Anri Matisas, „Muzika“, 1910 (fovizmas)

Modernizmas – tai XIX a. pab. – XX a. pr. kultūrinis periodas, kuris apėmė bene visas meno rūšis: muziką, literatūrą, dailę, teatrą, architektūrą.

Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 23 d. portale vilniausgalerija.lt

Salvador Dali, „Didžiausias masturbatorius“, 1929 (siurrealizmas)

Jų atstovus vienijo noras atnaujinti senąsias, įprastas tradicijas, meninėmis priemonėmis reikšti savo jausmus ir individualumą, o ne, kaip tai buvo daroma anksčiau, teisingai vaizduoti tikrovę. Kitaip sakant, modernistai siekė kurti labiau eksperimentinį meną ir buvo linkę laužyti akademines, natūralistines taisykles.

Marselis Diušanas, „Fontanas“, 1911 (dadaizmas)

Nors minėtas bruožas buvo bendras visiems modernizmo kūrėjams, daugelis šio periodo avangardinių judėjimų buvo nesuderinami, kartais net prieštaravo vieni kitiems (pavyzdžiui, futuristus domino technologijų ir mašinų kultas, o primityvistai, atvirkščiai, atsisakė pažangos ir grįžo prie ištakų). Modernizmo srovių bei judėjimų atstovai apskritai nesutarė dėl meno objekto: siurrealistams buvo svarbi pasąmonė, ekspresionistams – emocijos, konstruktyvistams – socialinė funkcija, ir panašiai.

Bet kuriuo atveju, modernistai sutarė, kad šiuolaikiniame pasaulyje vyksta begalė pokyčių, kurių ankstesnysis menas negali deramai atspindėti. Taigi, vienintelė išeitis jam – atsinaujinti. Žinoma, maištas prieš jau nusistovėjusias, prigijusias normas kėlė visuomenės nepasitenkinimą: to meto autoriai buvo dažnai kritikuojami ir dėl techninio darbų atlikimo (dailininkai nepaisė kruopštumo, tikslumo, subtilumo ir apskritai nesiekė grožio), ir dėl jų turinio (kūriniai stokoja empatijos žmogiškumui, o kartais net sąmoningai kursto pyktį). Visgi šiandien, praėjus daugmaž šimtmečiui, daugelio modernistų kūriniai laikomi šedevrais, už kuriuos mokamos šešiaženklės pinigų sumos.

Apie kitas meno epochas judėjimus ir sroves skaitykite čia. 

Vasilijus Kandinskis, „Kompozicija VII“, 1917 (ekspresionizmas)