António Gomes de Pinho, Nida Rutkienė, João Fernandes parodoje Artscape | Galerijos „Vartai“ archyvo nuotr.
António Gomes de Pinho – teisininkas, verslininkas, meno kolekcininkas, buvęs Portugalijos parlamento narys bei kultūros ministras, fondo Fundação Arpad Szenes – Vieira da Silva prezidentas – dalijasi mintimis apie meno kolekcionavimą, investavimą į meną, meno ir verslo ryšius bei bendradarbiavimo formas.
Šiuolaikinio meno kolekcionavimas yra būdas suprasti visuomenę, kurioje gyvename, taip pat būdas geriau pažinti pačius save.
„Pasakyk man, ką kolekcionuoji – pasakysiu tau, kas esi“, – taip galima apibendrinti šią sąvoką.
Tiesą sakant, pirkti meno kūrinį – vadinasi, pasirinkti iš daugelio įmanomų pasiūlymų rinkoje, kuri kaskart darosi vis daugialypiškesnė ir globališkesnė.
Šiam pasirinkimui akivaizdžiai įtakos turi daugelis veiksnių: meno konteksto ir rinkos galimybių žinojimas, finansinės galimybės, meno kūrinio paskirtis, turima erdvė, o labiausiai – kolekcijos tikslas, jeigu jis egzistuoja.
Be to, galutinis sprendimas visuomet turi asmeninę, subjektyvią, racionalesnę arba emociškesnę „esmę“, kuri išryškina pirkėjo asmenybę, skonį ir ketinimus.
Todėl daugumos sėkmingų kolekcijų kilmės lemiantysis veiksnys nebuvo ekonominis ar finansinis tikslas, tai yra tam tikros investuoto kapitalo grąžos gavimas. Tačiau reikia pasakyti, kad daugeliu atvejų meniniu požiūriu pripažintos kolekcijos taip pat yra puikios investicijos.
Yra akivaizdu, kad subjektyvūs aspektai, tokie kaip intuicija, skonis, santykis su menininku, malonumas, meno kūrinių rūšys, jų ypatybės, tokios kaip matmenys ir pan., labiau susiję yra su asmeninėmis nei su verslo įmonių kolekcijomis. Taip pat jose beveik visada atsispindi kolekcijos pradininko ir visų būsimų jo pasekėjų, kurie priima tolimesnius sprendimus dėl pirkimo, požymiai.
Didier Fiúza Faustino, „Atspindys“, 2004. António Gomes de Pinho kolekcija | Arno Anskaičio nuotr.
Tai, beje, taip pat yra svarbus net institucinių kolekcijų, tokių kaip muziejai, kuriame vadovai dažnai palieka savo nepakartojamą žymę, aspektas.
Meninės kūrybos raida, ypač nuo XX amžiaus antrosios pusės vis įvairėjanti ir susijusi su kasdieniu visuomenės gyvenimu, ilgas reikšmingo ekonomikos augimo laikotarpis, kultūros reikšmės ir jos demokratizacijos šiuolaikinėje visuomenėje pripažinimas, informacijos sklaida ir meno rinkos globalizacija yra keletas veiksnių, turinčių įtakos verslo kolekcijoms atsirasti ir plisti.
Modernių verslo meno kolekcijų kilmę galima sieti su šeštojo dešimtmečio pabaiga, kai Niujorke Davidas Rockefelleris, tuo metu Chase Manhattan Bank prezidentas, sukūrė įmonių meno kūrinių įsigijimo programą ir vadovavo šiam judėjimui, skatindamas keisti požiūrį į verslą ir į visuomenę.
Vykdydamas savo įmonės naujų statybų projektą, Davidas Rockefelleris ėmė pirkti šiuolaikinio meno kūrini dekoravimo tikslais, tačiau taip pat jis buvo įsitikinęs, jog darbuotojai, susidūrę su meno kūriniais, „stabtels apmąstymams“.
Tai buvo naujas požiūris į meno vaidmenį, įžvelgiant daugiau nei tradicinę jo dekoravimo funkciją, ir tai prisidėjo, kaip jis sakė, prie „harmoningesnės visuomenės kūrimo“. Novatoriška Davido Rockefellerio iniciatyva plėtojosi giliais pokyčiais ir sutrikimais pasižyminčiame kultūriniame Niujorko kontekste, kuris siejamas su pirmosios šiuolaikinių menininkų kartos atsiradimu.
Tuo pačiu metu jauna architektė Philis Lambert, Seagram savininko duktė, suvaidino lemiamą vaidmenį, kai buvo atmestas grupės būstinės naujo statinio tradicinis projektas ir naujo projekto architektais pasirinkti Ludwigas Mies van der Rohe bei Philipas Johnsonas. Seagram pastatas, esantis Park Avenue, tapo naujosios Niujorko architektūros įžymybe, taip pat novatorišku naujo architektūros santykio su miestu ir aplinkine bendruomene, ir su šiuolaikinio meno kūrimu, pavyzdžiu. O Seagram’s Plaza yra privačių visuomenei atvirų erdvių, tampančių populiariomis susitikimų ir laisvalaikio vietomis, pirmtako pavyzdys.
Šie du etapai išreiškia naują meno ir architektūros ryšio su verslo pasauliu viziją, peržengiant tradicinį požiūrį į verslininkus, kurie pirmiausia laikomi investicijų ir galios išraiška.
Šis naujas požiūris, išreiškiantis įsitikinimą, kad menas ir architektūra gali būti socialinių pokyčių veiksniais ir kad tai suprasdamos įmonės gali tapti privilegijuotais tų pokyčių vektoriais, iš esmės pakeitė šių dviejų pasaulių tarpusavio santykius, kurie dažnai yra laikomi antagonistiniais.
Šių dviejų projektų – Chase Manhattan Bank šiuolaikinio meno kolekcijos ir Seagram pastato sėkmė lydėjo ir sustiprino gyvybingos Niujorko meninės scenos, kuri greitai transformavosi į Vakarų pasaulio kultūros centrą, atsiradimą.
Daugiausia įmonių meno kolekcijų turi dideli Amerikos ir Europos bankai, tokie kaip Lehman Brothers, Arthur An- derson, UBS ar Deutsche Bank, taip pat tokios įmonės kaip, pavyzdžiui, Bulgary, Cartier ir Louis Vuitton, o dar ir vidutinės įmonės bei individualūs verslininkai.
Išgyvenusios ekonomines krizes, kurias patyrė kapitalistinis pasaulis, ir įgydamos vis didesnę svarbą dėl išryškėjusio valstybės investicijų į kultūrą mažinimo, įmonių ir asmeninės kolekcijos įgyja naujų kontūrų ir tampa neginčytinais šiuolaikinių menininkų patvirtinimo ir pripažinimo veiksniais.
Jų įtaka auga kartu su jų „institucionalizacija“ per privačių muziejų kūrimą, kartu su vis dažnesniu dalyvavimu didžiųjų muziejų programose, dalyvavimu rinkoje ir klostantis sudėtingiems, o kartais net ne visiškai skaidriems santykiams su pagrindiniais rinkos veikėjais, tokiais kaip galerijos, aukcionai, pardavėjai, menininkų agentai ir pan.
Šis įmonių, taip pat ir asmeninių kolekcijų bumas susijęs su meno ir verslo santykio evoliucija ir yra šios transformuojančios evoliucijos dalis.
Abiem atvejais akivaizdu, kad egzistuoja socialinio pripažinimo aspektas, kuris yra labai reikšmingas.
Svarbiai visuomenės daliai menas reiškia pasaulį, kuris yra pasiekiamas tik mažumai ir kuris reiškia šiuolaikiškumą arba kosmopolitiškumą ir išskirtinumą.
Prieiga prie šio pasaulio gali veikti kaip visuomeniniu atžvilgiu reikšmingas socialinio pakilimo ir pripažinimo veiksnys, suteikiantis galimybę užmegzti kontaktus ir padedantis sukurti rafinuotą patrauklaus gyvenimo būdo įvaizdį, taigi akivaizdu, kad investicijos į meną įmonėms ir individualiems asmenims daugeliu atvejų tapo ekonomiškai ir socialiai pelningomis investicijomis.
Taip pat ar dar sudėtingesnė nei finansinės investicijos, atsižvelgiant į rinkų platumas, vis didėjantį menininkų skaičių, teisėtumo veiksnių daugėjimą, stabilių vertinimo parametrų nebuvimą, tendencijų ir „skonių“ pokyčių greitį, yra visuotinai pastebima tendencija vertinti bent trumpuoju / vidutinės trukmės laikotarpiu darbus tų menininkų, kurie pasiekia tarptautinį lygį ir gauna tvirtą suinteresuotųjų šalių, tokių kaip meno kritikai, muziejai ir kolekcininkai, pripažinimą.
Šiam judėjimui nesvetimas taip pat eksponentinis šiuolaikinio meno muziejų atidarymo augimas visame pasaulyje ir augantis privačių bei institucinių kolekcininkų skaičius, įskaitant naujas geografines zonas.
Iš tikrųjų yra daugybė priežasčių, pateisinančių corporate collections.
Apskritai kaskart vis labiau pripažįstamas svarbus vaidmuo, kurį šiuolaikinis menas gali reikšti šiuolaikiniam valdymui.
Pasaulyje, kuriame spartėja pokyčiai, kuris yra vis labiau globalizuotas, daugiakultūris, kurio evoliucija yra kaskart mažiau nuspėjama, valdymo sprendimai vis labiau priklauso nuo gebėjimo suprasti sudėtingą visuomenę ir aplenkti jos evoliuciją, pagrindinių agentų veiksmus bei tendencijas.
Šioje naujoje paradigmoje įmonės labiau nei patirtį yra linkusios vertinti kūrybiškumą, jautrumą naujoms vertybėms, tokį požiūrį ir elgesio modelius, kurie leidžia naršyti po nežinomybę.
Šiandien menininkai ir šiuolaikinis menas, kurie savaime kritiškai vertina dabartinę visuomenę, atspindėdami jos neaiškumus, prieštaravimus ir abejones, gali padėti ją suprasti ir paskatinti apskritai atviresnį ir kūrybiškesnį vadovų ir darbuotojų požiūrį.
Kita vertus, įmonės yra linkusios pripažinti bei vertinti žmonių, kurie jose dirba, ir jų gyvenimo kokybės, ir santykių su Stake holders svarbą.
Šiuolaikinio meno įnašas gali būti svarbus vertinant žmogiškuosius išteklius ir identifikuojant bendrovę su pagrindinėmis demokratinės, atviros, kritiškos ir tolerantiškos visuomenės vertybėmis.
Be to, yra daugiau priežasčių įmonėms pirkti meno kūrinius ir sudaryti jų kolekcijas.
Be abejo, tai yra būdas sutvirtinti ryšius su visuomene, remiant vietinius menininkus ir demonstruojant jų darbus visuomenei, pretekstas kurti artimus ryšius pristatant ištisas kolekcijas visuomenei. Pastaruoju metu menas tapo labai efektyvia įmonių ir jų prekės ženklų propagavimo priemone.
Kolekcionuodamos meno kūrinius įmonės atspindi savo vertybes, lūkesčius ir produktus, taip pat savo tikslą. Menas tampa rinkodaros būdu atspindėti įmonės identitetą.
Rinkų globalizacija, naudojimas ir sofistikacija vis didesnę reikšmę suteikia įmonių diferenciacijai, tačiau taip pat pabrėžia būtinybę atkurti verslo individualizavimą kuriant interesų ir vertybių bendrijas, kur menas gali būti ir rodiklis, ir priemonė.
Pagaliau reikėtų pabrėžti svarbų įmonių kolekcionavimo veiklos aspektą – įmonių socialinę atsakomybę.
Šis socialinis aspektas, apimantis atitinkamus įsipareigojimus, yra vis labiau pripažįstamas ir skatina įmones grąžinti visuomenei dalį savo pelno.
Daryti tai pasitelkiant meną yra ir tinkama, ir veiksminga. Tinkama, kadangi iš tikrųjų teigiamai prisidedama prie meninės kūrybos rėmimo, skatinama įvairovė, visuomenė tampa kultūriniu atžvilgiu turtingesnė, o veiksminga, kadangi daro tiesioginį poveikį įmonės įvaizdžiui, identifikuojant ją su visuomenėje priimtomis teigiamomis vertybėmis.
Dėl to manau, kad Valstybė neturėtų atstumti šių iniciatyvų, o turėtų suteikti joms skatinančią paramą ir mokesčių lengvatas.
Įvertinus įmonių meno kolekcionavimo privalumus ir trūkumus, nelieka abejonės apie jo naudą menininkams, įmonėms, kultūrinėms institucijoms ir apskritai visai visuomenei.
Svarbus klausimas yra, kaip išsaugoti pusiausvyrą tarp skirtingų tokios sudėtingos sistemos, kokia yra šiuolaikinis menas, dalyvių, užtikrinant laisvą ir nepriklausomą meninę kūrybą, kultūrinių institucijų autonomiją ir vis platesnes galimybes gėrėtis menu.
Lisabona, 2016, vasario 1
Iš portugalų kalbos vertė Vaiva Alonso. Publikuota meno ir kultūros žurnale „Krantai“ (2016 m., nr. 1)
