Veličkos druskų kasyklos, Lenkija | Foto: © „Vilniaus galerija“/ Audrius Klimas

Nors Veličkos druskų kasyklų (UNESCO pasaulio paveldo sąrašo nr: 32) pavadinimas daugeliui girdėtas, ne vienas keliautojas jas linkęs ir praleisti: esą „tai bus tik dar vieni urvai, kuriuose kadaise kažkas buvo kasama“. Tačiau šie urvai – vieni įspūdingiausių Europoje. 300 kilometrų tunelių, virš 300 metrų gylis, milijonas turistų kasmet ir… kadaise sukrauti milijonai Krokuvai.

Sėkmė kristalų pavidalu

Pradėti reikėtų nuo to, kad Velička yra Krokuvos priemiestis, todėl didžioji dalis pajamų už druską suplaukdavo būtent į šį istorinį miestą, tuometinę Lenkijos sostinę (kasyklos ėmė veikti nuo XIII a.). O pajamų būta nemažų: viduramžiais druska ypač vertinta, todėl galima sakyti, kad verslesniems Krokuvos gyventojams ji tikrai pasaldino gyvenimus. Tiesa, ne visiems – dirbusiems šachtose sąlygos buvo ypač sudėtingos: sunkus fizinis darbas, padidėjusi rizika susižeisti transportuojant sunkiasvorius krovinius bei nuolatinis buvimas prieblandoje (ne paslaptis, kad nemažai kasyklose dirbusių žmonių turėdavo labai silpną regėjimą, o kartais ir visai apakdavo).

Veličkos druskų kasyklos, Lenkija | Foto: © „Vilniaus galerija“/ Audrius Klimas

Druskos koplyčios

Darbuotojai kasyklose praleisdavo labai ilgas valandas, todėl tuneliuose susiformavo savotiškas požeminis miestas, kuriame buvo galima rasti visko: nuo pučiamųjų orkestro (Veličkoje iki šiandien groja vienas seniausių Europos orkestrų) iki vietų, kur galėtum pasimelsti. Iki šių dienų išliko ir turistus stebina šiam tikslui iš druskų bei akmens iškaltos prabangios koplyčios. Kai kurie lankytojai, pamatę šias koplyčias, net mėgsta pajuokauti, kad tai – dar vienas lenkų religingumo proveržis.

Visgi vienokios ar kitokios šventovės būdingos daugelyje pasaulio kasyklų: pavyzdžiui, sidabro kasyklose Pietų Amerikoje dar ir šiandien įrenginėjami altorėliai vietiniams dievams, kuriuos darbuotojai kasdien apkrauna gausiomis aukomis. Veličkos kasyklos – ne išimtis. Iš viso, devynių aukštų kasyklose veikė net keturios koplyčios, kurias galima aplankyti ir šiandien. Beveik viskas jose iškalta iš akmens bei druskos: altoriai, Jėzaus gimimo ar Paskutinės vakarienės scenos, šventųjų veidai. Net prabangūs šviestuvai – ir tie sukonstruoti iš druskos. Įdomi istorija: pati žymiausia koplyčia pavadinta Kunigundos vardu – taip ji dedikuota Vengrijos princesei Kunigundai, kuri, kaip pasakoja legenda, turėjo ištekėti už Krokuvos princo. Sakoma, kad kaip kraičio savo tėvo ji paprašė druskos gabalo…

Veikė 700 metų

Veličkos druskų kasyklos įspūdingos ne tik savo dydžiu, bet ir istorija: tai bene ilgiausiai veikusios kasyklos visoje Europoje: viduramžiais prasidėję darbai čia baigti tik XX amžiuje, todėl, nors daugiausiai dėmesio ir skiriama viduramžiams, kasyklose galima pamatyti ir likusią kasyklų technikos raidą. Laiko pokyčiai atsispindi ir meno išraiškose: turistus žavi ne tik druskos kūriniai koplyčiose, bet ir modernesnės skulptūros: čia galima sutikti nuo „sūrių“ pasakų herojų iki „sūrių“ Lenkijos politikų. Gamtos, istorijos ir kultūros sintezė Veličkos kasyklas paverčia vienu lankomiausių ir įspūdingiausių objektų visoje Lenkijoje.

Kokios spalvos iš tikrųjų yra druska?

Veličkos druskų dariniams  –  15 milijonų metų. Dar iki įrengiant kasyklas, druska buvo išgaunama ją tiesiog garinant, o kai šio proceso nebepakako, pradėtos intensyvios kasybos. Druskos šioje vietoje tikrai begalė: kai kuriose erdvėse ji susiformavusi milžiniškais kristalais, tačiau šios vietos –  turistams nepasiekiami draustiniai. Vis dėlto vaikštant po beveik tris kilometrus pasauliui atvertų požemių, pažinties su druska pakanka: galima stebėti, kaip kristalai žaižaruoja įvairiosiomis, ne tik baltomis, spalvomis ar druską užuosti tiesiog ore: požemio ar specialiai sveikatingumui pritaikytame poilsio centre.

Veličkos druskų kasyklos, Lenkija | Foto: © „Vilniaus galerija“/ Audrius Klimas