„Žmogus iš Podolsko“ buvo D. Danilovo, parašiusio daug garsių knygų, debiutas dramaturgijoje, tapęs pjese nr. 1 Rusijoje. 2018 metais dramaturgui už šią pjesę įteiktas pagrindinis šalies teatro apdovanojimas „Auksinė kaukė“. „Žmogaus iš Podolsko“ iš karto ėmėsi du drąsiais sprendimais ir konfrontacija sistemai garsėjantys Maskvos teatrai – „teatr.doc“ ir „Praktika“. Pjesė taip pat pastatyta Baltarusijos valstybiniame jaunimo teatre. Pastarieji pastatymai pristatyti Berlyno „Deutsches“ teatre ir Torunės festivalyje „Kontakt“.
„Dėl visiems žinomos politinės situacijos aš ilgai nebuvau Rusijoje, bet ne taip seniai vėl apsilankiau. Kaip tik jau buvau perskaitęs D. Danilovo pjesę, ir būtent ji man padėjo suprasti dabartinę Rusiją. Joje nesusiduri su atvira priespauda, taip pat su politine agitacija, kokią mačiau tarybiniais laikais, o ir propagandinis fonas, rodos, nėra įkyrus. Netgi priešingai – teatruose, galerijose, kine ir gatvėse, taip pat televizijoje daug kūrybingumo.
Bet čia ir yra šuo pakastas. Švelnioji propaganda ir skleidžiasi per tą kūrybingumą. Nuomonės formuojasi per aukščiausio lygio televizijos šou, debatus. Niekas primygtinai net neperša vienos tiesos. Tiesiog pasitelkiant visą įmanomą sofistinę argumentaciją kuriama ta tikrovė, kokią norima turėti. Todėl ta tikrovė, kaip rašo D. Danilovas, yra iš didžiosios raidės – ji yra kūrybingai suformuota. Tai ne ta Šliogerio tikrovė, kurią jis irgi rašo iš didžiosios raidės – ontologinė tikrovė, prie kurios prisikasama per kritinį mąstymą. Norima tikrovė kuriama per gražųjį paviršių ir besąlygišką pozityvizmą – šou, intelektualinius žaidimus, aukštąją teatro kultūrą, šiuolaikinį meną. Na ir, žinoma, visus užburiančią profesionalią TV.
Tokiai švelniai propagandai sunku priešintis ir lengva prarasti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tikrovę iš didžiosios raidės, kuri yra suformuota už tave. Tarkime, garsus rusų režisierius Konstantinas Bogomolovas puikiai pastatė mylimiausio Stalino dramaturgo Viktoro Gusevo pjesę „Šlovė“. Žiūrovai žiūri ir verkia, nes spektaklis iš esmės – apie meilę, o tuo metu politinis fonas, už kurio slypėjo baisiausi dalykai, pateikiamas tiesiog kaip geras old schoolas. Dalis intelektualų juokėsi, nes spektaklyje išties daug humoro, ir šiaip – nepriekaištingas ir stilingas dekadansas, bet iš esmės taip prarijamas jaukas, kurį jau yra prarijęs pats Bogomolovas, vienas novatoriškiausių ir liberaliausių režisierių.
Būtent šį neapčiuopiamą mechanizmą puikiai atskleidžia D. Danilovas. Tai paprastas įvykis paprastoje policijos nuovadoje. Nieko ypatinga neįvyksta – tik staiga atsiskleidžia kaip „Matricos“ filme tikrovės netikrumas, nelaisvės narvas, kuris visiems atrodė kaip beribės laisvės visata.
Šią pjesę statau Lietuvoje, nors ji ir turi daug tik Rusijai būdingų ypatumų, vis dėlto panaši matrica veikia ir čia – mes dažnai patys norimus dalykus, apgaudinėdami save ir kitus, įprasminame kaip esamus. To labai daug ir mūsų politikoje, mūsų tiek dabarties, tiek praeities suvokime – tad neišvengiamai ir mūsų dabar kuriamoje ateityje“, – teigė režisierius O. Koršunovas.
Pjesėje tarsi įsijungia antroji realybė, kurioje policijos pareigūnai uoliai rūpinasi piliečių išprusimu. Nikolajus, sulaikytas Podolsko, esančio netoli Maskvos, gyventojas, laukia paaiškinimo, kodėl jis čia ia atsidūrė. Tačiau įprasta apklausa virsta asmeniniu ir intelektualiniu teroru, kuris pasirodo esąs baisesnis už bet kokius moralinius ir fizinius pažeminimus. Nikolajus visiškai nepastebi pilkomis blokinėmis „chruščiovkėmis“ apstatyto Podolsko, bet dievina Amsterdamą.
Tai nauja žiaurumo forma, privertusi Nikolajų atkreipti dėmesį į jį supančią tikrovę ir pamėginti pamilti gimtąjį Podolską, kad ir koks jis būtų palyginti su laisvu Amsterdamu. Taip įprasta apklausa įprastoje policijos nuovadoje tampa ekscentriškų intelektualų sambūriu.
Statydamas D. Danilovo pjesę, režisierius O. Koršunovas subūrė įdomią ir kiek neįprastą kūrybinę komandą. Pagrindiniame Žmogaus iš Podolsko vaidmenyje – Šarūnas Zenkevičius. Pirmojo policininko vaidmenį kuria Marius Repšys. Policijos viršininkė – Giedrė Mockeliūnaitė. Žmogus iš Mytiščių – Marius Čižauskas. Antras policininkas – Rytis Saladžius. Scenografijos autorius – dailininkas Linas Liandzbergis. Muziką kuria po „Diopo Ndugu“ pseudonimu besislepiantis garsus Lietuvos kompozitorius. Kostiumų dailininkė – Rūta Lendraitytė.
Tiek „Žmoguje iš Podolsko“, tiek kituose D. Danilovo kūriniuose apstu smulkmeniško dokumentalumo. Tai ne atsitiktinumas, nes savo karjerą rašytojas pradėjo nuo žurnalisto, rašančio apie periferinius Rusijos miestus, pozicijos. Pirmiesiems literatūriniams kūriniams rašytoją taip pat įkvėpė Rusijos provincija. Pasak paties D. Danilovo, jo miestai favoritai – Murmanskas, Norilskas ir Prokopjevskas. Ir vėlgi sunku suprasti, ar tai sakydamas rašytojas kalba rimtai, ar ironizuoja.
„Man daug įdomiau tai, kas supa mano kūrinių veikėjus nei patys veikėjai ir jų vidus“, – teigia D. Danilovas.
Nepaisant daugybės absurdo ir šaržo, kritikai dažnai pastebi, kad „Žmogus iš Podolsko“ – tai D. Danilovo pasilabinimas su šiandienine Rusija ir joje veikiančia sistema. Čia pjesė ir pirmieji jos pastatymai tapo išbandymu patriotizmo sąvokai. Absurdiškas realizmas – taip „Žmogų iš Podolsko“ apibūdino dažnas kritikas.
Dmitrijaus Danilovo „Žmogus iš Podolsko“ (rež. Oskaras Koršunovas) premjera – gegužės 15, 16, 24 d. ir birželio 10 d. 19 val. OKT / Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilnius).
Daugiau anonsų ir greitu metu įvyksiančių premjerų rasite čia.