Monika Bičiūnaitė | Sauliaus Paukščio nuotr.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Monika Bičiūnaitė birželio 16 dieną švenčia 50 metų jubiliejų. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 1992 m. įgijusi aktorės specialybę, ji porą metų buvo Vilniaus mažojo teatro aktorė, o nuo 1994 m. papildė Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – Nacionalinio) dramos teatro trupę. 2005-aisiais Bičiūnaitė baigė NEIJING ketverių metų kinų medicinos studijas ir iki dabar yra ištikima šios medicinos šalininkė.
Kūrybos pradžioje M. Bičiūnaitė nemažai vaidino vaikams skirtuose spektakliuose („Plėšikas Hocenplocas“, „Troliai Mumiai tra lia lia“, „Raudonkepurė“, visų trijų režisierius Evaldas Jaras), vėliau vaidmenų sąrašas plėtėsi įvairių žanrų spektakliuose. Tarp didesnių vaidmenų būtina išskirti Sinjorą Kontento (L. Pirandello „Bella vita“, 1994), Aldoną (S. Šaltenio „Lituanica“, rež. Rimas Tuminas, 1996), Ponią Zofiją (H. Kunčiaus „Sučiuptas velnias“, rež. Valdas Pranulis, 2001), Felisitę (G. Flauberto „Madam Bovari“, rež. Jonas Vaitkus, 2003), Daumantienę („Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“ pagal Just. Marcinkevičių, rež. Vytautas Grigolis, 2004), Praskovją (F. Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, rež. J. Vaitkus, 2005), Oną (M. Katiliškio „Paskendusi vasara“, rež. Julius Dautartas, 2005), Verutę (R. Granausko „Duburys“, rež. Sigitas Račkys, 2007), Motiną (L. Bärfusso „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“, rež. R. Kudzmanaitė, 2007), Našlę (S. Mrożeko „Našlės“, rež. S. Račkys, 2008), Luizą Mauer (R. W. Fassbinderio „Juodoji našlė“, rež. Yana Ross, 2008).
Pastaruoju metu M. Bičiūnaitė sukūrė net kelis didelius vaidmenis polifoniniuose spektakliuose – Zochą (T. Słobodzianeko „Mūsų klasė“, rež. Y. Ross, 2013), Šeimininkę (A. Puškino „Borisas Godunovas“, rež. Eimuntas Nekrošius, 2015), Iriną („Trys seserys“ pagal A. Čechovą, rež. Y. Ross, 2017). M. Bičiūnaitė taip pat kuria ir kine, ir televizijoje.
Penkiasdešimtmetė Monika Bičiūnaitė į penkiasdešimtmetę nepanaši, – kolegos džiaugiasi jos energija, gyvybingumu ir lig šiol netiki, kad aktorė sulaukė tokio jubiliejaus.
„Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ | D. Matvejevo nuotr.
„Trys seserys“ | D. Matvejevo nuotr.
Aktorė Vaiva Mainelytė: Moniką pažįstu nuo labai seniai. Pirmiausia, labai gerai pažįstu jos mamą dailininkę Jūratę Stauskaitę, su kuria jaunystėje pakankamai artimai bičiuliavomės. Kai gimė Monika, tai Jūratė buvo pirmoji mama, kuri tiek daug papasakojo apie vaiko gimimą. Todėl, kai po kelių metų gimdžiau, aš jau daug žinojau, kas ir kaip.
Vėliau su Monika susitikau teatre, ir taip sutapo, kad mes tapome kambariokėmis. O dabar man labai malonu su ja bendrauti, tuo labiau, kad dabar jau esame vieno „statuso“, – ji taip pat močiutė nuo pavasario.
Jeigu Monika patiki vienu ar kitu žmogumi ir jeigu jį myli, jam yra labai atvira. Aš stebiu jos darbus, – tikrai yra labai įdomių vaidmenų. Monika labai darbšti, todėl jai linkiu ne tik naujų vaidmenų, bet ir kitokios – moteriškos laimės.
Pastaruoju metu kartu vaidiname „Mūsų klasėje“ ir „Trijose seseryse“. Abiejuose spektakliuose ji labai įtikėjusi savo vaidmenimis. Ji be jokiu kaprizų vykdo režisierės Yanos Ross uždavinius ir, manau, kad jai puikiai sekasi. Esu labai prieraiši, pamilstu visus, su kuriais tenka dirbti, tad ką jau sakyti apie Moniką. Todėl, vaidinant „Mūsų klasėje“, jaučiuosi lyg vaidinčiau su savo klasiokais. Kai susitinkame po ilgo laiko, tai jaučiamės lyg tikri giminės. Su Monika mes ir susiskambiname, nors tarp mūsų egzistuoja amžiaus skirtumas. Visada ja džiaugiuosi ne tik teatre, bet ir matydama televizijos ekrane. Čia jos personažai skiriasi nuo teatro, čia ji vaidina gudrias, suktas, netgi piktas moteris, ir mano nuostabai, tokios būsenos jai labai tinka. Sveikinu ir linkiu kuo geresnės kloties!
„Duburys“ | D. Matvejevo nuotr.
Aktorius Gediminas Girdvainis: Tai kiek jai metų, – penkiasdešimt? Negali būti! Su Monika susipažinau labai seniai, – kartu vaidinome beveik nerodytame spektaklyje „Bella vita“ (1994). Dar būdama visai jauna, ji pasižymėjo imlumu, noru vaidinti. O vėliau susitikome „Mūsų klasėje“, kur ji taip pat buvo pilna energijos, geros nuotaikos. Jai nebūna „blogų dienų“, jos pilna visur.
Gal ne visus jos darbus ir mačiau, bet akivaizdu, kad jai trūksta vaidmenų. Tarp mūsų – nemažai gabių aktorių, kurie galėtų džiaugtis įdomiais vaidmenimis. Atrodytų, ką galėjai suvaidinti, nesuvaidinai, o dabar jau viskas yra ne taip kaip norėtum. Dabar tokie laikai, kada įvairūs kviestiniai režisieriai ne visus aktorius mato, ne visus atpažįsta, todėl daug įdomių aktorių lieka nepastebėti.
Sveikindamas Moniką, linkiu jai išlikti tokiai, kokia yra dabar – pilna entuziazmo. O turint noro ir entuziazmo, dar daug kas tikrai atsivers.
„Mūsų klasė“ | Mikko Waltaro nuotr.
„Matas“ | D. Matvejevo nuotr.
Aktorius, režisierius Sigitas Račkys: Netiesa, kad Monikai jau penkiasdešimt! Jai galėtų būti tik koks trisdešimt. Ji seksuali, graži, talentinga, miela, liekna. Jai metai neturi jokios reikšmės.
Monika – aktorė, turinti be galo tvirtą nuomonę. Ji netgi kaprizinga, gerąja prasme, – bet ką pasakius, nereiškia, kad ji klausys. Ji turi savo nuomonę. Sunku su ja dirbti, bet toks jos požiūris – vertas didelės pagarbos. Statant „Duburį“ buvo malonu su ja dirbti: ji spinduliavo didžiuliu noru, tad ir vaidmuo buvo puikus.
„Našlės“ | D. Matvejevo nuotr.
Aktorė Vitalija Mockevičiūtė: Monika ypatinga. Puiki aktorė, stilinga moteris. Su Monika susitikom jau aktorinės kelionės pradžioj. Kartu strikinėjome Evaldo Jaro režisuotame spektaklyje „Troliai Mumiai tra lia lia“, po to trypėm mūsų mylimam „Dubury“ – Juzeko ir mano Maškos vestuvėse. Pastaraisiais metais draugiškai dalijamės strikinėjimu „Boriso Godunovo“ Karčiamos scenoje. Na, ir galiausiai, vėl susitikome „Trijose seseryse“, bet čia jau strikinėja tik Monika savo priešvestuviniame Irinos šokyje. Visur ji ryški, išskirtinė.
Bet dabar mūsų bendravimas nuo scenos stryktelėjo į visai kitas platumas. Monika be aktorystės jau seniai gilinasi į senosios kinų medicinos paslaptis, beje, ji yra diplomuota masažuotoja. Taigi dabar ji mano fizinės ir dvasinės sveikatos atstatinėtoja. Atsigulu veido masažui, „atsijungiu“, atsikeliu – gražuolė. Štai kiek ir kokių talentų turi mūsų nepaprasta Monika. O kur dar jos ypatingi bendravimai su Vaikų namais…
Tiesą sakant aš labai žaviuosi savo penkiasdešimtmetėmis draugėmis. Šalia teatro visos turi nepaprastas veiklas. Štai Monika – masažai, Jurga Kalvaitytė pati kuria spektaklius, diplomuota gidė, Daiva Rudokaitė – psichologė, psichodramos Lietuvoje įkūrėja. Mano karta – jėga!
„10 dialogų apie meilę“ | D. Matvejevo nuotr.
„Borisas Godunovas“ | D. Matvejevo nuotr.
Aktorius Marius Repšys: Monika – labai šviesus, jautrus, pozityvus žmogus. Jai ir linkiu išlikti tokiai, kokia ji yra dabar, ir daryti tai, ką darė iki šiol. Linkiu išlikti linksmai ir savo buvimu skaidrinti mūsų dažnai niūrią būtį. Monika, sveikiname tave, mylime, bučiuojame ir linkime viso ko geriausio!
