Ekspresionizmas (pranc. expressionisme, iš expression – išreiškimas, išraiškingumas, išraiška)  – tai XX amžiaus pradžios modernizmui priskiriamas judėjimas, pasireiškęs Vakarų Europos dailės, literatūros, teatro, architektūros, muzikos srityse.

Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 23 d. portale vilmniausgalerija.lt

Edvardas Munchas, „Madona“.

Dailėje ekspresionizmas, kurio ištakų reikėtų ieškoti dar Vincento van Gogo, Džeimso Ensoro ir Edvardo Muncho kūryboje, suklestėjo 1905 – 1920 metais, o žymių jo atstovų buvo galima rasti visoje Europoje. Vokietijoje, pavyzdžiui, šio judėjimo atstovai buvo susibūrę į dvi neformalias grupes – „Tilto“ ir „Mėlynojo riterio“. Joms priklausantys dailininkai manė, kad žmogaus jausmai atbuko, dėl to kaltino visuomenę ir norėjo ją apvalyti.

Bendrai kalbant, ekspresionizmas sąmoningai siekė atsiriboti nuo tikroviškumo. Svarbiausia čia buvo išreikšti menininko jausmus, būsenas ir išgyvenimus – atskleisti vidinį kūrėjo pasaulį. Grynos, ryškios spalvos, ryžtingi potėpiai, iškraipytos formos – visa tai būdinga ekspresionizmui, kuris priešintas impresionizmui ir tradicinei tapybai. Tam tikras nervingumas, pastebimas ekspresionistų darbuose, pasak šio judėjimo atstovų, atspindi šiuolaikinio pasaulio būseną, žmonių nerimą. Dėl tos pačios priežasties menininkų darbuose dažnai galima pastebėti baimės, kančios pėdsakus, o jų kūriniuose jaučiama įtampa.

Žymiausi ekspresionizmo atstovai: Kesas van Dongenas, Ernstas Liudvigas Kirchneris, Vasilijus Kandinskis, Rancas Markas, Ėrichas Hėkelis, Otas Miuleris, Georgas Grosas ir kt.

Foto: © „Vilniaus galerija“