Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugsėjo 10 d. portale vilniausgalerija.lt
Ankstyvieji dailininko darbai pasižymi raiškiomis spalvomis, lengvais potėpiais, priešingai nei Edgaro Dega, kuris taip pat tapė paryžietišką gyvenimą, jo paveikslai buvo pozityvesni, šviesesni.
1874 metais kartu su keliais kitais menininkais, Renuaras dalyvavo pirmoje impresionistų parodoje, ir nors ji sulaukė daug neigiamų atsiliepimų, šeši eksponuoti autoriaus kūriniai iš visų paveikslų buvo bene palankiausiai įvertinti. Tuo metu Renuarui didelę įtaką darė Kamilis Pisaro ir Klodas Monė, vėliau autorius nutolo nuo impresionizmo ir įkvėpimo ėmė ieškoti klasikinėje dailėje.
Įdomu tai, kad vaikystėje Renuaras didesnį talentą visgi demonstravo muzikoje – berniukas puikiai dainavo chore. Tačiau dėl sudėtingos finansinės šeimos situacijos jam teko atsisakyti šio užsiėmimo ir jau nuo 13 metų įsidarbinti porceliano gamykloje. Netrukus dirbtuvių vadovas pastebėjo jaunuolio talentą ir paskatino tapyti. Nuo to laiko Renuaras tapė nuolatos, net ir senatvėje, kai dėl paūmėjusio artrito teptukus, sakoma, turėdavo prisirišti prie rankų.
Žemiau trumpai pristatome 10 žymiausių šio autoriaus darbų.
Šis paveikslas nutapytas restorano „Maison Fournaise“, įsikūrusio Senos saloje, netoli Šato (toje pačioje vietoje Renuaras sukūrė ir savo šedevrą, pavadinimu „Pusryčiai valčių iškyloje“). Vyresnioji kūrinyje matoma sesuo – tuo metu aštuoniolikmetė Jeanne Darlot, tapusi aktore, tuo tarpu antrosios tapatybė nėra žinoma, gali būti, kad su pirmąja mergina giminystės ryšiais ji visai nesusijusi. Paveikslo fone matoma Senos upė, o ant stalo stovi krepšys su vilnonių siūlų kamuoliais. 1881 metais vienas kolekcionierius įsigijo kūrinį už 1500 frankų, 1925 metais jis buvo parduotas už 100 000 dolerių.
Kūrinyje pavaizduota judrios Paryžiaus gatvės scena. Šis paveikslas įdomus ir išskirtinis tuo, kad jame matomi iš karto du Renuaro kūrybos etapai. Tapyti darbą dailininkas pradėjo 1881-aisiais, kai buvo labai susidomėjęs impresionizmu (iš čia paveiksle – greiti, lengvi potėpiai, ryškūs šešėliai), o sugrįžo prie nebaigto kūrinio 1885 metais, kai įtaką jau darė klasikinė dailė (kairėje paveikslo pusėje pavaizduota moteris nutapyta labiau klasikiniu stiliumi, „prigesintomis“ spalvomis).
Paveiksle įamžinta moteris – teatro aktorė Jeanne Darlot. Kai kūrinys buvo pristatytas pirmojoje impresionistų parodoje, vienas kritikas nutapytą moters batelį pajuokiamai palygino su maža juoda pelyte. Tačiau dabar šis paveikslas – vienas žymiausių ir populiariausių Renuaro darbų. Šiuo metu „Paryžietę“ galima pamatyti Nacionaliniame Velso muziejuje.
Tapyti buitines namų scenas Renuaras pradėjo vėlesniu savo kūrybos laikotarpiu, jis ypač pamėgo vaizduoti merginas, grojančias pianinu. Kūrinys „Merginos prie pianino“ nutapytas Liuksemburgo muziejui prancūzų Vyriausybės užsakymu. Paminėtina, kad Renuaras darbą kūrė itin kruopščiai, tobulindamas kompoziciją ir kitus meninius niuansus penkiose drobėse.
Renuaro kūryba labai susidomėjo turtingas leidėjas Georges Charpentier ir jo žmona Marguérite. Vyras užsakė nutapyti savo šeimą, ir 1879 metais paveikslą jau buvo galima išvysti viešai. Kūrinys dailininkui pelnė ne tik paprastų žiūrovų, bet ir kritikų pripažinimą, be to, Renuaras gerokai praturtėjo. Bene labiausiai dėmesį paveiksle patraukia vienodai aprengti brolis ir sesuo bei didelis tarp jų gulintis šuo.
„Šokis Buživalyje“, kartu su „Šokiu mieste“ ir „Šokiu kaime“, buvo užsakytas vieno iš didžiausių Renuaro mecenatų Polio Diuran-Riuelio. Žymiausiame iš trijų minėtų kūrinių vaizduojamas Renuaro draugas su drauge, intymiai šokantys valsą. Pasak meno tyrinėtojų, tai – vienas pirmųjų paveikslų, kuriame galima pamatyti augančią klasikinės dailės kūrinių įtaką Renuarui.
„Teatro ložė“ – dar vienas Renuaro darbas, rodytas pirmoje impresionistų parodoje 1874 metais. Žinant to meto Paryžiaus visuomenės įpročius ir madas, čia galima įžvelgti intriguojantį naratyvą: elegantiškai pasipuošusi moteris paveiksle žvelgia visai ne į sceną, bet, tikėtina, yra kur kas labiau susidomėjusi savo gerbėjais, tuo metu vyriškis, akivaizdžiai nukreipęs žiūronus į viršutines eiles, greičiausiai stebi kokią nors žavingą moterį.
Vėlesniame kūrybos laikotarpyje Renuaras ėmė monumentaliai vaizduoti nuogus kūnus, taip pat jau minėtas buitines scenas. Paveiksle „Didžiosios mauduolės“ dailininkas koncentruojasi ties trimis besimaudančiomis moterimis, iš kurių viena buvo ganėtinai gerai žinoma dailininkė. Tai – šviesiaplaukė Suzanne Valadon, matoma dviejų moterų viduryje. Renuaras paveikslą tobulino trejus metus, jame derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pavaizduotų mauduolių kūnai pasižymi didingu skulptūriškumu, tuo tarpu fonas nutapytas labai impresionistiškai – ryškiomis spalvomis, raibuliuojančiais šešėliais, daug dėmesio skiriant šviesai.
„Pusryčiai valčių iškyloje“ – ne tik vienas garsiausių Renuaro darbų, bet ir visam impresionizmo laikotarpiui priskiriamų kūrinių. Jame meistriškai užfiksuotas šviesos ir šešėlių mirgėjimas, gyvos, ryškios spalvos. Paveiksle matomi žmonės – šilta popiete Senos pakrantėje besimėgaujantys Renuaro draugai, įskaitant kitą žymų impresionistą Gustavą Kaljabotą ir būsimą dailininko žmoną Aliną Šarigo (kairėje pusėje sėdinti moteris su skrybėlaite ir šuniuku rankose).
Tai – be abejo, geriausiai atpažįstamas dailininko darbas. Nieko keisto, juk tai – idealus impresionistinio kūrinio pavyzdys. Paveikslas tarsi gyvas: mirguliuojančios šviesos, šešėliai, laisvi potėpiai sukuria nuolatinio judėjimo įspūdį miesto aikštėje, kurioje sukasi šokančios poros, zuja ir šnekučiuojasi susirinkę žmonės. Ši šokių vieta ir kavinė po atviru dangumi buvo netoli Renuaro namų, todėl joje dailininkas lankydavosi dažnai. Paveikslas „Šokis Monmartro Mulen de la Galete“ buvo vienas brangiausių kada nors parduotų paveikslų. Jis įsigytas už daugiau nei 140 milijonų dolerių.