Salvadoras Dali, „Atminties atkaklumas“

Siurrealizmas – daugeliui gerai žinomas XX amžiaus trečio – penkto dešimtmečio meninis, kultūrinis judėjimas. Jo pradininkas – paryžietis poetas Andrė Bretonas, 1924 metais paskelbęs siurrealizmo manifestą.

Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 24 d. portale vilniausgalerija.lt

Siurrealistai tęsė dadaizmo tradicijas – tyrinėjo viską, kas mene neracionalu ir prieštaringa, tačiau atviriau domėjosi dvasiniu pasauliu. Didelę įtaką jiems darė Zigmundo Froido psichoanalizė bei marksizmas. Siurrealistai siekė, kad jų menas išplauktų tiesiai iš pasąmonės, sapnų ir nebūtų susaistytas moralės, racionalių samprotavimų ar estetinio vertinimo. Kaip teigė A. Bretonas, mene turi vyrauti nesąmoningumas, o ribos tarp sapno ir realybės – išnykti. Štai kodėl siurrealistų kūriniuose fantazija iškeliama aukščiau, gausu haliucinacijas primenančių, tikrovę iškraipančių motyvų.

Choanas Miro, „Moters galva“

Prisiskaitę jau minėto Z. Froido psichoanalizės teorijų, siurrealistai laikė žmogaus protą trikdžiu, neleidžiančiu pažvelgti giliau į pasąmonę. Visais įmanomais metodais jie bandė nusigauti iki pačių jos gelmių. Vienas iš tokių būdų buvo automatizmas, kuomet tam tikri tikslingi veiksmai (pavyzdžiui, tapymas ar rašymas) atliekami nesąmoningai.

Kaip bene visi modernistai, siurrealistai taip pat neigė labiausiai paplitusias meno tiesas ir tradicijas, laikė jas nekūrybiškomis. Jie teigė, kad realizmas ar natūralizmas žvelgia į meną kaip į senus, nepajudinamus, atgyvenusius baldus. Tuo tarpu pačių siurrealistų vaizduojama tikrovė sapniška, sunkiai paaiškinama ar apčiuopiama.

Žymiausių impresionistų sąraše – Hansas Arpas, Maksas Ernstas, Andrė Masonas, Choanas Miro, Renė Magritas ir, žinoma, Salvadoras Dali. Apie pastarąjį greitu metu skaitykite mūsų rubrikoje „Menas žaliems“.