Antanas Kmieliauskas | E. Kurausko nuotr.

Šeštadienį mirė tapytojas, skulptorius, grafikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Antanas Kmieliauskas. Šią žinią LRT.lt patvirtino Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė.

„Šiandien, 9.00 val., A. Kmieliausko dukra pranešė, kad jis paliko pasaulį“, – sakė E. Utarienė.

A. Kmieliauskas jau kurį laiką gydėsi, jam buvo atlikta keletas operacijų.

1957 m. A. Kmieliauskas baigė  tapybos specialybę Lietuvos dailės institute ir tais pačiais metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. 1960 m. buvo iš ten buvo pašalintas už skulptūrą „Šv. Kristoforas“, sukurtą monsinjoro Česlovo Krivaičio prašymu. Septintajame dešimtmetyje, užklupus materialiniams sunkumams, A. Kmieliauskas kūrė antkapines skulptūras pagal individualius užsakymus. 1962–1977 m. dėstė Vilniaus vaikų dailės mokykloje, nuo 1977 m. – Vilniaus dailės akademijoje. 1994 m. jam suteiktas akademijos profesoriaus vardas.

A. Kmieliausko indėlis į Lietuvos dailę milžiniškas: daugiau nei 70 sukurtų granito ir marmuro skulptūrinių paminklų, 2000 kvadratinių metrų freskų (žymiausios iš jų – Vilniaus universitete), 420 ekslibrisų bei lakštinės grafikos darbų, virš 100 nutapytų portretų ir kitų paveikslų. Vis dėlto didžioji autoriaus kūrybos dalis, ypač religinė dailė, sovietmečiu buvo nepelnytai ignoruojama. Nepaisant to, sulaukęs pripažinimo užsienyje, 1994 m. už Rainių Kančios koplyčios freskas įvertintas Lietuvos nacionaline premija, 2007 m. – LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

„Esu tradicinės tapybos šalininkas. Labai daug mokiausi iš senųjų meistrų, studijavau jų piešimą, tapybą, skulptūrą. Norint pasiekti tokią meistrystę, kaip Rembrantas, Ticianas, Velaskesas, reikia labai daug dirbti. Visa ko pagrindas yra piešimas, tai sakė dar Leonardas da Vinčis. Piešimas ir man yra visos tradicinės dailės pagrindas.

Perskaičiau daugybę knygų, labai gerai išstudijavau žmogaus anatomiją, vaikščiojau į prozektoriumą, piešiau žmogaus kūną. Žmogus – subtiliausia forma. Norint pasiekti aukštą piešimo lygį, reikia išmokti piešti žmogų. Kaip gramatikoje – pradėti nuo abėcėlės. Išmokus piešti žmogų, dailininkui paskui bus lengva nupiešti bet ką. Nors, aišku, šiuolaikiniame mene žmogaus beveik nerodoma… Lengviau kokį tašką padėti ir sugalvoti tam idėją, kaip pateisinimą. Šiais laikais daugelis vadovaujasi principu, kad kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino. Aš visgi nesutikčiau. Reikia įvaldyti profesiją, kad taptum profesionalu, o tai ne taip lengva“, – yra sakęs autorius.

„Vilniaus galerija“ kviečia prisiminti interviu su A. Kmieliausku. Tekstą skaitykite čia.