocionali teptuko kalba. Individualistai savo kūryboje nesilaiko griežtai apibrėžtų programinių ribų, čia sutelpa įvairios tendencijos ir stilistinės kryptys. Itin brangindami prieškario moderniosios tapybos tradiciją, jie aktyviai vysto plastinę meno kalbą, ypatingą dėmesį skiria spalvos, potėpio išraiškai, kūrinio visumos įtaigumui
„Laiptų galerijoje“ veikia iki balandžio 3 d.

Vladimiras Sušilovas: „Natiurmortai“

Tapyba

V. Sušilovo kūryba atspindi išskirtinį autoriaus žingeidumą ir plačius meninius interesus – nuo skandinavų epų, Rytų Prūsijos, Žemaitijos istorijos iki lietuviško kaimo gyvenimo. Dar vidurinėje mokykloje jis pradėjo rašyti eilėraščius, yra išleidęs poezijos rinkinį „Vieškelių dulkės“ (2014). Ir tapyboje, ir poezijoje vyrauja tos pačios temos ir motyvai. Peizažai, istorinės kompozicijos, portretai ir natiurmortai pasižymi romantizuotu vaizdu, poetišku pasakojimo stiliumi, sodriomis spalvomis. Dailininkas yra puikus piešėjas, dažnai lieja akvareles ir dalyvauja visose tradicinėse akvarelės parodose, kurias rengia LDS Klaipėdos skyrius. Jubiliejinėje V. Sušilovo parodoje eksponuojami aliejinės tapybos natiurmortai, kuriuos pamėgo tapyti pastaraisiais metais. Paroda Prano Domšaičio galerijoje tęsia dailės pedagogų kūrybos pristatymų ciklą.
„Prano Domšaičio galerijoje“ veikia iki kovo 31 d.

Dusetų galerijos dailininkų tapybos paroda

Tapyba

„Utenos kultūros centro dailės galerijoje“ veikia iki kovo 29 d.

Lena Klyukina: „29 scripts“

Kita

2019 metų kovo 7 dieną 19 valandą Ideas Block kūrybinės erdvės galerijoje atidaroma Lenos Klyukinos eskizų paroda. Dailininkė trumpam grįžta iš Portugalijos pristatyti Lietuviškai publikai Porto mieste gimusių idėjų. Autorė apie projektą: „Sulig kiekviena sąmoningai išgyventa akimirka keičiasi ateities keliai ir vizijos. Sulig kiekvienu eskizu kinta kūrybinė kryptis ir idėjos. Išsišakoja į tūkstantį naujų durų, kurios dar tik ką tik buvo užrakintos. Per vidurį yra pradinis veiksmo taškas, merdintis ir viltingas, paliekantis nugyventą ir gimdantis šansą. Tame taške kartais jaučiuosi kaip daktaras po morfijaus doze, kaip detektyvas viešajame tualete. Kartais jaučiuosi taip, lyg mano protas būtų nėščias arba užkietėjęs. Kartais jaučiuosi taip, lyg būčiau zoologijos sode ir nesuprantu, kurioje tvoros pusėje. Ir čia randu save trypčiojant, buriant iš eskizų su noru sužinoti kas laukia už kampo.“
„Ideas block“ veikia iki kovo 21 d.

„1937-1939 m. Vilnius šveicaro A. Rietmann akimis“

Fotografija

Parodos kuratoriaus Ričardo Žičkaus surasta Šveicarijoje, Arbono miesto muziejuje, saugoma istorinė medžiaga apie jauną šveicarų inžinierių Alfred Rietmann, dirbusį Vilniaus miesto autobusų garažo direktoriumi nuo 1937 iki 1939 metų, pasakoja ne tik apie to meto autobusus, garažą, bet ir parodo Vilnių ir jo apylinkes Antro pasaulinio karo išvakarėse.
„Šlapelių muziejuje“ veikia iki kovo 31 d.

Sigla Ščeponavičiūtė: „Pas Dani genties papuasus“

Fotografija

„Pirmiausia esu gydytoja neurologė. Labai džiaugiuosi teisingai pasirinkusi šią profesiją. Kiekvieną dieną į darbą vykstu kaip į šventę, džiaugiuosi galėdama padėti žmogui. Tą darau su savo nuostabia Neurologijos skyriaus komanda. Tačiau atostogų metu begalinis noras keliauti neduoda ramybės pažinti kitas kultūras, gamtą, įvairias šalis, žmones. Aplankyta apie 80 šalių – tai ne dėl skaičiaus. Manau visiems būtų įdomu sužinoti apie Vakarų Papua (Indonezijos provincija vakarinėje Naujosios Gvinėjos saloje), kur dar ir šiandien gyvena unikali, izoliuota Dani gentis. Teko su ja susitikti. Įveikus visus kelionės sunkumus ir patirtus nuotykius, kelionės įspūdžiai atpirko viską. Noriu su visais pasidalinti šiomis akimirkomis“, – sako parodos autorė.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki balandžio 3 d.

„Laiko tėkmė“

Keramika

Profesionalioji keramika iš LDM muziejaus rinkinių.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki balandžio 14 d.

Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė: „Poeto mūza – Savoldo angelas“

Tapyba

Dailininkas A. Valeška, kuravęs vieną iš A. Laucevičiūtės parodų, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau, negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos. Dailininkės mėgiama spalva yra geltona, kuri tapyboje ypač sunkiai yra rišama su kitom spalvom. Sandra ilgą laiką tylėjo. Atrodė, kad ji tapybą jau užmetusi. Bet šiandien štai regime visą jos individualią parodą, kurioje akys užkliūva už spalviniu ir kompoziciniu atžvilgiu gerai nusisekusių kūrinių.“
„Chaimo frenkelio viloje“ veikia iki balandžio 7 d.

Vladas Mikalauskas: „Šiauliai, Vilniaus gatvė“

Fotografija

Menotyrininkas V. Rimkus, tada aprašydamas parodą, pabrėžė V. Mikalausko dėmesį kiekvienai, iš pirmo žvilgsnio ir pačiai nereikšmingiausiai gatvės kasdienybės detalei ir sulygino autoriaus perteiktą visuminį gatvės vaizdą su romanu, „kurį reikia perskaityti nuo pradžios iki galo“. Kiekviena fotografija čia susijusi su kitomis – jos tarsi knygos puslapiai, kuriuos išplėšus, bendram vaizdui kažko pritrūks. Mes dažnai asocijuojame Vilniaus gatvės įvaizdį tik su Pėsčiųjų bulvaru, bet autorius pažiūrėjo plačiau ir perteikė gatvės panoramą nuo riboženklio iki riboženklio, nuo įvažiavimo į miestą, kur gatvė prasideda, iki miesto pabaigos, kur ji virsta užmiesčio keliu. Toks požiūris leidžia patirti, kaip vystosi ir keičiasi gatvės pavidalas, kai įvažiavus į miestą nuo Vilniaus pusės (iš čia ir gatvės pavadinimas) tinkamesnes kaimui priemiesčio „bakūžes“ netrukus keičia tada dar nauji mikrorajonai, išaugę istorinio fabriko kaimynystėje, kažkada įsibrovusio į kone kurortinę gamtinę aplinką, tuoj už jo ir senamiestis, užsibaigiantis tarpukariu iš miesto centro išsikrausčiusiu turgumi, prisišliejusiu prie istorinio Sukilėlių kalnelio, už kurio staiga vėl atsiduri priemiestyje. Autorius realistiškai perteikia kasdienį gatvės gyvenimą, be fasadinio spindesio, tačiau dėl jo meistrystės gatvės kasdienybės paveiksle neįžvelgsi rutinos ar buitiškumo.“
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki kovo 21 d.

Salvinija Giedrimienė: „Kelias“

Kita

Ketvirtoji asmeninė S. Giedrimienės tekstilės paroda pristato beveik penkis jos kūrybos dešimtmečius – nuo pirmųjų savarankiškų žingsnių iki paskutinių meninių ieškojimų. Retrospektyvos pavadinimas „Kelias“ – neatsitiktinis, perimtas iš konkretaus tekstilininkės gobeleno pavadinimo. Kelio motyvas dažnas jos kūryboje, besikartojantis įvairiais pavidalais (įstrižai praminto tako juosta, judri geležinkelio magistralė, tiltas, pro automobilio langą šmėkščiojantis vaizdas), simbolizuojantis tikslo siekimą, savasties paieškas mene, bylojantis, kad žmogus – amžinas keleivis gyvenimo ir kūrybos kelyje. Ekspozicijoje išskiriami trys kūrybos laikotarpiai, tapatinami su kiekvienam jų būdingais meniniais tikslais: judėjimo ir dinamikos įsisavinimu ankstyvuoju periodu (1973–1980), erdviškumo perteikimu audinyje – brandžiuoju (1981–1990) ir dvasinės šviesos ieškojimu – vėlyvuoju (1991, iki šių dienų) etapu.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki balandžio 14 d.

„Uodega ir galvos“

Kita

„Humanoje“, kaip ir gamtos muziejuje, pilna įvairiausių daiktų, sudėliotų pagal aiškią klasifikacijos sistemą. Surūšiuoti pagal spalvas, dezinfekuoti tuo pačiu etanoliu, daiktai yra pasiruošę grįžti į rinką. Eksponatų kuratorės čia yra pardavėjos, asortimentas pildomas kasdien, todėl lankytis traukia vėl ir vėl. Užvakar manęs ten laukė visai neblogi, bet per maži „Acne Studios“ džinsai, tikri nutrijos kailiniai iki žemės, rankomis siūta tamsiai mėlyna suknelė bei šeši – labai šilti – airiškos vilnos megztiniai. „Humanoje“ megztiniai vėl tampa megztiniais, o kelnės – kelnėmis. Visa tai kontrastuoja su didmiesčių pėsčiųjų gatvėmis, kur prekinių ženklų pasiskirstymas labai aiškus ir vis kartojasi tos pačios parduotuvių kombinacijos: esi Londone, Paryžiuje ar Kopenhagoje – prabangių rūbų firmos bus šalia viena kitos, o greitosios mados parduotuvės irgi turės savo teritorijas kitoje gatvėje. Apie dėvėtų rūbų kilmę gali tik spėlioti: nusibodo, netiko, nusitrynė, kažkas mirė, ir apskritai – kelintą kartą jie jau skuduryno lentynose? Kartais gali pasirodyti, jog šiose parduotuvėse aiškiai matyti tam tikra tendencijų kaita, bet lygiai taip pat gali būti, kad visa languotų marškinių kolekcija atkeliavo iš vieno žmogaus spintos ir tavo vietinėje „Humanoje“ atsidūrė atsitiktinai.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Alejandro Cesarco: „Taktikos & metodai“

Kita

Šiuolaikinio meno centras pristato projektą „Taktikos & metodai“ – pirmąją Urugvajuje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Alejandro Cesarco personalinę parodą Lietuvoje. „Taktikos & metodai“ tęsia menininko tyrinėjimus, skirtus asmeninio pasakojimo, stiliaus, senėjimo, įtakos ir paveldėjimo temoms. Nors menininkui įprasta romantiška, netgi melancholiška maniera, kitaip nei ankstesnėse Cesarco parodose šios ekspozicijos tonas yra tarsi skubinantis. Atrodo, lyg paroda reikalautų, kad būtų priimtas sprendimas, kad būtų kažkas padaryta.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Sharon Lockhart: „Rudzienko“

Kita

Dviejų kanalų videoinstaliacijos „Rudzienko“ (2016) centre – Lenkijos kaimo peizaže besišnekučiuojančios ar įvairiomis veiklomis užsiimančios socioterapijos centro gyventojos. Pastaraisiais metais Lockhart šioms merginoms organizavo kūrybines dirbtuves, kelias vasaras vykusias įvairiose kaimo sodybose netoli Varšuvos. Pasitelkiant paprastus mąstymo, rašymo, judėjimo, dainavimo, klausymo ir improvizacijos pratimus, merginos buvo skatinamos išreikšti save, atverti savo mintis ir balsus naujoms, už įprasto kasdienybės horizonto esančioms, galimybėms. Šios vietovės ir tapo filmo lokacijomis, o pačių dirbtuvių turinys įkvėpė improvizuotus merginų tarpusavio pokalbius. Videoinstaliacija ir ją lydinti trijų fotografijų serija „Kai esi laisva, bėgi tamsoje“ (When You’re Free, You Run in the Dark, 2016) yra šio buvimo kartu ir patirčių dalijimosi rezultatas.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

„Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“

Kita

Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.

Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.

„NOSTRA VILNA: pirmasis Vilniaus atvaizdas“

Kita

Tai antroji paroda iš 2018–2022 m. tarptautinių parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirto Vilniaus 700 metų jubiliejui pasirengti.

Parodoje eksponuojamas unikalus XIV a. antrosios pusės žemėlapio fragmentas, kuriame pirmą kartą pavaizduota Lietuvos sostinė Vilnius. Tai ankstyviausias iki šiol žinomas kartografinis šaltinis, kuriame vaizduojama Lietuvos sostinė, taip pat tai ankstyviausias ikonografinis Vilniaus vaizdas.

Šis unikalus ikonografinis, istorijos ir istorinės geografijos šaltinis savo verte prilygsta pirmajam Lietuvos paminėjimui 1009 m. Kvedlinburgo analuose ir 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiškui, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius. Žemėlapio fragmentas mažai tyrinėtas istorikų ir dar nepakankamai įtrauktas į mokslinę erdvę.

Sausio 25 d. vyks oficialus parodos atidarymas, kuriame dalyvaus Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, laikinai atliekanti Lietuvos vyriausiojo archyvaro funkcijas dr. Daiva Lukšaitė, buvęs Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramojus Kraujelis, prof. Eugenija Ulčinaitė ir prof. Viktorija Daujotytė.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 31 d.

„Lietuva litvakų kūryboje“

Tapyba, Grafika, Kinas, Edukacija

Bėgant šimtmečiams, Lietuvos žydų bendruomenė įgijo su Lietuva glaudžiai susijusią litvakišką tapatybę. Žydų menininkams Lietuva tapo ištisu pasauliu – motina, namais, išminties rankraščiu, talismanu, paguoda, suskilusia žeme, tragiškų netekčių vieta… Lietuvą jie apgaubė meilės, ilgesio ir poetiškos melancholijos atmosfera.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta paroda akcentuoja svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis šetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki kovo 31 d.

„Paryžiaus mados magai. 1920–1999 m.“

Dizainas

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 20 d.