Venecijos bažnyčia, kuri sužavėjo Monė: viso jos grožio nutapyti tiesiog neįmanoma
Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas
Venecija – kasmet tūkstančius turistų pritraukiantis miestas, itin pamėgtas romantikų. Žmonės čia plūsta ne tik paplaukioti gondolomis ar paklaidžioti siauromis miesto gatvelėmis, bet ir pasigrožėti kultūriniais paminklais. Vienas iš jų – Šv. Jurgio Didžioji bazilika.
Klodas Monė, „Šv. Jurgio Didžioji bazilika prieblandoje“.
Šv. Jurgio Didžiąją baziliką (it. „Basilica di San Giorgio Maggiore“) rasite to paties pavadinimo saloje, į kurią galima atplaukti pasinaudojus vienu iš vaporetų (vandens autobusų). Baziliką, kurią matome šiandien, antroje XVI amžiaus pusėje suprojektavo italų architektas Andrėja Paladijas (anksčiau čia stovėjusią bažnyčią sugriovė žemės drebėjimas).
Šv. Jurgio Didžiojo bazilika – tai renesansinio tipo statinys, išsiskiriantis dviejų fasadų deriniu ir šviesiu interjeru, kurį puošia masyvios kolonos ir gerai žinomi meno kūriniai, pavyzdžiui, Tintoreto paveikslai („Paskutinė vakarienė“, „Žydai dykumoje“). Šalia bažnyčios stovi maždaug 60 metrų aukščio varpinė. Pakilus į ją liftu atsiveria pasakiška Venecijos miesto panorama (labai rekomenduojame šia galimybe pasinaudoti).
Įdomu tai, kad Šv. Jurgio Didžiojo bazilika buvo itin pamėgta dailininkų. 1912 metais ją, paskendusią besileidžiančios saulės spinduliuose, įamžino pats Klodas Monė. Anot kai kurių šaltinių, tapytojas buvo be galo pamilęs miestą ant vandens ir tikino, kad viso Venecijos grožio nutapyti tiesiog neįmanoma. Gerokai anksčiau, 1770 metais, bažnyčią įamžino ir italų dailininkas Frančeskas Gvardis.
